Ernstas Wichertas. Lietuviški pasakojimai. Apsakymai. Iš vokiečių kalbos išvertė Ieva Perednienė. Leidykla „Eglė“, Klaipėda, 2025, 364 p.
Agnė IVANAVIČIŪTĖ
2025-ųjų pabaigoje pasirodė pirmasis toks gausus Ernsto Wicherto lietuviškos tematikos pasakojimų vertimas – „Lietuviški pasakojimai“. Knygą išleido Klaipėdos leidykla „Eglė“. Jau per pirmąjį šios knygos pristatymą Priekulėje buvo rodoma E. Wicherto teatro (režisierius Donatas Savickis) pastatyta šių pasakojimų ištraukų inscenizacija.
Wicherto pavardę turbūt girdėjo nedaugelis. Galbūt kai kurie yra girdėję gyvenusį Prūsų Lietuvoje tokį teisininką, kiti galbūt kadaise yra skaitę Prano Mašioto 1929 m. išverstą „Šaktarpį“ ar matę 2000 m. Algimanto Puipos sukurtą šios apysakos ekranizaciją „Elzė iš Gilijos“. Tačiau su visais lietuviškos tematikos E. Wicherto pasakojimais iki šiol galėjo susipažinti tik skaitantieji vokiškai ir itin besidomintieji Prūsų Lietuva. Galėtų atrodyti pernelyg pretenzinga, tačiau E. Wicherto „Lietuviškų pasakojimų“ vertimą galima laikyti literatūriniu įvykiu. Už šį vertimą pirmiausia reikėtų dėkoti vertėjai Ievai Perednienei, kuri ne tik išvertė pasakojimus, bet ir itin daug laiko praleido domėdamasi, keliaudama po muziejus, tardamasi su įvairiais specialistais ir stengdamasi atskleisti E. Wicherto literatūrinės kūrybos kontekstą. Vertėja jau gavo ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pagiriamąjį raštą už šių E. Wicherto „Lietuviškų pasakojimų“ vertimą iš vokiečių kalbos.
Teisėjas ir rašytojas E. Wichertas iš viso parašė 9 kūrinius Lietuvos tema. „Lietuviškuose pasakojimuose“ spausdinami 5 iš jų – „Ansas ir Gryta“, „Šaktarpis“, „Motina ir duktė“, „Endrikis Kraupaitis“ ir „Seserys“. Kaip minėta anksčiau, pirmasis lietuviškųjų pasakojimų – apysakos „Šaktarpis“ vertimas pasirodė kone prieš šimtmetį. Antrasis – „Ieva“, kurį vertė Henrikas Stasas, dienos šviesą išvydo 2006 m. Ir tai viskas, kas buvo pasiekiama lietuviams skaitytojams, neskaitantiems vokiškai. Pats autorius autobiografiniame romane „Teisėjas ir rašytojas“ teigęs, kad šiuos pasakojimus išgalvojo, vis dėlto įtraukė ir realių istorijų, su kuriomis susidūrė, gyvendamas ir dirbdamas teisininko darbą XIX a. Prūsų Lietuvoje, nuotrupų (8 p.). Tiesa, tvirtinti, kad jo literatūrinis indėlis buvo visiškai nepastebėtas, būtų klaidinga. Nedaug, tačiau esama liudijimų ir vokiečių literatūros enciklopedijose ar kituose to meto leidiniuose. Pavyzdžiui, vokietis literatūros kritikas Helmutas Motekaitis E. Wicherto lietuviškuosius pasakojimus prilygino istoriniam dokumentui (p. 9). Būtų sunku su tuo nesutikti, nes jo kūriniuose išties gausu Prūsų Lietuvos žmonių gyvenimo liudijimų: vestuvių ir laidotuvių tradicijų, buities ir aprangos detalių aprašymų, kitų XIX a. Prūsų Lietuvos gyvenimo aktualijų.
