Teatro aktorė Nijolė Narijauskaitė-Gražienė gimė 1933 m. birželio 22-ąją Kaune. 1956 m. pas kurso vadovą Andrejų Poliakovą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigusi mokslus, ji tapo pirmosios aktorių laidos absolvente. Iškart po studijų aktorė šešerius metus dirbo Marijampolės, tuomečio Kapsuko, dramos teatre, o jį uždarius 1963-iaisiais persikėlė į Klaipėdos dramos teatrą, kurio žiūrovus džiugino iki pat 2011-ųjų. Be to, 1976–1996 m. N. Narijauskaitė-Gražienė dėstė scenos kalbą Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.
Kristupas ANTANAITIS
Aktorės biografijoje per 100 įvairiausių vaidmenų. Marijampolės dramos teatre ji sukūrė tokius vaidmenis kaip Marytė („Atžalynas“), Ievutė („Prieblandoje“), Dusia Riazanova („Seni draugai“), Zelminia („Indranai“), Pyškutė („Užburta klumpė“), Kristina („Svetimieji šalyje“), Klavdija Vasiljevna („Džiaugsmo beieškant“), Grafienė Diana („Šuo ant šieno“), Pilkoji dama („Šeštasis aukštas“), Klaričė („Dviejų ponų tarnas“), Marinka („Turtingas vakaras“), Teisėjo duktė („Damoklo kardas“) bei Larisa („Lagaminas su etiketėmis“). O uostamiesčio scenoje žiūrovai ją geriausiai įsiminė kaip Danguolę („Valdovas“), Aneliją („Nebylys“), Janikę („Petras Kurmelis“), Katrę („Marti“), Barborą („Barbora Radvilaitė“), Skaitovę („Krintančios žvaigždės“), Andželą („Karalius Elnias“), Jokastę („Karalius Edipas“), Mechmene Banu („Legenda apie meilę“), Elmirą („Tartiufas“), Alą („Dramblys“), Vasilisą („Dugne“), Katrikę („Mažvydas“), Abatę („Katedra“), Siliną („Nakties žaidimai“), Motiną („Romeo ir Žaneta“) bei Džiulę („Mėja“).
Su 55 metus teatrui atidavusia aktore kalbėjomės jos namuose apie ilgus, turiningus ir gražius metus, sutiktas asmenybes ir spektaklius.
Įgyvendino tėčio svajonę
– Gimėte ir užaugote tarpukario Kaune, smetoninėje Lietuvoje. Kokia buvo jūsų vaikystė? Iš kur tas polinkis į teatrą?
– Pokario Kauną, kaip rašė to meto laikraščiai, buvo apėmusi kino karštligė. Viena po kitos kūrėsi kino meno mokyklos. Į Kotrynos Senkevič, vadintos Senkevičaite, jos žodžiais, „Filmos“ mokyklą būdamas keturiolikos nukeliavo ir mano tėvelis Stasys Narijauskas. Apie jį ir kino Lietuvoje pradžią po daugelio metų buvo sukurtas dokumentinis filmas „Kiti keliauja jau žvaigždynais“. Tėtis buvo rimtai susidomėjęs kinu. Likus pusmečiui iki pirmojo pilno metražo lietuviško filmo „Jonukas ir Onutė“, kino mėgėjai sukūrė savo filmą „Sužieduotinis per prievartą“. Tėtis, tuo metu dirbęs spaustuvėje raidžių rinkėju, subūrė kino entuziastų grupelę, kuri, nors ir tuščiomis kišenėmis, ryžosi rizikuoti ir įgyvendinti savo svajonę – sukurti kad ir nedidelį kino filmą. Patys kūrė scenarijų, režisavo, vaidino, rinko lėšas, pasamdė tik operatorių. Repetuodavo tris kartus per savaitę, o po to tris mėnesius filmavo. 1931 m. įvyko premjera kino teatre „Forum“. Nors ir labai taupant, filmas kainavo 1 500 litų, o uždirbo tik 300. 1940 m. vienintelę filmo kopiją ir nuotraukas tėtis perdavė kino archyvui. Deja, karo audrose viskas žuvo. O gaila…
