Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje nuo rugpjūčio 20 d. iki rugsėjo 5 d. buvo eksponuojama architekto, interjero dizainerio, akvarelės meistro Zigmo Bernardo Rutkausko retrospektyvinė kūrybos paroda „Architektūra negali gyvuoti be meno“, skirta autoriaus 90-mečiui. Ekspozicijoje labai lakoniškai pristatytos trys svarbiausios Z. Rutkausko kūrybinės veiklos kryptys – architektūra, interjero dizainas ir akvarelė.
Birutė SKAISGIRIENĖ
Z. Rutkausko vardas daugeliui klaipėdiečių tapo uostamiesčio architektūrinio identiteto, jaukių interjerų ir gyvų viešųjų erdvių sinonimu. Architektas visada ieškojo gilaus, organiško statinio tektonikos ir grynojo meno ryšio. Jo filosofijoje architektūra negalėjo egzistuoti izoliuota nuo dailės. Monumentalios freskos ir sgrafitai, šviesą laužantys vitražai ir skulptūrinės kompozicijos tapo ne papildomais visuomeninių erdvių elementais, o integralia jo kurtų interjerų kalba. Greta racionalių brėžinių architekto gyvenime visuomet skleidėsi ir akvarelė – takus, jautrus žanras, kuriuo jis susižavėjo dar studijų metais. Šiemet architektas Z. Rutkauskas mini gražų 90 metų jubiliejų. Ši paroda yra artimųjų dovana jo gražios sukakties proga.
Kelio pradžia
Kūrėjo kelias prasidėjo 1936 m. rugpjūčio 20-ąją. Vilkaviškio apskrityje, Pajevonio valsčiaus Gudelių kaime prabėgo Zigmo vaikystė, čia jis baigė pradinę mokyklą. 1948 m. įstojo į Kybartų gimnaziją (vėliau pavadintą Kristijono Donelaičio vidurine mokykla). Tai buvo sunkus, nepritekliais pažymėtas pokario laikotarpis, tačiau jaunystė įveikė epochą. Mokyklą Zigmas baigė 1954 m. Metus atliko privalomą karinę tarnybą. Jos griežta disciplina ir rūsti kasdienybė subrandino būsimojo kūrėjo asmenybę.
Didžioji Z. Rutkausko svajonė visada buvo architektūra. Ir jai buvo lemta išsipildyti. 1958 m. jis sėkmingai išlaikė egzaminus ir įstojo į Kauno politechnikos institutą (dabartinį Kauno technologijos universitetą). Studijų metai tapo jo tikruoju gyvenimo universitetu: jaunojo architekto pasaulėžiūrą formavo iškilios to meto asmenybės – grupės vadovas tapytojas Antanas Žmuidzinavičius, prof. Alfonsas Janulis ir akvarelės meistras doc. Juozas Vaitys, įskiepijęs aistrą laisvam potėpiui. Tuo pat metu tvirtus profesinius pamatus ir techninį mąstymą ugdė aukštos kvalifikacijos inžinierių korpusas. Z. Rutkausko diplominis darbas – poilsio namų Pervalkoje projektas.
Klaipėdos politechnikume
1964 m. su aukštojo mokslo diplomu ir paskyrimu rankose jaunas architektas atvyko į Klaipėdą. Iki tol Klaipėdą Zigmas buvo matęs tik keldamasis keltu į Pervalką, kur ruošė diplominį darbą. Miestas jam paliko gilų įspūdį ir sužadino norą jį geriau pažinti. Šis pasirinkimas tapo svarbiu Z. Rutkausko gyvenimo posūkiu – Klaipėdoje prasidėjo naujas jo gyvenimo ir profesinės veiklos etapas.
