Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Baltojoje galerijoje sausio 16-ąją atidaryta jubiliejinė Laimos Gedvilaitės-Sakalauskienės kūrinių paroda „Sienos“, kurioje grafikė pristato pastaraisiais metais sukurtus darbus. Paroda veiks iki kovo 15-osios.
Kristina JOKUBAVIČIENĖ
Žinoma grafikė
Gedvilaitė-Sakalauskienė mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, 1968–1974 m. studijavo grafiką Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija), Klaipėdoje gyvena ir parodose, pleneruose, kūrybiniuose projektuose dalyvauja nuo 1974 m. Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė nuo 1992 m. Beveik keturis dešimtmečius ji dirbo pedagoginį darbą Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje, buvo puiki grafikos mokytoja.
Laima dalyvavo 75 bendrose, teminėse, apžvalginėse parodose Klaipėdoje, kituose Lietuvos miestuose ir užsienyje. Iš jų galima paminėti kasmetes tradicines Klaipėdos dailininkų parodas, skirtas Jūros šventei, LDS Klaipėdos skyriaus apžvalgines parodas „Vakarų vėjai“, Klaipėdos dailės pristatymus Vilniuje, Šiauliuose, Liepojoje ir kitur. 2004–2010 m. jos estampai buvo eksponuoti ilgalaikėje retrospektyvinėje parodoje „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“ Prano Domšaičio galerijoje. Taip pat dailininkė dalyvavo Klaipėdos grafikų sekcijos projektuose ir projektų parodose „Ritinėlis“ (1999), „Du eilėraščiai“ (2003), „Vėduoklė“ (2005), „Dienoraščiai“ (2008), „Ažūras“ (2010), „Stiliaus ikona“ (2015), „Autoportretas“ (2017) ir kt.
Svarbiausios dailininkės kūrybos sritys yra ekslibrisai, estampai, piešiniai. Poreikis eksperimentuoti, meistriškumo ir perfekcionizmo siekis visada skatino grafikę gilintis į ne tik tradicines oforto, akvatintos, mecotintos, sausosios adatos, bet ir į mišrias bei autorines technikas. Lygia greta visada egzistavo piešiniai anglimi, tušu, grafitu. Įvaldytas nespalvotos grafikos tonų „spalvingumas“ atvedė prie tikrojo spalvingumo, pastelės ir naujausios kūrybos srities – akvarelės.
Iš vieno suolo…
Grafikė yra surengusi 11 personalinių parodų, kurios vyko Klaipėdoje, Šiauliuose, Šilutėje, Nidoje. Pirmojoje personalinėje parodoje 1979 m. pristatyti jos ekslibrisai. Iš personalinių parodų sąrašo išsiskiria keturios, tapusios svarbiais dailininkės kūrybos raidos ir kaitos riboženkliais – „Radiniai“ (2000), „Kasdienybės valandos“ (2013), „Atvirlaiškiai“ (2020) ir, žinoma, jubiliejinė „Sienos“.
Laimos kūrybos kelias prasidėjo prieš pusę amžiaus. Menininkė atstovauja legendinei dailininkų kartai, kuri praėjusio amžiaus septintąjį–aštuntąjį dešimtmetį klojo Klaipėdos šiuolaikinės dailės pagrindus. Jauni dailininkai, visi panašaus amžiaus, ką tik baigę Dailės institutą, ne vienas buvęs „čiurlioniukas“, formavo tai, ko pramoniniam uostamiesčiui itin stigo – menininkų bendruomenę. Dirbtuvėse vykdavo karštos diskusijos „prie molberto“, parodų ir meno albumų aptarimai, palydimi „The Beatles“ muzikos, nors ne visi buvo tikri bitlomanai. Jaunystės maksimalizmas, noras kurti ir kalnus nuversti atsispindėjo ir kūryboje, ir gyvenime. Senokai tai buvo. Užtat kaip gera, kai kūrybos pristatymas tampa draugų „iš vieno suolo“ susitikimu. Laimos parodos atidarymo dalyviai greta jubiliatės matė jos mokyklos ir studijų laikų draugus – Angeliną Banytę, Danutę Žalnieriūtę, Virginiją Babušytę-Venckūnienę, Juozą Vosylių…
Gyvi prisilietimai
„Sienos mano kūryboje – ne atskirties, bet atminties objektai. Namų sienos, statinių likučiai, būsto sienos, tarp kurių gyventa, svajota, kurta – čia visur yra likę daugybės rankų prisilietimų. Dažnai pastatų fragmentai man asocijuojasi su konkrečiu žmogumi, jo gyvenimu. Apie tai ir pasakoju kūriniuose, įvesdama portretus. Darbai, kuriuos eksponuoju parodoje, yra sukurti mišria technika. Ant monotipijos ar iškilia spauda atspausdintos „sienos“ naudoju gyvą piešinį, tarsi formuodama tą patį nepabaigiamą grafitį, kaip gyvų prisilietimų fiksaciją. Piešimas man svarbus kaip procesas, o ne kaip baigtinis produktas…“ (L. Gedvilaitė-Sakalauskienė).
Parodoje „Sienos“ eksponuojami pastaraisiais metais sukurti darbai, kuriuose plastinės ir spalvinės raiškos itin organiškai susijusios su autorės kūrybai būdingais egzistenciniais aspektais, jau keliolika metų plėtojamos laiko tėkmės, žmogiškosios būties trapumo, sąsajų su praeitimi temos. Bet yra keli nauji niuansai, kurie itin džiugina. Grafikė leidžia sau lengvai provokuoti, į pamatinius gyvenimo prasmingumo klausimus pažvelgdama per grafičių perspektyvą (bet ne imitaciją). Antra, ir, mano galva, tai svarbiausia naujovė – aliuzijai į grafičius antrina nauja dinamika ir pulsuojanti jėga, kurią demonstruoja dviejų pastarųjų metų kūriniai.