Vėliau, jau kariuomenėje, tėtis baigė puskarininkių mokyklą ir visa galva pasinėrė į kariuomenės saviveiklą – vaidino, dainavo, režisavo, kūrė eiles ir sceninius vaizdelius, buvo nuolatinis žurnalo „Karys“ korespondentas. Tėtis turėjo visai neblogą balsą ir mėgo dainuoti, ypač jam patiko arija „Paliksim tą kraštą, kur daug kentėjom“ iš G. Verdi operos „Traviata“. O jau J. Vienožinskio eilės „Linksminkimos“ tapo tiesiog kultine šeimos daina. Šeimos suėjimuose visuomet traukdavome: „Linksminkimos, linksminkimos, pakol jauni esma…“ Tėčiui tarnaujant kariuomenėje, dažnai tekdavo keisti gyvenamąją vietą, tad mes keturi vaikai gimėme skirtingose vietose. Brolis Alfredas, gal pavadintas tėčio mėgstamos operos veikėjo vardu, tapo jūreiviu, kitas brolis Gediminas (tėtis buvo apdovanotas Gedimino medaliu), baigęs konservatoriją, dirbo televizijos lengvosios muzikos orkestre, o po to visą gyvenimą grojo Nacionalinės filharmonijos orkestre. Sesuo Dalia baigė choreografijos mokslus, o aš buvau ta, kuriai teko įgyvendinti tėvelio gyvenimo svajonę tapti artistu. Mes visi daugiau ar mažiau buvome susiję su menais, taigi, matyt, polinkis į teatrą atėjo per tėtį.
Kai atėjo nelemtieji 1940-ieji, tėčiui buvo patarta nurimti ir gyventi tyliai. Kad išlaikytų šeimą, jis pradėjo dirbti tarybiniuose ūkiuose, kuriais buvo paversti nacionalizuoti dvarai. Iš pradžių gyvenome sename Juodkiškio dvare, o vėliau atsidūrėme Mikėniškių tarybiniame ūkyje, šalia mažo Šėtos miestelio, kur 1952 m. baigiau vidurinę mokyklą. Mikėniškių dvarelis dar nebuvo visiškai nuniokotas, buvo išlikusi graži medinė terasa su kolonomis ir mozaikinėmis grindimis, o didžiajame kambaryje – fortepijonas ir didžiulis senovinis bufetas-indauja. Tai buvo graži vieta, senos alėjos gale stovėjo įspūdinga Marijos statula, šalia ošė miškas, vingiavo kelias, kuriuo kasdien pusantro kilometro žingsniuodavau į mokyklą. Neseniai per LRT laidą „Daiktų istorijos“ netikėtai pamačiau savo jaunystės namą ir nustebau sužinojusi apie jo turtingą istoriją.
Viena iš pirmojo kurso
– Kokia auklėjimo sistema vyravo to meto mokykloje? Kalbama, kad tarpukario ir pokario Lietuvos mokyklose dirbo nemažai inteligentijos.
– Mokyklos per karą nebeliko, tad mokėmės senoje žydų „škaloje“. Neišdildomą žymę mano gyvenime paliko lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja G. Martinėnaitė, kuri savo begaliniu atsidavimu kalbai ir literatūrai užkrėtė ir mus, savo mokinius. Maža, kukli, jautri, bet tokia didelė ir stipri savo dvasine jėga, ji buvo mūsų mokytojo idealas. Man atrodė, kad nėra gražesnės ir garbingesnės profesijos, kaip būti lietuvių kalbos mokytoja. Ji man sakydavo, kad būčiau gera pedagogė, tačiau greta dirbo labai įdomus rusų kalbos ir literatūros mokytojas N. Černajus, kuris nemokėjo lietuviškai, bet mes žavėjomės jo fenomenalia atmintimi. Jis ištisas pamokas mums deklamuodavo ilgiausias A. Puškino ir M. Lermontovo poemas, pasakodavo apie teatrą ir aktorius. Buvo pasakojama, kad ir jis pats kadaise vaidino, o mūsų mokykloje entuziastingai vadovavo dramos būreliui, pastatė A. Ostrovskio pjesę „Bekraitė“, kurioje vaidinau pagrindinį Larisos vaidmenį. Po spektaklio gavau palinkėjimą būtinai tapti aktore.
