Plėtojantis vis glaudesniam Klaipėdos ir Estijos muzikinių teatrų bendradarbiavimui, į pavasarinių koncertų ir spektaklių maratoną įsiterpė ir jį papuošė pirmą kartą Klaipėdos mieste apsilankęs Tartu nacionalinis teatras „Vanemuine“, prieš metus pelnęs garbingą nacionalinio teatro statusą. Balandžio 16 d. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre svečiai parodė nemirtingą, jau daugiau kaip 200 metų nuo pasaulio scenų nenueinančią W. A. Mozarto operą „Don Žuanas“. Drauge paminėtos ir didžiojo kūrėjo W. A. Mozarto 270-osios gimimo ir 235-osios mirties metinės.
Daiva KŠANIENĖ
Magiška trauka
Prie dirigento pulto stovėjo jaunas, talentingas dirigentas Risto Joostas, operą režisavo vienas žymiausių estų režisierių, garsus teatro ir kino aktorius, Tartu universiteto profesorius, akademikas, įvairių premijų laureatas Elmo Nüganenas. Be daugelio spektaklių, pastatytų Estijos ir kitų šalių scenose, 2019 m. jis režisavo ir Mariaus Ivaškevičiaus dramą „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“. E. Nüganenas žinomas ir kaip patyręs W. A. Mozarto operų režisierius, 1994 m. Piarnu operos teatre pastatęs „Figaro vedybas“.
Šių laikų kūrėjams, pasiryžusiems statyti W. A. Mozarto „Don Žuaną“ – veikalą, patenkantį į pasaulyje dažniausiai statomų operų dešimtuką (Klaipėdoje – 2006 ir 2019 m.), tenka susidurti su didžiule konkurencija (yra duomenų, kad šios operos premjera viename ar kitame teatre įvyksta kasmet). Tačiau, nepaisant to, kad statant gerai žinomas, populiarias operas, nelengva pasakyti ką nors nauja, prie „Don Žuano“ grįžtama vėl ir vėl. Menininkus vilioja šioje operoje glūdinčios aštrios dramatinės kolizijos, atrikuliuojančios žmogaus egzistencijos ir gyvenimo prasmės klausimą, jos dramaturgijoje susiliejantys tragedijos ir lengvos komedijos (dramma giocosa) bruožai ir, be abejo, nuostabi muzika, aktyvi, nuolat kintanti veiksmo eiga. Visa tai atveria plačiausias galimybes kūrybinei fantazijai, režisūrinėms interpretacijoms, kaskart bandant atsakyti į klausimą, kas gi vis dėlto „yra tas Don Žuanas, nepaisantis nei žmonių, nei Dievo įstatymų“. Siekiama įsigilinti į šią prieštaringą, daugialypę asmenybę – patrauklų, žavų, gyvenimu besimėgaujantį vyrą, galantišką moterų gundytoją, kartu gudrų apgaviką, cinišką, niekšišką moterų sielų kankintoją, paliekantį sudaužytas širdis, todėl nusipelniusį neapykantos, keršto ir mirties…
Estetiška traktuotė
Tad labai smalsu buvo išvysti, kaip genialiąją W. A. Mozarto operą traktuoja Tartu „Vanemuinės“ teatras, numanant, kad šiuo metu madingo klasikinių operų sušiuolaikinimo, jų veiksmo perkėlimo į dabartinį ar kitą laikmetį nebus atsisakyta. E. Nüganeno interpretacijoje pamatėme santūriai modernišką, dinamišką spektaklį, labai estetiškai, be drastiškų kraštutinumų jungiantį tradiciją ir šiuolaikiškumą. E. Nüganeno „Don Žuano“ veiksmas vyksta abstrakčioje, neapibrėžtoje vietoje, universaliu, neįpareigojančiu laiku, leidžiančiu laisvai skleistis statytojų fantazijai.
Pasirinkęs santūrią, skoningą teatrinę raišką, E. Nüganenas dėmesį sutelkė į psichologinę Don Žuano problemą, kurią, paties režisieriaus žodžiais tariant, matė per atsakomybės ir būtinybės atsakyti už savo veiksmus įprasminimą. Veiksmą pagyvino įdomūs, išradingi, dažnai simboliniai ar humoristiniai režisūriniai sprendimai, netikėti siurprizai.
Vos įžengus į teatro salę, šypseną sukėlė rafinuota režisūrinė intriga – į spektaklį besirenkančią publiką pasitiko baroko stiliaus sceniniu kostiumu pasipuošusi dama, žaismingai raginanti žiūrovus greičiau užimti savo vietas: presto, presto! Tuoj prasidės įdomi komiška opera! Vėliau ji nuolat šmėžuoja operos vyksme, vaidindama komišką personažą be žodžių.
