REALU = NEREALU?

REALU = NEREALU?

Goda Giedraitytë

Praëjusá ketvirtadiená Klaipëdos dailës parodø rûmus sukrëtë ðiuolaikinio meno cunamis. Ásiverþæs ir okupavæs visà antrà ekspozicijø aukðtà, galerijos “Meno parkas” ið Kauno organizuotas tarptautinis projektas “Nepakeliama realybë” èia karaliaus iki pat kovo vidurio.

Nyksta ir þeidþia

Galerija “Meno parkas” kasmet metø pabaigoje rengia tarptautines konkursines parodas, á kurias kvieèia ávairiø ðaliø menininkus. Ðiø metø parodos idëja (kuratorë Kristina Budrytë) pasiskolinta ið slovënø filosofo ir raðytojo Slavojaus Þiþeko, anot kurio, “nepakeliama realybë” reflektuoja ðiandienos skilinëjantá santyká tarp realaus ir nerealaus. Parodoje kvestionuojamas ðiø dviejø kategorijø santykis, siekiama atskleisti ne savàjá “að”, o þeidþiantá susidûrimà su nepakeliama realybe – realybe, virtusia nerealia.

E. Markûno “Neidentifikuota Nr. 1” sklendþia parodos erdvëje.

Tæsiant raðytojo mintá: “Áprastas supratimas, kad visa mus supanti paþintinë aplinka bei vidiniai iðgyvenimai yra objektyvi tiesa, jau nyksta. Reliatyvumo epochoje netenkame tiesos matmens. Mene pranykstantis autentiðkumas atsiliepia ir kasdieninëje patirtyje: nepakeliama gyvenimo tiesa yra ta, kad ávykiai, kurie sudirgina ir kelia neramumus, ávyksta nebe paèiame þmoguje, o kaþkur greta; egzistuoja „kiti“, kurie iðgyvena “nerealius” pralaimëjimus ar pasiekimus, „nerealius“ skausmus ar malonumus.”

Parodos koncepcija tapo rëmais, tarp kuriø skirtingi autoriai manipuliuoja vaizdiniø, idëjø, kontekstø, technikø, medþiagø galimybëmis ir netgi ðuoliais ið vienø þanriniø dailës poliø á kitus. Ið daugiau nei ðimto pretendentø atrinkti penkiasdeðimt menininkø ið Lietuvos ir kitø Europos ðaliø (Prancûzijos, Vokietijos, Italijos, Portugalijos, Anglijos, Olandijos, Norvegijos) realaus/nerealaus kategorijomis varijavo skirtingai. Vieni pasitelkë humorà, kiti reagavo kaip á socialinæ aktualijà, treti þaidë kontekstais, dar kiti – tiesiog savimi.

Saulëlydþio bûsena Ádomu, jog (tai pastebi ir kritikë V. Vitkienë) parodoje pristatomi vos keli “grynosios” (tradicinës) tapybos ar grafikos pavyzdþiai. S. Paliuko “Kelionë” savo roþiniu horizontu aikðtingai kontrastuoja riebiomis spalvomis iðtryðkusios A. Vilpiðausko drobës pavirðiui. La belle peinture tampa bene trimaèiu objektu, ekspresyviai sauganèiu pirminæ kompozicijos idëjà. Vokieèio J. Ahmano instaliacija “Laivyba suduþimø metais”, nors ir apeliuoja á tapybos þanrà, gerokai pranoksta jo pirmapradæ realybæ. Paskiri tapybos darbai èia tik detalës, formuojanèios ansamblinæ kûrinio visumà.

Taip greta tapybos ðliejasi ir A. Þalpio “Susitikimas”, kur grynøjø spalvø derinimo studija pasitelkiama tik kaip idëja, o jos ákûnijimas vyksta per objektinæ këduèiø ir lempø bendrystæ. Arba portatyvinis P. Griuðio “europosàjungospasaulis”, kurio vaizdinys pasiduoda nevalingam dirbtinës jûros (tiksliau – balos) mûðos iðskaidymui. Nelyg savotiðka optinë apgaulë realiai ákûnijanti nerealø debesø purumà. O ið tiesø P. Griuðys it J. Huizinga “Viduramþiø rudens” epopëjoje tapybiðkai byloja apie saulëlydþio bûsenà, tvyranèià Vakaruose.

Realaus/nerealaus santykiu intriguojanèiai flirtuoja ir italø menininkë L. L. Bazili, 2003 metais Venecijos bienalëje atstovavusi savo ðaliai. Fotografijø cikle “Keturiasdeðimt aðtunta erdvë, Granada” netikëtais rakursais fiksuodama realias architektûrines erdves, autorë kuria nerealios aplinkos áspûdá – statiðka ir monotoniðka urbanistinë struktûra transformuojama á estetiðkai aranþuotà minimalistinæ grafikà.

Spengia kasdienybë

Ir vis dëlto parodoje dominuoja nepakeliama kasdienybës tikrovë: ekspozicinëse salëse kristalizuojasi amorfiniai objektø, daiktø ir/ar rakandø siluetai. Praradæ savo pirminæ buitinæ funkcijà, pastarieji transformuojasi á menines priemones, paskiros kuriø kombinacijos ar deriniai metafiziðkai virsta “bûtin(i)ais” meno objektais. Realaus (funkcionalaus) objekto virsmas á nerealø (t.y. meno kûriniu) bei persikëlimas ið realios (áprastos) aplinkos á nerealià (t.y. parodinæ) jau savaime gimdo interpretaciná þvilgsná, neretai postmodernistiðkai ironiðkà.