– Kaip nusprendėte stoti į tuometę Konservatoriją? Juk buvote atrinkta į patį pirmąjį profesionalių aktorių rengimo kursą. Kokios buvo jūsų studijos, kurso draugai, dėstytojai?
– Aš gyvenau tokioje aplinkoje, kurioje menas buvo itin gerbiamas, tad vykdama studijuoti sprendžiau dilemą, ką pasirinkti – lietuvių kalbą ar aktorystę? Bandžiau abi profesijas suderinti. Bet, gerai išlaikiusi egzaminus į Pedagoginį institutą, sužinojau, kad studija prie Akademinio dramos teatro, rengusi būsimus aktorius, naujokų nebepriims, nes Konservatorijoje rengiamasi atidaryti Aktorinio meistriškumo katedrą, kuri ruoš profesionalius aktorius. Po mėnesio laikraštyje pasirodė skelbimas apie stojamuosius. Ilgai negalvojusios, dviese su drauge, patraukėme į egzaminus. Bet, kai pamačiau, kokios gražios, drąsios ir savimi pasitikinčios merginos ruošiasi dalyvauti konkurse, visai pasimečiau. Draugė dar bandė raminti, tačiau po pirmojo turo visai netekau vilties. Tad koks buvo džiaugsmas, kai sąrašuose į antrąjį turą pamačiau savo pavardę! O mano draugė į antrą turą, deja, nepateko. Konkursas buvo didžiulis, atrinko 17 studentų, bet per kelerius metus dalis žmonių „iškrito“, o Algis Galinis išvyko mokytis režisūros į Maskvą, ir mūsų liko bei studijas baigė 13, kaip juokėmės – velnio tuzinas. Merginos: Eugenija Jankutė, Vanda Marčinskaitė, Janina Mazuriūnaitė, N. Narijauskaitė, Irena Stravinskienė, Elvyra Žebertavičiūtė ir vaikinai: Algimantas Bružas, Leonas Ciunis, Bronius Gražys, Juozas Jaruševičius, Algirdas Kubilius, Algis Mažuolis ir Arnas Rosenas. Mūsų kursą rinko puiki pedagogė Jelena Markova ir aktorius bei režisierius Aleksandras Kernagis. Nuo antro kurso aktorinį meistriškumą pradėjo dėstyti Rusų dramos teatro režisierius A. Poliakovas ir Akademinio dramos teatro aktorius Jonas Kavaliauskas. Pedagoginė veikla jiems buvo nauja, kaip sakė dėstytojas A. Poliakovas, mes jiems buvome „bandomieji triušiai“. Tai buvo įdomūs dėstytojai, bet labai skirtingi. A. Poliakovui svarbiausia buvo greitas rezultatas, o J. Kavaliauskui labiau rūpėjo mūsų vidinė būsena, jis stengėsi ramiai, pedagogiškai mus į tą rezultatą nukreipti. Abu dėstytojai buvo darni pora, bet labiausiai artimas, toks jis ir liko visam gyvenimui, mūsų J. Kavaliauskas. Visą laiką jautėme jo tėvišką globą. Tikrosios mokymo programos dar nebuvo, tad kviestiniai universiteto dėstytojai mums skaitė plačiausius literatūros ir meno kursus. Profesorė Vanda Zaborskaitė atskleidė lietuvių literatūros grožį, menotyrininkas Jonas Umbrasas supažindino su Lietuvos dramaturgais ir jų kūryba, docentas Petras Užkalnis skaitė platų rusų literatūros kursą. Dovydas Judelevičius ir Irena Veisaitė supažindino su Europos literatūros lobynais, apie pasaulio dailę sužinojome per Viliaus Ulozo ir Marijanos Malcienės paskaitas. Fechtavomės su sporto meistru Juozu Ūdra, šokome su operos ir baleto teatro primadonomis Genovaite Sabaliauskaite, Aliodija Ruzgaite ir Marija Kėvalaitiene. Jau pirmame kurse tarties technikos pratybas mums vedė iš GITIS’o su Kauno aktoriais grįžusi Danutė Grinkevičiūtė, o sceninio judesio pratybas – Aldona Grivickienė. Akademinio dramos teatro aktorius Balys Derkintis mus mokė grimuotis, na, o sceninės kalbos pratybose mums padėjo aktoriai Juozas Siparis, Juozas Stanulis, paskutiniame kurse – Stefanija Nosevičiūtė. Taip pat studijavome muziką, tad mokslai buvo turiningi.