Skaitant „Lietuviškus pasakojimus“, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad E. Wicherto stilius – prėskas, „teisėjiškas“, tačiau ilgainiui tai pasimiršta, skaitytojai įpranta ir pasineria į aprašomą XIX a. Prūsų Lietuvos gyventojų tragišką lemtį. Teisėjo ir rašytojo pastabumas aplinkos ir buities detalėms suteikia skaitymo malonumą ir įgalina įsivaizduoti aprašomus dalykus. Pasakojimai parašyti detaliai, nors ir ne kažin kaip poetiškai, tačiau juntama, kad E. Wichertas ne tik teisėjavo ar rašė, bet ir tapė. Nors iš autoriaus, teisėjo, būtų galima tikėtis gana plokščių ir taupių veikėjų aprašymų, yra atvirkščiai – daugelis veikėjų, ne tik pagrindinių, aprašyti įvairiapusiškai. Ir, regis, teisėjas savo aprašytų veikėjų neteisia, išryškindamas žmogiškąjį dvilypumą. Jis, šiukštu, neteisina klaidingai besielgiančių veikėjų, nepalaiko žiaurumo, kuriuo pasakojimai pasižymi, tačiau nejusti ir smerkimo, pasakojimų veikėjai nėra vien plokščiai blogi ar geri. Skaitytojai čia gali nesitikėti laimingos pabaigos, gyvenimas pavaizduotas toks, koks ir yra – sudėtingas, sykiu suteikiantis viltį, bet ir ją atimantis. Net meilė ne visuomet pajėgi įveikti visas kliūtis, kad ir kokia didelė, tyra ji būtų.
Būtent meilė – viena pagrindinių šių pasakojimų veikėjų nuodėmių ir gyvenimo tragizmo priežasčių. Pasakojimas „Ansas ir Gryta“ – tragiškas naivios meilės liudijimas, dėl meilės ryžtamasi, regis, bet kam – net nužudyti. Šalia meilės kerojantis gerovės troškimas priveda prie tragedijos, susaistančios ne vieną likimą. Vis dėlto galima teigti, kad pasakojimas „Ansas ir Gryta“ šiame rinkinyje yra vienintelis, kuriame meilė išties nugali. Ansas ir Gryta, atlikę simbolinį santuokos įtvirtinimą (63 p.) ir nepaisydami juos nuolat persekiojančių negandų, išlieka kartu iki gyvenimo pabaigos. Tokiuose pasakojimuose kaip „Motina ir duktė“ ar „Seserys“ kartojasi meilės trikampio motyvas. Pavyzdžiui, pasakojime „Seserys“ užsimezga meilės trikampis tarp dviejų seserų Marės ir Katrės bei kaimyno Janio: „– Jis tavęs nenori, nori Katrės, – taip jai buvo pasakyta. Marei tarsi žemė po kojom prasivėrė. Jei Janis būtų ją atstūmęs, būtų giliai kritusi, tačiau kad pirmenybę teikė Katrei… Tai buvo toks smūgis, kad, rodos, niekados negalėsianti atsitiesti“ (280 p.). Šis meilės trikampis baigiasi tragiškai, kaip ir pasakojime „Motina ir duktė“, kuriame jis užsimezga tarp tolimo giminaičio Jono ir našlės motinos Urtės bei jos dukters Madlės. Kaip ir šiais laikais neretai nutinka, šiame pasakojime dukters Madlės jaunystė ir grožis nugali motinos Urtės amžių: „Sugrįžęs buvo visai kitoks, nei prieš išvykdamas. (…) Ar čia ta pati žmona? Iš tiesų atrodė, kad per vieną vienintelę dieną ji paseno dešimčia metų. Jis norėjo prisiversti nepastebėti raukšlių jos kaktoje, bet akys neklausė. Šalia brandžių Urtės formų visada pasirodydavo žydinti Madlės figūra“ (184 p.). Meilė šiuose pasakojimuose nėra viltinga – veikiau paini ir pražūtinga.