D. Sodeikos “Viskas turi prasmæ” (fragmentas).

Ðtai kad ir jauno menininko T. Vosyliaus metalo bûtybë, kuri tuo pat metu ir ðvieèia, ir skleidþia ákyrià sintetiniø garsø plejadà, anaiptol neprimena “Melodijos terapijos”. Greièiau jau visiðkai psichozinæ ðiandienos kataklizmà. Muzikos temà interpretuoja ir portugalë A. L. Guedes, savo kompleksuotà ir komplikuotà bûtá slepianti mechaniniuose muzikiniø dëþuèiø implantuose. Nori pabëgti nuo ðio sudëtingo pasaulio – uþsidëk ausines, nes “tikroji tiesa – anapus”.

M. Fiszer (Prancûzija) “Adatos kambarys”.

Pastaràjà, dar menanèià pokario realijas, monotoniðkai nuobodþiu, leisgyviu ir dël to visiðkai neátikinamu balsu ðnabþda ir senelis M. Martiðiaus kompozicijoje “Alacho sûris”. Kreiserinë keramikos kompozicija, menamai reflektuojanti istorijos vaizdinius, beatlieka istoriniø tiesø sergëtojos funkcijà. Tik saugomi elementai seniai sudûlëjo: virto dilgëlëmis ar nuodëguliais. Panaðiai ir porcelianiniø kaukoliø kolekcija (aut. J. W. Frost), veik atsiduodanti pirmavaizdþiø kvapu. Trapûs tie ðiandieninio pasaulio reliktai. Ðiukðtu nesudauþyk! Pastaruosius á spalvotus, valstybiø vëliavas reflektuojanèius maiðelius pakuoja norvegø menininkas E. Valk-Verheijenas. Antrindamas P. Griuðio ES tematikai, autorius formuoja tradiciðkai nuvalkiotus, turistinius nacionaliniø kultûrø ávaizdþius.

Varijuoja ávaizdþiais

Vartotojiðkos kultûros kontekstu, suformuotais “teigiamais” siekiamybës ávaizdþiais varijuoja ir D. Sodeika, A. Barzdukaitë-Vaitkûnienë, R. Staðkevièiûtë, G. Vaièys bei kiti autoriai. Kokia savimi patenkinta voverë “lekia” raudoname kadilake D. Sodeikos kompozicijoje “Viskas turi prasmæ”! Na ir kas, kad tik iðkamða, bet uþtat patekusi á iðsvajotà reklaminio gyvenimo ruletës langelá. Arba R. Staðkevièiûtës “Blusø turgus”, manipuliuojantis seniai visiems ágrisusiais, taèiau nuo kasdienybës nebeatsiejamais vartotojiðkos visuomenës vaizdiniais ir frazëmis. Pastaruosius kiek kitaip, taèiau irgi dëlioja A. Barzdukaitë-Vaitkûnienë, sekanti paèios sukurtà, spekuliatyvià “Pirdziaus ieðmininko svajoniø” istorijà.

Kutena moters orumà

Aktuali realaus/nerealaus kontekste menininkams pasirodë ir moters tema. R. Maþuolytë-Mieliuvienë dëklø kiauðiniams ir nëðtumo testø pagalba kontempliuoja tradicinæ moters – motinos, gimimo ir gyvybës tematikà. Moters socialinës padëties idëja atskleidþiama ir anglø menininkës V. Melody videoprojekcijose. Moters orumà kutena ir A. Andriuðkevièiaus kompozicija “Naujosios tarkos”. Gretindamas realià metalinæ bulviø trintuvæ su jos nugarinës pusës fotografija, menininkas konstruoja nepaþinø moters paveikslà: trintuvës lyg ir apsiûtos vilnoniu siûlu, taèiau jø aðmenys vis tiek skaudþiai þeidþia. “Dailininkui moters prigimtis atrodo nepakeliama, nes nepaþini, primenanti nepasotinamà ir nenumaldomà skaudulᔠ(V. Vitkienë).

T. Vosyliaus þibsinti ir skambanti “Melodijos terapija”.

Su realybe konfrontuoti gali ir pats menininkas. Sugretindama savo profilius, V. Gelûnienë kvestionuoja komunikatyvøjá pradà, kurá dailëtyrininkë V. Vitkienë apibrëþia kaip intymø santyká su paèia savimi, þvilgsná á savo paèios akis, kvëpavimà savo iðkvëptu oru. Komunikacijos momentas svarbus ir prancûzø menininkui M. Fiszer, kuris milþiniðkos tekstilinës adatos ant smëlio ávaizdþiu reflektuoja socialinës bûties realijas – tikrà istorijà, ávykusià vienoje ið pabëgëliø stovyklø Australijoje, kur pusðimtis pabëgëliø uþsisiuvo lûpas, protestuodami prieð nepakeliamas gyvenimo sàlygas.

Flirtuoja su þiûrovu

Konceptualus parodos kuratorës K. Budrytës pasiûlytas þaidimas pasiteisino. Buvo surinkta intriguojanti kolekcija, pristatanti vienø ádomiausiø ir savièiausiø ðiø dienø Lietuvos menininkø darbus. Be to, vienijanti parodos idëja siûlo lyginimo galimybæ ir provokuoja ieðkoti ribiniø taðkø, kuriais laviruoja atskiri autoriai. Parodoje atsiskleidþia fantastiðkas interpretacijø lauko spektras, kurá, deja, vos ðiek tiek bandþiau ðiame tekste “uþkabinti”. Kita vertus, ði tema flirtuoja ir su þiûrovu, kuris, lygiai kaip ir menininkas, nuolatos laviruoja ant labai siauros realaus ir nerealaus briaunos. Taigi telieka kiekvienam ásisukti á menininkø emocijø ir raiðkos laukà, interpretuojant “nepakeliamos realybës” idëjà.

||||||||