Šokio spektaklis vaikams „Panama labai graži“, kurio premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko lapkričio pabaigoje, suteikė daug gražių prisiminimų ir pozityvių įspūdžių. Vaidinimui pasirinkta gerai Lietuvoje žinomo vokiečių rašytojo ir dailininko Janoscho (Horsto Eckerto) kūryba (libreto autorė – Sondra Simana) šįkart buvo atskleista judesių kalba (choreografė – Daria Verovka). Nors spektaklyje, palyginti su originaliu variantu, herojų patiriami įvairūs išbandymai sudėtingesni, o atrasti nauji pasauliai spalvingesni, tai vis dar ta pati, apie tikrąsias gyvenimo vertybes bylojanti istorija. Paprastai, žaismingai ir šiltai, su meile, kaip vaikams ir reikia, atliepiant aukščiausius profesionalaus meno reikalavimus.
Danguolė VILIDAITĖ
Už paslaptingos uždangos
Paslaptinga toji Panama. Mums, suaugusiesiems, čia gal viskas ir aišku, bet retas iš vaikų turbūt žino, kad tai valstybė kažkur ten Centrinėje Amerikoje, o ne kažkoks žaislas, daiktas ar gamtos reiškinys. Mažiesiems tokie dalykai gal visai nerūpi, jie ir taip tiki, kad Panama tikrai labai graži, ten viskas kitaip, ten jų, kaip ir pagrindinių herojų, laukia daug įdomių dalykų. O jų šiame spektaklyje būta tikri nemažai.
Nedidelė instrumentinė įžanga (kompozitorė – Silvija Miliūnaitė), prasidedanti paslaptingu varpelių skambėjimu ir arfos glisando, iškart patraukė vaikų dėmesį, kvietė juos suklusti, išgirsti trijų draugų – Meškiuko (Romanas Budko), Tigriuko (Diana Semchuk) ir Antytės (Oleksandra Borodina; įvestas naujas personažas, Tigrinė Antis knygoje – tik medinis žaisliukas) – istoriją. Rami šių personažų kasdienybė gyvenant mažoje jaukioje trobelėje paupyje, žvejojant ir renkant miško gėrybes, sudrumsčiama atsiradus netikėtam siuntiniui. Tarsi iš dangaus nukritusi dėžė, kvepianti skaniais bananais su užrašu „Panama“, paskatina draugus leistis į netikėtą kelionę. Kelią jiems rodo iš dėžės pagaminta rodyklė (dėl kurios vėliau teks pakovoti).
Pirmoji stotelė – dykuma. Gausiai arabiškais motyvais ornamentuota melodija, ilgesingas pučiamųjų instrumentų garsas piešia troškaus karščio išdegintą žemę, kurioje net saulė, atrodo, suskeldėjo, mirga nuo kaitros. Vienintelė čia matoma gyvybė – surikatos, lengvai vaikams atpažįstamos pagal jų charakteringus judesius. Kiekvienas iš šių meilių kailinių žvėriukų turi savo užduotį, judėjimo ritmą. Tai linksmas ir dinamiškas veiksmas. Juokingai gyvūnai sureaguoja pasirodžius plėšriam paukščiui ar imituodami savo karaliaus (Francesco Nannis) mirtį. Įdomi grumtynių scena, kurioje panaudotos įvairesnės ritmo schemos, gatvių šokio elementai, gyvi balsai.
Taip pat gražus paveikslas prie ežero. Lengvai trapiais ir spindinčiais sparneliais plasnojantys laumžirgiai, iliustruojami krištoliniais varpelių, styginių fone dainingais vibrafono garsais, atrodo labai pasakiškai. Šią idilę greitai nutraukia scenoje pasirodę padūkėliai varliai, jų grubus kvaksėjimas (variniai pučiamieji) toli gražu neskamba paslaptingai. Spalvų, garsų ir judesių, subtilaus ir šiurkštaus pasaulių priešpastatymas. Tik trims draugams įsikišus, pavyksta žaliuosius šokliukus perkalbėti, konfliktuojančius sutaikyti – toks didaktinis, kviečiantis vaikus gyventi draugiškai, momentas.
Iššūkiai ir atradimai
Didelis, lėtas, šiek tiek nerangus Meškiukas, drąsiai visus iššūkius priimantis Tigriukas – be uodegėlės, bet toks labai katiniškas, kai reikia parodantis savo nagučius, ir plastiška Antytė – šis trejetas nepasiduoda net sunkiausiomis akimirkomis. Susidūrimas su gyvatėmis gūdaus miško tankmėje, labai pavojingomis ir nemaloniai vingriomis (gyvačių karalienė – Anna Chekmarova), jiems irgi nebaisus – o gal tai buvo tik sapnas, kurį susapnavo kartu.
Galiausiai priešpaskutinė scena – varnos, paukščiai, kurie viską žino, aukščiausiai gali pakilti (pagrindinė varna – Mykhailo Mordasovas), parodo naują kelionės kryptį į išsvajotą kraštą Panamą. Bet paradoksas, galutinis kelias draugus parveda atgal, į jų pačių namus, nes juk nėra pasaulyje gražesnės ir mielesnės vietos nei ši. Brangus atradimas, vertas visų patirtų išbandymų.
Vaikams šiame spektaklyje neleidžiama nė minutės nuobodžiauti. Veiksmui tapus šiek tiek monotoniškam, iš viršaus pabyra sukučiai, erdvėje pakimba žuvys ar dideli plastikiniai stiklainiai – dykumos scena, kažkur „nuplaukia“ upelis. Muzikoje (dirigentas – Giedrius Vaznys) didelė tembrų įvairovė, gyvas garsas papildomas įrašais. Ypač gausi čia mušamųjų instrumentų grupė, variniai pučiamieji charakterizuoja ne vieną svarbų įvykį. Kažkurios temos ar epizodai, manyčiau, turi net savo pavadinimus. Kartais garsų pasaulyje veiksmas vyksta daug intensyviau nei scenoje. Arba, teisingiau pasakius, jie abu gražiai papildo vienas kitą, garsas ir judesys tarpusavyje dera.
Viskas patiko, net labai. Apšvietimas (Andrius Stasiulis) ir minimalistinė scenografija (Sigita Šimkūnaitė), tokia, atrodo, labai matematiška, bet taip subtiliai ir tiksliai atitinkanti kiekvieno paveikslo nuotaiką, scenos padalijimas į tris planus ir jų užpildymas veiksmu – fantastiškas choreografės darbas. Ir, žinoma, kostiumai (Sandra Straukaitė), ypač pagrindinių personažų – apmąstyta kiekviena, kad ir smulkiausia detalė. Preciziškas darbas. Jų spalvose ir raštuose matau H. Eckerto kūrybos detalių. Mylimo tigriuko apklotėlio margumas, pavyzdžiui, tampa pagrindiniu triko elementu, Tigrinės Anties dryželiai galbūt persikelia į laumžirgius ir varliukus, o Tigriuko trisluoksnis sijonėlis – tai tikrieji jo kūno dryžiai. Spektaklis skirtas vaikams, bet jį rekomenduočiau pamatyti kiekvienam. Tai tikrai vertas dėmesio, rimtas įvairių sričių profesionalų darbas. Sveikinu teatrą su sėkminga premjera.
