Nijolė Kliukaitė-Kepenienė. Žmona: novelių romanas. Leidykla „Gelmės“, Vilnius, 2026, 224 p.
Sandra BERNOTAITĖ
Paėmus knygą į rankas, gali nustebinti ant galinio viršelio esanti nuotrauka. Paprastai ten tikimės išvysti autorės portretą, tačiau šįkart matome romano veikėją, o greta – jos, o ne autorės, gyvenimo pristatymą. Taip ne tik reiškiama pagarba istorinei asmenybei, bet ir deklaruojamas prioritetas: svarbiausia čia yra ta, apie kurią pasakojama.
Gal kiek netikėtas, tačiau logiškas romano ašies parinkimas: visuomenės veikėja, rašytoja Liudvika Didžiulienė pasivadino slapyvardžiu Žmona, todėl romanas – apie šeiminę padėtį, apie žmonystą, kaip pasakytų Simonas Daukantas (žmonysta jis savo tekstuose vadina santuoką). Ir vis dėlto būtų pernelyg paprasta manyti, kad čia esama lėkšto, naivaus ar redukuoto koncepto. Ne. Santuoka, arba žmonysta, taip įsižiūrėjus, yra labai sudėtingas darinys ar, greičiau pasakytume, procesas. Tai ne tik „šokis dviem“, bet ir egzistencinis dviejų asmenų buvimas – nuo taško, kai abu sąmoningai susieja savo gyvenimus į vieną, iki taško, kai juos išskiria mirtis.
Tokia žmonysta yra labai rimtas reikalas. O kai apie ją rašoma lyriškai ir kai rašo poetinį talentą turinti prozininkė, pati kalba ima kalbėti, vertis ir skleistis sluoksnis po sluoksnio.
Pirmiausia – vaikystė. Jai romane skiriama daug vietos, ir antroje knygos pusėje ji sugrįš atspindžiu Liudvikos vaikuose. N. Kliukaitei-Kepenienei vaikystę perteikti ypač gerai sekasi – jos kūrybos arsenale ir reikiami įgūdžiai, ir patirtis kuriant knygas vaikams. Tačiau svarbiau turbūt tai, kad per vaikystę pradedamas auginti žmogus, kuris vėliau taps Žmona.
Tik romane pagrindinė veikėja beveik visą laiką vadinama ne Žmona, o vardu – Liudvika. Ji nepraranda savo tapatybės. Neužmiršta tėvo meilės, globos ir saugumo, patirto gimdytojų namuose. Šito saugumo ji vėliau pasiges gyvendama Stanislovo Didžiulio pašonėje, tačiau mums paliekama svarstyti, ar būtent tai svarbiausia. Visame romane pamažu skleidžiasi kamieninė žmonystos reikšmė: žmona, moteris, mergystė ir moterystė, godos ir lūkesčiai, nustebimai ir nesusipratimai, išdavystės ir nusivylimai, drąsa ir lygiava sulig vyru ir sulig savimi. Moteris ne tik laiko keturis namų kampus – ji ir Thomo More’o „Utopiją“ skaito. Ir ačiū autorei, kad išnašose nepaaiškino nė vienos Liudvikos skaitomos knygos konteksto.
Kokia gi tos šeimos sąranga, kokie santykiai tarp vyro ir moters? Stebėtinai draugiški, lygūs, kolegiški. Beveik tobula pora. Tik tas „beveik“ romane įvardytas deguto šaukštu medaus statinėje – vyras neištikimas. Kaip su tokiu žinojimu gyventi ir išauginti aštuonis vaikus? Kaip būtų elgiamasi šiandien, taip nebuvo elgiamasi prieš šimtą metų. Ir kaip tik todėl įdomu svarstyti ne kas buvo teisinga ar neteisinga, bet kas pasikeitė, kodėl ir kaip gyventi būtų geriau. Tai etinis klausimas – be moralizavimo.