Pasakojimuose nemažai dėmesio skiriama ir gana įtemptiems greta gyvenusių vokiečių ir lietuvių santykiams bei dvikultūrėje visuomenėje vyravusioms nuostatoms. Pasakojime „Ansas ir Gryta“ kone ryškiausiai atskleidžiama vokiečių ir lietuvių santykių dinamika. Čia vokietis žemvaldys Frydrichas Gėlaras, besigviešiantis Anso žemių, sako Ansui, kad „vokiškame ūkyje turi būti ir žmona vokietė. Tarp lietuvaičių yra gražių merginų, galima akis paganyti sekmadieniais bažnyčioje, bet ūkyje jos netinkamos, nebent jei viskas daroma pagal jų užgaidas“ (21 p.). Taigi, pasak pačių vokiečių, net lietuviams vyrams netinkamos lietuvės žmonos. Vis dėlto skaitant pasakojimus tai neatrodo tiesa – daugelis pasakojimų moterų lietuvių (pvz., Urtė iš „Motina ir duktė“, Elzė iš „Šaktarpio“, Marė iš „Seserų“) atvirkščiai – yra puikios ūkininkės, nebijančios ir juodo, „vyriško“ darbo, puikiai besitvarkančios tiek namuose, tiek ūkio darbuose. O štai vokietės neretai vaizduojamos labiau poniškos prigimties, jos darbščios, tačiau gudrios, joms rūpi gyventi prabangiai. Ypač tvirta vaizduojama motina Urtė pasakojime „Motina ir duktė“. Tolimo giminaičio Jono ir Urtės santykiai, galiausiai užtvirtinami santuoka, yra neįprasti. Kol Jonas skaito knygas, dalyvauja surinkimuose, Urtė, kaip įpratusi našlaudama, rūpinasi visu ūkiu: „Urtė buvo tikroji šeimininkė ne tik namuose, bet ir klojime bei tvarte. Ji tvarkė namų ūkį, sudarinėjo sandorius, davė paliepimus samdiniams, niekam neprieštaraujant nuspręsdavo, ką Jonas galėtų padėti nudirbti“ (174 p.). Sykiu šiame pasakojime atskleidžiamas ir visuomenės požiūris į mergaičių išsilavinimą. Urtei ne itin patinka, kokią įtaką jos dukrai Madlei turi Jonas. Jie kartu skaito knygas, Jonas dalijasi su mergaite savo žiniomis. Tačiau motinos požiūriu, „mergaitei išsimokslinimas netinka. Verčiau patartum jai pasižvalgyti po ūkį, kad atėjus laikui galėtų padėti savo vyrui“ (186 p.). Taigi mergaitėms prieinamas pradinis išsilavinimas, bet iš jų tikimasi, kad bus geros žmonos ir ūkininkės. Visgi ne visos lietuvės vaizduojamos kaip darbščios ūkininkės. Pasakojime „Seserys“ jaunesnioji sesuo Katrė vaizduojama lengvabūdė, mėgstanti linksmintis ir puoštis: „Tačiau jei Katrė džiugiai ir nerūpestingai stumia dienas ir niekuo nesirūpina, visiems atrodė savaime suprantama. (…) Kodėl ji turinti būti tarnaitė, o Katrė – princesė? Ir Marė norėtų sėdėti rankas sudėjusi, eiti pasivaikščioti“ (268 p.). O pasakojime „Endrikis Kraupaitis“ vaizduojama Balniaus Ilžė – gudri pasileidusi moteris, gyvenime siekianti tik malonumų. Tačiau ir išsilavinusiam vyrui nėra perdėm lengva – pavyzdžiui, Jonas pasakojime „Motina ir duktė“ – išsilavinęs, nuolat knygas skaitantis surinkimų sakytojas yra pristatomas kaip išimtis vyrų ūkininkų pasaulyje.
