Nuobodžiaujančių žiūrovų istorija
Naujas lietuviškas filmas staigmenų nepažėrė. Graudžiausia, kad vėl Lietuvos kinas trypčioja toje pačioje vietoje – tame Bermudų trikampyje, kuriame dingsta žiūrovai.
Aivaras Dočkus
Kad Tomo Donelos „Atsisveikinimas (laimingo žmogaus istorija)“ bus tradicinis lietuviškas kinas su prasmingais nutylėjimais, poetiškais peizažais ir vienoda per visą filmą pagrindinio herojaus kančios išraiška veide, paaiškėja jau po pirmųjų kadrų.
Kad tai nebus geras tradicinis lietuviškas kinas ir kad Žalakevičiaus bei Puipos sostai šioje karalystėje liks nepajudinti, ima aiškėti Dainiaus Kazlausko personažui neišvažiavus iš Klaipėdos.
Jei matuotume „Atsisveikinimo“ galimybes nelietuviško netradicinio kino erdvėse – tai tiesiog kažkoks nesusipratimas arba „pasiklydęs vertime“ vaizdų kratinys su pretenzija į specialiają Sandenso festivalio programą kantriausiems. Arba kažkuo nusikaltusiems, todėl dabar privalantiems iškentėti pusantros valandos akis badančio bedančio nuobodulio.
Žalioji Audriaus mylia
Siužetas pristatomas be didesnių slėpynių. Aš toks vienišas, jaunas jūreivis, mirtinai sergu, tad keliausiu su visais atsisveikinti. Kartu dar pasidžiaugsiu viskiu bei moterimis. Štai ir visa istorija. Jūreivis Audrius, kaip ir dera mirtininkui, turi nueiti savo „žaliają mylią“. Ir įsitikinti, kad aplinkui pilna gyvųjų, kurie nelaimingesni už potencialų numirėlį.
D.Kazlauskas – puikus aktorius, kuriam seniai laikas į didįjį ekraną. Tačiau „Atsisveikinime“ jo galimybės lieka nepanaudotos. Personažas toks neapibrėžtas, kad Dainiui teko vaidinti Abstrakciją. KAŽKĄ, kuriam skauda, kuris ieško, mąsto. Bet nieko konkretaus. Vaikščiojantis giliai į save paniręs VIENETAS. Stipresnės emocijos prasiveržia vos viename kitame epizode. Visur kitur – vienodai teisingas. Toks juodai baltas, kad net nesinori išgyventi režisieriaus primetamos dramos.
Keista, bet scenos, kurios turėtų D.Kazlauskui padėti kurti ryškesnį charakterį, priešingai, trukdo. Monologas prie veidrodžio – tarsi atkeliavęs iš O.Koršunovo „Hamleto“. „Labas, labas“ – na ir kas? Jokio vidinio krustelėjimo. Žiūri jūreivis Audrius minutę į televizoriaus ekraną. Vėl tuščia scena, nesuteikianti postūmio nei filmo veiksmui, nei personažo plėtojimui. Zero. Negaliu prikibti, tą Zero vaidmenį D.Kazlauskas atlieka sėkmingai.
Antraplaniai vaiduokliai
Kiti aktoriai jau kelintą kartą įrodo, kad Lietuvos teatro ir televizijos pažibos išmoko prieš kino kameras ne vaidinti, o būti. Antraplaniai „Atsisveikinimo“ personažai pagyvina užsnūdusį siužetą savo trumpais, bet efektingais vizitais. Aleksandra Metalnikova gali šnekėti eilėmis arba berti visokiausias banalybes, tačiau tai daro taip įtikinamai, kad gelbsti nerangią scenaristo plunksną. Olga Generalova – paslaptingai neprognozuojama. Dalia Storyk transliuoja pavojingą koketiškumą. Šviesaus atminimo Vladimiras Jefremovas net sugeba kelioms minutėms pasisavinti svarbiausio veikėjo regalijas. O amžiną atilsį Rimantas Jovas galėjo tapti nauju Emiro Kusturicos favoritu. Kristinai Kazlauskaitei trukdo „Dviračio šou“ šleifas, bet ji įnirtingai jį bando nusimesti ir savo epizodo pabaigoje išsivaduoja. Jos akyse net šmėkšteli nuojauta, jog Audrius atsisveikina visam.
Nevykęs tik vienas antraplanis herojus. Bet tai turėtų suteikti saldžią satisfakciją jo skalpo reikalaujančiai tautai. Remigijaus Vilkaičio suvaidinta žmogysta nei šiokia, nei tokia. Ponas ministre, politika stipriai kenkia jūsų aktoriaus talentui. Ekrane jūs smarkiai perlenkiate lazdą. Pervaidinate kaip kaimo mėgėjų teatro trupės narys, gavęs dvi minutes šlovės. Tačiau kuomet jūsų personažas elegantiškai pridirba kelnes, kino salėje pirmą sykį nuskamba skardus žiūrovų juokas. Tikslas pasiektas. Nevidoną kultūros ministrą keikiantys žmonės gauna savo dvi minutes taip laukto atpildo.