Į naują teatrą
– 1956-aisiais, baigusi aktorystės studijas, išvykote dirbti į tuometį Kapsuko dramos teatrą. Koks tai buvo jūsų gyvenimo laikas?
– Baigę studijas manėme, kad aktorių trūksta, ir mes išvažiuosime į skirtingus teatrus, galėsime rinktis. Tačiau greitai paaiškėjo, kad prie mūsų prijungia studentus, baigusius trečią Konservatorijos kursą ir mes visi keliaujame į naujai steigiamą Marijampolės, tuomečio Kapsuko, dramos teatrą. Daug kas rašė, kad Marijampolė neturėjo jokių teatro tradicijų ir mūsų teatras jas sukūrė, tačiau tai buvo netiesa, nes įvairios trupės ten vaidino ir anksčiau, tad teatro tradicijas marijampoliečiai turėjo. Miestas mūsų laukė, pastatė namą, skirtą teatro darbuotojams, prisimindamas tas dienas mūsų improvizatorius B. Gražys net ketureilį pirmojo įspūdžio proga sukūrė: „Atvažiuojam – dingsta amas, specialiai artistams namas. Ne skylė ir ne rankovė, dviejų aukštų mūras stovi. Kur girdėta, kas tai matė, kol mes mokėmės – pastatė.“ Mums atvykus buvo baigiamas restauruoti senasis teatro pastatas, prie paskutinių tvarkymo darbų su malonumu prisidėjome ir mes, blizginome repeticijų salės parketą, o vyrai baigė tvarkyti naujai prie įėjimo statomus paradinius laiptus. Visa tai darėme linksmai, dainuodami, juokaudami. Po to euforija – teatro atidarymas su Kazio Binkio „Atžalynu“, sveikinimai, gėlės, gražiausi palinkėjimai. Mes buvome išdidūs, laimingi, vieningi naujojo teatro kūrėjai, vykdantys ypatingą kultūrinę misiją. Marijampoliečiai mus mylėjo, palaikė, ir pamažu tapome miesto kultūrinio gyvenimo dalimi. Bet realybė viską sustatė į savo vietas – mieste buvo apie 30 000 gyventojų ir vien tik iš jų išsilaikyti negalėjome, todėl prasidėjo gastrolės po mažiausius regiono miestelius ir kaimelius. Kultūros namų miesteliuose dar nebuvo, vaidindavome mažose erdvėse, tekdavo mažinti dekoracijas ir jas pripjauti, kad netrukdytų žemos lubos. Kartais tekdavo rengtis viename name, o vaidinti kitame, į sceną lipant per langus, nes kito įėjimo nebūdavo. Vyrai kvatodavo, kai moterys, pasikėlusios savo krinolinus virš galvų, stengdavosi kaip nors įsisprausti pro langą, o ir scenoje per tuos mūsų krinolinus visi sunkiai tilpdavome. Į gastroles važiuodavome senu, mažu autobusiuku, į kurį papildomai prikraudavome kėdžių, nes visiems neužtekdavo vietų. Žiemą, kad nesušaltume, mums pasiuvo maišus, į kuriuos sukišdavome šąlančias kojas. Visus vargus ir nepatogumus atpirkdavo laimingi žiūrovai ir jų aplodismentai. Jautėme, kad esame reikalingi.
– Su kokiais režisieriais jums teko dirbti Marijampolėje, kas paliko didžiausią įspūdį?
