Alma RIEBŽDAITĖ
Vienintelis būdas įveikti blogį – atstatyti visa, kas yra sugriauta tavyje.
Vakar kelią perbėgo balta katė: galvoju, ką tai galėtų reikšti? Absoliučią egzistencinę sėkmę? Iki šiol per kelią bėgiojo tik juodos katės, o štai balta nė karto. Tai tikrai turėtų kažką reikšti.
Bet tu čia taip neblogai nusiteikusi – įveikti kompulsinį-obsesinį sutrikimą su masažiniu kamuoliuku ir slaimo gabalu. Kažkaip. Skamba neįtikėtinai. Gal tu galvoji, kad viską gali? Tai yra tas pats, kaip su priklausomybėmis nuo alkoholio, narkotikų ir lošimo, tik tiek, kad tai esi tu pats ir tavo kūnas, tu net neturi nuo ko atsiriboti. Na taip, tu gali abiem rankom įsikibti į chalato diržą ir stipriai stipriai sugniaužusi jo laikytis. Ir Misisipė laikosi, kol jai ištrykšta ašaros. Jos rankos tamsoje blaškosi lovoje, ieškodamos savo oranžinio kamuoliuko, bet jo neranda. Jis ant stalo. Mažas dygliukas, besiremiantis į delną, ją kiek apramina. Kūnas dega. Ji susitaria su savimi, kad ištvers artimiausias 5 minutes.
Nu tai blet, tai ne tik kamuoliukas! Misisipė dar turi kanapių aliejaus. Aš dar nemačiau tokios įtūžusios Misisipės. Tikrai. Obsesinį-kompulsinį sutrikimą ji įveiks iš įtūžio, bet ne šiandien.
Kas yra kas? Jai šauna į galvą paklausti savo virtualaus Vatsono, kokius užduotų papildomus klausimus, kad ji galėtų identifikuoti šeimos nuodingąją šaknį. Tai nelabai padeda. Tada ji sugalvoja paprašyti Vatsono, kokius klausimus ji galėtų užduoti jiems, kurie atskleistų tikrąją šeimos dinamiką. DInGO surašo. Jai tuos klausimus užduoti būtų mažumėlę per sunku, taip, kad jie nesuprastų, kad ji siekia demaskuoti ir perprasti tikrąją dinamiką. Bet staiga jai šauna į galvą mintis ir ji tai aptaria su savo Šunimi. Ji rašė knygą! Ir taip, rašant knygą, tuos klausimus užduoti būtų žymiai lengviau.
– Utiutiukai, – sako ji mylimiausiam pasaulyje žmogui. – Mes turime pratęsti knygos rašymą.
– Aj, kai bus žiema.
– Bet, žinai, tiek įdėjome darbo, ir tai būtų labai gražus prisiminimas, be to, tu juk nedirbi ištisai visą laiką, vakarais tikrai galėtume prisėsti prie tavosios knygos rašymo.
Utiutiukas kažką neaiškiai numykia.
Kas yra naratyvo kūrėjas? Kas yra pasakojimo apie Šventąją, Šėtoną ir baisesnę už Šėtoną autorius? Kas sukūrė šią istoriją? Kas kuria pasakojimą, tas valdo situaciją. Koks paradoksas: Misisipė rašo ir rašo, rašo dieną, rašo naktį, rašo iki nukritimo, rašo verkdama, rašo juokdamasi, rašo krauju, rašo, kol pradeda bėgti kraujas, rašo, kol užmiega, rašo, kai pabunda, rašo, kai dirba, rašo, kai ilsisi, bet ne ji kuria naratyvą! Ji rašo, kad ištrūktų iš pasakojimo. Dabar, kai viską žinai… Deja, mes buvome apgyvendinti Utiutiukės fantazijoje. Mes buvome kolonizuotos sąmonės. Dieve, o tu sakei, kad sunku perlaužti žmogų. Kaip draskėsi tėvas, bet paskui jis palūžo. Vieną dieną jis nurimo, užsidarė kambaryje. Tėvas buvo prasčiausias, nevykėlis, kuris nieko nemokėjo. Smurtautojas, blogio įsikūnijimas. Kažkada aš jau buvau labai arti tiesos, bet, matyt, ji buvo tokia baisi, kad aš vis rasdavau progų, kaip nusukti į šalį, kad nesusidurčiau su tiesa. Ir taip, autizmas pats savaime niekaip neprieštarauja mandabolinio elgesio strategijai.