Atmetus moralizavimą netikėtai suskamba ir viena romano frazė: „Naivi ir laiminga“ (182 p.). Naivi nereiškia idiotė. Laiminga nereiškia neturinti problemų, neišspręstų reikalų ar neišrištų mazgų. Juolab kad šitai randame po kone humanistinės deklaracijos: „Žmogus negali būti iš prigimties piktas ir supuvęs. Žmogų reikia mylėti.“
Skaitant pamažu aiškėja, kad netobuloje šeimoje visai įmanoma išlaikyti ir gražiai vežti it lokomotyvui ilgą traukinio sąstatą tokį dalyką kaip meilė, draugystė, pasitikėjimas. Taip, net esant vyro santuokinei neištikimybei savo žmonai. Apie ją tiesiog pasirinkta nekalbėti, jos pasirinkta nepastatyti į santykių centrą. Ir ne, tai ne šiuolaikiniai dariniai – monogamija, nuolat keičiant partnerius, ar senas, bet gajus, stereotipas „tokie tie vyrai“. Liudvikos vyras grįžta iš savo reikalų, o jo reikalai rimti ir pavojingi – knygnešystė, – ir poroje atgimsta tai, kas ją sujungė visų pirma: bendrystė, komraderystė, ėjimas ton pačion pusėn, bendri idealai ir pažiūros, tautiškumo ir patriotizmo svarbos suvokimas. Visa tai atsiduria aukščiau už buitinius rūpesčius.
Iš pradžių skaitydama buvau pasidariusi išvadą, kad romane per mažai, o gal beveik nėra santykių dramos. Ir tai galėtų būti priekaištas autorei: įvairių personažų dialogams kiek stinga draminės įtampos, jie dažnai atlieka paviršinę informavimo funkciją. Tačiau Didžiulių poros dialogai išsiskiria. Juose ir pranešama, ir veikiama potekstėmis, ir juokaujama, ir nusišnekama, ir nesusišnekama. Kartais tiesiog sužaidžiama tarsi teatro scenoje. Sekant šią poros liniją tampa aišku, kad ji N. Kliukaitei-Kepenienei svarbiausia. Visa kita – aplinka, turinti savo įdomumo, bet neužgožianti santykio, kuris skaitytojus turi vesti išrišimo link.
Romano pabaigoje Didžiulis krūpteli nuo suvokimo, kad galbūt pralošė patį svarbiausią žaidimą – prarado savo žmoną. Susimąsto, įsiklauso į frazę: „Jo žmona.“ Ir tuoj pat susigriebia, kad neįvertino nei žodžio, nei jos pasiaukojimo dydžio: „Argi tas žodis jam kada reiškė daugiau nei Liudvikos dūšyti“ (215 p.). Galbūt Daukantas ir nerašė apie žmonystos esmę, tačiau juk gebame ir patys susivokti, kad tvirtą santuoką įmanoma kurti tik pasiaukojant vienas kitam. Ne privalomai, bet savo valia ir pasirinkimu mylėti netobulą artimąjį.
Skaitant nereikia pamiršti, jog tai visgi fikcija. Didžiulių šeimos modelis romane rekonstruojamas naudojantis istoriniais, biografiniais šaltiniais ir pačios veikėjos egodokumentika, bet, tikėtina, ir autoriniais N. Kliukaitės-Kepenienės išgyvenimais, juos patiriant dabartinėje, šiuolaikinėje šeimoje. Kai kur šmėsteli labai šiuolaikiški susirūpinimai savo moteriška tapatybe vyro pašonėje, neišgyventais jausmais ir kitais psichologijos mums dovanotais kompleksų atvėrimais. Pasiliekame sau teisę abejoti, ar Liudvikai išties būtent tai rūpėjo ir būtent taip ji savo rūpesčius formulavo. Bet tebūnie. Juk visi istoriniai romanai, taigi ir istorinių asmenybių biografiniai romanai, savotiškai išreiškia esamojo laiko problemas – per paraleles, įsijautimus, refleksijas.
