Ezë ar pëzë?

Toliau kaip áprasta – jeigu pakeliui ant naujo, kà tik turguje pirkto kostiumo su pablukusiu Versaèës prekiniu þenklu nenusilengvina balandis, ak, gerai, kad karvës neskraido, spëji pagalvoti, tai aptaðko pro ðalá barðkanti trisdeðimties metø senumo surûdijusi gelda, prie kurios vairo sëdi pasipûtæs senolis. Paskui – graþiau: praeiviø ðypsenos virsta lavonø grimasomis tarsi bûtum neprasikrapðtæs traiðkanotø akiø, linkëjimai labo ryto bei dienos skamba lyg siuntimas ant trijø raidþiø, o gal dar toliau.

Greitoji psichinë pagalba skuba vëþlio greièiu, nors jos niekas nekvietë.

Ðiaip ne taip prisikasæs iki darbo vietos, manaisi pasiekæs ramybës uostà, bet kur tau, kaip tik tada prasideda nesusipratimai: visi vienu balsu tvirtina, jog pasaulio pabaiga èia pat, uþ kampo, ir jai pasiruoðti nëra kada. Aiman! Net melstis nëra laiko. Todël belieka linksmintis. Nespëji atsiduoti visuotiniam pamiðimui ir atsigriebti, kai atsiranda árodinëjanèiø, jog artëjanèios nelaimës akivaizdoje reikia ne linksmintis, o atgailauti. Bandai derinti. Neblogai iðeina. Atgaila per linksmybes, ar atvirkðèiai.

Ateities rûmo statyboje – suirutë: genrangovai pliekia kortomis su subrangovais, lietus ardo pamatus, jau paklotas plytas baigia iðneðioti bomþai, po lità uþ desëtkà nuovoriðø pilaitëms.

Tada nelabasis paðnabþda, jog visa tai reikia paversti kûnu, tai yra þodþiais, kad ateities kartos, jeigu tokios bus, suþinotø kaip þlugo ði imperija. Ir kodël. Kompiuteris po ranka, jo valdymo paslaptys perkàstos, tad pirmyn! Ir kà jûs manot? Þodþiai rituoja lyg akmenys, nesilaikydami numatytø trajektorijø, gula kaip papuola. Net pats nesupranti prasmës, tai kà kalbëti apie ateities kartas, kurioms ir skirtas ðis raðtas. Beje, kokios ateities kartos, jei nëra paèios ateities? Pasistoja, kaip sakë vienas filosofas, klausimas. Ne tik tau, bet ir kompiuteriui, todël jis be sàþinës grauþaties uþdaro ðià nelegalià programà ir iðtrina tavo raðiná.

Jei nëra ateities, kam raðyti laiðkà?