Kinas: septyni Ch.Nolano lygiai
Jis nesimokė jokioje kino mokykloje. Nenufilmavo nė vieno muzikinio vaizdo klipo, nesukūrė nė vienos reklamos.
Aš tiesiog suku filmus ir tiek“, – teigė Christopheris Nolanas.
Aivaras Dočkus
Pastaroji frazė, kurią jis ištarė prieš debiutinės juostos „Persekiojimas“ premjerą Roterdamo kino festivalyje, privertė kritikus gūžčioti pečiais. Ko gero, jie tebegūžčioja iki šiol, nes 40-metis britų amerikietis ir amerikiečių britas režisierius pakilo į tokias aukštumas, jog netrukus galės per debesis paspausti rankas kino dievams.
Fantastinis trileris „Pradžia“ su Leonardo DiCaprio įtiko ir rimtaveidžiams kostiumuotiems žvaigždutėmis filmų gėrį žurnaluose matuojantiems rašeivoms, ir eilinei spoksotojų į ekraną armijai. Kritikai, grauždamiesi, kad patys nesukūrė nieko panašaus, iš pavydo drebančia ranka keverzoja keturias arba penkias žvaigždutes. Paprastųjų minia interneto komentaruose aikčioja – „tai mano gyvenimo filmas“ arba „žiūrėjau tris kartus, eisiu ir ketvirtą“. Čia toji šventoji išimtis, kai negaliu apsiriboti recenzija. Čia fenomenas, reikalaujantis nedidelio tyrimo. Jei Ch.Nolanas „Pradžioje“ gali įsibrauti į sapnus, kodėl mes neturėtume pasisvečiuoti jo realybėje, kuri dažnai primena sapną. Septynių lygių – su perspektyva pereiti į aštuntąjį.
I lygis: nuo žaislų iki „Persekiojimo“
Komercinės sėkmės ir meniškumo pojūčio mišinys užkoduotas Nolano genuose. Mama – amerikietė stiuardesė, tėvas – anglas, reklaminių projektų režisierius. Plius – kažkur labai toli airiškos šaknys. Vaikystė – tarp Anglijos ir JAV. Būdamas septynerių išvydo „Žvaigždžių karus“. Grižęs iš kino teatro griebė tėčio super 8 mm kamerą ir ėmė filmuoti žaislinius kareivėlius.
Esminis lūžis įvyko Londono universitete, kur Christopheris studijavo anglų literatūrą. Laisvalaikiu jis atsidėdavo trumpametražių filmų kūrimui. Pirmąjį darbą „Vagystė“ pristatė Kembridžo kino festivalyje. Greitai suprato į kurią pusę judės: „Kinas man yra, kuomet salėje užgęsta šviesos, ir nebežinai, kas toliau nutiks. Aš noriu patekti į sapną, kur nieko neįmanoma nuspėti. Štai kur žavesys ir pramoga. Aš trokštu būti nustebintas“.
Ir Nolanas nustebino už 6000 dolerių nufilmuota detektyvine nespalvota drama „Persekiojimas“, kuri pasakoja apie rašytoją, stebintį praeivius ir taip ieškantį įkvėpimo. Debiutantas triumfavo Roterdamo kino festivalyje, kur jį pastebėjo „Newmarket films“ bosai.
II lygis: „Memento“ – atgal į pradžią
Ch.Nolanas gavo 5 mln. „žaliųjų“ naujam projektui. Jis ekranizavo savo brolio Jonathano apsakymą „Memento mori“ apie atmintį praradusį vyruką. Broliai Nolanai iškrėtė neregėtą fokusą. Filmo veiksmas keliauja iš pabaigos į pradžią. Per 25 dienas nufilmuota juosta tapo tikru 2000-ųjų kino įvykiu, pelnė kultinio filmo statusą ir nominuota dviem „Oskarams“. Nolanas įrašytas tarp perspektyviausių ateities kūrėjų.
III lygis: „Nemiga“ ir kitoks R.Williamsas
Tuomet Christopheris jau valdė 46 mln. JAV dolerių ir tris žvaigždes – Robiną Williamsą, Alą Pacino ir Hilary Swank. Jis apsiėmė sukurti norvegų trilerio „Nemiga“ amerikietiškąją versiją. Išryškėjo Nolano aistra žinomus aktorius parodyti priešingame amplua. R.Williamsas netikėtai pačiam sau tapo nejaukiai maniakiškas, kaip ir filmo atmosfera. „Nemiga“ atnešė šiokį tokį pelną, o Nolanas atsidūrė geidžiamiausių režisierių sąraše. Tinkamiausias metas koja išspirti Holivudo duris.