Pirmuosius trejus metus Z. Rutkauskas pašventė pedagogikai, dėstydamas architektūrines disciplinas Klaipėdos politechnikume. Be dėstymo, vis aktyviau domėjosi miesto architektūra ir įsitraukė į projektavimo darbus. Klaipėdos vykdomasis komitetas rengė konkursus ir projektų peržiūras, kuriose galėjo dalyvauti, savo idėjas siūlyti ir jauni specialistai. Vienam konkursui Zigmas pateikė riboženklio, žyminčiam įvažiavimą į Klaipėdą, viziją. Šis riboženklis tapo jo pirmuoju didesnės apimties realizuotu darbu uostamiestyje. Kitas tuo laikotarpiu įgyvendintas Zigmo projektas – Klaipėdos politechnikumo sporto salė.
Į „Komprojektą“
Į Komunalinio ūkio projektavimo institutą „Komprojektas“ architektas pateko tuomečio jo vadovo J. Putnos kvietimu. Vadovas jau kurį laiką stebėjo talentingą kūrėją ir jo darbus, todėl pasiūlė jam rimtas ir atsakingas pareigas – „Komprojekte“ tapti vyriausiuoju architektu. Šį pasiūlymą architektas priėmė nedvejodamas ir ten dirbo 1968–1973 m.
Darbo institute tikrai netrūko. Pagal tuometę tvarką „Komprojektas“ rūpinosi pačiais įvairiausiais miesto objektais: atnaujino pastatus, projektavo skverus, kūrė parkus ir įvairias viešąsias erdves bei smulkesnius miesto elementus – suoliukus, šviestuvus, kitas dekoro detales. Visi užsakymai iš skirtingų įstaigų ir organizacijų institutą pasiekdavo per Vykdomąjį komitetą. Patį kūrybinį procesą lydėjo nemažai biurokratijos ir derinimo darbų. Pirmiausia architektūrinės idėjos ir būsimų projektų vizijos buvo svarstomos meno tarybose. Tik gavus jų pritarimą, darbas persikeldavo į technines tarybas – čia specialistai sprendė praktinius statybos klausimus ir galutinai patvirtindavo projektus. Nepaisant nuolatinio skubėjimo ir daugybės posėdžių, tai buvo nepaprastai gyvas, įdomus ir idėjų kupinas kūrybinis laikotarpis.
Tuo metu įgyvendinti Z. Rutkausko projektai: Smiltynės kurhauzo kapitalinis remontas, Prano Domšaičio galerijos rekonstrukcija, Dviračių treko rekonstrukcija, „Žalgirio“ futbolo stadiono šiaurinės tribūnos rekonstrukcija, daugiabutis gyvenamasis namas Vytauto g. 30, skveras senamiestyje, Kepėjų gatvėje.
Vaistinių treste
Be intensyvios pagrindinės veiklos „Komprojekte“, architekto Z. Rutkausko biografijoje išskirtinę vietą užėmė darbas Vaistinių treste 1969–1978 m. Nors formaliai tai buvo antraeilės pareigos, jos tapo viena laisviausių erdvių architekto kūrybiniams eksperimentams. Į šią veiklą architektas įsitraukė dėsningo atsitiktinai, kai per bendrabutyje gyvenusį kolegą susipažino su tuomečiu Klaipėdos vaistinių tresto viršininku Vytautu Sederskiu. Pastarasis, jausdamas profesionalios architektūrinės pagalbos poreikį, pasiūlė Z. Rutkauskui prisidėti prie vaistinių projektavimo. Šis kūrybinis aljansas suteikė architektui retą tam laikmečiui autonomiją – vizualinius ir erdvinius sprendimus tekdavo derinti asmeniškai tik su pačiu tresto vadovu. Biurokratinių suvaržymų nebuvimas leido Z. Rutkauskui visiškai atsiriboti nuo tipinių, unifikuotų projektų konvejerio.