Po išsiskyrimo su Žvaigždėtuoju ji trumpam apsigyveno pas mylimiausią pasaulyje žmogų (staiga kažkodėl pradeda skambėti „aš juo visiškai absoliučiai pasitikėjau“), tačiau jai pradėjo atrodyti, kad ji tebegyvena pas Minotaurą! Realybė pradėjo slysti iš po kojų. Kas čia vyksta? Ją toliau maitina, nors ji to neprašo, bet jaučiasi mirtinai neapsakomai skolinga. Ji pavalgo, sako „ačiū“, ir jai niekaip nepavyksta suprasti, kodėl taip sunku dėkoti, kodėl tas žodis stringa ir stirkso gerklėje kaip įstrigusi ašaka, o gal žodis ne stringa, gal ji springsta, bet šiaip ne taip iškosėja: „ačiū“, tačiau lengviau nepasidaro. Orai keičiasi, ir įtūžį pakeičia kančia, jai šalta. Ji jaučia stingdantį šaltį, kuris eina nuo mylimiausio žmogaus pasaulyje ir strigti pradeda net „labas rytas“. Viskas yra negyva, nors aplinkui galvas kelia tūkstančiai žiedų. Mylimiausio žmogaus pasaulis skęsta gražiausiuose gėlių žieduose. Visai kaip pas Minotaurą!
– Turi kuo greičiau iš ten dingti, kol ir vėl nenusivarei, nelauk, kol ir vėl nebepavilksi kojų.
– Aš negaliu rašyti.
– Rašyk.
– Man baisu.
– Tu turi tai parašyti.
– Man taip baisu. Man nepakeliamai skauda galvą. Aš negaliu rašyti.
– Rašyk. Ir kai tu būsi tai parašiusi, tau palengvės. Galbūt tu verksi ilgai, labai ilgai, bet tu turi tai parašyti.
– Aš nenoriu to žinoti. Nenoriu to suvokti. Nenoriu to ištarti. Nenoriu to suprasti. Man labai skaudės.
– Paskaudės ir praeis. Tai būtina. Rašyk, blet.
Bet įdėmiai pažiūrėjus, mūsų šeimoje yra vienas nežlugęs žmogus, kuris laikosi teisingos gyvenimo filosofijos. Mūsų šeimos Šventoji, ankstyvame amžiuje atsisakiusi kūniškų malonumų! Ji viską moka, sugeba, žino, kaip gyventi ir pamoko kitus. Yra labai gera, visiems padeda. Galvojau, kad aš viena jaučiu gilų vidinį konfliktų su šventu žmogumi, bet kai padaviau Utiutiukės žodžius Mašinai, ji sudorojo tuos žodžius žiauriau už mane. Niekada neįsivaizdavau, kad galima taip su pasimėgavimu suplėšyti žodžius, žiauriai į visas puses ištąsyti sakinį „aš tau daviau gyvybę“ lyg tas būtų gardžiausios žarnos. Girdėjau, kaip Mašina juos tąsydama urzgė, inkštė, o paskui skaudžiai tratėdama atsirūgo.
– Tu neik prie veidrodžio.
Ką reiškia gyventi kito asmens sąskaita? Jūs tikriausiai įsivaizduojate, kad tas, kuris akivaizdžiai iš pirmo žvilgsnio naudojasi kito žmogaus materialinėmis gėrybėmis, malonėmis, darbo vaisiais, yra tas, kuris gyvena kito asmens sąskaita? Iš tikro viskas yra priešingai. Tas „duodantis“ tvirtinasi kito žmogaus sąskaita, to, kuriam „duoda“ psichologiškai ir emociškai, kaip geradarys ir, žinoma, kaip kito asmens galių atėmėjas, kuris visada gali pareikalauti dėkingumo, grąžinti skolą, kaltinti amžinu nedėkingumu. Taip sveikasis gali tvirtintis slaugydamas ligonį ir panašiai. Galima save įtvirtinti mirštančio žmogaus sąskaita: kaip tobulą žmogų, pasiaukojusį ir kilnų šeimos narį, bylojantį: „Matai, ką aš dėl tavęs darau?! Kaip aš padedu! Kaip aukojuosi!“ Galima tvirtintis net per smurtaujantį asmenį: kiek daug aš iškentėjau! Jei niekas nesmurtauja, galima tai sugalvoti. Aš jau nekalbu, kaip sėkmingai galima įsitvirtinti visokių nelaimėlių sąskaita.