– Greta kitų su mumis dirbo legendinis režisierius ir pedagogas Romualdas Juknevičius, pas kurį išėjome pačią geriausią aktoriaus meistriškumo mokyklą. Tai buvo V. Rozovo „Džiaugsmo beieškant“ – spektaklis, už kurį gavome premiją, ir V. Blažeko „Turtingas vakaras“, su kuriuo apvažiavome pusę Lietuvos. Didžiausia spektaklių stiprybė buvo jų ansambliškumas, režisierius sugebėjo dirbti tiek su pagrindiniais, tiek su antraeiliais personažais, kurie jo rankose tapdavo mažais perliukais. Jis išmokė mus scenos etikos ir estetikos, pats rodė pavyzdį – į repeticijas ateidavo pasiruošęs, pasitempęs, persiavęs lauko batus. Daugiausia, žinoma, dirbome su pagrindiniu teatro režisieriumi Stasiu Čaikausku. Mus žavėjo jo entuziazmas, neribota fantazija, ypač pirmaisiais metais. Jis taip mokėjo pasakoti apie būsimą spektaklį, kad atrodė, jog tai bus šedevras, bet po premjeros dažniausiai tos fantazijos taip ir likdavo neįgyvendintos. Vis dėlto tai buvo didi, talentinga asmenybė, davusi mums darbo teatre pagrindus. Jis pastatė tokius įdomius spektaklius kaip „Atžalynas“, „Šeštasis aukštas“, „Šuo ant šieno“, „Damoklo kardas“. Džiaugiuosi, kad visuose šiuose spektakliuose dalyvavau ir aš.
Iš Kapsuko – į Klaipėdą
– Kas nulėmė, kad Marijampolės teatras buvo uždarytas?
– Tuo metu, kaip minėjau, ten gyveno 30 000 gyventojų, tad nebuvo įmanoma, kad į tą patį spektaklį susirinks pilna salė žiūrovų. Laikui bėgant ir mūsų pačių entuziazmas ėmė blėsti, nes, be puikių pjesių, teko statyti nemažai prastos kokybės tarybinių, propagandinių, tai buvo privaloma. Tačiau svarbiausias veiksnys buvo antroji 1962 m. pusė. Tuo metu kaito politinė situacija, trūko finansų, J. Gagarinas skrido į kosmosą, prasidėjo šaltasis karas, reikėjo ginkluotis, tad kultūra smarkiai kentėjo, visoje sąjungoje dėl lėšų stygiaus buvo uždaryta nemažai teatrų. Daug vaidinome, gastroliavome, susitikdavome su savo numylėta publika, bet vis girdėdavome, kad netrukus mūsų teatras bus uždarytas. Siuntėme laiškus žymiems žmonėms, prašydami pagalbos, vykome pas tuometį ministrą Juozą Banaitį, kuris įdėmiai išklausė mūsų emocingus pasisakymus, bet supratome, kad jis jau žino, kuo viskas baigsis. Iš Vilniaus grįžome prislėgti, bet pasiryžę kovoti, sumažinti etatus – atsisakyti scenos darbininkų, vairuotojų, rekvizitininkų, kasininkų. Buvome kaip tikra šeima ir nenorėjome išsiskirti. Emocingai diskutuojant kažkam gimė mintis vykti į Maskvą, pas patį Nikitą Chruščiovą. Išrinkome delegaciją – A. Kubilių, kaip partinį atstovą, Vytautą Paukštę, B. Gražį ir mane. Prisiklausę įvairiausių patarimų, per patį žiemos speigą išsiruošėme į kelionę naiviai tikėdami, kad pavyks įkalbėti aukštus valdžios ponus. Buvęs mūsų Konservatorijos dėstytojas Nikiforas Sikčinas, kuris tuo metu jau dirbo SSRS kultūros ministerijoje, buvo įtakinga