Šiuose projektuose Z. Rutkauskas atsiskleidžia ir kaip visuomeninių erdvių kūrėjas, ir kaip architektūrinės dailės kuratorius – į kiekvieną interjero audinį jis harmoningai įterpė menininkų kūrinius, paversdamas juos neatsiejama architektūrinės koncepcijos dalimi. Svarbiausi įgyvendinti projektai Klaipėdoje: „Juodojo erelio“, „ Debreceno“, „Pempininkų“, „Sportininkų“ vaistinės ir interjero perlas, miesto puošmena – homeopatinės „Žaliosios vaistinės“ interjeras. Vaistinių interjero projektai taip pat įgyvendinti kitų miestų erdvėse: tai Mosėdžio, Gargždų ir Palangos senoji vaistinės, taip pat vaistinės Jerevane Armėnijoje.
Stabtelėkime prie pačių reikšmingiausių Z. Rutkausko sukurtų vaistinių interjero projektų – to laikmečio interjero šedevrų.
Vaistinei atvėrus duris, laikraštyje buvo rašoma: „Tai viena didžiausių ir puošniausių vaistinių respublikoje. Bendras jos plotas – 697 kvadratiniai metrai. Vien tik prekybinė salė užima 106 kvadratinius metrus. Vaistinės sienos papuoštos tapytojo Juozo Vosyliaus 45 kvadratinių metrų freska. Dalininkas savo kūrinyje „Farmacijos istorija“ pavaizdavo ne tik alchemikus, bet ir ištisą farmacijos raidą nuo senovės iki mūsų dienų.“
Auksinio kolorito freska „Farmacija“ tuo metu buvo viena didžiausių J. Vosylius nutapytų freskų, o vaistinės interjeras stulbino savo originalumu ir prašmatnumu. Šiandien „Pempininkų“ prekybos centre vaistinės nebėra. Žinoma, neliko ir gražiosios freskos. Laimė, išliko fotomenininko Vyto Karaciejaus darytos šios vaistinės nuotraukos.
„Žaliosios vaistinės“ interjeras yra architekto Z. Rutkausko kūrybos vizitinė kortelė. Apmaudu, kad neišsaugotas toks unikalus interjeras. Čia viskas buvo apgalvota iki menkiausios smulkmenos. Z. Rutkauskas specialiai „Žaliajai vaistinei“ suprojektavo masyvius baldus ir išskirtinio dizaino šviestuvus, sienas padengė medžio plokštėmis ir gobelenu. Vaistinės oficinoje įrengė muziejinę ekspoziciją. Pas mažeikiškį kalvį Algirdą Stankų užsakė vaistinės šviestuvus ir prašmatnią iškabą „Apotheca“. Didžiausia vaistinės puošmena buvo Algirdo Dovydėno sukurtas plono spalvoto stiklo penkių dalių dekoratyvinis vitražas, atspindintis homeopatinę vaistinės paskirtį. Kiekviename lange buvo apgyvendinti vis kiti gyviai – žuvys, gyvatė, šikšnosparnis, skorpionas, bitė – grafiškai nupiešti švino oksidu taip natūralistiškai, lyg būtų perkelti iš XVIII a. graviūrų atlaso. Kaltinė iškaba ant buvusios vaistinės pastato ir A. Dovydėno vitražas išliko, bet Klaipėdos interjero perlo – „Žaliosios vaistinės“ – nebėra.
„Dailės“ kombinate
Su „Dailės“ kombinatu architektas Z. Rutkauskas ryšius palaikė dar prieš pradėdamas jame dirbti 1980–1986 m. – jis buvo šio kombinato Meno tarybos narys. Tuo metu tekdavo nemažai keliauti po visą Klaipėdos kraštą: architektai važinėdavo į objektų peržiūras, vertindavo ir priimdavo jau baigtus menininkų darbus. Vienos iš tokių darbinių kelionių metu kombinato vadovas Jonas Stumbrys pasiūlė Zigmui prisijungti prie jų komandos. Architektas sutiko, ir taip prasidėjo naujas, labai įvairiapusiškas jo kūrybos etapas.