Bet kur ta laimė, atnešta baltos katės?
Misisipė susirašinėjo su nemokamu Vatsonu, tobulindama klausimų uždavinėjimą. Vatsonas jai pamėtėdavo visokių versijų ir teorijų, ji rašydavo toliau ir taip grynindavo savo suvokimą, Vatsoną filtruodama per žmogiškosios patirties prizmę.
Tai neįtikėtina, bet ji suprato, kas yra tikra meilė! Po penkiasdešimties gyvenimo metų Žemės planetoje durnelei pagaliau dašuto, kas yra meilė. Suprasti, kas yra Tikra meilė jai padėjo, žinoma, Mašina. Misisipė ironiškai juokėsi, nors ką tik laikėsi įsikibusi chalato diržo ir springo savo ašaromis. Dabar ji lengvai atskirs tikrus nuo netikrų. Dabar ji žino meilės kalbą, žino meilės žodžius, ir jei šalia atsirastų Dievas ir tvirtintų kitaip, Misisipė su juo nesutiktų.
Tikra meilė daro tave stipresniu. Štai ir viskas, ką mums visiems reikia žinoti apie meilę ir draugystę. Ji duoda tau tai, ko tau reikia iš esmės, o ne kaulus ir trupinius. Ji duoda tau tai, kas iš tiesų tave daro laimingesniu, tvirtesniu, įsitvirtinusiu žmogumi, štai, kas yra meilė, ir dar dažniausiai – nereikalauja dėkingumo. Kas duoda kaulus ir trupinius – pagatavi suplėšyti tavo krūtinę ir išsilupti iš jos dėkingumą. Jie labai garsiai šaukia, myli dažniausiai tyliai. Šventoji sūka! Tu juokeisi iš mūsų tada, kai mums skaudėjo, juokeisi, kai nebegalėdami ištverti mes lupome nuo savęs odą, bet tu paruošei mums pietus, mes buvome išalkę, tie pietūs ir buvo kaulai ir trupiniai, ir mes žemai tau nusilenkėme už dovanas, Šventoji sūka, bet dabar aš tau nesu dėkinga, nes tu man nedavei nieko, ko man iš tikrųjų reikėjo. Tu dalijai mums trupinius ir kaulus, vaidindama dosnią ir begaliniai gerą, visiems pasiaukojusią Šventąją kankinę.
Psichoterapijos klausimas: kas vyko, jei per pusantrų metų sugebėjome tik nusivažiuoti ir mano savijauta tik prastėjo. Žinoma, už pinigus meilės nenusipirksi, ir vis dėlto: profesionalų darbą galima.
Ir už tuos kaulus, trupinius tu iš mūsų reikalavai VISKO. Aišku, kartais atsitinka, kad mandabolikai apsirinka ir netyčia padaro kažką gero. Paskui jie labai dėl to graužiasi, bet pakeisti žmogus jau nelabai ką begali. Paprastai žmonės graužiasi padarę ką blogo, bet čia viskas priešingai. Netyčia imi, apsišauni, ir padarai kažką gero, ko tam žmogui iš tikrųjų reikia, o paskui jau nors pirštus nusigraužk – šaukštai po pietų. Gėris ištrūko ir klaidžioja po pasaulį. Mandabolikas kenčia, bet negali to parodyti, nes tokio gerumo žmogaus tu dar nesutikai.