Wichertas ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip tapytojas ypač atsiskleidžia su išskirtine atida aprašydamas aplinką, kurdamas pasakojimų atmosferą. Turbūt daugiausia atmosferos tapymo esama „Šaktarpyje“, kur itin išsamiai aprašomos aplinkos detalės, kiekvienas medis, daržų fragmentas: „Prie sodų ir palei pylimus galima pasigrožėti įvairiais medžiais – gluosniais, tuopomis ir juodalksniais. (…) Už trobelių – daržai, kur auginamos bulvės ir svogūnai. It šachmatų lenta išdėstytas juodas lysves vieną nuo kitos skiria gilūs tarplysviai, o žemiausioje vietoje visada įrengiamas šulinys, per kurį iš aukštesnės vietos atitekančio vandens perteklius vamzdžiais nukreipiamas po damba“ (71 p.). Matyti ir justi E. Wicherto pasakojimuose vaizduojamą aplinką skaitytojams išties nesudėtinga. Šitaip detaliai kurdamas atmosferą, autorius suteikia skaitytojams galimybę tarsi patiems nusikelti į XIX a. Prūsų Lietuvą.
Pasakojimuose išties gausu XIX a. Prūsų Lietuvos tradicijų, kurias autorius fiksavo dirbdamas ir keliaudamas po šį kraštą. Pavyzdžiui, „Šaktarpyje“ daug dėmesio skiriama laidotuvių papročiams, kai laidojamas turtingas medienos pirklys Mykolas Endromaitis. Čia nuodugniai aprašoma, kaip turi atrodyti kapas, kad ant jo pritvirtinama žalia medinė atminimo lenta su širdimi, žirgeliais bei paukščiais (74 p.), kitaip tariant, smulkiai aprašomi Mažojoje Lietuvoje paplitę krikštai. Šalia laidotuvių tradicijų akcentuojama ir greta gyvenusių žmonių priešprieša tikėjimo – liuteronybės ir pagonybės – klausimu. „Šaktarpyje“ vykstant laidotuvėms iškviestas kunigas piktinasi pagoniškais papročiais ir krikštais: „– Tikėjausi, (…) kad pasirūpinsi, jog tavo miręs vyras į duobę būtų leidžiamas juodame karste, kaip įprasta krikščionims, ir parodysi pavyzdį kitiems kaimo gyventojams, kad tų pagonybės papročių pagaliau neliktų“ (78 p.). Sykiu „Šaktarpyje“ ne ką mažiau dėmesio skiriama ir anuometėms žvejybos tradicijoms, leidimams bei draudimams. Apie piršlybų tradicijas daugiausia rašoma pasakojime „Seserys“, kur vaizduojama Kubilienė, padėdavusi tarpininkauti piršlybose: „Miestelyje netoli bažnyčios gyveno viena senutė, garsėjusi už nedidelį mokestį tarpininkaujanti tuoktuvėms. (…) Senė Kubilienė pažinojo visus parapijos gyventojus ir ją pažinojo visi (…). Ji buvo laikoma ne tik protinga, bet ir paslaugia, o kai reikėdavę atlikti slaptus pavedimus, liežuvį laikė už dantų“ (276–277 p.).