Vizualiniai sprendimai
Režisūrinei koncepcijai talkino gana minimalistiška scenografija (scenografė ir vaizdo projekcijų dailininkė Katrīna Neiburga (Latvija), šviesų režisierius Kristjanas Suitsas). Pagrindinis scenos erdvės akcentas – kvadratinė pakyla ir du tilteliai, vedantys nuo avanscenos žiūrovų salės link. Aplink centrinį kvadratą – kėdės „žiūrovams“ (choro artistams), aktyviai reaguojantiems į vykstantį veiksmą ir dalyvaujantiems jame; sukuriamas savotiškas pusiau theatrum mundi, indikuojantis, kad operos idėja, personažų poelgiai, emocijos, santykiai nesunkiai atpažįstami ir šiandieniniame gyvenime. Neatsitiktinai režisierius E. Nüganenas prieš „Don Žuano“ premjerą 2021 m., perfrazuodamas A. Čechovo mintį, priminė, kad „per 200 ar net 300 metų keitėsi tik švarkų ir liemenių fasonai, o viduje žmogus liko toks pat. Esmė lieka esme. Keičiasi tik forma“.
Su dėmesio neblaškančia „Don Žuano“ scenografija organiškai susiliejo itin apgalvota, išradinga, emocinę įtampą suintensyvinanti vaizdo projekcija. Šviesų kaita ir žaismė, konkretizuoti vaizdiniai ekrane reflektavo su muzikos diktuojamomis, sparčiai kintančiomis situacijomis bei herojų nuotaikomis: grėsmingai žvelgianti didžiulė akis (Komtūro keršto įvaizdis), milžiniškas besisukantis gaublys (Don Žuano apkeliauti pasaulio miestai ir juose mylėtos gražuolės), kapinių paminklai (Don Žuano išgąstis, baimė), idiliški kaimo vaizdai (Cerlinos aplinka), fejerverkai (puota, linksmybės), švelniai susiliečiančios rankos (vilionės, gundymas, pasitikėjimas, atstūmimas), lietaus plaunamos ašaros (skausmas, liūdesys) ir t. t. Sumaniai, nepiknaudžiaujant jų gausa, su lengva ironijos doze ir potekstėmis panaudotas teatrinis rekvizitas: nužudytam Komtūrui lengvai besišypsanti dama gracingai padeda pagalvę, arba nusileidžiantis vestuvinis šydas, bokso ringas, putojančios šampano taurės, vertikalus puotos stalas ir kt. Sceninį vyksmą papildė apgalvota, situacijas atliepianti choreografinė plastika (choreografas Rauno Zubko).
Stiliaus pojūtis
Iš pirmo žvilgsnio kiek eklektiška, šių dienų aprangą primenanti sceninių kostiumų įvairovė, kai kuriose scenose net perdėtas jų margumynas vis dėlto pasiteisino: kostiumai derėjo su operos paveikslų veiksmo vieta, personažų charakteriais ir jų socialine padėtimi (kostiumų dailininkė Kristine Pasternaka (Latvija). Don Žuanui puikiai tiko odinis paltas, jo tarnas Leporello, puikuodamasis dreadlock šukuosena, vilkėjo komišku, juokdario aprangą primenančiu kombinezonu, aristokratiškoji Elvyra spindėjo blizgia suknele, rimtasis Don Ottavio – klasikiniu kostiumu, valstiečiai Cerlina, Mazetto ir jų bičiuliai, kaimo žmonės pasipuošė įvairiaspalviais, gėlėtais provincialiais apdarais.
Nuosaikūs režisūrinai ir neblaškantys vizualiniai sprendiniai tapo proporcingu stilistiniu atitikmeniu „Don Žuano“ muzikiniam atlikimui. Dirigentas R. Joostas, demonstruodamas puikų W. A. Mozarto operinės muzikos stiliaus pojūtį, sėkmingai aprėpė visą sudėtingą „Don Žuano“ partitūrą, į sklandžią dramaturginę visumą sujungdamas bendrą muzikos vyksmą. Išgautas sklandus balansas tarp preciziškai skambančio orkestro (taip pat užkulisinio instrumentinio ansamblio), sudėtingiausių ansamblių, solo numerių ir vieno svarbiausio operos segmento – nepakartojamų melodizuotų mocartiškų rečitatyvų. Pastariesiems modifikuotu fortepijonu, pritariant minkštam violončelių skambesiui, lanksčiai ir jautriai akompanavo Ele Soon. Vis dėlto, ko gero, dėl ryškesnio skambesio būtų nepakenkę orkestrą pakelti kiek aukščiau.
Spindėjo solistai
Malonu buvo klausytis pagrindinių partijų atlikėjų, puikiai įvaldžiusių ypatingą ir nepakartojamą W. A. Mozarto vokalinį stilių, kupiną tik jam būdingų specifinių melodinių niuansų bei štrichų, savitos artikuliacijos, išskirtinai unikalių rečitatyvų greitakalbės ir pan.
Spalvingą, daugialypį, vokaliniu ir vaidybiniu požiūriu sunkų Don Žuano personažą autentiškai įkūnijo gražaus tembro latvių baritonas (basso cantante) Janis Apeinis. Jo herojus laisvas, nevaržomas, kupinas vitališkos energijos ir… suvokiantis savo neišvengiamą pabaigą. Solisto balsas skambėjo lanksčiai, lengvai, be jokios įtampos tiek lyrinėse, tiek herojinėse arijose (puiki garsioji pirmojo veiksmo„šampaninė“ „Fin ch’han dal vino“).