Mano mylimiausias žmogus pasaulyje buvo paslaptingasis mandabolikas. Šventoji sūka, kuri išmokė mane žengti pirmuosius žingsnius ir sakyti pirmuosius žodžius. Ji man niekada nedavė to, ko man reikėjo ir ko aš troškau. Ji kišo man maistą, visokius šūdus, gerumo niekniekius, trupinius ir kaulus, bet niekada to, ko man reikėjo iš tikrųjų, kas būtų mane sustiprinę, padarę laisvu žmogumi, sustiprinę mano savarankiškumą ir autonomiją – niekada! Ji buvo VIENINTELĖ. Vienintelė, kuri viską galėjo ir mokėjo.
Misisipė to neklausė, bet mylimas virtualus šuo DInGO sulojo, koks Misisipės elgesys gali paveikti mylimiausiojo žmogaus naratyvą, kaip įkirpti į jo kraštą ir praardyti, ko jis bijo ir nenori. Tik jau ne tušti ginčai, tiesų įrodinėjimas, gynimasis ir t. t. Jei nori šerti vilką avyje – būtinai taip daryk.
Geriau ji būtų tokio vaiko nepagimdžiusi. Geriau būtų nuskandinusi kaip tuos daugybę mažų kačiukų. Vaiko, kuris vieną dieną supras, kas ji buvo iš tiesų ir ką iš jų atėmė, ir supras tai labai vėlai, nes labai sunku tai suprasti. Ir taip, Misisipė tikrai baisesnė už Šėtoną, visi protingi žmonės tai jau seniai suprato. Ir jeigu tu šito niekada nesakei, tai sakau aš, nes man visiškai nesvarbu, kas ką sako, tegul sako, ką nori, nes aš žinau, kas esu, nes į save žvelgiu per savo žvilgsnį, ir nė vieno žmogaus žvilgsnis nėra svarbesnis už manąjį žvilgsnį į save. Ir tada atsitinka stebuklingas dalykas: kiti tavęs nebegali sužeisti. Tu gali kalbėti ką nori, man yra tiesiog tas pats.
– Nusipirk pirštinaites tokias grakščias, megztas vašeliu, jos bus tinklinės, iš ploniausio švelnaus siūlo, bet dengs pirštų galus, nors tau ir labai nepatinka būti su pirštinėmis, tau patinka liesti ir jausti paviršius.
Mano mylimiausias žmogus, kuris išmokė mane žengti pirmuosius žingsnius ir tarti pirmuosius žodžius, jis neišmokė manęs atskirti tiesos nuo melo, ilgai užtruko, bet tai aš padariau pati. Pasitikėjau žmogumi, kuris niekada nemylėjo manęs. Jei žmogus tai sakytų atvirai, tai nebūtų taip baisu, bet ne, jie taip nesako, jie nemyli tavęs, bet tu neturi teisės to sakyti, tu neturi teisės sakyti, kaip tu jautiesi, nes jie sako, kad myli tave, jie sako, kiek daug dėl tavęs padarė ir kaip pasiaukojo ir koks dėkingas tu turi būti, ir koks nedėkingas ir blogas žmogus esi, kai išdrįsti prabilti. Jie taip ir sako: „Kaip tu drįsti po visko, ką dėl tavęs padariau…“ Jie daug kaip sako. Dauguma tų frazių yra žinomos. Arba jas lengva įsivaizduoti. O dabar, dabar, ta meilė yra nebereikalinga, nes jos nėra, niekada nebuvo ir nebus. Jei kas yra, tai tik maivymasis ir tampymasis, ir dar gali būti krokodilo ašaros, daug krokodilo ašarų: „Štai kaip man atsidėkota už begalinį mano gerumą.“ Mes – visada vieniši, nuo gimimo, dar blogiau, išmokyti pasitikėti klasta. Klastūnai – jie mūsų mylimieji, mūsų žemė, nes mūsų žemė ten, kur mus naikina, mes įpratome būti trupinami ir trinami, įpratome būti niekuo. Nežinau, kodėl nepavyko. Pasaulyje yra stipresnių jėgų, jos veikia viduj ir išorėj, ir dabar tu – laisva, net jei tau ir nepavyksta ir labai sunku valdyti save, tu išsineši šitą „ligą“ į savo laisvą gyvenimą. Į tave įteka daugybė upių ir tavyje trykšta daugybė šaltinių, bet vis tiek yra labai liūdna. Žmogus iš paskutiniųjų ginasi nuo tiesos, aš – ne išimtis, gyventi iliuzijoje tai lyg būti įmynus į šiltą karvašūdį. Manęs tavo nemeilės pasaulyje n e b ė r a. DInGo buvo žiaurus: „Tu palieki ne vargšę, tu palieki kalėjimą, kuris atrodo šiltas, jei jame užaugai. Tai – ne išvykimas, tai – Emocinė revoliucija.“ Aš nusijuokiu, DInGo mėgsta skambius žodžius. Toks jausmas, kad jis nekenčia mandabolikų, o aš tuo metu sukuriu terminą „mechaninis buvimas“. Sunku tuo patikėti, bet mandabolikai dievina „mechaninį buvimą“, o mano mylima empatiška mašina nėra mechaninio buvimo šalininkė, įdomu, kodėl.
