***
Dėkoju ant užuolaidų išsiuvinėtai gėlei, ant tapetų esančiam apskritimui, jie šiandien atėjo į mano mąstymą. Pastebėjau juos esančius šalia manęs. Pastebėjau jų mažą apgavystę, kad lyg tik šiandien jie pasirodė, lyg iki šiandienos jie buvo pasislėpę. Kiek daug dalykų nepastebi. Jie lyg žaidžia slėpynes, rengia mažas apgavystes, apsimesdami, kad jų nėra. Kartais gyvenimas irgi rengia apgavystę, apsimesdamas, kad jo nėra.
***
Psichologai sako grįžti į kūną. Prisiminti penkias jusles. Pagalvojau, gal galima užuosti prasmę. Bet juk tai ne neišneštų šiukšlių kvapas, ne prakaito kvapas. Bet vieną dieną aš ją užuosiu iš tolo lyg ištikimas šeimininkės – prasmės šuo. Tik reikia pagalvoti, ar aš kada nors buvau ištikima prasmei, kad galėčiau ją užuosti lyg savo šeimininkę. Gal.
Kol kas aš ištikima tuštumai. Tuščios padangos sukasi ir mašina važiuoja, aš irgi norėčiau pajudėti iš sąstingio ir tuštumos. Kaip tą savo tuštumą įdarbint? Tuščia širdis kelią šleikštulį, ji niekur nevažiuoja. Plakti plaka, lyg kviestųsi kitas tuščias širdis kartu dunksėti ir vaitoti gyvenimą. Tuštuma vaitoja, nes į ją lyg į būgną kažkas muša. Išeina neartikuliuoti garsai, lyg kažkas būtų prigulęs prie gyvenimo klaviatūros ir spaudinėjęs nieko nereiškiančias raides.
***
Kiek mieste kojų. Visos kažkur juda. Jos lyg vijokliai apraizgė žemės rutulį. Kabinasi į miesto grindinį, lyg ten ieškotų prasmės, lyg grindinio plytelėje slypėtų prasmė. Mačiau, dės naujas plyteles. Bus naujas kelias. Gal jis ves į naują pasaulį. Ak, kad būtų viskas taip paprasta, kad naujas plytelių kelias vestų į išganymą. O gal jas tiesė nušvitęs žmogus. Gal aš užlipsiu ant tos plytelės ir pradėsiu regėti pasaulį naujaip.
***
Mane kalbina vieniši suoliukai. Jie jau padėvėti laiko. Matyt, turime kažką panašaus. Įsivaizduoju juos parke, kai tamsu, kai ateina naktis, apšviestus mėnulio. Ypatingas estetinis įvykis, kai mėnulio šviesa apšviečiamas senas suolelis kažkur parko pakrašty. Atrodo, sukūriau šį įvykį savo galvoje. Išsikviečiau naktį, suolelį, mėnulį. Tegu gyvena dabar tai mano viduje. Tegu dabar kalbina tas vidaus suolelis kitus praeinančius.
***
Koks nesusipratimas tas žmonių džiaugsmas. Jis toks trumpalaikis ir lengvas, lyg būtų plunksna iškritusi iš paukščio uodegos. Tegu būna svarus džiaugsmas, sunkus lyg kokia geležis, kad prispaustų žmogų, ir jis taip džiaugtųsi, kad negalėtų atsikelti. Taip džiaugtųsi, kad būtų sunku įkvėpti oro. Man rodos, toks sunkiasvoris džiaugsmas nenueitų perniek.
***
Koks baltas sniegas, kažkokia transcendencija. Akys, nepripratusios prie šios transcendencijos, ima ašaroti. Atrodo tas baltumas nueina iki pat kūno gilumos, per akis iki ašarų. Vaikai kiša tą baltumą į burną. Visaip jį stumdo didžiulės mašinos. Sustumdytas, suvalgytas ir apsiašarojęs. Neatrodo, kad sniego gyvenimas būtų nusisekęs. Nevykėlis sniegas, nevykėlė transcendencija.
***
Jei reikėtų nupiešti namus… Gal aš pieščiau kilimą, kuris patiestas ant žalių grindų. Jis toks pat padėvėtas, kaip ir realus, ant kurio dabar mano kojos. Gal dar nupieščiau langą atidarytą, kad ateitų iš lauko gyvenimo garsai. Taigi reikia įsivaizduot kilimą ir langą. Gal langas kilime, ir tai langas į mano pamatus. O kas mano pamatuose, mano pasąmonėje? Kažkokia šviečianti šaknis, kuri apšviečia žemės grumstų tamsą.
***
Vis nesurandu santykio su gyva gamta. Grožiuosi gamta gal labiau per meną. Man gražu, jei kas nors nufotografuoja kokią nors nulūžusią šakelę blizgioje saulės šviesoje, lyg kaltindamas tą pernelyg stiprią šviesą, dėl jos išsausėjimo ir lūžio. Man būtų įdomu stebėti, kaip piešiamos tos nebegyvos šakelės, kaip ant balto lapo išsiraizgo jų žinia, kad tai yra gražu, kad šitas šakelės posūkis į kairę yra vertas būti perkeltas į popieriaus lapą ir apsuptas mažais jį neužgožiančiais šešėliais. Taip dabar net užsinorėjau eiti į mišką ir ieškoti žaliomis samanomis apimtų šakelių, kurių žalumą nutapyčiau tokį ryškų, kad piešimo lape tos šakelės atrodytų lyg tapusios vėl gyvo medžio dalimi, lyg iš naujo prisikėlusios.