figūra ir tvarkė visos Maskvos teatro reikalus, davė patarimų, žinojo į ką kreiptis, padėjo į rusų kalbą išversti mūsų paruoštą pareiškimą. Rytą visi keturi nukeliavome į telefono būdelę prie CK. Su sekretorėmis kalbėjo partine kortele apsiginklavęs A. Kubilius, prieš pradėdamas pokalbį jis persižegnojo, ir po ilgų diskusijų galiausiai pavyko prisiskambinti aukščiausiems asmenims. Įtampa buvo tokia didelė, kad A. Kubilius, paklaustas vardo, jį tiesiog pamiršo. Pasibaigus pokalbiams, buvome pakviesti pas N. Chruščiovo sekretorių kultūros reikalams draugą Černovą, kuris su pieštuku rankoje greitai mums įrodė, kad mes – valstybė, ateinantiems žiūrovams primokame po tam tikrą sumą, nes jūs – teatras, gaunate iš valstybės tam tikrą sumą, o tai jau pernelyg gerai. Pačepsėjo lūpomis ir su mumis atsisveikino. Į Vilnių grįžome nusiminę, supratę, kad mūsų likimas jau nuspręstas. Tačiau didžiausias paradoksas, kad prieš pat teatro uždarymą į Kapsuką statyti priešdiplominį spektaklį atvyko režisūros mokslus Maskvoje bebaigiantis Povilas Gaidys. Tai buvo itališka pjesė „Būk vyras, Čelestinai“, spektaklį kritika ir žiūrovai priėmė puikiai. Savo diplominį spektaklį „Optimistinė tragedija“ jis jau vėliau pastatė Klaipėdoje.
– Kodėl jūs visi atvykote dirbti į Klaipėdą – tai buvo sąmoningas sprendimas, ar galėjote rinktis bet kurį šalies teatrą? Koks jums pasirodė naujasis miestas?
– Tuo metu Klaipėdos teatrui labai trūko jaunesnių aktorių, nes trupės branduolį daugiausia sudarė aktoriai mėgėjai, dirbę dar nuo pokario laikų. Į Kapsuką atvyko tuometis teatro direktorius Balys Juškevičius ir išsirinko dešimt aktorių, o P. Gaidys, ministerijos paskirtas teatro vyriausiuoju režisieriumi, turėjo atvykti vėliau. Taip mudu su vyru B. Gražiu patekome į Klaipėdos dramos teatrą.
Uostamiestyje vaizdas buvo liūdnas… (atsidūsta). Pilkas, niūrus, apgriuvęs miestas, daugybė girtų besišlaistančių jūrininkų. Atvažiavome žiemą, sausio pradžioje, buvo vėjuota, drėgna, šalta, tad pirmasis įspūdis buvo labai nuviliantis. Kaip šeimą, mus su B. Gražiu, apgyvendino patalpoje, kuri vėliau tapo režisieriaus P. Gaidžio kabinetu. Aktoriams viengungiams teko teatro mansarda, vadinama „špokinyčia“, bet ten jiems nebuvo liūdna. Marijampolėje mes buvome bemaž vienodo amžiaus, o Klaipėdoje turėjome įsilieti į susigyvenusį vyresnių aktorių kolektyvą. P. Gaidžiui teko milžiniška užduotis suvienyti skirtingas aktorių kartas. Iš pradžių buvo juntama įtampa, kolegos į mus žiūrėjo kreivai, nes mums atėjus teko atleisti dalį aktorių, buvo liūdnoka žinant, kad užėmėme kažkieno vietą.
Ypatinga atmosfera
– Ką prisimenate iš pirmųjų dienų uostamiesčio Dramos teatre? Vokiškos architektūros, gražus senovinis statinys turėjo padaryti įspūdį. Koks tai buvo pastatas iki pirmosios, jį visiškai pakeitusios rekonstrukcijos?
