Klaipėdos pilies džiazo fes tivalis: 1977… 1994… 2011…
XVII Klaipėdos pilies džiazo festivalis birželio 3 ir 4 dienomis muzika užliejo uostamiesčio Teatro aikštę ir antrąja „Jaunąja džiazo banga“ nuvilnijo per Vasaros estradą. Liko glėbys neblėstančių prisiminimų ir kasmet stiprėjantis troškimas, kad tai sugrįžtų.
Aris Kateila
Klaipėdos pilies džiazas… Šis žodžių junginys kaskart sukelia malonų jaudulį. Prieš akis iškyla muzikos korifėjų veidai, kūno oda vėl prisimena drebulį… Ne nuo muzikos, bet nuo kiaurai prasiskverbiančio mano miesto vėjo ir šaltoko lietaus dušo. Kur jūs – žiūrovai, ploję pirmojo festivalio diksilendams, užsienio muzikantams penktajame, jau tarptautiniame, ir „kaifavę“ visuose kituose? Žinau, kad nemažai jūsų – žilstelėjusių, solidžiai pilvotų, su anūkais ant rankų – sutiksiu ir šiandien Teatro aikštėje. Žinau, kad minioje bus po Lietuvą išsibarsčiusių, bet Klaipėdoje gimusių ir į festivalį parbėgančių vaikų, kuriems džiazo sėkla krito į širdį kažkada dar Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Nesėdėsiu VIP paviljone, bet tai visai nesvarbu. Šiemet rengėjai pagaliau laimėjo loterijoje „Ar bus geras oras?“, tad pakylėtos nuotaikos „varau“ į Teatro aikštę pamaitinti sielą ir protą.
Visa tai yra gražu
XVII Klaipėdos pilies džiazo festivalis, ant pilnametystės slenksčio bestovintis, be jokios abejonės, žymiausias kultūrinis uostamiesčio renginys. Jis nebekelia diskusijų apie reikšmę ir prasmę viso mūsų krašto meninio gyvenimo kontekste. Billy Cobham, Randy Crawford, Maynard Ferguson, Toots Thielemans, Petras Vyšniauskas, Alex Wilson (vardijama pagal abėcėlę) – tai tik keletas muzikos banginių iš šimtų daugiau ar mažiau žinomų artistų, pagerbusių savo atvykimu Klaipėdos festivalį.
Šiemetinė afiša buvo ne ką mažiau intriguojanti. Į terminą „jazz“ čia gražiai susiliejo amerikietiškas bliuzas ir vengriškas folkloras, europietiškas funk/soul ir džiazrokas, 5-ojo dešimtmečio svingas ir šiuolaikinė klubinė muzika. Jaunosios lietuvaitės „Puppini sesės“ vs pripažintus islandus „Mezzoforte“. Ir visa tai yra gražu! (…kas pirmas tai pasakė?..).
O.Onabule žadėjo sugrįžti
Gal kam ir ne, bet man festivalio puošmena tapo Ola Onabule, Londone gimęs nigerietis, na, tiesiog superinio balso savininkas. Keturių oktavų (gal ir daugiau) balso diapazonas, operinės „trelės“, individualus, labai gaiviai skambantis soul-funk-afrojazz stilių mišinys, lyrizmas ir inteligencija – galima vardyti visus epitetus, ir visi jie tiks šiam vokalistui.
Nenuostabu, kad jau nuo pat savo karjeros pradžios (1994 m. – pirmas solinis kompaktinis diskas) jis giriamas muzikos kritikų abiejose vandenyno pusėse, talkina tokiems grandams kaip Dianne Reeves, Joe Zawinul, Natalie Cole ir kitiems.
Klaipėdos publikai jis padovanojo dainas iš savo naujausio septintojo albumo „Seven Shades, Darker“ ir kitus geriausius kūrinius (Ola yra visos savo atliekamos muzikos ir tekstų autorius).
Tenka pripažinti, kad gyvame koncerte dar labiau atsiskleidė šio dainininko talentas ir vokalo technikos virtuoziškumas, ko neišgirsi net studijiniuose O.Onabule įrašuose. Puikiai jam talkinę seksteto nariai taip pat pademonstravo aukšto lygio solinius sugebėjimus. Labai gražus artisto gestas – kartu su klavišininku Ugo Delmirani jis savo dalyvavimu pagerbė „Jaunąją džiazo bangą“ ir su tūkstantiniu vaikų choru traukė „My Cherie Amour“. Ola publikai žadėjo, kad sugrįš į Lietuvą…
Gerai, bet širdis nespurda
Didžioji dalis festivalio žiūrovų tarpusavio pokalbiuose bent jau turėjo pameluoti, kad puikiai žino islandų „Mezzoforte“. Net aš prieš tris dešimtmečius kultinėje (manau, čia tikrai tinka šis terminas) Klaipėdos studentų kavinėje „Laumė“ jau trypiau pagal jų muziką, skambančią iš juostinio magnetofono. Tuomet tai buvo tikra „šviežiena“ ir aktualija, beje, kaip ir ne vienas atlikėjas, vėliau viešėjęs Klaipėdoje ar Lietuvoje (Al Jarreau, „Earth, Wind & Fire“ projektas, Herbie Hancock, „Tower Of Power“).