IV lygis: „Betmenas. Pradžia“. Komiksas
Tas smūgis turėjo būti milijardieriaus Howardo Hugheso gyvenimo įekraninimas. Christopheris buvo parašęs scenarijų, tačiau turėjo jį padėti į stalčių, nes Martinas Scorsese pasirodė greitesnis ir garsesnis, todėl būtent kino legenda gavo finansavimą „Aviatoriui“. Nusivylęs Nolanas įsiūtį išliejo priimdamas rizikingiausią pasiūlymą reanimuoti žmogaus-šikšnosparnio epopėją. Paskutinioji dalis „Betmenas ir Robinas“ tapo pajuokos objektu, du superherojai pavadinti „supergėjais žydrų dekoracijų apsuptyje“.
Nolanas absoliučiai perkrovė kino komiksą. Vos perskaitę scenarijų aktoriai buvo sukviesti į Ridley Scotto šedevro „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ peržiūrą.
„Štai ko mes sieksime“, – po seanso suglumusiam Christianui Bale’ui ir kompanijai pareiškė režisierius. Rezultatas stulbinantis – Betmenas beveik be fantastikos. Realus tipas, ginkluotas protu ir naujausia technika. Nominacija „Oskarui“. Įkvepiantis kainos ir pajamų santykis. 100 mln. JAV dolerių gamybai – 350 mln. JAV dolerių sugrįžo. Geras menas atsiperka.
V lygis: triukas triuke
Anglų novelistas Christopheris Priestas sutiko parduoti romano „Prestižas“ teises Holivudui, jei tik režisierius bus Ch.Nolanas. Šis iš laimės buvo devintame danguje. Dienomis tūnojo bibliotekoje, studijuodamas garsiausių fokusininkų biografijas, vakarais lankė šiuolaikinių iliuzionistų pasirodymus. Naktimis braižė matematiškai tikslią būsimo filmo konstrukciją. Verta – Nolano „Prestižas“ yra vienas didžiulis kvapą gniaužiantis fokusas, išskaidytas į gausybę multitriukų. Dvi „Oskaro“ nominacijos. Biudžetas vos 40 mln. Kino teatrų kasoje – 110 mln. Bet triuškinantis Christopherio triukas dar ateityje. Triukas, kuris atriš jam rankas.
VI lygis: atrištos rankos
Nolanas toliau šokiravo. „Tamsos riteris“ – pirmas filmas apie Betmeną, kurio pavadinime nėra Betmeno. Dar keisčiau, kad Betmenas nebėra pagrindinis veikėjas. Filmo epicentras – nepamirštamas (ILSĖKIS RAMYBĖJE) Heatho Ledgerio Džokeris, savo gelme ir daugiaveidiškumu pranokstantis paties Nicholsono variantą.
„Tamsos riterio“ stilizacija – iš Michaelo Manno veiksmo trilerio „Karštis“. Nolanas moka originaliai cituoti. Ne prasčiau nei Tarantino. Aštuonios nominacijos, du „Oskarai“. Bet svarbiausia – daugiau nei milijardas dolerių pasaulio kinuose. O tai reiškia, kad Christopheriui atrištos rankos. Filmuok, ką nori, duosim, kiek nori. Ir jis paėmė. 160 mln., kad įgyvendintų seną svajonę – laipsniškai brandintą filmą apie sapnus. Bei paprašė ypatingo slaptumo. Iki reklaminio pasirodymo – nė žodelio apie „Pradžią“. O premjeros dieną filmas į JAV teatrus atkeliavo specialiose ritėse visai kitu pavadinimu. Kad laimėtų nors kąsnelį laiko prieš piratus.
VII lygis: fantastinis trileris „Pradžia“
Septintasis Nolano lygis – „Pradžia“ – nėra toks sudėtingas intelektualinis produktas, kaip jį pristatinėja dešimtys į apmąstymus nugrimzdusių kino kritikų.
