Rugsėjo 12 – spalio 16 d. Klaipėdos meno galerijoje „Lyceum“ veikė jaunosios kartos menininkės iš Jonavos Martynos Brėdikienės naujausios kūrinių serijos paroda „Arčiau“. Tai buvo pirmasis autorės kūrybos pristatymas Vakarų Lietuvoje. Iki šiol menininkės kūryba buvo eksponuota 2022 m. Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „S_IN“ Šiauliuose.
Agota BRIČKUTĖ
Parodos pavadinimas – „Arčiau“ – taikliai apibūdina visą ekspozicijos esmę ir iškeltą užduotį žiūrovams. M. Brėdikienės kūriniai skatina žvelgti giliau, nerti pro vaizduojamos moters gražų išorinį fasadą esminės ir giluminės individo pasaulėjautos link. Mišria autorine technika (akvarelė, pastelė) sukurtoje psichologizuotų portretų serijoje jaunoji menininkė kelia klausimą, ką reiškia būti moterimi, kokius iššūkius tenka patirti, susiduriant su visuomenės lūkesčiais, ir ar esame pajėgūs iš tiesų pažinti kitą žmogų?
Kūrybos raida
M. Brėdikienė (gim. 1992 m.) – jaunosios kartos profesionali Lietuvos menininkė, gyvenanti Jonavoje. 2015 m. baigė grafikos bakalauro studijas, o 2018 m. įgijo magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Nors pagal išsilavinimą autorė yra grafikė, tačiau savo kūrybinėje praktikoje neapsiriboja tradicinėmis grafikos technikomis ir jau kuris laikas plėtoja autorinį meninį braižą, kuriame jungia pieštuką, liejimą akvarele ir tapymą pastele. Autorei svarbus autentiškas, savitas kūrybinis prisilietimas prie gvildenamų temų.
Ankstesniame kūrybos etape M. Brėdikienė daugiausia rėmėsi mados iliustracijomis, tendencijomis, atsispirdavo nuo popkultūros ir jos įvaizdžių, daug dėmesio skyrė mados atributų (drabužių, aksesuarų) perteikimui. Ilgainiui jos kūrybinis laukas plėtėsi, įkvėpimą atrandant tiek asmeninių, tiek bendražmogiškų patirčių įvairovėje, stebint žmones, ypač jaunimą. Taip menininkė savo kūrinių serijose pradėjo reflektuoti psichologines temas – dvasinį brendimą, asmens tapatybės paieškas, netektis, vidinę transformaciją. Kurdama ji stengiasi tarsi iš šono žvelgti į savo pačios jausmus, apmąstyti būsenas ir patirtis, analizuoti vaizduojamų personažų dvasinę kaitą. Nuo mažens linkusi į savianalizę, M. Brėdikienė introspektyviai žvelgia ir į savo kuriamus veikėjus. Nors tiesiogiai su jais nesitapatina, tačiau mezga glaudų dvasinį ryšį ir stengiasi juos pažinti nevertindama.
Tyrinėjimų laukas
Galerijoje „Lyceum“ pristatytoje autorės parodoje „Arčiau“ atsiskleidė merginos vardu Livija psichologinių portretų serija. Nors Livija yra realybėje sutiktas asmuo, menininkė veikiau tik remiasi merginos portretu, tyrinėdama autobiografines patirtis. Subjektyvus kūrybos dėmuo pastarojoje kūrinių serijoje skleidžiasi per asociatyvius pavadinimus – „Priimti tai, kas svetima“, „Stebiu save iš tolo, tarsi būčiau ne savo kūne“, „Norim būt laimingi amžinai“, „Palieku tai praeityje“, „Ne pagal savo amžių“, „Kaip man žinoti, ar mano gyvenimas vertas gyventi?“ ir kt. Vaizdai, pratęsiami žodžiais, suteikia žiūrovams galimybę pamąstyti apie individui primetamas visuomenės normas, iš to kylančią disociaciją, liūdesį, netektis ir dvasinę brandą.
Naujausias menininkės kūrybos ciklas sužavi savo vizualine kalba ir techniškai precizišku atlikimu. Mišria autorine technika sukurtuose portretuose susijungia hiperrealistinis vaizdo tikslumas, preciziškai perteiktos detalės, sapniška, besiliejančių formų, tarsi tirpstanti atmosfera ir reginio daugiasluoksniškumas. Tiesa, autorės sukurtuose portretuose realizmo aspektas veikia dvejopai. Viena vertus, fotografinis vaizdo tikslumas kuria įtaigumo įspūdį ir tarsi įtikina žiūrovus vaizduojamų Livijos jausmų ir būsenų tikrumu. Kita vertus, į realistinį vaizdo sluoksnį įsiterpiančios siurrealistiškos detalės sujudina regimąją tikrovę ir priverčia suabejoti realybe – ar iš tiesų galime tiksliai žinoti, kas dedasi kito viduje, net jei esame labai arti?
