Akių raištis ir baltoji neregio lazdelė – du pagrindiniai instrumentai, kuriais teko išmokti naudotis regintiesiems patirtiminėje ekskursijoje po kostiumų dizainerės Gretės Labanauskaitės parodą „Jausmas“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Prie šių dviejų elementų reikėtų pridėti ir kantrybę, kurios aklinoje tamsoje prireikė ne mažiau nei lazdelės.
Ugnė BRAZYTĖ
Patirti madą
Labanauskaitė – taktilinių kostiumų dizainerė, tyrinėjanti aukštosios mados, ne tik kaip vizualaus meno, reiškinį, bet ir kaip lytėjimo, garso bei kvapo fenomeną.
Patirti madą, o ne tik ją matyti, yra centrinė tiek parodos, tiek ekskursijos ašis. Kostiumai sukurti iš unikalių medžiagų, įprastai nesiejamų su drabužių dizainu, pvz., vinių, medžio žievės, deginto plastiko, silikono, vatos, buities įnagių, tokių kaip metalinė kempinė ir daugelis kitų. Šias medžiagas pirmoje ekskursijos dalyje dizainerė kvietė patyrinėti pasitelkiant visus savo jutimus, išskyrus regą – ją „išjungti“ teko dar prieš ekskursiją uždengiant akis nepermatomais akiniais / raiščiais.
Tad kai dizainerė budino ekskursijos dalyvių jutimus, leisdama uostyti, klausytis ir lytėti medžiagas, skleidėsi įvairiausi jutimų ir fantazijos sujungti atsakymai: degintas plastikas neregint virto kvapnia vanta ar lydytu vašku, plastikinės juostelės tapo sausu šlamančiu šienu, metalinė kempinė skambėjo kaip samanos ar plastikinis maišelis.
Jau pirmoji užduotis, saugiai sėdint ant kėdžių ir kviečiant savo jutimus nubusti, buvo nemenkas iššūkis. O antroji ekskursijos dalis tapo ne tik pojūčių, bet ir jausmų katalizatoriumi.
Tamsos pasaulyje
Išdalinus dalyviams baltąsias neregio lazdeles ir davus kelias instrukcijas, kaip orientuotis aplinkoje bei ieškoti parodos eksponatų, mes, regintieji, buvome paleisti į tamsos pasaulį, visiškai nepasiruošę visam jo beribiam didingumui… Užteko bent kartą apsisukti aplink savo ašį, ir ką tik sėdėta, įsiminta, jausta kėdžių salelė patalpoje išnyko amžiams. Likai tik tu ir bekraštis tamsos vandenynas. Greitai tą vandenyną skrosti pradėjo nerimastingi besidaužančių į objektus lazdelių garsai, trokštantys padėti vedančiajam surasti eksponatus. O kaip sunkiai jie leidosi atrandami…
Štai lyg ir siena, štai kolona, štai kolegos koja, kurią ką tik draugiškai pabaksnojai. O kur eksponatai? Juk dizainerė suintrigavo ieškoti drabužių iš ką tik tyrinėtų medžiagų, taip pat ir taktilinių nuotraukų, kurias liečiant galima suprasti ar atspėti vaizdinį. Bet kurgi jie visi išslapstyti?.. Negi salėje yra tiek erdvės, kad šitaip blaškantis nė vienas eksponatas neatsiranda judėjimo trajektorijoje?.. Girdi, kaip kaimynas jau rado nuotrauką, kitas jau tyrinėja kostiumą… Kur? Kur jie visi?.. Įsiplieskia pyktis. Aplanko ir baimė, kad desperacijos ašaros sudrėkins skolintą raištį. O gal išvis geriau būtų sviesti tą raištį ten, iš kur paimtas, ir tiesiog grįžti prie matomo pasaulio, kuris toks paprastas, pažintas, nebaisus?
Atradimo džiaugsmas
„Čia, ateikit čia, čia yra kostiumai“, – kaip tik tuo frustracijos momentu signalizuoja kolega. Pasigirsta dar keli kvietimai iš sėkmingesnių eksponatų atradėjų. Ausys įsitempia, gaudo balsus ir lazdelės vedamas kūnas slenka garso šaltinio link. Po kelių lazdelės mostų ir nepailstančio kolegos raginimo pagaliau atsiranda eksponatai. Ištiesta ranka liečia kažką švelnaus ir puraus. Tikrai kostiumas. Gal iš kailio, gal iš plunksnų? Štai ir taktilinės nuotraukos stalas. Pirštai seka iškilumus, protas bando lytėjimo signalus išversti į vaizdą. Veltui, tačiau atradimo džiaugsmas nesumenksta. Štai dar vienas kostiumas, šįkart iš kažko šalto ir šiurkštaus. Ar tai… vinys? O čia minkštas kito dalyvio petys ir skambantis juokas susidūrus erdvėje.
Tyrinėjimus užbaigti kviečia dizainerės balsas, kurio link visas lazdelių būrys plaukia viena garso banga. Nusiėmus raiščius ir po truputį vėl praregint užplūsta palengvėjimo jausmas. Beribis tamsos vandenynas susitraukia į aiškią baltomis sienomis suformuotą erdvę. Grįžta laikas – laikrodis rodo praėjus valandą nuo ekskursijos pradžios, o atrodo, jog šis procesas truko neapibrėžiamą amžinybę… Eksponatai įgauna spalvas ir formą. Dalyviams „grįžta“ veidai ir akys. Bet manasis veidas šypsenos nesusigrąžina. Koks tolimas, nepažįstamas ir bauginantis regintiesiems yra neregių pasaulis. Koks svetimas juslių pasaulis, neturint vizualinio patvirtinimo. Kokia ribota yra fantazija, kai visi daiktai jau iškart turi matomas formas. Koks tolimas ir neprieinamas yra menas, kai nėra galimybės jo patirti nematant. Koks jautrus ir daug daug jausmų bei minčių gimdantis yra G. Labanauskaitės darbas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
