***
jūra – tai tokia egzistencinė forma
smėlėtomis briaunomis besiliečianti
su kitomis egzistencinėmis formomis
nebūtinai prieštaraujančiomis viena kitai
arba tapačiomis
tapatumas ar adekvatumas būdingas
tik lego kaladėlėms
iš kurių bandai sudėlioti kažkieno gyvenimą
nebūtinai gražų, bet būtinai – ryškų
nes tokia yra lego kaladėlių žaidimo sąlyga
blankūs, migloti, smėliniai gyvenimai
retai kam bebūna įdomūs
juos darosi vis sunkiau parduoti
jie dažnai neatlaiko konkurencijos
arba visai pardavimui netinka
nepaklūsta pasaulio taisyklėms ir dėsniams
nes migla ir smėlis nevalgomi
jais sriubos nepasūdysi, kurioje daržovės
vis dažniau apsimetinėja lego kaladėlėmis
tikriausiai toks ir bus ateities maistas
kai žmonija galutinai persikraustys į marsą
kai jau visa žemė bus sunaikinta
ir egzistuoti neįmanoma bus net jūroje
pilnoje lego kaladėlių ir kitokio plastiko
o visos žuvys seniai bus tapusios
plastikinėmis barbėmis
prarytomis leviatano
kuris niekada nebus sunaikintas…
***
banguojančia jūra grįžta jaunystės prisiminimai
bėgant pakrante vis sunkiau laiko kilpą įveikti
apribojančią gražias ir beprasmes dienas
plokštumos lūžta laikinumu
ar atvirkščiai – begalybe
laukti – ko?
Ilgėtis – ko?
laukiu…
niūriame danguje su boluojančiu kryžiumi
šventadienio mišios
susikaupęs angelas skaito knygą
pridėjęs pirštą prie lūpų
lelijom pražydęs dangus
turėtų būti dangaus karalystė…
apie keistumą
keistos šalies labai keistame mieste
liūdesio gatvėje gyvena seniai besmegeniai
o triumfo gatvėje gyvena vandens vorai-čiuožikai
ir kamuolių gaudytojai
kurie vakarais po sunkaus darbo stato fejerverkus –
jie yra tikri savo dalykų meistrai
seniai besmegeniai niekaip negali su jais susilyginti
jų sniego kamuoliai turi priklausomybę
orų prognozei ir sezoniškumui
todėl seniai besmegeniai yra tokie liūdni
jų liūdesio gatvėje parduotuvių lentynos tuščios
bet užtat jų širdys yra pilnos liūdesio
skirtingai nuo vorų-čiuožikų ir kamuolių gaudytojų
kurių gatvėje visuomet šventė
bet seniai besmegeniai moka užduoti
įvairius klausimus apie liūdesį
pasiskirstę komandomis vieni klausimus uždavinėja
kiti atsakinėja
(komandiškumas čia labai svarbus
kaip ir vorų-čiuožikų bei kamuolių gaudytojų gatvėje)
komandos smulkina smulkina smulkina
klausimus iki tol, kol jie susmulkėja
iki apdrabos ir snaigių
iš kurių vėl lipdomos sniego gniūžtės
ir ridenami nauji seniai besmegeniai
kurie iš karto turi klausimų – atsakymų DNR.
