Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje iki rugsėjo 20 d. veikia Rytų Prūsijos dailininko Richardo Pfeifferio paroda „Richard Pfeiffer (1878–1962) – sakralinių erdvių tapytojas“. Tai pirmoji paroda po dailininko mirties, atidaryta būtent Klaipėdoje, kurios krašte yra išlikęs didingas jo monumentaliosios dailės kūrinys – Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios sieninė tapyba.
Aurelija MALINAUSKAITĖ
Parodų tradicija
Tarptautinė paroda, tęsianti Rytų Prūsijos dailės paveldo populiarinimo ir aktualizavimo tradiciją, parengta kartu su Rytų Prūsijos krašto muziejumi Liuneburge (Vokietija). Prano Domšaičio galerijoje buvo eksponuotos abiejų muziejų bendros parodos: R. Pfeifferio mokinių Aleksandro Koldės (1886–1963) litografijos, sukurtos Karaliaučiuje, ir klaipėdiečio Karlo Eulensteino (1892–1981) kūryba; kitų Rytų Prūsijos menininkų – Nidos dailininkų kolonijos globėjo, ekspresionisto Ernsto Mollenhauerio (1892–1963), Nidos tapytojo Carlo Knaufo (1893–1944), iš Šilutės krašto kilusio Horsto Skodlerrako (1920–2001) – kūriniai.
Pfeifferio monumentalioji, sakralinių erdvių kūryba Rytų Prūsijoje ir jam po karo gyvenant Berlyne neišlikusi, tad pristatyti jo molbertinę tapybą, grafiką, knygų, žurnalų iliustracijų, gobelenų, paminklų eskizus buvo nemenkas uždavinys parodų kuratoriams dr. Jörnui Barfodui ir Janui Rüttingeriui. Parodoje eksponuojami 94 kūriniai iš Rytų Prūsijos krašto muziejaus rinkinių ir keli iš dailininko anūko Wolfgango Pfeifferio (Berlynas, Vokietija) kolekcijos.
Mirus R. Pfeifferio sūnui Martinui (1943–2023, indologas, vertėjas), jo bute Berlyne tvarkant menininko palikimą, buvo aptikta 400–500 kūrinių, juos dailininko artimieji norėjo išsaugoti. 2023 m. parodos kuratorius J. Rüttingeris susisiekė su šeima, kitais metais šeima perdavė kūrinius Rytų Prūsijos krašto muziejui, nemažai jų buvo prastos būklės, parodai kuratoriai atrinko reprezentatyvią dailininko kūrybos dalį.
„Eksponuojame nuo pat ankstyvųjų darbų, kurtų dar studijuojant. Vėliau jis kelerius metus gyveno ir kūrė Romoje. Italijos kraštovaizdžiai – iš to laikotarpio, didelė parodos dalis – religinės tematikos darbai, tapyba bažnyčioms, portretai. Jis dažnai tapė šeimos portretus, o po karo apsigyvenęs Berlyne – piešė visus, kurie už tai sumokėdavo“, – pasakojo Rytų Prūsijos dailės žinovas, parodos kuratorius dr. J. Barfodas.
Studijos, dailės akademija
Pfeiferis gimė 1878 m. rugpjūčio 26 d. Breslau (dabar – Vroclavas, Lenkija), Silezijos provincijoje dekoratoriaus ir baldų apmušėjo šeimoje. Piešimo pradmenų mokėsi Breslau meno ir amatų mokykloje. Jo mokytojas buvo istorinės, žanrinės tapybos atstovas, skulptorius Eduardas Kaempfferis (1859–1926). 1900 m., gavęs provincijos stipendiją, studijas tęsė pas profesorių Maxą Doernerį (1870–1939) Miuncheno dailės akademijoje. Vėliau dailininkas susirašinėjo su savo mokytoju impresionistu, meno teoretiku M. Doerneriu, parašiusiu tapybos technikos vadovėlį („Malmaterial und seine Verwendung im Bilde“ / „Dailės priemonės ir jų panaudojimas tapyboje“, Miunchenas, 1921 m.). Jaunystėje, dar studijuodamas akademijoje ir vėliau keliaudamas, jis daug kopijavo muziejuose. R. Pfeifferis linko į technologines tapybos subtilybes ir desperatiškai siekė tobulumo. Parodoje eksponuojama dailininko atlikta Leonardo da Vinci paveikslo „Uolos grotos Madona“ (1493–1508 m., Londono nacionalinė galerija) kopija.