Ilgam įsimins nuostabiai sodraus tembro solisto boso Kristjano Häggblomo sukurtas linksmojo, komiško Don Žuano tarno Leporello vaidmuo, žavėjęs tobula vokaline technika, įsijautimu į personažo charakterį ir originaliu sceniniu įvaizdžiu.
Operos dramaturgijoje svarbus jungiamasis vaidmuo, kaip keršto, galios ir atpildo simboliui, skirtas Komtūrui (Donnos Annos tėvui), pasirodančiam tik du kartus – introdukcijos dvikovoje su Don Žuanu (Komtūras žūva) ir finale Don Žuano rūmų puotoje (Don Žuano mirtis). Didingos sceninės išvaizdos, nuostabaus tembro bosas (basso profondo) solistas Märtis Jakobsonas šį nedidelį, leitmotyvine melodika grindžiamą vaidmenį kūrė įspūdingai. Grėsmingai skambėjo jo galingas balsas operos finale, Don Žuano pelnytos mirties akimirką.
Tobulą dermę tarp meilės, neapykantos ir keršto troškimo atskleidė glaudžiai su Don Žuanu susijusių personažų – Donnos Annos ir jos mylimojo Don Ottavio, Cerlinos ir jos sužadėtinio Masetto bei Donnos Elvyros – elgsena.
Dainininkė Maria Melaha (sopranas) Donnos Annos vaidmeniu demonstravusi gražų balso tembrą, ištobulintą vokalą, natūraliai kūrė prieštaringą mylinčios, bet kartu trokštančios keršto herojės paveikslą (Don Žuanas nužudė jos tėvą Komandorą). Sužadėtinio Don Ottavio paveikslas, kuriamas talentingo operos solisto tenoro Juhano Trallos, sceniškai atrodė statiškesnis ir vaidybiškai nuobodokas, tačiau balsas skambėjo įstabiai. Galbūt būtent toks buvo režisūrinis sumanymas, siekiant išryškinti Donnos Annos jausmų sumaištį.
Stiprios, kenčiančios, besiblaškančios, atleidžiančios, viltį atgaunančios, nepaliaujamai kovojančios už savo meilę elegantiškosios Donnos Elvyros (sopranas) vaidmenyje sužibėjo solistė Annabelė Soode (sopranas). Turtingas obertonais jos balsas itin puikiai skambėjo skausmingose arijose.
Naivios, lengvabūdiškos, neatsispiriančios Don Žuano kerams valstietės Cerlinos paveikslą perteikė puiki solistė Gretė Oolberg (sopranas). Jos mitrumą, padūkimą bandė stabdyti santūrusis, patiklusis, kiek nerangus, tačiau geraširdis ir labai mylintis savo sužadėtinę valstietis Masetto, kurio originalų ir įtaigų personažą sukūrė solistas Taavi Tampuu (bosas).
Išraiškingai ir galingai
Operos herojų charakterių individualumas, jų sąveikoje susikaupę dramatiniai konfliktai ryškiausiai atsiskleidė gausiose, nuostabiose ansamblinėse scenose (duetuose, tercetuose, kvartetuose, sekstetuose, oktetuose ir kt.), formuojančiose psichologinį lauką prieštaringos Don Žuano esybės išryškinimui. Sudėtingi, komplikuoti ansambliniai numeriai, vedant dirigentui R. Joostui, skambėjo darniai, išlygintai, jų dalyviai demonstravo puikų susiderinimą ir aktorinę bendrystę. Būtent ansambliuose atsiskleidė dar viena specifinė W. A. Mozarto operos savybė – visi veikėjai, būdami išskirtinai saviti, ryškūs ir įdomūs, neišvengiamai susiję su Don Žuanu ir susikoncentruoja apie jį. Masinėse scenose bei kulminaciniais dramos momentais įsijungdavęs choras skambėjo išraiškingai ir galingai (vyriausiasis choro vadovas Kristi Jagodinas, vadovas Martinas Sildos).
Sąlyginai realistinis operos siužetas finale originaliai ir efektingai susipynė su mistiniu pasauliu. Netikėtai pasirodęs Komtūras – galinga, baudžianti tamsioji jėga, pražudo Don Žuaną. Netikėtas sceninis sprendimas palieka apmąstymams neatsakytą klausimą: kodėl mirštantis Don Žuanas kyla į aukštybes, o ne prasmenga pragaran?
Pagirtina, kad dirigentas neatsisakė pamokomojo energingo finalinio ansamblio allegro assai „Tokia pabaiga tiems, kurie daro pikta“, logiškai užbaigiančio muzikinę dramą (kai kurie dirigentai jo neatlieka).
Tikėkimės, kad W. A. Mozarto opera „Don Žuanas“ pažintis su seniausiu Estijos teatru „Vanemuine“ tik prasidėjo. Lauksime naujų, įdomių šio puikaus teatro pasirodymų.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