Laimai niekada nebuvo labai artima lyriškoji lietuvių šiuolaikinės grafikos linija. Jos kūryboje visada buvo deformacijos, neigimo, negrabių pavidalų, nedailių veidų. Tačiau išorinė figūrų, objektų netobulybė niekada nebuvo savitikslė. Darbuose yra gilaus įsijautimo, gebėjimo suprasti, o žvelgiant plačiau paperka stebėtinai atviras ir giedras žvilgsnis į pasaulį, visos dailininkės kūrybos spiritus movens.
Artimesni draugai žino, kad Laima yra aistringa keliautoja. Jos kelionės gali būti ilgos ir visai trumpos, egzotiškos ar net labai kasdieniškos, kaip ėjimas bet kokiu oru pajūriu. Trukmė ir kilometražas visai nesvarbu. Svarbus procesas, kuris teikia idėjas ir motyvus kūrybai. Keliavimų atgarsiai Laimos darbuose būtinai atsiranda, tik neretai jie bus nutolę nuo „originalo“, tapę jos kūrybos prasmių lauko dalimi. Patirti įspūdžiai gali ilgai laukti savo meto, kol nusės smulkmenų dulkės ir liks jausenų, nuotaikų, potyrių kvintesencija, tai, ką žiūrovai mato kaip baigtinį rezultatą.
Grafičiai ir rankraščiai
„Viena iš buvimo čia ir dabar įprasminimo formų šiuolaikiniame pasaulyje yra grafičiai, ypač populiarūs tarp jaunimo. Grafičių sienos aktyvios, neretai radikalios, tarsi slopinančios kitokios būties simptomus, keliančios aplinkinių reakcijas. Ar galima tuos skirtingus būvius suderinti, rasti jungtis tarp to, kas buvo, yra dabar ir gal bus? Dar 1996 m. oforto akvatintos technika sukūriau estampą „Grafitti“, 2005 m. mišria technika – diptiką „Pilka kaip siena kasdienybė“, tarp kitko, abu juos eksponuoju parodoje. Pastaraisiais metais nuliejau kelias akvareles šia tema. Man visada buvo svarbu tyrinėti ir atskleisti realybės daugiasluoksniškumą. Man tai įdomu, norisi įsigilinti…“ (L. Gedvilaitė-Sakalauskienė).
Dabartiniuose kūriniuose buvę ir nauji raiškos komponentai dėliojasi į keliasluoksnes miražiškas struktūras. Prieš mūsų akis vyksta stambių planų ir tolimų perspektyvų, objektų, formų, ženklų jungimas ir kaita. Laimos kūryba neįsivaizduojama be žmogaus buvimo. Tiesa, ji beveik nekuria portretų, nors puikus vėjuotas jaunos moters atvaizdas liudija, kad tikrai galėtų. Žmogus kūriniuose pasirodo įvairiai – klasikiniu idealu dvelkiančia vizija, per miražo raibuliavimą nykstančiu siluetu, groteskiškai tikrovišku pavidalu ar jo šaržuotu fragmentu.
Yra dar vienas, netiesioginis žmogaus dalyvavimo kūriniuose būdas – tekstai, kuriems neretai tenka beveik pirmo plano vaidmuo. Laima priklauso tai kartai ir tai žmonių kategorijai, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be skaitymo. Raidės, žodžiai, frazės, ilgesnis ar trumpesnis tekstas (be pretenzijų į kaligrafiją) jau senokai persikėlė ir į jos kūrinius, tapo būdingu kūrybos bruožu.
Rašto ženklai kūriniuose ne tiek prisideda prie naratyvo, kiek reflektuoja būsenas ir nuotaikas, kuria išsisakymo, kažkieno siunčiamos žinios be adresato užuominą. Rankraščio fragmentai su kūrinių visuma susiję emociškai ir estetiškai, neretai tampa ornamentaliais ženklais kodais. Konkretus žodis ar eilutė, galbūt vienas iš kūrinio atsiradimo impulsų gali akimirksniu perkelti vyksmą į keistas, atskirtas nuo pasaulio vietas, savotiškas oazes. Autorės vaizduotės galia sujungia žmogaus praeities ir dabarties patirtis efemeriškoje vaizdinių įvairovėje ir paslaptingame viršlaikiškume, balansuodama tarp ilgesio ir izoliacijos.
Naratyvas Laimos kūriniuose yra fragmentiškas, o vaizdavimas – asociatyvus. Neieškodama madingų temų, nepretenduodama į globalines problemas, nesistengdama patikti, per asmeninę patirtį, kasdienybės ir kūrybos įtampas Laima tai su vos juntama nostalgija, tai su lengva ironija kuria savojo pasaulio vaizdinį, autentišką ir emocionalų.
Paroda „Sienos“ atskleidžia dailininkės gebėjimą subtiliai ir jaudinančiai supinti kūriniuose tai, kas įvardijama kaip stabili tradicija, pagrindas, ir tai, kas laikina, nepastovu, nuolat kinta. Tikroviško ir abstraktaus vaizdavimo dermės L. Gedvilaitės-Sakalauskienės kūriniuose kuria emocinę įtampą, atveria už nenudailintų formų, nuojautų, užrašytų tekstų ir nepasakytų žodžių slypintį gilų realybės čia ir dabar išgyvenimo jausmą.