1902–1905 jis kartu su žmona taip pat dailininke Gertrūda Kohrt-Pfeiffer (1875–1939) gyveno Italijoje, Romoje ir Červaroje (it. Cervara di Roma), Sabinų kalnuose. Tapė Italijos kraštovaizdžius. Šiltomis, švelniomis spalvomis nutapytas svajojančios, žvelgiančios į tolį žmonos portretas („Žmona Gertruda Kohrt-Pfeiffer su sūnumi prie Gardos ežero“, maždaug 1902 m.), taip pat eksponuojamas parodoje prie ankstyvųjų jo darbų. Apskritai dailininkui nemažos įtakos turėjo italų dailė, ypač kuriant figūratyvines kompozicijas. Vėliau, įsikūręs Heršinge netoli Miuncheno, kartu su žmona daugelį metų teikdavo iliustracijas Miunchene leidžiamiems žurnalams „Die Jugend“ (iliustruotas, savaitinis žurnalas apie meną ir gyvenimą) ir „Simplizissmus“ (literatūrinis, iliustruotas, satyrinis savaitraštis).
1910 m. naujasis Karaliaučiaus dailės akademijos direktorius Ludwigas Dettmannas (1865–1944) pasikvietė dėstyti R. Pfeifferį. L. Dettmannas reorganizavo nusistovėjusią, akademišką tvarką ir savo nuožiūra paskyrė naujų specialistų, geriausių vokiečių dailininkų, o pagrindiniu tapybos technikos ir figūratyvų mokytoju tapo R. Pfeifferis. Nuo 1913 m. jis – profesorius, kartu su savo mokiniais vykdavo tapyti į Nidos dailininkų koloniją ir kitas Baltijos pajūrio vietoves. Mokinius pasitelkdavo ir kurdamas monumentaliuosius darbus. Tarp žymiausių Rytų Prūsijos menininkų dailininko mokinių, be jau minėtų A. Koldės, klaipėdiškio K. Eulensteino, buvo Eduardas Bischofas (1890–1974) iš Karaliaučiaus ir kt.
1913 m. kuriam laikui Pfeifferių šeima iš Karaliaučiaus persikėlė gyventi į Rantavą Sembos pusiasalio pakrantėje. Ten buvo įsikūrusi alternatyvaus gyvenimo būdo bendruomenė, kurią subūrė Karaliaučiaus pastorius Naubereitas. Dailininkui buvo nesvetimos XX a. pradžioje kilusios idėjos, skatinusios keisti gyvenimo būdą: jis buvo griežtas vegetaras. Anot dukros Riccardos Gregor-Grieshaber, nestabilus, nepatenkintas jis skubėjo nuo vieno dvasios vadovo prie kito – kiekvieną kartą įsitikinęs, kad pagaliau rado gryną, neginčijamą tiesą.
Karaliaučiaus dailės akademijos naujajame pastate Ratslindene (baigtas statyti 1916 m. vakarinėje miesto dalyje, netoli tvenkinio) dailininkas turėjo didelę studiją ir šalia jos šviesią laboratoriją, kur maišydavo spalvas. Kaip prisimena dukra R. Gregor-Grieshaber, „savo studijoje jis piešė ant didžiulių kartonų herojiškas, dramatiškas figūras mitiniams, biblijiniams, istoriniams siužetams“. R. Pfeifferis savo religinius įsitikinimus, reformistines idėjas galėjo realizuoti viešųjų erdvių ir bažnytinėje sienų tapyboje. Jis dekoravo Tilžės krematoriumo interjerus (1912–1913), Neuroßgärtnerio bažnyčią Karaliaučiuje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo tapyti Elbingo Heinricho von Plaueno realinės gimnazijos auloje, grįžęs iš tarnybos kariuomenėje, 1920 m. ją baigė. Po karo R. Pfeifferis, priešingai nei jo kolegos profesoriai, palaikė reformų iniciatyvas Karaliaučiaus dailės akademijoje. Buvo parengtas laikinasis akademijos statutas. Jam R. Pfeifferis paskelbė pasiūlymų žurnale „Werkstatt der Kunst“ (liet. „Meno dirbtuvės“). Ne visi suprato jo liberalią poziciją.
