Vertėja ir rašytoja Ignė Ale, keturių romanų ir kulinarinės knygos autorė, teigė, kad net knygos užgimsta nuo pirmos šovusios minties arba „kabliuko“… Rašytoja prie savo knygų herojų neprisiriša: su jais smagu tiek laiko, kiek trunka aprašyti veikėjų gyvenimus ir išleisti knygą. „Bet visada juos prisimenu su malonumu, su šiluma. Didžiajai daliai pagrindinių veikėjų dovanoju ką nors savo – pomėgį, būdo savybę, – tad jaučiu jiems prielankumą“, – sakė ji.
Sandra ABRUTYTĖ
Kai šauna mintis
– Kaip gimsta jūsų knygų siužetai?
– Dažniausiai viskas prasideda nuo šovusios minties, kaip aš vadinu, „kabliuko“. Mintyse iškyla tam tikra scena arba veikėjo portretas, tam tikras klausimas arba situacija. Jei nusprendžiu už to „kabliuko“ užsikabinti, kurį laiką mintyse vystau siužetą, galimas knygos temas. Dažniausiai tai darau vaikščiodama. Kai atrodo, kad istoriją galima išplėtoti, sėdu prie kompiuterio dėlioti siužeto. Dažniausiai beveik iš karto žinau romano pradžią ir pabaigą, tad belieka suplanuoti veikėjų kelionę. Kai turiu apytikslį planą, sėdu rašyti. Nuo plano visada nuklystu, bet bendri „rėmai“ ir temos lieka. O tas „kabliukas“ gali atsirasti bet kur ir bet kada. Pavyzdžiui, romaną „Geltona suknelė“ įkvėpė gaminant naminius makaronus šmėstelėjusi mintis: o jei parašyčiau apie nelaimingai ištekėjusią moterį? Labai natūraliai tame romane atsirado daug maisto – pagrindinė veikėja Ramunė, norėdama pabėgti nuo rutinos, pradeda lankyti maisto gaminimo kursus. O štai romano „Migruojantys paukščiai“ „kabliuku“ tapo pasvarstymas: kas būtų, jei veikėja staiga paveldėtų namą kaime? Kad būtų įdomiau, tą paveldėjimą skyriau nuolat keliaujančiai, sėslumo nemėgstančiai Gerdai. Žinoma, yra „kabliukų“, kurių nusprendžiu nevystyti, arba atidedu vėlesniam laikui.
– Ar lengvai paleidžiate savo knygų herojus? Gal jie kartais sugrįžta į jūsų mintis?
– Nepasakyčiau, kad labai prisirišu prie savo knygų herojų – smagu tiek laiko su jais gyvenus, juos auginus, pagaliau išleisti į pasaulį. Bet visada juos prisimenu su malonumu, su šiluma. Didžiajai daliai pagrindinių veikėjų dovanoju ką nors savo – pomėgį, būdo savybę – tad jaučiu jiems prielankumą, visada apsidžiaugiu, kai skaitytojai parašo ar pasako, kad atrado ryšį su veikėjais, kad juose aptiko savo ar artimo žmogaus atspindį. Lygiai taip pat patinka, kai skaitytojai atskleidžia, kad vienas ar kitas veikėjas juos erzina – vadinasi, pavyko sukelti kažkokį jausmą.
Nutildyti vidinį kritiką
– Ar rašymas jums teikia daugiau džiaugsmo, ar yra sunki, bet prasminga pareiga?
– Pats rašymo procesas – veikėjų, siužeto kūrimas, dialogų dėliojimas – yra didelis malonumas. Tai toks grynas kūrybinis džiaugsmas, ypač jei pavyksta nutildyti vidinį kritiką. Užsiimant kūrybine veikla, išsiskiria laimės hormonai, apima pasitenkinimas. Tomis dienomis, kai iš pat ryto prisėdu rašyti, iki pat vakaro lydi geresnė nuotaika. Bet, žinoma, kūrybą neišvengiamai lydi ir nerimas, įtampa. Daug kuriančiųjų nerimauja, kovoja su vidiniais kritikais, jaučia įtampą, kai ateina metas kūryba dalytis viešai. Aš – ne išimtis. Manyčiau, tai neatskiriama kūrėjo gyvenimo dalis, tam tikra kaina, kurią turi sumokėti už galimybę užsiimti mėgstama, malonumo teikiančia veikla.
– Kaip keitėsi jūsų požiūris į rašymą nuo pirmojo romano iki vėlesnių?