Tai moteriškas romanas ir jį skaityti tinka moteriškai. Ir ne, „moteriškas romanas“ čia nėra menkinanti sąvoka. Rašyti moteriškai gali ne kiekviena rašytoja moteris. Autentiškai reflektuoti tokios asmenybės kaip Žmona gyvenimo istoriją pajunta teisę ne kiekviena. N. Kliukaitė-Kepenienė tą teisę pajuto ir jai pakako drąsos, vaizduotės bei talento perleisti veikėjos gyvenimą per savo patirties filtrą.
Vis dėlto L. Didžiulienė svarbi savo laiko aplinkai, o ir mums, ne vien kaip moteris, pasivadinusi Žmona. Ji yra viena ankstyviausių lietuviškai rašiusių moterų, rašiusi iš moters perspektyvos, publikavusis anksčiau už kitas mūsų prefeministes – Šatrijos Raganą, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Ji buvo knygnešė, asmuo, turintis savo pasaulio viziją ir politines pažiūras, priimdavusi sprendimus, kurių kaina galėjo būti labai didelė. Jeigu kalbame apie ano meto lietuviškai rašiusios ir knygnešyste užsiėmusios moters tapatybę, neišvengsime tautinio angažuotumo. Prie jo reikia pridėti kairiąsias Liudvikos pažiūras, polinkį į socialistinę pasaulio santvarką ir jos prefeministinę laikyseną. Šie trys asmenybės dėmenys savaime sudaro įtampų trikampį, kurį būtų be galo įdomu tyrinėti.
Romane šis sudėtingumas lieka fone. Tad kyla klausimas: jeigu ne ryški Liudvikos politinė, kultūrinė, regioninė tapatybė – kas pastatoma į centrą? Atsakymas, vėlgi, duotas knygos pavadinime.
Po pavadinimu randame žanrinį apibūdinimą – novelių romanas. Tenka gerai įsižiūrėti, kodėl pasirinkta būtent taip apibrėžti kūrinio formatą. Romano apimties tekstas suskirstytas į pavadintas dalis: „Mokėti skaityti“, „Turėti ežerą“, „Srėbti kantrybę“, „Matyti, girdėti, žaisti“, „Auginti lobį“, „Mokėti laukti“, „Mokytis“, „Atlaikyti audras“, „Dainuoti“, „Būti“… Pastebime, kad tai veiksmo apibūdinimas, įvairios vidinės veiklos poetinė raiška. Tačiau kuo tos dalys novelės? Jose nuosekliai pasakojama Liudvikos gyvenimo istorija jos akimis, nekinta trečiojo asmens perspektyva, laiko linija iš esmės sutampa su siužeto linija.
Galbūt atsakymo reikia ieškoti ne jų siužetuose, o N. Kliukaitės-Kepenienės žvilgsnyje. Kiekviena dalis erdvi savo turiniu. Autorė leidžiasi tyrinėti Liudvikos pasaulio taktiliškumą, jos jautrumą, sustoja prie smulkmenų, atmosferos, pojūčio. Ji stipriausia ten, kur reikia pamatyti, pajusti, išskleisti. Silpnesnė ten, kur reikia susegti dramaturginę scenų struktūrą. Gal kaip tik todėl jai reikalinga novelistinė forma.
Šis klausimas tampa dar įdomesnis atsivertus pačios L. Didžiulienės autobiografinę knygelę „Ką aš beatmenu“ (1926, redagavo Juozas Tumas-Vaižgantas). Ji nedidelės apimties, pasakojimas koncentruotas, jame esama dialogų, mažų scenų, kartais Liudvika net ima pasakoti apie save trečiuoju asmeniu. Gražu, kad palikta tarmė: „Vyskupas birmavodamas davė man Onos vardą ir dovanojo gražų abrozėlį. Aniutė, bijodama, kad aš jo nesuniokčia, atajėmė ir insidėjus užantin pametę. Aš jai to per visą gyvenimą neužmiršau.“ (4–5 p.) Kitaip tariant, pati autobiografija jau turi tam tikrą literatūrinę formą. Skaitant šaltinį ir romaną, kyla mintis, kad N. Kliukaitė-Kepenienė kūrė savo noveles nuosekliai medituodama apie atskirus pačios Liudvikos autobiografinio teksto epizodus. Autorė išplečia, išjaučia, peržvelgia etapus poetiniu žvilgsniu, perkuria tai, kas jau buvo kuriama pačios Liudvikos – beletristiškai išskleidžia jau pačios L. Didžiulienės sukurtą savo gyvenimo pasakojimą.