– Senąjį teatrą mes prisimename iki šiol. Kapsuke teatras buvo valdiškas, o Klaipėdoje buvo juntama ypatinga atmosfera, teatras buvo senas, jaukus, turintis savo aurą. Salėje buvo senos, minkštos, patogios kėdės, puiki akustika, jauku. Jos gale – baliustrada, ant kurios parėmę smakrus spektaklio metus tyliai sliūkindavome stebėti kolegų darbų. Parterio gale buvo senoviškos ložės, kur sodindavome ypač gerbtinus svečius. Prisimenu, kaip iš ložės „Mindaugą“ žiūrėjo rašytoja Ieva Simonaitytė. Tik tada, kai po spektaklio baigėsi žiūrovų ovacijos, ji atsistojo ir kelis kartus pliaukštelėjo delnais. Ieva mėgdavo atkreipti į save dėmesį, mėgo pasirodyti. Atmintyje išliko dar vienas epizodas, kai suvaidinome paskutinį spektaklį prieš pirmąją teatro rekonstrukciją. Prieš išeidama namo pastebėjau aktorių Vytautą Kanclerį, einantį į sceną. Pagalvojau, ką jis veiks tik signaline lempute apšviestoje patalpoje? O jis įėjo, atsiklaupė ir pabučiavo senosios scenos grindis. Taip jis atsisveikino su savo brangiuoju senuoju teatru.
– Jums teko vaidinti nemažai lietuvių dramaturgijos. Jūsų vaidmenų sąraše – Danguolė (V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“), Janikė („Petras Kurmelis“), Katrė („Marti“), Anelija („Nebylys“ pagal Vaižgantą), Barbora (J. Grušo „Barbora Radvilaitė“). Ką reiškė sovietmečiu kurti lietuvišką veikalą?
– Lietuvių kalba ir literatūra man visada buvo labai artima, tad lietuvių moterų vaidmenys imponavo savo širdies šiluma, jausmų gilumu, jautrumu, jaudino dažnai tragiškas jų likimas. Dirbdama su studentais, stengiausi juos sudominti lietuvių literatūra ir jos autoriais. Režisierius Mamertas Karklelis mūsų teatre inscenizavo Kristijono Donelaičio „Metus“. Spektaklis mums paliko tokį įspūdį, kad mudu su B. Gražiu daug metų visokiuose renginiuose nuolat skaitydavome jo ištraukas.
– Kaip kurdavote naujus vaidmenis? Ar jie iš jūsų pareikalaudavo daug jėgų?
– Darbas su vaidmenimis prasidėdavo nuo to momento, kai perskaitydavau savo pavardę naujo spektaklio įsakyme. Nuo tada vaidmuo jau nebepaleisdavo. Bet kokiose situacijose vis ateidavo mintis, kaip šiuo metu pasielgtų tavo herojus, kuo jo poelgiai skirtųsi nuo taviškių? Ieškodavau charakterio užuomazgų literatūroje ir vaizduojamajame mene. Žinoma, buvo daug nemiegotų naktų ir nelengvų repeticijų, bet visada rūpėjo, kad herojus būtų prie širdies, kitaip sunku.
– Klaipėdiečių teatras anuomet išgyveno tikrą aukso amžių. P. Gaidžio spektakliai „Laiko meistrai“, „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Dramblys“, „Pirtis“, „Proletarinis laimės malūnas“ susilaukė didžiulio ažiotažo. Kokie tai buvo darbai? Kokį pėdsaką Klaipėdoje paliko P. Gaidys?
– Režisieriui atvykus dirbti į Klaipėdą, žiūrovai iš pradžių nesuprato jo teatro. P. Gaidys daug dirbo augindamas publiką, kurdamas Ezopo kalbą, metaforas. Režisieriui buvo artimas komedijos žanras ir groteskas. Vaidinant V. Majakovskio „Pirtį“ Vilniuje, aukščiausia valdžia režisierių apkaltino teksto iškraipymu, tačiau P. Gaidžiui padavus pjesę pasirodė, kad mes nuo scenos kalbėjome tik autoriaus parašytus žodžius. Po Justino Marcinkevičiaus poetinės trilogijos „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“ režisierius pasirodė ne tik kaip satyrinės komedijos, bet ir kaip nepralenkiamas dramos ir tragedijos meistras.
Geriausias gyvenimo laikas
– 1990-aisiais Lietuva atgavo nepriklausomybę, o Klaipėda – teatrą, kuris buvo perstatytas ir smarkiai pasikeitęs, praradęs vokiškąjį veidą. Kaip jautėtės jame?