Berods keturi muzikantai „Mezzoforte“ groja nuo pat grupės sukūrimo. Svečiai iš Islandijos pažėrė krūvą kompozicijų iš įvairiausių savo kūrybos periodų.
Ką ir sakyti – veteranai, aukštos klasės muzikantai, pripažinimo susilaukę visame pasaulyje… Tradicinio jazz-funk-fusion gerbėjams turėjo sukelti malonius prisiminimus apie jaunystę. Bet… klausytis truputį atsibodo. Protas įvertina, kad gerai, o širdis nespurda. Ir tiek.
Norėjosi dar ir dar
Nepagarbiai nepasakiau, kad Klaipėdos pilies džiazo festivalio atidaryme trimitą garbingai pūtė olandas Michael Varekamp, o Kongas (atsiprašau, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas) kėlė vėliavą. M.Varekampas kartu su dar dviem trimitininkais ir vokalistais (Philip Harper ir Eef van Breen) bei ritmine trio grupe sudaro projektą „Trumpack“.
Visiškam diletantui juos galima drąsiai pristatyti kaip tikro tradicinio džiazo pavyzdį. Džiazo kritikai rašo, kad „Trumpack“ – tai L.Armstrongo jėga ir energija, Mileso Daviso šaltumas ir Cheto Bakerio lyrika. Sutinku 100 procentų. Sutiko ir visi, kas buvo Teatro aikštėje. Grupės „Trumpack“ programa buvo tikra geriausios muzikos dozė, kurios norisi dar ir dar.
V.Jacksonas – tikras šoumenas
Pakeliui iš Varšuvos į Lvovą Klaipėdos festivalyje „nusileido“ Vasti Jacksonas.
Amerikiečių gitaristas, vokalistas, prodiuseris, aktorius etc pas mus kažkodėl buvo pristatomas kaip Vestis (žr. Biography… pron. engl. Vast-Eye).
Turbūt neatsitiktinai festivalio rengėjai skyrė jam užbaigti pirmojo vakaro Teatro aikštėje koncertą. V.Jacksonas – tikras šoumenas, tai nesvetima daugumai afroamerikiečių artistų, ir dėl to nestebina. Charizmatiškas muzikantas akimirksniu surado kontaktą su žiūrovu.
Jis pateikė savotišką muzikinį artistinį stilistinį kokteilį – nuo autorinių bliuzų, soul-funk ritmų iki regio šlageriukų. Gal kiek keistokas miksas, kai lauki „something special“… Bet ilgo vakaro finalui visai tiko: publika pakrutėjo, pašūkavo, paplojo artistui ir sau. Be to, nedažnai Lietuvoje vieši aukšto lygio Naujojo Orleano bliuzo meistrai „nuo Misisipės krantų“.
Naujo amžiaus gūsis
Intriguojantis buvo antrojo vakaro finalas, nes klausantis trio „Tortured Soul“ įrašų atrodo, kad jie labiau tiktų didžiuliam moderniam klubui, o ne džiazo muzikos festivaliui. Tuo įsitikino klausęsi šios grupės prieš penkerius metus Kauno festivalyje.
Nuo pirmųjų muzikos taktų aikštę užplūdo gaivus naujo amžiaus naujos (gyvos!) muzikos gūsis. Trijų muzikantų energija įžiebė nenusakomą palaimos jausmą, kai norisi tik judėti į muzikos taktą ir džiaugtis vyksmu aplinkui.
Retokai būgnininkas yra dar ir pagrindinis vokalistas (John-Christian Urich). Užburiantis, dvasingas (anglai sako – soulful) balsas, bosinės gitaros ritmas (nenustygstantis vietoje Jason Kamelof) ir klavišininko (Ethan White) pirštų ekvilibristika – visas orkestras!
Septintojo dešimtmečio soul, funk ir šiuolaikinės šokių muzikos derinys liudija apie aukščiausios klasės atlikėjų muzikinę kultūrą, gilų jau klasikiniais tapusių stilių supratimą ir subtilų skonį. Ne veltui „Tortured Soul“ kūrinius remiksuoja žymiausi pasaulio didžėjai ir šią grupę kviečia prestižiškiausi muzikos festivaliai (taigi ir mūsiškis!).
