Klaipëda po Adomo Brako

Klaipëda po Adomo Brako

Kristina Jokubavièienë

Trys dailininko Adomo Brako 120-øjø gimimo metiniø minëjimo dienos bent jau organizatoriams prabëgo kaip akimirka. Atrodo, lyg nieko ypatingo ir nebuvo. Na, paminëjome, atidavëme kultûringø þmoniø duoklæ praeièiai, gyvensime toliau, kaip gyvenome. Tikiuosi, kad taip nebus.

Ilgai delsëme

Ðventës dalyvius prie naujosios iðkabos sveikino menotyrininkë K.Jokubavièienë, Klaipëdos meras R.Taraðkevièius ir mokyklos direktorius R.Tunaitis. Á A.Brako vardo suteikimo Klaipëdos vaikø dailës mokyklai iðkilmes susirinko gausus bûrys jos moksleiviø ir sveèiø. A.Brako sûnaus naðlë I.Kelerienë Klaipëdos vaikø dailës mokyklai padovanojo J.Vosyliaus nutapytà A.Brako portretà.

Ilgos konferencijø kalbos baigiasi; parodos – taip pat, þiûrëk, jau ir laikas bus eksponatus gabenti atgal, á ramaus poilsio vietas, atsipraðau, á archyvus ir muziejus… Vakaras, kurio metu ne vienas braukë aðarà (to nebuvo siekiama specialiai, gink Dieve), – viso labo tik emocionali akimirka. Nors kelias dienas dar skambëjo ausyse „Man ilgu, man ilgu…“ Ir tada pagalvoji, kad labai seniai begirdëjai ir ðià, ir kitas dainas, vis norisi sakyti „giesmes“, nebeprasimuðanèias per informaciná triukðmà.

Kadangi Adomas Brakas buvo, kaip sakoma, pedagogas „ið dievo malonës“, tai visai tiktø pakartoti jo uþduotas pamokas, o gal ir patiems kokias nors uþduotis ateièiai suformuluoti.

Kai per Adomo Brako vardo suteikimo Klaipëdos vaikø dailës mokyklai iðkilmes iðgirdau, kad „balsiukai“ sveikina „brakiukus“, pagalvojau, kad taip jie galëjo vieni kitus sveikinti jau keliolika metø. Kodël tas gerø intencijø, sumanymø, norø ir ðventø ketinimø veþimas taip sunkiai ásirieda, taip lëtai juda? Kyla visai natûralus klausimas, kodël taip ilgai delsë pati mokyklos bendruomenë, nors idëjos apie mokyklos pavadinimà vienintelio profesionalaus prieðkario Klaipëdos dailininko lietuvio vardu siekia aðtuntojo deðimtmeèio vidurá…

Graþiausias paminklas

Sibire. A.Brako autoportretas (1944).

Pagaliau turime Adomo Brako dailës mokyklà ir tai, mano nuomone, pats geriausias, giliai prasmingas dailininko áamþinimas, nors gal kai kam labiau patiktø memorialinë lenta. Kaþkodël manome, kad lenta, paminklas ar gatvë – tai jau labai garbinga.

Dël skonio nesiginèijama, tik nereikia A.Brako kelti ant postamento, jei ásivaizduojame já kaip asmenybæ jau paþinæ. Pro lentas praeiname net akiø nepakëlæ, gatvës pavadinimas kasdienio gyvenimo skubroje daþnai net nepastebimas.

O á A.Brako mokyklà kiekvienà rudená ateis per tris ðimtus vaikø ir jaunimo. Jei jie, savo mokytojø dailininkø vedami, pajus bent atspindþius A.Brako siekiø, idëjø, taip pat rimtai þiûrës á kûrybà ir darbà, taip pat norës tikrais kûrëjais bûti, kokio geresnio áamþinimo bereikia? Pirmoji dosni dovana – vardas – gauta (taip pat ir antroji – Juozo Vosyliaus nutapytas A.Brako portretas, kurá mokyklai padovanojo dailininko sûnaus naðlë Irena Kelerienë). Toliau jau nuo pedagogø kolektyvo priklausys, kokias iniciatyvas ir kokià „naudà“ ðis faktas galëtø neðti.

Konferencija neprailgo

Kultûriná vakarà „Kad lietuvis su dþiaugsmu prisipaþintø esàs lietuvis“ pradëjo menotyrininkë K.Jokubavièienë, vedë aktoriai P.Venslovas ir V.Kochanskytë. A.Brakas. Marijos Brakienës portretas (1937). A.Brako „Paveikslas“. Vytauto Liaudanskio ir Nerijaus Ruikio nuotraukos

Labai smagu buvo konferencijoje „Uþmarðties dulkes nubraukus. Klaipëdos kraðto visuomenës veikëjo Adomo Brako 120-àsias gimimo metines minint“ matyti tiek daug jaunø veidø – ið Klaipëdos universiteto, VDA Klaipëdos vizualinio dizaino katedros, ið A.Brako dailës mokyklos. Nekantriai jaunystei sunku laisva valia ilgai rimtø kalbø klausyti. Praneðimø skaitymas netapo tik paèiø praneðëjø ritualu, orioje rimtyje vykstanèiu.