Ch.Nolanas per 10 metų sudėliojo scenarijų į tobulai taisyklingus langelius. Struktūra nepajudinamai tvirta, nes sudrebėjus bent vienai šios konstrukcijos kaladėlei, visas pastatas nugarmėtų skradžiai. Statybinės medžiagos – broliukų Wachowski’ų „Matrica“, senieji gerieji filmai apie Džeimsą Bondą („Jo didenybės slaptojoje tarnyboje“ – viena mėgstamiausių Nolano juostų), „heist movies“ – apiplėšimų trileriai, kompiuteriniai žaidimai ir sapnų paslaptys.
Sapnai – tema, kuri nuolatos kutena mūsų vaizduotę, tačiau kino kūrėjai iš šio lobyno ištraukė tik vieną kitą monetą. Ch.Nolanas prisėmė maišą.
Antroji „Pradžios“ pusė – didžiulis keturių lygių sapnas. Su intriguojančia nuojauta, kad yra ir penktas lygis, apie kurį sužinosime siužeto atomazgoje. Visi lygiai meistriškai tarpusavyje supinti. Todėl filmas tiksi kaip laikrodis. Nolanas išmuša realybę iš po kojų, ir kai žiūri „Pradžią“, ištirpsti laike. Esi užhipnotizuotas.
Neatskiriama hipnozės dalis – beveik nenutrūkstanti Hanso Zimmerio muzika. Ji visur idealiai prilipusi prie veiksmo. Taip, kad jos beveik negirdi. Nes „Pradžia“ sustyguota veikti kaip visuma.
Ch.Nolanas sumaniai panaudoja „koršunovišką“ atvirkštumo efektą – moderniausių vaizdų fone pasigirsta Edith Piaf balsas, kuriam skirtas ypatingas vaidmuo. Be abejo, Nolanas ne sykį ir ne du peržiūrėjo „Gelbstint eilinį Rajaną“ epizodą, kai kariai prieš mūšį klausosi E.Piaf. Ji skamba neįtikėtinai fatališkai, per nugarą šaudo šiurpulių strėlės. Tas pats jausmas persikelia į „Pradžią“.
Ištikimojo Nolano bendražygio operatoriaus Wally’o Pfisterio (šeši filmai kartu) kameros atstojo šimtus vizualiųjų efektų, kuriuos režisierius naudojo taupiai. Tik ten, kur yra neišvengiama būtinybė. („Pradžioje” – 500 kompiuterinių efektų, ne itin daug 160 mln. biudžeto fantastiniam filmui.) Ir tik taip, kad „Pradžia” nenutrauktų tikroviškumo linijos. Todėl nebuvo jokios antros ir trečios operatorių komandos. Tik Pfisteris ir Nolanas.
Per įspūdingus filmavimus aktoriai neprarado savo vertės. Ch.Nolanas mėgsta ryškius personažus ir alinantį darbą su aktoriais. Pirmoji „Pradžios“ valanda – pažinčiai su veikėjais. Jie tampa žiūrovų draugais ir, kai prasideda svarbiausias veiksmas, įsijautęs palaikai SAVO HEROJUS kaip mylimą futbolo komandą. Ir tikrai neaišku, kas nutiks artimiausiame siužeto posūkyje. Rungtynės kaip gyvas organizmas vyksta čia ir dabar. Išsitrina jausmas, kad filmas yra jau nufilmuotas ir nieko nebeįmanoma pakeisti. Tai didžiausias Ch.Nolano pasiekimas ir galingiausia „Pradžios“ jėga. O keisčiausia, kad jei kas nors išduotų filmo pabaigą, „Pradžios“ peržiūrai tai daug nepakenktų. Pats procesas yra dar įdomesnis, ir žodžiais jo nupasakoti neįmanoma.
Aktoriai…. Traukos centras yra L.DiCaprio, kuris mėgaujasi savo daugiapusiškumu. Jis – orkestro dirigentas, o jo koncerto partneriai kiekvienas turi atskirą solo partiją. Nolanas pasirinko nebanaliai charizmatiškus – airį Cillianą Murphy’į, prancūzę Marion Cottillard, kanadietę Ellen Page, japoną Keną Watanabę, anglą Michaelą Cainą ir amerikietį Josephą Gordoną-Levittą. Orkestras puikiai susigrojo.
„Pradžia“ – kol kas aukščiausias Ch.Nolano lygis. O aštuntasis lygis – jau „in production“.