Todėl kiek trikdo L. Didžiulienės raštų ir kitų tekstų citavimas su išnašomis. Susidaro įspūdis, kad norima įtikinti teksto biografiniu tikslumu, tačiau greta atsiranda sapnai, intymūs išgyvenimai ir lyrinės ar buitinės scenos, kurios neišvengiamai yra fikcinės (autobiografijoje jų nėra). Informacijos ir fikcijos santykis ne visada atrodo iki galo subalansuotas.
Ar tai, kas atsiduria romane, turi būti tikslu? Ar tai gali būti meninė interpretacija, kuria skaitytojai tiki suspenduodami netikėjimą. Kai viename puslapyje fikcinė Liudvika sapnuoja, ir mes įleidžiami į jos sąmonę, o kitame autentiškas L. Didžiulienės sakinys pateikiamas su išnaša, abu tekstiniai režimai ima konfrontuoti. Ypač kai cituojant pasigirsta autentiška Liudvikos tarmė – jos rokiškiavimas, – o romane sukurtoji Liudvika daugiausia kalba bendrine kalba. Tik tai nėra paprasta kalba.
Grožis N. Kliukaitės-Kepenienės kalboje neabejotinas. Poetinis jos talentas romane pilnutinai įdarbintas. Štai Marytė-Munė, pranešusi, kad nebėra jos tėvelių, Liudvikos glėby „palengva atitirpsta, kaip žiemą iš lauko įnešti suragėję skalbiniai“ (181 p.). Knygos autorė moka pamatyti judesį, kūną, daiktą, prisilietimą. Moka sustabdyti sceną ir joje pabūti. Todėl galbūt žanrinis apibrėžimas „novelių romanas“ ir yra tam tikras raktas: fragmentas leidžia jos poetiniam talentui veikti laisviau negu griežtai konstruojama visuma.
Rakto į šį pasaulį, beje, ieškota ilgai. Dar 2019 m. N. Kliukaitė-Kepenienė interviu prisipažino jau rašiusi apie L. Didžiulienę, bet vis dar „nepagaunanti kažkokių esminių dalykų“. Ji žadėjo prie kūrinio grįžti. Man regis, ji išties pagavo – bet gal ne tą Liudviką, kurios pirmiausia ieškotų istorikas.
Galima pasigesti ryškesnės politiškai angažuotos Liudvikos, socialistės, knygnešės, lietuvės, savo krašto ir tarmės žmogaus. Galima norėti stipresnio jos charakterio prieštaringumo ir aiškesnio atsakymo, koks gi įvykis buvo šis gyvenimas. Tačiau N. Kliukaitę-Kepenienę domina kiek kita gyvenimo istorija – mergaitė, moteris, žmona, motina. Žmogus, kuris auga, myli, nusivilia, atleidžia, augina kitus ir vis tiek lieka savimi. Vidinio veiksmo siužetas šiame poetiniame romane iškyla į paviršių. Skaitytojos, turinčios panašų patirties horizontą, jame atras daugiausia sąsajų ir gaus progą apmąstyti savąją žmonystos trajektoriją. Kartu jos susipažins su istorine L. Didžiulienės aplinka, jos laiku, žmonėmis ir daugybe smalsumą žadinančių detalių, kurios, jeigu pasiseks, nuves ir prie kitokios, jau ne tiek moteriškai lyriškos lektūros – prie pačios L. Didžiulienės.
O tada galbūt paaiškės, kad viena kitai neprieštarauja dvi Liudvikos: ta, kuri veikė istorijoje, ir ta, kuri gyveno žmonystoje. Naivi. Laiminga. Ir paskutinis triados žodis: mylinti.