Tegyvuoja Lynchas
„Atsisveikinimo“ kūrėjai nusprendė neapsiriboti dramos žanru. Atidžiai sekdami naujausiomis nepriklausomo kino tradicijomis, jie suplakė įvairiausių skonių kokteilį.
Tam tikriems momentams prilipdoma komiškumo etiketė. Sėdi Klaipėdos senamiestyje ant suoliuko „buduliukai“ ir šiaulietišku (statistų kitokių nebuvo?) akcentu mėto netašytas replikas su mergina romantiškai vaikštinėjančiam jūreiviui. Girtas Volodia skelia ilgą monologą apie vedybinio gyvenimo pliusus ir minusus. Ką šitos scenos veikia šiame filme – mįslė. Kam reikėjo pijokėliui užeiti pas Audrių, išgerti ir išeiti? Kur čia atradimas arba intriga?
Yra perliukas ir siaubo filmų gerbėjams. Prie jūreivio senelio kapo gūdžią naktį stūgauja varna. Nors ne – čia situacija labiau iš komedijos srities.
Daugiausia „Atsisveikinime“ Davido Lyncho. Vaidoto Martinaičio tipelis įkyriai persekioja pagrindinį herojų, kad išpyškintų šiam sąmokslo teorijų kupiną tekstą ir dingtų iš ekrano be jokių paaiškinimų. D.Kazlauskas gadina A.Sakalausko fizionomiją tarsi tai būtų abiejų vyrų kasdienis ritualas. Ant gatvės sienos nupieštas arklys apsitaško krauju. Rasa keliauja kaimo takeliu isteriškai raudodama. Ką jau bekalbėti apie Andriaus motiną ant šieno užvertusį Žmogų – Kiaulę. Stiprus konkurentas Lyncho Žmogui – Drambliui. Tik toji lynchomanija niekaip nepasisveikina su „Atsisveikinimu“. Keliauja Malholendo keliu, bet nusirita į lietuviškos tuštybės griovį.
Gelbėjimosi ratas – muzika?
Toji tuštybės mugė ilgainiui ima erzinti. Nebegelbsti „Atsisveikinimo“ nei širdžiai mieli Klaipėdos vaizdai, nei porelė pusėtinų dialogų, netyčia įsiterpusių tarp protingomis apsimetančių literatūrinio gražbyliavimo frazių, nei gana išraiškingas operatoriaus darbas.
Tvirčiausią gelbėjimosi ratą meta melancholiška ir kartu taikli Kipro Mašanausko muzika. Išgirsti, suklūsti ir sugrįžti į filmą. Melodijos šiurpuliai pažadina, ir imi laukti, gal filme įvyks kas nors įdomaus. Bet protas užsnūsta iki kitų muzikos akordų. O štai A.Mamontovo ir B.Grebenščikovo dainos per radiją – abejotinas sprendimas. Be abejo, apie mirtį galvojantis žmogus lyg tyčia girdi būtent tokias melodijas. Tačiau režisieriui nepavyksta šio triuko natūraliai priauginti prie filmo galvos. Atrodo kaip perukas. „Atsisveikinime“ labai daug perukiškumo. Bobutė pila aplink obelaitę kiaulės kraują. Ir pasiteisindama paaiškina žiūrovams, – „kad obuoliai būtų raudoni“. Ar toji scena kaip nors praturtina filmą? Tik verčia klausiamai gūžčioti pečiais. Gal reikėjo juostą ištempti iki privalomos pusantros valandos? Tuomet paaiškinami ir absurdiški flashbackai, kur Audrius strapalioja su sūnumi.
Beje, laimės filme nedaug. Visi nelaimingi. Visi vieniši. Visi kenčia. Vieni rėkia. Kiti verkia ir rėkia. Treti tyliai kraustosi iš proto. Laimingas tas, kuris turėtų būti labiausiai nelaimingas. Todėl jis pabaigoje mums nusišypso. Tik mes nei laimingi, nei nelaimingi. Abejingi filmui. Daugelis suprantame, ką režisierius nori pasakyti, tik jo kalba svetima. Nors labai lietuviška.
Vietoje epilogo – monologas
Pabaigai – netikėtai pratrūkęs šio straipsnio autoriaus monologas.
Iš esmės „Atsisveikinimas“ – padrikai išmėtyta medžiaga filmui, kurią dar gerokai reikia apdoroti, kad būtų paruošta visaverčiam gyvenimui. Arba galima apsimesti – apsiginkluoti butaforiniu prasmingumu, nešraunamomis lietuviško kino tradicijomis. Atseit tokie mes esame. Atsiskyrę nuo to, kas dedasi pasaulio kine. Nematę nė vieno šaunaus nepriklausomo filmo. Nežinantys, kas yra „užkabinantis“ scenarijus. Kuriantys filmus sau ir dar keliems pažįstamiems, kurie iš mandagumo paplos. O Kultūros ministerija ir toliau rems filmus pagal jai vienai žinomus kriterijus.
Nors kodėl – kriterijai daugiau nei aiškūs. Žiovulį keliantis siužetas, vienas už kitą lėtesni planai ir seni bičiuliai filmo titruose.
P.S. Visai ne į temą. Nepaprastai smagiai Audriaus tėvo lūpomis „užvažiuota“ lietuviškų televizijų repertuarui.