Šauniai įsiliejo į programą
Kiek mažiau garsūs, labiau žinomi namie, bet taip pat šauniai festivalyje pagrojo vengrų „Kerekes Band“ ir čekų „Trim4“.
Vengrai drąsiai eksperimentuoja, panaudodami liaudiškos muzikos elementus, paskanindami kompozicijas citatomis iš roko klasikos.
Čekų kvartetas gimė iš kito jau iširusio kolektyvo „Acoustic Impact“ ir gyvuoja tik antrus metus. Jų muzika taip pat sintezuoja įvairiausius stilius.
Simpatijų nusipelno nuoširdus šių grupių muzikavimas, nevengiant humoro ir profesionalaus atsidavimo žiūrovui.
Taigi „Rytų bloko“ atstovai šauniai įsiliejo į festivalio programą.
Vaisius skiname šiandien
Beje, XVII Klaipėdos pilies džiazo festivalis prasidėjo gerokai anksčiau nei koncertai aikštėje.
Visą savaitę Friedricho pasaže skambėjo muzika. Ten džiazavo Lietuvos moksleiviai bei studentai, uostamiesčio muzikos grandai ir svečiai iš užsienio. Klaipėdos universitete vyko jaunųjų atlikėjų konkursas. Kam užteko jėgų, naktimis galėjo dalyvauti ir Jam Session viešbutyje „Amberton“.
„Jaunoji džiazo banga“ – tūkstantinis jaunimo choras padėjo paskutinį šventės akordą Vasaros estradoje. Reikėtų prirašyti ir išleisti visą žurnalo numerį, kad visa tai papasakotum…
Ne, tikrai nepamiršau, kad pirmąjį vakarą Teatro aikštėje pradėjo „Puppini sesės“. Merginų trio ir Co. stilingai pateikė angliško projekto lietuvišką atitikmenį.
Beveik visi jaunieji atlikėjai baigę ar tebesimoko Lietuvos muzikų kalvėse – Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose. Ir ne šiaip šio teksto antraštėje yra trys datos. Jos simbolizuoja tris įvykius: Estrados katedros (dabar – Džiazo muzikos katedra) Klaipėdoje įkūrimą, pirmąjį ir 17-ąjį Pilies džiazo festivalius. Nuo 1977 m. galima atsekti lyg ir genealoginį medį, nuo kurio šakų vaisius skiname šiandien. Simboliškai Klaipėdos pilies džiazo festivalis sujungia pasodinusius šį medį, jų mokinius ar net mokinių mokinius. Jų vardus ir pavardes mes puikiai žinome, kai kuriuos dar įsiminsime. Tad tai, kas buvo pradėta daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, muzikos garsais dabar pasiekia mus čia – Klaipėdoje, kasmet vasaros pradžioje.
Gal galima dar geriau?..
Pats laikas prisiminti patarlę apie dovanotą arklį. Bei paniurzgėti – gal galima dar geriau… Gal sugalvoti kokią alternatyvią pakylėlę aikštėje, kad, beruošiant kito atlikėjo pasirodymą, ten galėtų dar kas nors muzikuoti, kad nereikėtų pusvalandį ar daugiau klausytis padėkų ir pa(si)gyrimų rengėjams bei rėmėjams. Ak taip, pinigai, suprantu… (nieko nebūna nemokamai!).
Tarp kitko, nebūtinai geras žmogus gali būti ir geras renginio vedėjas…
Taip pat tokiame prestižiniame renginyje norėtųsi ir geresnės garso kokybės, kuri šiemet dėl vienokių ar kitokių priežasčių akivaizdžiai šlubavo… O kodėl miesto transportas gali parvežti klaipėdiečius naktį tik per Jūros šventę?..
Džiugu, kad festivalis atitraukia šimtą kitą žiūrovų (net senjorų) nuo televizoriaus, kuriame įvairiai staiposi nedainuojantys dainininkai, o juos vertina „visko žinovai“ ir dažniausiai sako, kad tai yra fantastika (?). Kitame televizoriuje konkursantai su vertintojais pasikeičia vietomis ir šoka arba spėja mįsles. Ne fantastika, bet realiai sveika būti gryname ore ir klausytis gyvai geros muzikos. Kas nepatyrėt, pabandykit.
Keistoka tai, kad neplūsta į Klaipėdą muzikos gerbėjai (juk už ačiū!) bent iš aplinkui. O gal geriau ne visai nemokamai, bet garantuotai šilčiau? Kai važiuojam į kitas arenas pas McFerrin ar Dee Dee Bridgewater, lyg ir negaila pinigėlių. Tiesa, ir pas mus jau bus arena. Pradžiai atvažiuos kažkada populiarių grupių klonai…
…Laukiu kitos vasaros, nes tikiu, kad Pilies džiazo festivalyje vėl gros didesnės ar mažesnės, bet tikros ŽVAIGŽDĖS.