Darbas „Dailės“ kombinate buvo neįtikėtinai dinamiškas – čia nebuvo vietos rutinai. Z. Rutkauskui tekdavo griebtis pačių įvairiausių užduočių: nuo smulkesnių grafikos darbų, informacinių stendų, reklamų ar garbės lentų iki sudėtingų baldų projektų ir pastatų interjerų kūrimo. Kiekvienas užsakymas reikalavo visiškai naujo požiūrio. Architektas turėjo būti ne tik kūrėjas, bet ir praktikas – jam reikėjo sugalvoti, kaip suderinti skirtingas medžiagas, kaip rasti originalią formą ir, svarbiausia, kaip pritaikyti baldą ar interjero detalę prie jau esamos erdvės, kad ji būtų ir graži, ir patogi žmonėms.
Svarbiausi nuveikti darbai: Vytauto Didžiojo gimnazijos Gediminaičių stulpai, Rietavo žemės ūkio technikumo susirinkimų salės interjeras su įspūdinga monumentalisto J. Vosyliaus septynių dalių freska sgrafitu „Duonos metai“ (1984–1986), Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko kabineto ir pasitarimų kambario interjerai, Nidos poilsio namų „Linėja“ interjeras, Klaipėdos universiteto ligoninės interjeras, fontano „Lašai“ įrengimas Ryšininkų g. Klaipėdoje.
Architekto Z. Rutkausko dėka naujai statomos Klaipėdos ligoninės fojė papuošė išskirtinis kūrinys – dailininkės A. Banytės sgrafitas „Medicina“. Šis darbas ne tik pakeitė ligoninės erdves, bet ir apvertė pačios menininkės gyvenimą.
Istorija prasidėjo 1976 m. Ligoninės statybos jau judėjo į pabaigą, artėjo iškilmingas atidarymas, kuriame laukta svečių iš visos Lietuvos. Tuometis įstaigos vadovas Antanas Vinkus sunerimo: naujam pastatui žūtbūt reikėjo stipraus, dėmesį patraukiančio meno kūrinio. Pagelbėti šioje situacijoje galėjo tik Z. Rutkauskas, į kurį daktaras ir kreipėsi. Architektas problemą išsprendė greitai – pakvietė talentingą dailininkę A. Banytę. Ji ligoninės sienoje sukūrė įspūdingą freską sgrafitą, kuriame pavaizdavo medicinos mokslo istoriją. Kūrinyje buvo pagerbti didieji mokslo protai ir išradėjai Hipokratas, Viljamas Harfis, Vilhelmas Konradas Rentgenas, Čarlzas Darvinas, Klaudijus Galenas, Ivanas Pavlovas, Andrejus Vezalijus ir kiti. Tačiau svarbiausia šios istorijos dalis – po šio sėkmingo projekto A. Banytė nusprendė visam laikui likti Klaipėdoje.
1981 m. Klaipėdos ligoninių miestelyje iškilo naujas pastatas – Akušerijos-ginekologijos korpusas. Ligoninei jau vadovavo kitas daktaras – prof. Vinsas Janušonis. Jis užtikrintai tęsė savo pirmtako pradėtus darbus, siekdamas ne tik gydyti žmones, bet ir gražinti bei puoselėti pačią ligoninės aplinką. Naujojo korpuso kavinės interjerą buvo patikėta kurti Z. Rutkauskui. Jo pastangomis, pasitelkus vizionieriškas idėjas, ši kasdienė erdvė virto stilingu poilsio kampeliu. Architektas ir vėl pasikvietė kūrybinę partnerę – tapytoją A. Banytę. Ji kavinės patalpą papuošė nuostabiu sgrafitu „Paukščiai“, kuris įnešė lengvumo, šilumos ir tapo tikra naujojo korpuso puošmena.
Kavinėms ir restoranams
Po penkerių metų darbo „Komprojekte“ Z. Rutkauskas pajuto, kad profesiniame gyvenime natūraliai norisi pokyčių. Kaip tik tuo metu į jį kreipėsi Kavinių, valgyklų ir restoranų tresto viršininkas A. Tumėnas. Vadovas buvo pastebėjęs išskirtinius architekto kurtus vaistinių interjerus, tad pasiūlė jam imtis visiškai neįprasto iššūkio. Į Klaipėdą iš Volgogrado kaip tik buvo plukdoma gamybinė barža, o architektui iškeltas uždavinys – darbininkų maitinimui skirtą plaukiojantį gelžbetoninį gargarą paversti prabangiu restoranu.