– Daug kas liko taip pat – vis dar manau, kad rašymas yra darbas, amatas, kad jis reikalauja nuoseklumo ir užsispyrimo. Įkvėpimas ateina ir praeina, o romaną ar apsakymų rinkinį parašo atkaklumas, reikia nuolat rašyti. Nelabai romantiškas požiūris, bet man jis padeda. Kas iš tiesų pasikeitė – tai manymas, kad laikui bėgant rašyti bus lengviau. Pasirodo, nepalengvėja (bent jau man), kaip tik jaučiu didesnę atsakomybę, norisi kurti vis sudėtingesnius veikėjus, labiau apgalvoti ir suplanuoti siužetus. Galima sakyti, dingo pirmąją knygą rašant lydėjęs naivumas. Be to, išmokau ieškoti kitų rašytojų palaikymo ir patarimų. Supratau, kad bendruomenėje slypi didelė galia.
Iš noro rašyti
– Papasakokite plačiau, kaip gimė jūsų romanai „Tarp A ir B“, „Geltona suknelė“, „Visi vieniši žmonės“ ir „Migruojantys paukščiai“.
– Kaip jau užsiminiau, „Tarp A ir B“ gimė naiviai – iš gana tyro noro tiesiog rašyti. Anos, pagrindinės veikėjos, personažas atsirado labai seniai. Norėjau parašyti apie gana nebrandžią, gyvenime pasimetusią moterį, o jai į porą norėjau pastatyti jaunesnį vyrą. Pirmas scenas užrašiau dar 2017-aisiais – šiaip sau, pramogai. Po truputį tą rankraštį pildžiau, bet rimtai prie jo prisėsti atidėliojau, kol 2020-ųjų sausį pagaliau ėmiau nuosekliai rašyti. Nei sau, nei romanui nekėliau didelių reikalavimų – norėjau parašyti lengvą, pramoginę romantinę komediją. Manau, gerai, kad pernelyg negludinau knygos, kad neužkėliau sau per aukštos kartelės. Apie „Geltonos suknelės“ užuomazgas jau pasakojau – romano siužetas pradėjo formuotis dar baigiant rašyti „Tarp A ir B“, o visą rankraštį baigiau dar iki pasirodant pirmajam romanui. Dabar džiaugiuosi, kad taip viskas susiklostė – gavau progą parašyti paprastą, pakylėjantį jausmų romaną, dar nežinodama skaitytojų lūkesčių. Rašiau kaip norėjosi, ir „Geltona suknelė“ daugeliui skaitytojų išliko vienu mėgstamiausių mano romanų. „Visi vieniši žmonės“ gimė iš noro parašyti apie Klaipėdą ir bibliotekas. Jau tiksliai nepamenu, kaip visa įvykių grandinė susidėliojo, kaip susikūrė veikėjų portretai – dabar atrodo, kad viskas vyko spontaniškai, savaime. Tai buvo labai gražus, natūralus, lengvas procesas, kurio rezultatas – linksma, įkvepianti meilės ir šeimos istorija. Labai patiko rašyti apie Uršulę, labai patiko ją „įdarbinti“ bibliotekoje ir apsupti knygomis. „Visi vieniši žmonės“ – būtent toks romanas, kurį pati rinkčiausi laisvalaikiui: nuotaikingas, bet prasmingas. O „Migruojantys paukščiai“ gimė iš tų minčių apie paveldėtą namą. Tokios istorijos – tiek filmai, tiek knygos – yra mano silpnybė. Vieną nemigos naktį šmėstelėjo mintis apie namą kur nors Kuršių nerijoje. Tarytum savaime susiformavo Elenos portretas, beveik iš karto – Gerdos. Abi veikėjos pas mane atėjo iškart su vardais, su istorijomis, su ryškiais bruožais. Tuo metu (buvo 2021 m. vasara) žinojau, kad dar esu per mažai patyrusi rašytoja tokiai istorijai, tad kantriai rinkau medžiagą, skaičiau apie ekologiją, gludinau siužetą, kol 2022 m. lapkritį kelioms savaitėms užsidariau Nidoje ir parašiau istorijos branduolį, kurį vėliau išplėtojau. Norėjau parašyti melancholišką, kiek rimtesnę nei man įprasta knygą ir norėjau, kad tai būtų dviejų moterų meilės istorija. Nors atsiliepimų dėl LGBTQ+ tematikos buvo įvairių, vis dėlto manau, kad Lietuvos skaitytojai yra pasiruošę tokiems romanams, kad menas gali skatinti toleranciją.
