Milginta PALUBINSKAITĖ

Kristina Zvinakevičiūtė Ties bedugne

Reikia žaisti

 

gyvenime  reikia žaisti gyvenimą

švilpiniuojant

šokinėjant ant vienos kojos

sukantis ratu

spjaudant sau ir gaudant

svarbiausia ne prieš vėją

be(n)t  drugelius svirplius

paskalas

svetimas nuomones

reikia žaisti oriai

strateguojant

apgalvojant  kiekvieną žingsnį

žvilgsnį

aprangos detalę

nes

o jei kas ką pagalvos ne taip

kas tada?

 

tada  madam

kažkas

tadAm padaM

 

 

Filosofinis

 

tik įkvėpk

ir laikas susitraukia

vis labiau

į amžinybės tūrį

 

įsikniaubi į save

ir duria

taip keistai

ties šonkauliu kairiuoju

 

o aplinkui

mainosi peizažai

kinta mados

nuomonės ir prasmės

 

nusišypsai

iškvepi

ir gelia

kiaurą dantį

ir visatos esmę

 

 

Paskutiniai mohikanai

 

vienišųjų stoty susitikę

prasimušusiais genais genėsim

savo būtį prakeiktą

tykiai

ir kvepės

užmarštim

ir pelėsiais

 

ant apraišusių mulų keliaują

paskutiniai genčių mohikanai

mes surinksim save į saują

pustant vėjams

velniop

pasaulį

 

musės ženklins savim

mums veidus

virš galvų kirais klykaus

šaižiai

o mes slinksim gilyn

pasauliu

nusispjovę per petį

kairį

 

ir nutikš smėlin

vienas

lašais

DNR nulemtos grandinės

prasikals

gal tada

ten

mažas

kaktusas

ir

sugels

krūtinę

 

 

Žąsys

 

mes tyliai raudam kambariuos

po pagalviais

kai nieks negirdi

lyg vandenynuose sūriuos

skalaujam ašarose viltį

sulaukt saulėtekių skaidrių

it krištolas

kad prasiskverbęs

gležnutis saulės spindulys

spalvom įlūžtų

ir pavargę

nušvistų sielos taip…

 

deja

sugirgsi žąsys galvoje

 

 

Edukacinis

 

skaityti knygas

profilaktiškai

bučiuojantis

lifte

per pūgą

mokyklose – vietoj ,,matiekos“

įstrigus kamštyje

autobusuose

darbe

krintant bomboms

gimdyklose

gatvėse ir kavinėse

skaityti vos prabudus

lovoje

pusryčiaujant

vietoj pagirių

įvairiausiomis pozomis ir progomis

skaityti bažnyčiose nuo altorių

vietoj komunijos

storas plonas elektronines

brailio raštu

knygas

skaityti

žiauriai tingisi

 

 

***

 

įsikniaubti tavin

laikytis

juodo kailio gauruos

paskendus

 

kai už lango žiema

sulydo

monolitan

lūžius ir randus

 

kvėpti kvapą pusnų

ir žemės

kai namo

naktimis keliaujam

 

kantriai kęsti

kiekvieną kandį

kai žaidi

dantimis į veidą

 

ir žinoti

kad neišduosi

tyliai lauksi

kai nebegrįšiu

 

nusipurtai pusnis

ir žengiam

koja letenon

nepaklysim

 

niekada neišduosim

mūsų

visa kita

velniop lai grimzta

su medaliais diplomais

 

blusos

mus lydės

asteroidams krintant

 

 

Vakaras

 

toks vakaras kai

nėr kur skubėti

atgniauži save ir pabyra

staiga

iš dangaus tarsi rėtin

tavin  tyluma

ir pasirenki gyli

 

toks vakaras kai

nėr kas paglosto

tu praveri langą  įsninga

vidun

baltuma žvirblio pėdom

jas palieti delnu –

sprogsta

 

šis vakaras taip

kad  užpusčius gatves ir mintis,

išryškėja  prasmė

raišas katinas pūpso pusny

kol ištirpdo ją

vėjas

šį vakarą tokį kaip niekad

žvelgi ištuštėjusion gatvėn

apsiveji rankom save

nudiegia

kažkur kairėj pusėj

vienatvė

 

ir vakarą šitą

surinkus

į gniūžtę sugniauži saujoj

paleidi žemyn

stebi įstringa

akimirka ties pusiauju

 

ir tampa aiškiau negu aišku

kad nėr kur skubėti kai byra

iš kiauro dangaus

žemėn snaigės

taip žvėriškai baltos

ir tylios

 

 

Šiąnakt negrįšim namo

 

mes šiąnakt negrįšim namo

neieškokit

mes šiąnakt negrįšim

išėję

paklysim

ir liksim žiemot

po pagalviais

įkalinę savąjį triukšmą

 

nes snigs ir išdegins akis

ugninis šviesos kamuolys

atūžus audra

pasičiups

ir dugnu nutarkavus

išstums išspazmuos išvalys

iš savęs

mus

 

ir stosim

kraujingais žuvų gemalais

prieš teisiuosius

įkyriai prikišamai atrajosim

jų kuriamus pseudo

pasaulius

iš ego pavydo apgaulių

kol kartą

stipriai užsimerksim (nagais įsikibę

pagalviuosna)

ir

plunksnom fatališkai byrant

mes

jau

nebegrįšim

namo

 

 

Tik tak

 

tik tak tik tak

tik tak

tik

šiąnakt aš susiruošiau mirti

tebūnie

 

tik tak tik tak

tik tak

tik

laikrodukas pergalingai sutiksi

ant mano riešo

 

tik tak tik tak

tik tak

tik

raišas varnas galanda snapu

į medinę palangę

 

tik tak tik tak

tik tak

tik

nekaltos mergelės žvelgia į mane

iš už anapus ekrano

skausmingai švebeldžiuodamos

me too me too

me too

me too me too yesterday i was a virgin

but today everything has already changed

 

 

Epitafija

 

ji

gyveno

iki tol

kol…

tapo nebesvarbu

visiems

kaip

su kuo

IR

ar iŠvis…

 

_ _ _ _

Sauliaus Kaupo nuotr.

Vytauto Kauko nuotr.

Vyto Karaciejaus nuotr.

Ričardo Šileikos nuotr.

Mindaugo Macaičio nuotr.

Aloyzo Juzėno nuotr.

Mažvydo Krilio nuotr.

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Arvydo Stačioko nuotr.