Šilutės bažnyčioje
Kai Šilutėje pagal vietinio architekto Curto Gutknechto projektą buvo statoma neogotikinė bažnyčia, dekoruoti vidaus interjerus buvo pakviestas R. Pfeifferis. 1925–1926 m. jis parengė projektą ir ištapė minėtos bažnyčios interjerus. Jie buvo atlikti freskos ir sgrafito technikomis. Pagrindinė maždaug 80 kv. m dydžio altoriaus freska iliustruoja bažnyčios vienybės temą. R. Pfeifferis, sekdamas Martino Lutherio pėdomis, siekė pavaizduoti „vargšų bibliją“ (lot. biblia pauperum). Freskos viršuje, vidurinėje dalyje pavaizduoti prieš Dievo sostą klūpantys Adomas ir Ieva. Abipus Dievą šlovinanti minia. Žemiau kūrinyje nutapyta gausybė figūrų – tarp jų ne tik bibliniai personažai, krikščionybės kankiniai, bet ir istorinės asmenybės: bažnyčios reformatoriai (M. Lutheris, J. Calvinas ir kt.), kompozitoriai, dailininkai (Albrechtas Düreris, Rembrandtas), filosofai, poetai (Simonas Dachas), šilutiškiai (Hugo Šojus, kunigas Theodoras Eicke, tarėjas D. Hundtas) ir t. t. Nutapyta virš 100 figūrų. Apsidėje ryškiai mėlynomis spalvomis, dekoratyviai nutapytas dieviškosios šviesos vaizdas, sukuriantis ypatingą foną mediniam altoriaus krucifiksui (jį Karaliaučiuje išdrožė dailininko sūnus Hansas Ludwigas, 1903–1999, dailininkas, skulptorius). Kitos R. Pfeifferio sukurtos bažnyčios interjero kompozicijos: centrinės navos skliaute freska „Švenčiausioji trejybė“, kūruose – „Paklydusio sūnaus sugrįžimas“, „Mozė meldžiasi“, „Elijas prie Krito upelio“ ir „Gailestingasis samarietis“, šalia iš navų išėjimo durų – freskos „Audros nutildymas“, „Skęstantis Petras“. Išlikusi tapyba nartekse, navos skliautų kolonų kapiteliuose, kompozicija virš vargonų. Pagal dailininko projektą sukurtas fasadinių durų timpano vitražas. Įgyvendinti šį grandiozinį projektą padėjo žmona Gertruda, sūnus Hansas ir dukra Riccarda (1907–1985).
Šiame didžiuliame darbe atsispindi autoriaus išprusimas, biblijos pažinimas, krikščioniškų reformų suvokimas, eukumeninės refleksijos. R. Pfeifferio sieninėje tapyboje ryški itališkosios dailės įtaka, čia susipina realizmo, secesijos ir simbolizmo bruožai. Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios tapyba laikoma menininko kūrybos viršūne – tai išskirtinis Klaipėdos krašto sakralinės monumentaliosios dailės pavyzdys. Deja, parodoje pristatomas tik nedidelis eskizas, atliktas plunksna ant fotopopieriaus.
Didieji sieninės tapybos projektai sudarė pagrindinę dailininko kūrybos dalį. 1928 m. jis gavo užsakymą Tolkemito (dabar Tolkmicko, Lenkija) bažnyčiai. Iš visų viešųjų erdvių dekoravimo projektų, sukurtų 1911–1955 m., išliko tik Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios interjerų tapyba.