O praneðimai buvo labai ávairûs: nuo iðsamaus kultûrinio ir politinio prieðkario Klaipëdos kraðto konteksto aptarimo iki emocionalaus epistoliarinio palikimo ir prisiminimø nagrinëjimo. Dr. Silva Pocytë, kurdama konferencijos koncepcijà, buvo iðreiðkusi nuogàstavimø, ar pavyks suformuoti visavertæ, ávairiais aspektais dailininko veiklà atspindinèià visumà.

Ið tikro konferencija buvo labai sëkminga; pasakysiu nemoksliðkai – joje buvo tiesiog ádomu. Belieka su nekantrumu laukti praneðimø rinkinio, kurá privalome iðleisti iðsamø, gausiai iliustruotà, ir, þinoma, iki kitos balandþio 5-osios, A.Brako gimtadienio.

Ið visur – po kruopelæ

Kai dar pieð metus, planuodama kitø metø darbus, paminëjau galimà A.Brako parodà, sukëliau rimtø abejoniø, ar bus kà rodyti. Po pa-rodos atidarymo buvau paklausta, o kur kita parodos dalis, gal antrame aukðte?

Klausti reikëjo ne apie antrà aukðtà, o apie pasaulio ðalis: kurioje dar ið jø yra A.Brako kûriniø? Daugelyje. Kai kuriø neþinome, dalis negráþtamai prarasti, maþa dalis rado saugø prieglobstá muziejuose ir archyvuose, privaèiuose rinkiniuose.

Lietuvos literatûros ir meno archyvas ir jo direktorë Vida Ðimënaitë padarë dosnø gestà: patikëjo trapius A.Brako kûrinius parodai Klaipëdoje. Archyvai paprastai labai atsargiai elgiasi su turimais dokumentais ir kûriniais, tokia jø misija.

A.Brako paveikslus parodai maloniai skolino ir Nacionalinis M. K. Èiurlionio dailës muziejus, kitus eksponatus – Maþosios Lietuvos istorijos muziejus, privatûs asmenys.

Beveik visus dailininko iliustruotus leidinius radome Klaipëdos universiteto biliotekos dr. K.Pemkaus ir Maþosios Lietuvos archyvuose.

Po keliø savaièiø dailininko pieðiniai, apie jo likimà bylojantys dokumentai ir nuotraukos bus gràþintos á Vilniø, Kaunà… Kada beturësime tokià retà progà juos pamatyti gyvai? Ar ja naudojamës?

Neiðsëmë visø klodø

Pasvarstykime, o kà tokiu atveju bûtø daræs A.Brakas? Gal, surinkæs mokinius, jaunimà, bûtø juos vedæs, rodæs, pasakojæs, gyvai ir átaigiai, taip kaip tik jis temokëjo, apie Maþàjà Lietuvà, Klaipëdà, kraðtà, kurá jis maþybiðkai vadino, bet ið didþiosios raidës raðë… Bûtø kalbëjæs apie istorijà, dailæ, þmones ir jø likimus, ilgesá, patirtà gimtinës netekus, tikëjimà ðviesa ir gëriu… Bet tokiø idealistø kaip A.Brakas buvo ir tebëra vienetai.

Dabar, kai jau þinome beveik visus Lietuvoje esanèius A.Brako kûrinius, belieka atlikti tolesnius tyrimus ir paieðkas – o gal dar esama iðlikusiø. Keturi paveikslai yra pas A.Brako jaunesnájá sûnø Ramûnà Brakà, tikrai kur nors pasaulyje yra ir daugiau.

Pasak vieno klasiko, rankraðèiai (pridursime – ir meno kûriniai) nedega. Tada turime galvoti apie daugybæ svarbiø dalykø: iðsamià monografijà, kuri reprezentuotø miesto kultûros paveldà ir kitiems parodytø, kaip mes vertiname ir branginame savo istorijà; apie kasmetinius A.Brako skaitymus; virtualios galerijos sukûrimà, kol nerealu Klaipëdoje turëti originalius jo kûrinius; A.Brako vardo stipendijà; A.Brako vardo premijà; ekslibrisø konkursà; jam skirtà plenerà gimtojo Juknaièiø kaimo erdvëse.

Ant pastatø Pagëgiuose nesunku rasti vietà uþraðui, kas juos planavo ir projektavo. Paminklas Klaipëdos sukilimo dalyviams taip pat galëtø turëti informacijà, kas já projektavo: ar tai nebûtø ádomu miestelënams ir turistams?

Tikriausiai atsirastø norinèiøjø pakeliauti su geru vadovu A.Brako keliais: nuo Jankaièiø per Palangà, Girulius, Klaipëdà, Vanagus, Rûkus iki Pagëgiø, Rambyno, o gal ir iki Tilþës? Ir Ievos kalnà Juodkrantëje ne kiekvienas gali parodyti.

Nei konferencija, nei paroda toli graþu neiðsëmë visø klodø, kurie tik pradeda vertis, vaizdþiai tariant, „uþmarðties dulkes nubraukus“. Tai tik pirmieji maþi þingsniai, kaip ir ta knygelë þaliu retro virðeliu yra pirmoji A.Brakui skirta. Pradëtus darbus reikia tæsti, kad prieðkario Klaipëdos ðviesuoliai, o tarp jø ir A.Brakas taptø mûsø savastimi.

||||||||