naujokynas
naujokyne galima melstis
visų penkių kontinentų kalbom
didžiosios maldos namuos
pasikeisti padangas, profesiją,
pažiūras, rasę, hobį ir sąžinę
iki išprotėjimo mušti būgną
žiūrint į nostalgiškai ir labai
simetriškai rūkstančius kaminus
su pačiūžomis žiemą vasarą
skrieti ledu
kai jau kitos išeities nebelieka
pabendrauti apie sugedusį liftą
ir kaimynų vilkšunį
(jeigu moki teisingą kalbą
ir nereikia vertimo)
apie mopsą ir pudelį
paliekantį krūvą po alyvų krūmais
čia greit gali išmokti naudingų profesijų –
beldimo, kalimo, smūgiavimo ir vartojimo –
svarbiausių egzistencijos formų –
be abejo – matematikos, – pavyzdžiui, kad
už tris tuščius mineralinio butelius
gali nusipirkti
dvi prancūziškas arba kaizerio bandeles
(vakare – gal ir visos trys išeitų)
o kur dar gelžkelis
akimirksniu išmokantis geografijos
susileidus trūkstamą dozę
šaunantis vertikaliai
ir nuskraidinantis tiesiai
į rumuniją, graikiją, baltarusiją
ar kitas draugiškas (arba nelabai) šalis
ir, aišku, sosnovskio barščiai
bei kitos invazinės rūšys
giliai įsiskverbę į sąmonę
(jei pristigtų tikėjimo arba kaifo)
išmokys botanikos pagrindų
***
kai uždrausta turėti prisiminimų
jie – kaip konservai rūsyje
pelija, genda ir po truputį nyksta
užmiršti
ir vargu ar kada nors bus atidaryti
jų saldų ar acto su prieskoniais skonį
gali laikyti atmintyje
kol atsivers durys į tamsą arba nežinią
į prastą orą, polemiką ir leksiką –
be jokio perspėjimo, lifto mygtuko
ar raudonos- žalios lemputės
…………………………………….
prisiminimai ir nedirbtinis intelektas
galbūt bus atradimas
neskubančioms ateities kartoms
***
nesuprantu
kodėl tau taip patinka šiurpės
juk nesi nei suknistas airis
su nesibaigiančiu helovynu
ir byronu
nei lenkas
kad galėtum jas mėgti tradiciškai
kaip dlugošas mėgęs vilniaus istoriją
esi toks lėtas lietuvis
neišėjęs iš karaliaus mindaugo laiko
ar sugrįžęs į jį
europos žygūnui papūtus į litus tubą
kai sostapily
kanalizacijos dar nebuvo nė kvapo
(netiesa – kvapas buvo ir gana aštrus)
patinka tau dvelkti
tais viduramžių aromatais
nors tu ką –
pilti srutas pro atvirą langą
bursoj šnekėtis su kaukole
gryniausia lotynų kalba
su edgaru allanu poe
persimest epitetais
mosuot dviašmeniu kirviu
kai jau būna po visko –
šiurpės jau eina į pabaigą
o migloj paskendus
prisimerkus diena
tik prasideda…
***
būna namų su tiksinčiais laikrodžiais
kur laikas yra išlaikytas vynas
duozuojamas ketvirčiais valandos
kur prisiminimai –
ketvirčiuotas prabėgęs laikas
įrėmintas tarp dviejų rodyklių
seno tiksinčio laikrodžio
kur gali suvokti laiko
formą ir tapatybę
esančią čia ir dabar
arba pasukti rodyklę atgal
lygiai tiek
kiek gali
ar norėtum…
kuldyga
didžiojoj kunigaikštystėj
kiekvienas sostapilis
turi kvapą, formas, spalvas
goldigen – aukso epochos
auksinis miestas
ak, ten už kreivos gatvelės posūkio…
nuostabus namas aplaupytais dažais
su baroko kaminais ir karnizais
ak, ten upelis vargiai įsispraudžiantis
tarp dviejų namų…
ak, dar viena šiaurės venecija…
tik žymiai autentiškesnė
aukso sostine,
kaip tau pavyko
neprarasti veido
išgyventi nesužalotai
šitiek šimtmečių?