– Po rekonstrukcijos ilgai negalėjome priprasti prie naujojo teatro. Jis mums buvo svetimas, nepatiko naujasis priestatas, moderni, bet nejauki žiūrovų salė, kažkokie keisti balkonai, pasikeitusios vidinės patalpos. Prie visko reikėjo pratintis iš naujo. Po kurio laiko apsipratome, ir naujasis teatras vėl tapo savu. Atsirado nauja tradicija – reikia ar nereikia, kasdien užbėgti į teatrą, pastovėti prie tvarkaraščių lentos, susitikti su taip pat užsukusiais draugais ir jaukioje vidinėje kavinėje išgerti puodelį kavos, aptarti svarbius klausimus, o jeigu reikia, ir gana nebrangiai papietauti. Tai buvo geriausias mūsų gyvenimo laikas, iš teatro darbuotojų mes tapome teatro šeima – kartu dirbome, kartu džiaugėmės, kartu „sirgome“ vienas kito rūpesčiais. Tačiau niekas negalėjo įsivaizduoti to siaubo, kad po 17 metų teatras vėl bus uždarytas antrajai rekonstrukcijai…
– Per ilgus metus Klaipėdoje dalyvavote ne tik daugybėje spektaklių ar teatro ansamblio „Prisirpusios mėlynės“ veikloje, bet ir dėstėte studentams. Turėjote ir kitų veiklų?
– Dalyvavau ne tik smagioje šio ansamblio veikloje, bet ir daug metų rengtuose Ievos Simonaitytės bibliotekos vakaruose, kurie vyko paminint lietuvių literatūros rašytojus ir poetus, tarp kurių buvo nemažai tuo metu netoleruojamų pavardžių. Lygiagrečiai 25 metus dėsčiau scenos kalbą Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų, o vėliau universiteto studentams ir, žinoma, vykdavau į įvairius skaitymus visame Žemaitijos regione.
– B. Gražys ne tik vaidino, bet ir režisavo spektaklius, kuriuose teko vaidinti ir jums. Ar dirbant drauge su vyru nekildavo konfliktų?
– Mes stengdavomės netrukdyti vienas kito darbams, jis nesiimdavo man padėti dirbant su kitais režisieriais, o aš nekritikuodavau jo režisūrinių darbų. Kai repetuodavau jo spektakliuose, B. Gražys elgėsi su manimi taip pat, kaip ir su kitais aktoriais, bet kartais sulaukdavau ir aštresnių komentarų. Tokiose situacijose stengdavausi patylėti ir, kaip sakoma, „prikąsti liežuvį“.
– Kokia asmenybė buvo B. Gražys?
– Labai įvairiapusiška. Pradėjus vardyti jo atliktus darbus, gali pasirodyti, kad jo paroje buvo daugiau nei 24 valandos. Jis vaidino, režisavo ne tik spektaklius, bet ir miesto renginius. Nemažai metų buvo Jūros šventės režisierius. Jis tapė paveikslus, kolekcionavo, išleido šešias poezijos knygeles, nuo pat Klaipėdos fakultetų atsiradimo dirbo su studentais, kartu teatre nuolatos rengė Lietuvos dailininkų kūrinių parodas, leido teatro laikraštį „Klakeris“. Mūsų namų durys neužsiverdavo. Mokytojai atsivesdavo mokinius, dailininkai – savo kolegas, jau nekalbant apie draugus, gimines ir pažįstamus. Visą gyvenimą B. Gražys kolekcionavo meno atvirukus, pašto ženklus, medalius, meno albumus, lietuvių dailininkų paveikslus. Apie kiekvieną paveikslą ir jo atsiradimą jis galėjo pasakoti ištisas valandas.
– Ar dar lankotės teatre?
– Pastaruosius kelerius metus – retai. Mes išaugome klasikos ir jos amžinųjų tiesų pasaulyje, o dabartinė tendencija, posūkis į socialinį teatrą man ne prie širdies.