Šis projektas, gavęs „Regatos“ pavadinimą, tapo tikru išbandymu architekto fantazijai. Z. Rutkauskui pavyko suvaldyti neįprastą, ankštą laivo erdvę ir sukurti kažką visiškai naujo. Architektas interjerą kūrė pagal to meto pasaulio valstybių vadovų susitikimams skirto laivo „Hamburgas“ analogą. „Regatos“ interjeras iš tiesų buvo išskirtinis: pritemdytas raudonas apšvietimas, kiliminė danga, raudona oda aptrauktos kėdės ir foteliai – tokia prabanga pirmą kartą pritaikyta uostamiesčio užeigų įrengimo praktikoje. Antrajame restorano aukšte vakarais buvo rodomos pramoginės programos, pirmajame veikė modernus baras. Lankytojams taikytas aprangos kodas – čia galėjai ateiti tik vilkėdamas vakarui derančius drabužius. Dar vienas šio restorano išskirtinumas – čia nebuvo galima rūkyti. Z. Rutkauskas sakė nemėgstantis girtis, tačiau, jo manymu, šio restorano interjeras tikrai pavyko. Viena ryškiausių „Regatos“ interjero puošmenų buvo dailininko A. Dovydėno trijų dalių vitražinė kompozicija, sukurta specialiai šiai aplinkai.
„Regatos“ sėkmė tapo tramplinu ir kitiems užsakymams. Z. Rutkauskas Klaipėdoje ir Palangoje 1974–1979 m. sukūrė visą virtinę populiarių kavinių ir restoranų interjerų, kurių kiekvienas turėjo unikalią nuotaiką.
Tarp įsimintiniausių autoriaus projektų išsiskiria legendinė vaikų kavinė „Du gaideliai“ Klaipėdos Mažvydo alėjoje, duris atvėrusi 1973 m. Šio objekto eksterjerą kūrė architektas Ramūnas Kraniauskas, o išskirtinį interjerą – Z. Rutkauskas. Tuomečiai vaikai iki šiol puikiai mena šią nepaprastai jaukią erdvę. Jos sienas puošė Vido Pinkevičiaus ir J. Vosyliaus freska lietuvių liaudies dainelės motyvais, kavinės viduryje ramiai čiurleno baseinėlis su variniais skėčiais, o visi baldai buvo suprojektuoti ergonomiškai, pritaikant juos būtent vaikams. Tai buvo ypatinga vieta šeimų savaitgaliams, o mažiesiems lankytojams – visada didžiulė šventė.
Ne mažiau sėkmingi buvo ir kiti Z. Rutkausko kavinių interjero sprendimai: kavinė „Rąžė“ Palangoje, Klaipėdoje kavinė „Žarija“ (Teatro g.), miestiečių meiliai vadinta „Tetrabariu“, kavinė „Pupelė“ (Tiltų g.) – kultinė uostamiesčio vieta, kurioje kiekvieną rytą susitikdavo miesto inteligentija, kavinė „Kava ledai“ (Žvejų g.) – šiuolaikiška, skubantį miesto ritmą atitinkanti erdvė greitam kavos puodeliui. Z. Rutkauskas taip pat suprojektavo interjerus legendinei „Vyninei“ Žvejų gatvėje, populiariai „Alinei“ Jono gatvėje bei miestiečių pamėgtoms kavinėms „Jūratė“ Lietuvininkų aikštėje ir „Palanga“ Liepų gatvėje.