Apgaulingas realizmas
Anot menininkės M. Brėdikienės, impulsas sukurti Livijos portretų seriją kilo iš siekio ne tik pavaizduoti merginos išorinį pavidalą, o veikiau iš noro priartėti prie sunkiau apčiuopiamo dvasinio, vidinio pasaulio, kuris dažnai slepiamas po gražiu išoriniu fasadu. Sudėtinga autorine technika gludintuose darbuose autorė konstruoja kompozicijas, kadruoja vaizdus, koliažo principu gretina vaizdo sluoksnius ir ieško jų tarpusavio sąveikos.
Fotografiškai realistiškai sukurtuose portretuose, tarsi per filtrą sustiprintoje realybėje, viena vertus, siekiama efekto – užhipnotizuoti žiūrovus, priversti juos patikėti, nukreipti akis į konkrečias detales – gestus, žvilgsnį, nuotaiką. Tačiau neapsigaukime. Pastarasis tikrai kvapą gniaužiantis autorės gebėjimas hiperrealistiškai vaizduoti tikrovę turi kitą tikslą – skatina mus prasiveržti pro gražų reginį į gilesnius, vidinius portetuojamos merginos asmenybės sluoksnius.
Kurdama Livijos portretus, menininkė gilinosi į merginos patiriamas tarpines būsenas, kuriose tarsi nukrenta socialinės kaukės ir žmogus lieka pažeidžiamas, vienas su savo mintimis. Fotografiškai tiksliai ir preciziškai nutapytos detalės mainosi su plastiškomis, besiliejančiomis formomis, tirpstančiais kontūrais, kurie žiūrovus nukelia į sunkiai apčiuopiamą sapnišką aplinką. Tamsiais, giliais šešėliais, prislopinta spalvų palete ir subtilia šviesotamsa M. Brėdikienė tarsi sufokusuoja pagrindinius, esminius Livijos bruožus, žvilgsnio ar gesto nuotrupas, kuria intymią ir paslaptingą atmosferą, leidžiančią žiūrovams pasinerti į vidinį dialogą su portretuojamąja.
Subjektyvi simbolika
Autorės kūryboje vaizdas komponuojamas tarsi koliažo principu – minkšti, efemeriški figūrų paviršiai yra tarsi užbrėžiami aštriais, aiškių kontūrų objektais, kurie tampa tarytum svetimkūniais ir simboliškai vaizduoja visuomenės primestus lūkesčius, standartus, moteriai priskiriamas tapatybes ir ritualo struktūras. Ant figūrų lyg priklijuoti pasikartojantys drugeliai ir gėlės iš pirmo žvilgsnio asocijuojasi su trapumu, grožiu ir efemeriškumu, regis, visai nekaltais, romantizuotais dalykais.
M. Brėdikienė pateikė kiek kitokią drugelio motyvo versiją: „Tikrovėje drugelis geba peržiemoti, prisitaikyti prie aplinkos netekdamas spalvų, nuskristi tūkstančius kilometrų. Drugelio gyvenimo ciklas primena, kad virsmas nėra lengvas – išsilaisvinimas iš kokono reikalauja daug fizinės jėgos. Taip kūriniuose atsirandantis drugelis priešinasi romantizuotam moteriškumo įvaizdžiui ir tampa atsparumo, stiprybės ir transformacijos ženklu.“
Drugelio kaip transformacijos simbolio interpretacija turi ir platesnį kultūrinį kontekstą. Siurrealisto Salvadoro Dali kūryboje drugelio motyvas siejamas su žmogaus dvasine metamorfoze, atgimimu ir sielos laisve. Pastaroji simbolinė reikšmė ypač įdomiai atsiskleidžia etimologiniame lygmenyje: senovės graikų kalboje žodis psychē reiškia ne tik sielą, bet ir drugelį. Tad M. Brėdikienės kūriniuose pasikartojantis drugelio motyvas gali būti suvokiamas ne vien kaip dekoratyvus ar su moteriškumu siejamas ženklas, bet ir kaip vidinės transformacijos, išsilaisvinimo, besikeičiančios tapatybės metafora.