Teofanijos, Dievo siunčiami ženklai gudriai maskuojasi: tai slepiasi po dūmų šydu, tai apsimeta siurrealistiniais siužetais, tai dangstosi kasdienybės kaukėmis. Lapkričio 6-ąją Klaipėdos kultūros fabrike pristatytas ir Vakarų Lietuvoje gastroles iškart pradėjęs su Klaipėdos jaunimo teatro vėliava režisieriaus Dominyko Matulionio sukurtas monospektaklis „Be ryšio“ grąžina stebuklui teisę egzistuoti ir būti pamatytam. Sykiu į rankas įduoda piliulę. Gal būtent ji padės lėtiniams mizantropams, sustingusiems sfinksams ir balandžių nekentėjams?
Evelina ZENKUTĖ
Raktas – dualumas?
Pradėsiu netikėtai. Nuo atsiprašymo, kuris pažiūrėjus monospektaklį „Be ryšio“ natūraliai keistai pasibeldė į galvą. Vargšas balandis. Nabagas. Niekas į jį, kaip į kokią lakštingalą ar gulbę, susižavėjimo kupinomis akimis nežiūri. Nežiūri apskritai, reikia pripažinti. O jei pamato – pabaido, šalin pavaro, baisiausiais žodžiais iškeikia.
Nuo Šventosios Dvasios įsikūnijimo, Dievo žinianešio iki kenkėjo, nuo gerosios naujienos apie tvano pabaigą atgabenusiojo iki ligų platintojo, nuo taikos simbolio iki miesto purvą reprezentuojančios figūros, nuo skrajojančio paštininko iki žiurkės su sparnais.
Kas ir kada tokio esmiško nutiko, o akivaizdu – nutiko, kad daugelio žmonių sąmonėse sakralumas virto bjaurastimi? Veikiausiai numanote: ne tik apie paukščius kalbant.
Stebint monospektaklį „Be ryšio“, į galvą pasibeldė ne tik atsiprašymas, bet ir Ričardas Gavelis. Religinėms doktrinoms skeptiškas rašytojas, kaip pats sakė (ne man asmeniškai pasibeldęs, kažkam apskritai), jautė „klasinę neapykantą balandžiams“. O teatro režisierius D. Matulionis, atvirai deklaruojantis savo tikėjimą, šį paukštį – garantuoju – pasirinko kaip infliavusio, bet vis dėlto reabilituoti siekiamo stebuklo atitikmenį. Galų gale, budintoją. Purtytoją. Akių atmerkėją.
Kodėl Ričardas toks, o Dominykas priešingas? Kodėl vienas, prisiminus rašytojo biografijos faktus apie alkoholizmą, radikalų uždarumą, depresyvumą, nekentė ir kentė, o kitas ne kenčia, bet gyvena šviesoje. Tai pasirinkimas? Balandis-budintojas ir balandis-kenkėjas yra to paties lizdo paukščiai, tik nuo žvilgsnio vektoriaus priklauso, kurią versiją pasirinksime?
Jau dabar nujaučiu: šis dualumas, ambivalentiškumas – daugiau nei nulaužtas spektaklio kodas.
Tikiuosi, priimsiu teisingus sprendimus.
Pirmas žiūros kampas
Tamsioje dūmų debesyje skendinčioje scenoje pasigirdus pypsėjimui ir muzikai (kompozitorius Martynas Bialobžeskis) pasirodo Klaipėdos jaunimo ir „Taško“ teatrų aktoriaus Lauryno Luotės Karolis. Giedras besišypsantis veidas. Minkšti, kone guminiai rankų ir kojų judesiai. Ką tu man primeni, Laurynai-Karoli? Niekaip nepajėgiu sufokusuoti vaizdo galvoje. Robotui – per daug išplaukęs, už siūlelių tampomai marionetei – pernelyg savarankiškas.
Spragteli. Būtent taip vaikšto gyvenimo simuliatoriaus žanro kompiuterinio žaidimo „Sims“ personažai, kuriuos patys susikuriame ir, perkėlę į savo suprojektuotus būstus, iš dalies valdome.
Monotonišku pypsėjimu, pasikartojančiu muzikiniu leitmotyvu ir švelnion virtualybėn bloškiančia Karolio motorika, kaskart pamažu vis labiau peraugančia į šiuolaikinį šokį (choreografė Gintarė Marija Ūsė), prasidedantys intarpai – susluoksniuoja spektaklio kūną: pyktį ir baimę kelianti vieniša Karolio kasdienybė; kitas, išplaukęs, rodos, lengvesnis pasaulis; kasdienybė; tas kitas pasaulis. Nuo purvinos, bauginančios išorės – tyrumo, vidinės šviesos link.