Kūrybos įvairovė
Dailininkas, be monumentaliosios kūrybos, kūrė molbertinės tapybos srityje, savo įsitikinimus, mistines idėjas perteikė religinėse ir mitologinėse kompozicijose. Parodoje eksponuojami paveikslai „Prometėjas“ (maždaug 1920 m.), „Parcifalis kelyje į Gralio pilį“ (1920 m.), „Trys nimfos su pusmėnuliu“ (maždaug 1910 m.), „Laiminantis Kristus. Eskizas gobelenui“ (1930–1950 m.) ir kt. Kūrė peizažus, savo šeimos narių portretus, matyt, portretus tapė ir pagal užsakymus. Parodos „portretų galerijoje“ – meistriškai, su meile nutapyti žmonos, vaikų portretai, nemažai eksponuojama autoportretų. Jo atžalos – sūnus Hansas, dukra Riccarda, jos dukra Nani – taip pat tapo dailininkais. „Persmelkta literatūrinių sąsajų, priklausoma nuo idėjų ir tradicijų, tėvo kūryba nuo pat pirmųjų potėpių reikalavo visos aplinkos dėmesio. Buvo įtraukiama visa šeima. (…) Valandų valandas tekdavo pozuoti nutirpusiomis ir skaudančiomis galūnėmis, stovint absurdiškomis pozomis kartais net po kelis šeimos narius vienu metu. Nuo angelo iki mirštančio kario, nuo atgailaujančios Magdalietės iki popiežiaus – turėjome perteikti visus personažus, kurie apsigyvendavo milžiniškuose jo paveiksluose. Detalius eskizus tėvas dažniausiai fiksuodavo spalvotomis kreidomis ant tonuoto popieriaus, ypatingą dėmesį skirdamas drabužių klosčių žaismui, svarbiam visumos kompozicijos elementui“ (Riccarda Gregor-Grieshaber Als ich Abschied nahm – Erinnerungen an Ostpreußen. Stuttgart: Goverts, 1968, p. 108 f.).
Persikėlė į Berlyną
1932 m. dėl krašto ekonominių sunkumų Karaliaučiaus dailės akademija buvo laikinai uždaryta, dailininkas išėjo į pensiją ir persikėlė į Berlyną. Čia jis kūrė kaip laisvai samdomas menininkas.
Kaip daugumos Rytų Prūsijos dailininkų, R. Pfeifferio kūrybinis palikimas nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. 1943 m. per bombardavimą sudegė studija Berlyne, dalis darbų buvo prarasta. Nuo 1945 m. dailininkas kūrė nedidelius grafikos kūrinius: iliustracijas žurnalams, daugiausiai religine tematika (parodoje eksponuojami „Kristus ir vaikai“, „Nojaus laivas“, „Suvienyta bažnyčia“, „Keliaujantis pranašas“ ir kiti, atlikti ant popieriaus mišria technika). Rengė projektus paminklui, sieninei tapybai Antrajame pasauliniame kare žuvusiems atminti. Dirbo sieninės tapybos projektuose Berlyno Hermsdorfo, Forhnau, Vaidmanslusto bažnyčioms (neišliko). Parodoje eksponuojami eskizai, projektai, sukurti ant kartono mišria technika, įvairiais dažais. Kai kurie eskizai gobelenams, vitražams yra labai šiuolaikiški.
Dailininko monumentalioji ir molbertinė tapyba, smulki iliustracinė grafika, įvairūs ikonografiniai projektai iliustruoja jo įvairialypę kūrybą, jo idėjų pasaulį. R. Pfeifferis – realizmo, secesijos ir simbolizmo vaizduojamojoje dailėje atstovas, be to, jis rašė filosofinius tekstus. Dailininkas, gyvendamas ir kurdamas sudėtingu XX a. istorijos lūžių metu, išliko ištikimas savo idėjų pasauliui. Jis mirė 1962 m. balandžio 21 d. Hermsdorfe (Berlyno rajonas). Kaip dailininkas jis jau buvo beveik pamirštas.
Pfeifferio kūrybos paroda Prano Domšaičio galerijoje tradiciškai primena kažkada į užmarštį nuėjusį Rytų Prūsijos dailės paveldą.