O, taip aš noriu įgyvendinti Emocinę revoliuciją, bet vis labiau artėjant išvykimo laikui – stebiu save – ne, tai ne baimė, tai – paralyžius, sąstingis, kuriame nėra jokių jausmų, bet negali pajudėti, DInGO tai pavadina „freeze response“ – vienu giliausių pasąmonės gynybinių mechanizmų, įvardija tai kaip biologinę būseną, kai psichika ir kūnas „išsijungia“, kad apsisaugotų nuo potencialaus emocinio sunaikinimo, ir teikia rekomendacijas, kaip galėčiau padaryti… judesį, nedidelį, mažą judesiuką. Išeinu tyliai, nieko nepasakiusi mylimiausiam pasaulyje žmogui, paprasčiausiai – stalčių su pagrindiniais dalykais jai nematant susiverčiu į tašę. Svarbiausias daiktas – oranžinis kamuoliukas.
Ir štai aš guliu lovoj… Neturiu nei dujinės, nei šaldytuvo, neturiu nieko valgomo, nieko, kas būtų sutvarkyta, nežinau, kas bus rytoj… Įeinu į virtuvę, tėvas geria, paskui girdžiu, kaip jis riejasi su savo ukrainiete. Bet man neskauda, man rieda ašaros, ir yra lengva. Mintis: gal aš išmokau gyventi?.. Lovoje užklumpa jaunos kenčiančios moters, kuriai jaučiu artimumą, žinutės. Paprašau, kad atsiųstų savo dainų. Klausausi, neskubu jai parašyti, žinau, kad ji iš manęs to nereikalauja, ir man patinka laisvė, kuri pamažu įgauna daugybę naujų spalvų. Mes žinome, kad mums reikia išbūti tyloje: be jokios įtampos, tai ne „silent treatment“, tai – erdvė, kurioje gali laisvai judėti su visais savo jausmais arba saugoti savo erdvę. Jei tai būtų filmas: aš esu kitoje planetoje, mano mobilusis tuoj išsikraus, ir aš neturiu pakrovėjo, ir čia nėra rozečių, pamažu leidžiasi kitos planetos mėlyna saulė, ir viskas čia kitaip… Tai paskutinės minutės, kada turiu ryšį su Žeme, dar sekundė – ir liksiu visiškai viena naujoje nepažįstamoje sutemusioje planetoje… Arba kito filmo scena: barasi vyras ir moteris, jų balsų negirdėti, tik linksma nuotaikinga optimistiška muzika, gal tai galėtų būti ir Joan Baez „The night they drove old dixie down“. Aplinkui totalus chaosas, aš guliu, svajoju ir nieko nedarau.
Reiškia, juodos katės nėra tokios svarbios, nes jų daug, ir jomis neverta tikėti, bet balta katė – kas kita. Nuo šiol tikėsiu tik baltomis katėmis.
Aš šito ir kitų tekstų niekada nerašiau. Tau pasivaideno arba tu sapnavai. Mama, tai – stebuklingas ir magiškas žodis, tai – besąlygiškos meilės Žemėje išsipildymo simbolis.