Beveik visuose Z. Rutkausko kurtuose interjeruose svarbi interjero dalis būtinai buvo įkomponuojami vitražai. Ilga kūrybinė ir produktyvi draugystė siejo architektą ir vitražo dailininką A. Dovydėną, kuris be didelių aiškinimų suprasdavo, ko reikia konkrečiai erdvei. Zigmo iniciatyva ir A. Dovydėno meistrystės dėka vitražai puošė restoraną „Regata“, kavines „Žarija“, „Kava ledai“, „Vyninę“, „Žaliąją vaistinę“, valstybinės naftos įmonės kavinę. Su vitražo meistre Rimante Kulšienė Z. Rutkauskas vitražais išdabino autoūkio, įmonės „Klasera“ langus (Šilutės pl. 50).
Visi šie projektai įrodė, kad Z. Rutkauskas buvo ne šiaip interjero dekoratorius, o tikras miesto atmosferos kūrėjas.
Dirbo stambiose įmonėse
Keičiantis laikams ir prasidėjus persitvarkymo bangai, nusistovėjęs gyvenimo ritmas „Dailės“ kombinate ėmė sparčiai lėtėti. Darbų pastebimai mažėjo – didžiulės valstybinės įmonės traukėsi iš rinkos, o jų užsakymus pamažu perėmė privatus verslas.
Architektams ir menininkams tai buvo netikrumo, kartu ir naujų galimybių metas. Kaip tik tuo virsmo laikotarpiu Zigmas sulaukė netikėto pasiūlymo. Jo kaimynas M. Gusiatinas, tapęs „Klaipėdos naftos“ vadovu, pakvietė jį prisijungti prie komandos ir padėti senas įmonės administracines patalpas pritaikyti naujiems poreikiams. Šis sėkmingas bendradarbiavimas (1987–2008 m.) vėliau juos abu atvedė ir į Klaipėdos krovinių kompaniją „Smeltė“, kur laukė panašios užduotys.
Be darbo stambiose uostamiesčio įmonėse, Z. Rutkauskas aktyviai užsiėmė ir privačia architektūrine praktika.
Akvarelių meistras
Visą gyvenimą paskyręs pastatų projektavimui ir interjerų kūrimui, Z. Rutkauskas niekada neišsižadėjo akvarelės. Baltas popieriaus lapas ir liejami dažai jam tapo puikia atsvara įtemptam darbui su brėžiniais bei statybų projektais.
Architekto pažintis su akvarele prasidėjo dar šeštajame dešimtmetyje. Jo pirmoji mokykla buvo kitų meistrų darbai – juos kopijuodamas ir stebėdamas, kaip liejasi spalvos, jis perprato pirmuosius technikos žingsnius. Vėliau, studijų metais, svarbiu vedliu tapo docentas J. Vaitys, kuris nuolat spaudė studentus praktikuotis ir neapleisti akvarelės net per vasaros atostogas.
Tikrasis kūrybinis proveržis įvyko pradėjus dirbti „Komprojekte“. Tuo metu Zigmas tapė itin intensyviai – kartais per dieną gimdavo net po kelis darbus. Šis procesas jam buvo ne tik darbas, bet ir geriausias būdas pailsėti, pabėgti nuo kasdienybės rūpesčių ir atrasti vidinę ramybę. Akvarelė jam tapo savotiška terapija.
Laikui bėgant, dailininkas prisijaukino vieną sudėtingiausių – šlapios akvarelės – techniką. Meniniu požiūriu tai labai įdomus metodas, nes čia susitinka meistro kontrolė ir visiškas atsitiktinumas. Z.Rutkauską labiausiai ir žavėjo tas vandens bei dažų nenuspėjamumas, kai medžiaga pati diktuoja taisykles, o galutinis rezultatas suteikia darbams gyvumo ir lengvumo.
Nors menininkas yra nutapęs ir architektūrinių motyvų, pagrindine jo kūrybos ašimi išliko peizažai. Gamtos ir kraštovaizdžio temos jo akvarelėse atsiskleidžia natūraliausiai, nes vandens liejimo technika puikiai dera su pačios gamtos gyvumu ir kaita.