Keista. Tas kiek mašinalus Karolio pasaulis man atrodo daug šiltesnis, malonesnis nei tas neva tikras.
Tad pirmas mano pasirinkimas aiškus: kartkartėmis spektaklyje pasikartojantį pypsėjimą priimti ne kaip automatizmo ženklą, o kaip pabusti skatinantį signalą, kurį, deja, neretai vienu spustelėjimu tai atidedame, tai išjungiame; vis pasigirstantį muzikinį motyvą, kuriame kompiuterinių žaidimų foną primenančioje melodijoje subtiliai ataidi sakralūs, vargoniški sąskambiai, traktuoti esančiu ne arčiau žemės, bet vis dėlto labiau nuo Dievo. Galų gale, akiai neįprastą Karolio motoriką laikyti ne mašinalia buvimo šiame pasaulyje išraiška, o minkšta egzistencija, kai, naviguojamas aukštesnių jėgų, gyvenimu tarsi slysti.
Antras žiūros kampas
Bet grįžkime į realybės sluoksnį, kuriame, kiek susipažinę su L. Luotės Karoliu, miniatiūrinėje išsinuomotoje bendrabučio kamūrkėlėje, „saugioje saloje nesaugiame vandenyje“ gyvenančiu vienišiumi, išvystame iš pirmo žvilgsnio keistoką incidentą – koridoriuje įvykstančią Karolio ir balandžio koliziją, po kurios pagrindiniam veikėjui nelieka nieko kita, tik išsikraustyti į viešbutį (dramaturgas Raulis Barranco).
Saugus, monotoniškas banko apsaugos darbuotojo pareigas jau dešimt metų einančio vaikino gyvenimas, kaip mėgstama sakyti prastuose prastų filmų anonsuose, jau niekada nebebus toks pat.
Absurdas? Dar pažiūrėsime.
O skėčiu ginkluotas Karolis stoja į kovą su prietemoje ir dūmuose paskendusiu, tiesa, mums nematomu, balandžiu. Galiausiai – lyg visi į bėdą papuolę uolūs ateistai ar mažatikiai – puola maldomis šauktis Dievo malonės. Maldomis, nuo kurių, kaip vėliau apie susidūrimą pasakoja pats L. Luotės Karolis, palengvėja.
Net didžiausi neigėjai, griuvus logikai, išslydus kontrolei, nesugebėdami pakelti užgriuvusios totalinės vienatvės, savo pačių susikurtame vakuume ima desperatiškai ieškoti kažko? Rodos, abejonių nekyla.
Todėl renkuosi dar sykį: pagrindinio monospektaklio veikėjo kreipimąsi į aukštesnes jėgas laikyti ne veidmainyste, ne religiniu oportunizmu ar avariniu pamaldumu, o po gyvenimo sąnašomis tekančiu vilties, tikėjimo šaltiniu. Kaip kad renkuosi žinoti: už scenoje paskleistų dūmų uždangos, tame apokaliptiniame, seną mistinį Holivudo filmą primenančiame kadre, tikrai yra balandis. Ženklas, kvietimas, mesta išeities korta.
Trečias žiūros kampas
Suspaustas, telpantis į vos kelis kvadratinius metrus, sustingęs, ilgus metus mindžikuojant ar stovint vietoje saugant banką praleistas, mizantropiškas, renkantis vienatvę, nekenčiant kone visų aplink, yra Karolio gyvenimas. Gyvenimas, dabar, po incidento, dar susitraukęs iki viešbučio lovos ir lango, ant kurio rėmo patupdytas pliušinis meškutis (scenografė Kotryna Klara Rupainytė) – visa stebintis, visada šalia.
Hermetiška egzistencija džiovina širdis, o išdžiuvusios širdys, beje, atplakančios iš kito D. Matulionio režisuoto spektaklio – iš pagal Hermano Hessės romaną sukurto „Narcizo ir Auksaburnio“, kuriame taip pat vaidina L. Luotė, – virsta grumstu. Ir Karolis jį meta į visą žmoniją. Aistringai, organiškai, su dideliu azartu. Kaip prakeiksmą, kaip susikaupusį viso gyvenimo vienatve, baimėmis, stagnacija aplipusį gniutulą.