Greta vyravusių tradicijų aprašymų autorius atskleidė ir nemažai Prūsų Lietuvos gyventojus kamavusių problemų. Pavyzdžiui, net keliuose pasakojimuose užsimenama apie alkoholizmo problemą. Su ja pasakojimuose susiduria tiek moterys, tiek vyrai (pvz., Urtė Karalienė iš „Ansas ir Gryta“, Davidas Lukaitis iš „Seserų“). Iš pasakojimų akivaizdu, kad anuomet žmonės ne itin pasitikėjo medicina. Kai nutikdavusi kokia nelaimė, neskubėdavo pas gydytoją, dažniau patys, savais ar kaimynų patartais būdais gydydavosi. Net besikankinančiai pačios užaugintai ir taip mylimai sesers dukteriai Ėvei Marė pasakojime „Seserys“ nekvietė gydytojo, nors, kaip paaiškėja vėliau, nebūtinai išties apie tai nepagalvojo: „Atrodė, niekam, šį kartą net Marei, neatėjo į galvą, kad reikia ką nors išsiųsti atvežti daktaro. Kaimuose žmonės ilgai svarsto prieš griebdamiesi šios paskutinės priemonės: „Jei gerasis Viešpats nori padėti, tai ir taip padės“ (324 p.). Tačiau, kita vertus, rašoma, kad kaimo gyventojai, neišmanydami, kaip išspręsti iškilusius konfliktus, dažnai pasitelkdavo nuodus, ypač arseniką, kurio ūkininkai įsigydavo arkliams. Pasakojime „Seserys“ net teisėjas tarsi sumenkina šią problemą, pavadindamas gandais: „– Dar vienas kvailas gandas, – pasakė jis. Visi išimtininkai ir įvaikiai čia miršta nuo nuodų“ (327 p.). Vis dėlto tai ne gandas, nuodai išties pasitelkiami ne tik pasakojime „Seserys“, bet ir apsakyme „Ansas ir Gryta“, kur nunuodijama nuolat besibylinėjanti išimtininkė, ir pasakojime „Endrikis Kraupaitis“, kur lengvabūdė Ilžė paragina Endrikį įsigyti nuodų ir taip atsikratyti nereikalingos žmonos, taip pat ir pasakojime „Motina ir duktė“ užsimenama apie arseniką. Taigi net keturiuose pasakojimuose iš penkių žmonės yra slapta nunuodijami arba nusinuodija. Žinoma, kone visuose pasakojimuose išryškėja rašytojo ir teisininko patirtis. Pasakojime „Ansas ir Gryta“, kur Anso išimtininkė Urtė Karalienė nuolat laksto pas teisininkus dėl savo išimtininkės teisių, užsimenama apie korupciją, kai kone už sviesto gabalėlį buvo galima pakreipti teisininkų sprendimą savo naudai. Svarstoma apie šeimos nesutarimus dėl turto padalijimo, kurie aktualūs ir šiandien, kai tokiais atvejais „nutrūksta visi šventi kraujo ir giminystės ryšiai, artimieji visiškai nutolsta vienas nuo kito, ginčas dėl nuosavybės įsiplieskia aršiau nei tarp svetimų, o buvusio geranoriškumo vietą užima nepasitikėjimas ir keršto troškimas“ (111 p.). Advokatų darbo pavyzdžių nestinga pasakojimuose „Endrikis Kraupaitis ir „Seserys“. Justi, kad rašytojas išties buvo teisininkas, sukaupęs nemenką patirtį šioje srityje ir puikiai išmanęs to meto teisines aktualijas.
Ir visa tai tik keli pastebėjimai perskaičius „Lietuviškus pasakojimus“, kiek daug dar jų lieka patiems skaitytojams atrasti. Išties „Lietuviškų pasakojimų“ anotacijoje nemeluojama – šis rinkinys turėtų sudominti ir etnografus, ir kultūros bei teisės istorikus. Literatūrologas Marijus Šidlauskas viename knygos pristatymų atkreipė dėmesį, kad Ieva Simonaitytė, aprašydama ne vieną puikiai lietuvių skaitytojams pažįstamą personažą, neretai rėmėsi ne bet kieno, o būtent E. Wicherto kūryba. Taigi atrodo, kad E. Wichertas yra padaręs didesnę įtaką literatūrai, nei kas būtų pagalvojęs, skaitęs tik seniai į lietuvių kalbą išverstą „Šaktarpį“. Panašu, kad jei ne vertėjos I. Perednienės ryžtas išversti dalį E. Wicherto kūrinių į lietuvių kalbą ir rėmėjų suteikta parama, dar galbūt ilgai lietuvių skaitytojai nebūtų susipažinę su šiuo ne tik Prūsų Lietuvos teisėju, bet, pasirodo, ir vertingu rašytoju, tarsi archyvaru, užfiksavusiu Prūsų Lietuvos lietuvių gyvenimą ir jo tragedijas. Belieka viltis, kad lietuvių skaitytojus pasieks ir kiti keturi lietuviškosios tematikos pasakojimai, apie kuriuos pristatymuose užsiminė ir pati pasakojimų vertėja I. Perednienė.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
