Smuikas Aido Strimaičio rankose atsirado dar vaikystėje, beveik atsitiktinai, net kiek prieš paties norą, tačiau ilgainiui tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Baigęs M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, A. Strimaitis savo kelią tęsė tiek simfoninėje, tiek kamerinėje scenoje. Dešimtmetį grojęs Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, jis aktyviai dalyvavo kamerinės muzikos gyvenime, koncertavo prestižiniuose Lietuvos ir užsienio festivaliuose, o šiandien jo muzikinė kasdienybė persikėlusi į pajūrį – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestrą.
Vis dėlto pats smuikininkas muziką linkęs vadinti ne profesija, o hobiu – erdve, kurioje svarbiausia ne titulai ar pasiekimai, o vidinis santykis su garsais, nuolatinis abejojimas savimi ir troškimas eiti pirmyn. Apie smuiką, mokytojus, formavusius ne tik kaip muzikantą, bet ir kaip žmogų, bei santykį su scena – šis pokalbis.
Žaneta SKERSYTĖ
Ne profesija, o hobis
– Griežti smuiku pradėjote būdamas šešerių. Kaip muzika atsirado jūsų gyvenime?
– Ne kažin koks ten ir griežimas būnant šešerių. Bet, kaip viskas prasidėjo, prisimenu iki šiol. Vieną dieną į klasę atėjo muzikos mokytojas iš Naujosios Vilnios muzikos mokyklos, prisistatė ir paklausė: „Gal kas norite mokytis muzikos?“
Aišku, kad norime! Daugiau nei pusė klasės pakėlė rankas. Nuėjome, patikrino klausą, ritmo pojūtį. Pasakė: „Priimtas, grosi smuiku.“ Tėvai, žinoma, džiaugėsi – sūnus turi gabumų. O aš sakiau: „Žinot, aš smuiku nenoriu groti, noriu gitaros.“
Bet savo noro taip ir nepramušiau – viena pirmųjų nesėkmių muzikoje (juokiasi). Smuikas – tai smuikas. Taip viskas ir prasidėjo. O muziką pamėgau gerokai vėliau.
– Kada tapo aišku, kad muzika ne tik hobis, kad ji taps jūsų gyvenimo keliu ir profesija?
– Jūs sakote – profesija. Man šitas žodis iki galo nelimpa. Gyvenimo kelias – taip, bet jis juk nėra tik muzika. O štai „hobis“ man skamba labai gerai. Hobis – tai, kai nori improvizuoti, tobulėti, džiaugtis. Tai supratau ne šešerių, o jau vyresnėse klasėse, mokydamasis M. K. Čiurlionio mokykloje.
Didžiausi mokytojai
– Mokėtės pas Ingridą Armonaitę ir prof. Raimundą Katilių. Kaip mokytojai formavo jus kaip atlikėją ir žmogų?
– Be jokios abejonės, jie buvo mano didžiausi mokytojai. Tačiau nenorėčiau pamiršti ir pirmųjų muzikos mokyklos mokytojų – jei ne jie, mano kelyje nebūtų nei I. Armonaitės, nei R. Katiliaus.
Kiekvienam labai svarbi pradžia: kiek mokytojai tave išmoko pradžiamokslio, elementarių dalykų, kurie ne visiems būna paprasti ir lengvai išmokstami. Žemai lenkiu prieš juos galvą.
Vyresnėse „čiurlionkės“ klasėse mokiausi pas I. Armonaitę. Gaudavau tiek profesionalių pastabų, kad nespėdavau jų įgyvendinti nuo vienos pamokos iki kitos. Ir taip – pamoka po pamokos. Esu labai dėkingas – tai buvo tikras tramplinas į muzikos pasaulį.
Muzikos akademijoje mokiausi pas prof. R. Katilių. Labai norėjau pas jį patekti, nors daug kas atkalbinėjo. Paprašiau draugų, kad pasikalbėtų su profesoriumi. Jis pasakė: „Ateik, pakalbėsim.“
Iki šiol prisimenu, kaip ėjau: širdis kulnuose, kalbos dovana prarasta. Aišku, profesorius mato tai ir jaučia. Profesorius viską mato. Pirmas klausimas: „Rūkai?“ „Na, taip.“ Antras: „Geri?“ „Kartais.“ „Tada gerai, priimtas.“
Ir po to – penkeri metai, kurie liko visam gyvenimui. Ne tik profesine, bet ir žmogiškąja tų žodžių prasme. Pasisekė man. Ačiū!
Daug įvairios veiklos
– Daug metų grojote Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, o dabar – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kas paskatino persikelti į pajūrį?
– Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre grojau dešimt metų. Tuo pačiu metu buvo ir „Duo Strimaitis“, ir kvartetas „Chordos“, ir Vilniaus kamerinio orkestro pradžia (dabartinis Šv. Kristoforo orkestras) – tik spėk suktis.
Vėliau atėjo tuščias periodas – buvau šiek tiek persisotinęs. Tada paskambino Mindaugas Bačkus ir paklausė: „Gal nori pagroti Klaipėdos kameriniame orkestre?“. Taip ir atsiradau pajūryje.
– Ką jums reiškia groti Klaipėdos muzikiniame teatre?
– Kaip ir sakiau – muzika man yra hobis. Tai ir reiškia: turėti hobį (juokiasi).
– Ar muzika suvedė jus su žmona? Papasakokite apie „Duo Strimaitis“.
– Taip, muzika suvedė. Tačiau bendras kūrybinis gyvenimas mūsų neišlaikė – su žmona seniai išsiskyrėme. Šiuo metu gyvenu su drauge.
Su „Duo Strimaitis“ buvo labai intensyvus laikotarpis: daug koncertų, konkursų, du įrašyti CD, pradėjome organizuoti Paežerių dvaro festivalį – iš viso surengta 11. Buvo labai daug veiklos.
– Gal visa jūsų šeima muzikuoja?
– Deja, ne. Šeimoje daugiau niekas nemuzikuoja. Tiesa, sūnėnas choreografas Dovydas Strimaitis – Auksinio scenos kryžiaus laureatas.
Savimi nesididžiuoja
– Žvelgdamas atgal, kokiais savo kelio etapais labiausiai didžiuojatės?
– Tiesą sakant, apie tai net nesusimąsčiau. Esu žmogus, kuris savimi nesididžiuoja. Taip jau nuo vaikystės.
– Ar yra kūrinių, kurie jums ypatingi?
– Kiekvienas kūrinys reikalauja pastangų. O pastangoms reikia ištvermės. Bet kai viską padarai – ateina ta ypatinga muzikinė palaima.
Neturiu vieno mėgstamiausio kūrinio. Gal dar „nesubrendau“. Tačiau galiu išskirti mėgstamiausią epochą – baroką. Gaila, kad mūsų teatro orkestro retai atliekama, nors tai nepaprastai graži muzika.
Tačiau spalio 9, 10, 13 d. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) laukiama ypatingo įvykio: pirmą kartą Lietuvos muzikinio teatro scenoje bus pastatyta Georgo Friedricho Händelio opera „Julijus Cezaris Egipte“, o KVMT repertuarą praturtins autentiškai atliekamas baroko sceninis veikalas. Operos pastatymui jėgas suburs KVMT ir kviestiniai solistai iš Lietuvos ir užsienio, Klaipėdos koncertų salės kamerinis orkestras, kviestiniai baroko muzikos instrumentalistai ir visa KVMT baleto trupė.
– Ar būna momentų, kai atrodo – nepavyks?
– Kad nepavyks – apie tai negalvoju. Jei jau pradedi kažką, turi pavykti. Aišku, ne visada taip nutinka.
Kartą prieš koncertą kolega pasakė: „Tu čia groji – tačiau vis tiek nepavyks.“ Labai supykau, bet pavyko. Dabar į tokius dalykus nebereaguoju. Kartais pats taip pasakau kitiems – įdomu stebėti reakcijas.
O kalbant apie „nenoriu“, tai mokiausi laikais, kai nebuvo žodžio „motyvacija“. Buvo žodis „reikia“. Ir tai labai padeda.
Judėti pirmyn
– Kas jus motyvuoja nesustoti ir tobulėti?
– Nuolat esu nepatenkintas savo atlikimu. Gal tai ir nėra gerai, bet man tai padeda judėti pirmyn.
Didžiausias rodiklis – klausytojai. Kai jiems patinka tai, ką darai, atsiranda energijos. Tai tarsi priklausomybė – norisi dar geriau.
– Ar turite svajonę ar tikslą?
– Turbūt pagroti „Carnegie Hall“ Niujorke. Gal tai labiau noras nei tikslas. Nors, kaip sako draugai, – labai paprasta: išsinuomoji salę ir pagroji (juokiasi).
– Ar lieka laiko laisvalaikiui?
– Sudėtinga. Bet padeda disciplina. Nors prisiversti kartais sunku.
Laisvalaikiu mėgstu žvejoti, grybauti, keliauti po kalnus, plaukti baidarėmis.
– Ką patartumėte jauniems muzikantams ir publikai?
– Jauniems muzikantams – vaikščiokite į koncertus, daug dirbkite ir pamirškite žodį „motyvacija“. Yra geresnis žodis – „reikia“.
Miela publika, būkite kritiška, nepataikaukite muzikantams. Nuo to visiems bus tik geriau.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