„Žmonėmis negalima pasitikėti. Jei nori gyventi ramiai, kuo toliau nuo jų. Žmonės yra aistros, konfliktai, problemos. Dar ligos“, – patikina jis. Galiausiai kitame epizode pripažįsta norintis šauti į dangų – kad šis užgriūtų ir nė vieno iš mūsų ir jūsų nebeliktų.
Tokia Karolio taip trokštamos ramybės sąlyga. Pašalinus žmogų, pagaliau susitvarkyti gyvenimą. Kaip tik atsikračius mįslingai pasirodžiusio ir visą koridorių pridergusio balandžio, pavyktų pradanginti visas savo problemas.
Žmonės yra aistros, konfliktai, problemos… Dar ligos… Žmogus yra balandis? Kenkėjas? Parazitas? Karolio akimis, matyt. O pats jis kas? Vienintelis kitoks, smarkiau atsidavęs, daugiau nei visi dirbantis, uoliau taisyklių besilaikantis, aplinkybių auka, kenčiantysis. Ko gero, Dievas. Su kuriuo – taigi sykiu su savimi – nesusišneka. „Be ryšio“ ryšiai vis labiau aiškėja.
Ir tenka rinktis dar kartelį: vis dėlto L. Luotės Karolį noriu matyti ir matau esant ne piktybinį mizantropą, ne neigiamą kitiems blogo linkintį personažą, o šiurpiomis (nors gal veikiau liūdnokomis) kaukėmis besimaskuojantį pažeidžiamą, išsigandusį, pasimetusį, galų gale, tikėjimo dioptrijų stokojantį žmogų.
Ketvirtas žiūros kampas
Kad giliai širdyje Karolis yra kitoks – kadaise net buvo priešingas dabartinei savo būsenai, – rodo ne tik iš jo giluminio pasaulio atšvytuojantys širdies pusei atstovaujantys šokio judesiai ar grėsmės akimirkoje išsprūstanti malda. Kai pižama persirengęs pagrindinis monospektaklio veikėjas užmiega, pabunda, ima šauktis mamos ir kitų šeimos narių, rankose laikomam pliušiniam meškučiui paaiškina: „Žmonės yra geri. Ir dėl to mama grįš. Nes ji yra žmogus. Ji yra gera.“
Suklūstu. Nesvarbu, kaip pavadinsime šį intarpą – sapnu, vizija, vaikystės prisiminimu, – reikšmingiau kas kita. Kažkas gyvenime vis dėlto nutinka (kaip su tuo balandžio įvaizdžiu). Kas tiksliai, pasakyti sunku, bet, ko gero, idealistas vaikas paragauja pasaulio ir apsinuodija ilgainiui lėtine virstančia mizantropija. Užsikrečia abejingumu. Apanka ir apkursta. Pasirenka vienatvę. Sustingsta tarsi sfinksas prieš banką. Balandį palaiko priešu.
Galiausiai Karolis jau iš tikrųjų nubunda. Greta – nežinia iš kur atsiradęs, kadaise dėdės rūsyje paliktas meškutis, širdyje – aiškus suvokimas, ką daryti.
Geriausias būdas kovoti su baime – pažiūrėti jai į akis. Į apvalią, nemirksinčią balandžio akį. Kas kad vietoj šalmo – apmuturiuotas šalikas, o ginklą atstoja skėtis. Karolis pasirinko nebebijoti. Tai svarbiausia.
„Viskas išvalyta“, – nusistebi L. Luotės personažas, prasisklaidžius dūmų uždangai ir pasikeitusioms šviesoms demaskavus stovus su lempomis. Tiek tos magijos. Tiek siurrealumo ar mistikos. Gryniausias – kartais labai buitiškai atrodantis – gyvenimo stebuklas.
Tikrai, pakilimo takas švarus, pagalvoju ir jau paskutinį sykį pasirenku: apsaugos darbuotojo Karolio istorija nėra absurdo pasakojimas, tai – vilties ir atsivertimo metafora. Sykiu noriu rinktis matyti ženklus: pliušinius žaislus, balandžius. Galiausiai publikai atsuktą Karolio (o gal jau L. Luotės) veidą, tiesų žvilgsnį, jo atvirą šypseną pasirenku priimti ne kaip tradicinę spektaklio pabaigą, bet tarsi pirmą naujo gyvenimo žingsnį. Jau užmezgus ryšį.
Pasirinko ir D. Matulionis. Be abejo, šviesą.
Ką renkatės jūs?