toks nejaukus ilgesys
apima ir pavydas
aptinkant vietas kuriose
lyg ir kadaise buvota –
grindinys tikrai menantis
dailų hercogo batą
šventosios anos bažnyčia,
ak, čia krikštijosi didikų dinastijos –
anuomet katalikai uolūs
keldavosi rytmečio maldai
žadinami anos laikrodžio
barokas miegojo ilgai
kad jį atrasčiau iš naujo
nesapnuoju ne,
bet kažką čia esu patyrusi
gal miesto aikštėj
ar prie senojo tilto
gal name menančiame
shakespeare’o laikus
gal prie krioklio
kuriame pasak padavimo
skraidė lašišos
o žvejai jas gaudė
tiesiog į krepšius
čia, žinoma, būta ir uosto
vytine galėjai nuplaukti
net iki mėmelio,
karaliaučiaus ar dancingo
arba atkakti iš žemaitijos
tik svarbiausiojo ženklo –
hercogo pilies nebėra
kaip pasakoj kaip pasakoj
pradingo didinga pilis –
su visu auksu skradžiai
žemę prasmego…
sunku
sunku
susitikti su įkaitusiais poetais
vis skelbiančiais pasaulio pabaigą
sunku
susitikti su nervingomis poetėmis
rašančiomis savo biografijas apie motinystę
sunku
susitikti su kritikais
nežinančiais, ką jie kritikuoti turėtų
sunku
komunikuoti su žurnalistais
išplautomis smegenimis
sunku
būti ten, kur visai neturėčiau būti
sunku
nebūti sumautoj situacijoj
ar velnių priėdusių pozityvų šešėliuose
sunku
kai kurtieji tavęs nemato
o aklieji negirdi
sunku
susitikti su tais,
kurie kaip rado, taip ir paliks
sunku
kalbėt apie viltį
kai jos nėra
……………………………….
klasifikuoju
prismeigus smeigtukais
dedu į stalčių
visus neįvykusius pokalbius…
***
ko gi tu nori, žmogau?
persmelktas sovietizmo kultūros
dažnai negalįs pasirinkti
tautybės ir rasės
be numanomos gyvenamos vietos
be vietos
savo ar svetimo kūne
spjaudantis ant stabų ar slaptai juos
garbinantis
visomis įmanomomis religijomis
rengiantis
juodąsias mišias
apsirengęs
nutrintu nietzsche’s paltu į kurį tu
vargiai
telpi su savais skauduliais
ir sava filosofija
ko gi tu nori, žmogau?
nekenti tu buržujaus, bet mielai juo
taptum
jei tik likimas pamotų pirštu
sektum
jį tarytumei šuo
laižytum rankas
ir garbintum
pavadėlį, nes tau jau koktu
nuo destruktyvios tavo
laisvės
nuo tavo geidžiamo
vaisiaus
kurio tu niekaip pasiekt negali
ir galiausiai ištari –
jis man šlykštus
tas tavo sodas ir jo vaisiai, viešpatie…
šlykšti angelų padermė
ir jų giedamos giesmės
šlykštus tavo rytas, nes po jo neišauš diena
o rausvų kalnų viršūnėse trūksta oro –
jis skirtas
tik angelams, bet ne tokiems kaip aš –
be numanomos gyvenamos vietos
be vietos savo ar svetimo kūne…
………………………………………….
ar nemanai
kad keisti tie nemunai
kurie šiandien srūva į jūrą?
***
gamtai vaidinant žiemą
(tik labai neįsijautus)
trečią nakties
pro langą į mane spoksojo
romantizmo mėnulis
nemigai drumsčiant tyliąją naktį
mąsčiau apie baisiai triukšmingus metus
už virpančių durų
skaudžiai raudoni gėlių žiedai
prasivėrė į baltą nebūtį –
baltom paraštėm atkeliavo žiema
ir privertė širdį suklusti
o pasaulis vertės per galvą –
deganti žemė dalino vargšams maldas
ir išmaldą geresniems likimams
gamta sukluso, bet per vėlai –
vėjas nunešė žodžių valtis į jūrą
kurioje jau seniai nugrimzdę laivai
iš prabėgusių amžių sapnų retorinių
raktai staiga prarado prasmę:
nerakino išlaužtų durų
su visais pasaulio turtais už jų
išbyrėjo pačių gražiausių rūmų
seni langai
visiems užmiršus kas juos pastatė
ir kam jie skirti
kaip ir tie nereikalingi daiktai –
užmiršti nenaudojami pašto ženklai
laiškams iškeliavusiems į nebūtį…
praeito amžiaus
praėjusių amžių
išblukę kolekcijos
bibliotekose
ir senolių atmintyje…
_ _ _ _ _
Vyto Karaciejaus nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