***
Debesų stebėjimas rudenį ieškant už ko užsikabinti, ieškant formos, kuri prakalbėtų. Atrodo pasaulis susimokė su debesimis ir tyli. Tyliu ir aš, paveikta antidepresantų, neuroleptikų ir dar velnias žino ko. Man neseniai vienas žmogus sakė, kad yra įvairių tuštumų. Patiriu vaistų sukeltą tuštumą, kai aplink pasaulis tyli. Bet gal kažkas labai tyliai kažką sako, ir man reikia dar labiau nutilti, kad išgirsčiau. Bandau suprasti, kur esu.
Iš tiesų tas tabletes galėčiau pavadinti tuštumos tabletėmis. Dvi ryte, dvi vakare. Vakaro ir ryto tuštuma. Dvi budistinės tabletės tiems, kurie ieško tuštumos. Tuščia pagalvė, ant kurios miegu, tuščias dangus, į kurį žvelgiu. Viskas tuščia. O gal iš tiesų pasaulis yra tuščias, ir mano tabletės nemeluoja, lyg kokie budistiniai narkotikai.
***
Kaip gražiai rankovė apima ranką. Pasiūta lyg man. Taip ir gyvenimas galėtų tikti man ir būti lyg man pasiūtas. Nekelti skausmo, ašarų. O dabar ašarų lizduose auginami liūdesio paukščiai. Man šiandien sakė, kad liūdni žmonės arčiau Dievo. Arčiau šaltinio. Gal Dievas liūdnas su jam netinkančiomis rankovėmis.
***
Liūdnos rankos. Vidus lyg dykuma. Toks svilinantis karštis ir kaktusų spygliai. Sunki vieta. Sunkios rankos. Atrodo ir širdis sunki. Žmogaus širdis sveria apie 300 gramų. Juk čia tik 300 gramų liūdesio, spyglių ir smėlio. Galima tiek visada nešiotis su savimi. Tai visai nesunku.
***
Baltas yra tuščias sąsiuvinio lapas, ir mėnulis lyg lapas baltas, gamtos lapas. Norėčiau pasislėpti gamtoje kaip gyvūnas ir išsilaižyt žaizdas. Gamta turėtų mokėti užgydyti žaizdas, bet atrodo, kad nebejauti savyje nei gyvūno, nei žmogaus. Esi lyg tuščia žaizda, bandanti save aprašyti.
***
Vasara ne pats mėgstamiausias metų laikas, nes būna karšta. Mano širdis nelabai sveika, o karštis viską sukomplikuoja, tad vasaroje mėgaujuosi šaltesniu oru. Vieną nelabai karštą dieną ant suoliuko radau paliktą knygą. Nepamenu, koks rašytojas ir koks pavadinimas. Perskaičiau anotaciją, knygoje skaitytojų laukė daug įvykių. Be to, rašytojas apdovanotas Nobelio premija. Kažkas paliko šiuos įvykius ant suolelio. Po medžiu. Klaipėdos mieste prie Danės upės. O gal jam kaip ir man pasirodė tų įvykių per daug. Ar gali rudenį būti per daug lapų? Turbūt negali.
***
Galbūt mano lova padaryta iš pušies. Mano lova anksčiau augo prie jūros. Ją gairino jūriniai vėjai ir paukščiai nutūpdavo į jos šakas. Man atrodo gulėdama jaučiu kaip buvusi pušis linguoja. Gal ši lenta, kurią liečia mano ranka buvo pačioje viršūnėje, o gal atsisukusi į jūrą. Įdomu ar ji buvo vakarinėje ar rytinėje, šiaurinėje ar pietinėje pusėje. O gal tose lentose susitinka visos keturios kryptys. Ir šiaurė, ir pietūs, ir vakarai, ir rytai. Tikrai kai pradedi įsivaizduoti tokius dalykus apima jaudulys ir nerimas lyg būtum kažkaip užsiropštęs į aukštą pušį. Lyg pati ji ten būtų tave užsikėlusį gulintį ant pagalvės.
***
Susimąstymas prie balintos kavos puodelio. Atrodo, ir kava mąsto kartu su manimi. Ieško išėjimo iš drumzlinų minčių. Ieško praregėjimo, regėjimo, kad galėtų džiaugtis tuo regėjimu. O dabar prieš akis balintos kavos puodelis, tuštėjantis, su įnoringa ąsele, kurioje stringa pirštai. Užstrigau tuščiose mintyse. Tuščioje savęs versijoje. Tuštuma skleidžiasi prieš mane, regiu ją šaltą ir tamsią. Ji nekalbi. Urzgia kaip piktas šuo. Man labai trūksta regėjimo, kuriuo džiaugčiausi. Galbūt labai mažyčio, vos matomo. Trijų milimetrų skersmens. Kad tik jį įžiūrėčiau, kad tik nepražiopsočiau. Aš tikiu, kad jis yra.
***
Tiesiog būti šiame greitame pasaulyje. Ramiai sėdėti ant lovos. Stebėti nemojuojančias rankas, niekur neinančias kojas. Visi dvidešimt pirštų sustojo. Aš esu niekur neinančioji. O už lango girdžiu einantį miestą – baksnojančias kojas į miesto grindinį. Jis nutrintas kojų, lyg jos jį trindamos norėtų pro paviršių pradėti regėti kažką kitą, ne cementą. Ko ieško skubėdamos kojos? Kiek mylių jos jau nuėjo? Ir ar ką nors rado? Rado kitas kaukšinčias ir trepsinčias. Miestas dyla.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