Gyventi pajūryje – dovana
– Gal kuriai nors knygai norėtųsi pratęsimo? Juk mylimi herojai pagal rašytojų planą ar gerbėjų reikalavimą kartais atgimsta…
– Meilės romanų žanre šiaip jau įprasta rašyti knygų serijas – pavyzdžiui, apie kelias drauges arba vienos šeimos vaikus. Bet pati labai retai renkuosi tokias serijas – man labiau patinka vienkartinės, užbaigtos istorijos. Tokias ir rašau, neketindama tęsti. Esu sulaukusi žinučių iš skaitytojų, pageidaujančių, kad pratęsčiau pirmų dviejų romanų – „Tarp A ir B“ ir „Geltona suknelė“ – veikėjų istorijas. Bet man labiau prie širdies leisti tiems veikėjams gyventi savarankiškai, leisti skaitytojams patiems įsivaizduoti, kaip knygos herojams seksis toliau. Tiesa, beveik visos mano knygos egzistuoja vienoje literatūrinėje visatoje ir užuominų apie debiutinį romaną „Tarp A ir B“ ir pagrindinius jo veikėjus galima rasti „Geltonoje suknelėje“ ir „Visuose vienišuose žmonėse“. Tai tokios paslėptos žinutės ištikimiems skaitytojams.
– Ką jums reiškia gyvenimas prie jūros? Ar jis suteikia vidinės ramybės?
– Man gyvenimas prie jūros – tai dovana, kurią pati sau įteikiau. Pasirinkau gyventi Klaipėdoje, apie tai svajojau nuo pat studijų laikų. Nesu iš tų klaipėdiečių, kurie prie jūros nuvažiuoja kartą per kelerius metus. Dažnai nuvykstu, mėgstu Smiltynę, Girulius, Melnragę, neretai nuvažiuoju iki Karklės. Vasaros rytais mėgstu sėsti ant dviračio, numinti prie jūros, ten skaityti knygą, maudytis, praktikuoti jogą. Tai įkvepia ir suteikia ramybės. Mėgstu pajūrį ir žiemą – vis vilioju bičiulius atvažiuoti ne sezono metu, kad patirtų audringos jūros grožį. Prie jūros visada jaučiuosi gerai, nusimetu įtampos, nerimo naštą. Vanduo mane subalansuoja.
Atspindėti realybę
– Kokias knygas mėgote skaityti vaikystėje? Ar jos turėjo įtakos jūsų kūrybai?
– Vaikystėje skaičiau daug ir įvairių knygų, o mėgstamiausias skaitydavau ne sykį ir ne du. Tarp tokių išskirčiau Martyno Vainilaičio „Bruknelę“ (beveik mokėjau ją mintinai), Tove’ės Janson knygas apie Muminukus, Astridos Lindgren „Emilį iš Lionebergos“ ir „Mūsų visų Madikę“, Maria’os Gripe’ės „Nepaprastą Agnesės Sesilijos istoriją“. Visos jos skatino meilę kalbai ir literatūrai, ragino kreipti dėmesį į kasdienybės žavesį ir magiją. Nežinau, ar jos atsispindi mano kūryboje, bet kažkada atkreipiau dėmesį, kad iš A. Lindgren knygų man patiko tik realistinės – nemėgau visų jos fantastinių istorijų. Dabar rašau apie realizmą, fantastiką kurti nevilioja, nors šį žanrą šiaip jau mielai skaitau.
– Kokie autoriai jus šiuo metu įkvepia? Ar turite mėgstamą knygą, prie kurios vis grįžtate?
– Iš meilės romanus kuriančių autorių žaviuosi Emily Henry – jos knygose puikiai dera humoras, rimtesnės temos, jausmingumas ir realistiški, žavūs veikėjų portretai. Dar mielai skaitau Abby Jimenez ir Casey McQuiston romanus. Labai žaviuosi kanadiete Margaret Atwood – ji man feministinės rašytojos pavyzdys. Nepraleidžiu Olgos Tokarczuk knygų, jos romanai „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ ir „Empūsijas“ rikiuojasi tarp mėgstamiausių. Iš lietuvių autorių mėgstu Akviliną Cicėnaitę, žaviuosi sėkmingu Patricijos Tilvikaitės debiutu. Su didžiuliu malonumu skaičiau Jurgos Tumasonytės „Naujagimius“ ir Kotrynos Zylės „Mylimus kaulus“. Suaugusi retai grįžtu prie mėgstamų knygų, bet viena iš jų – Alice Walker „Purpuro spalva“. Skaičiau angliškai, vėliau ir lietuviškai – labai paveiki, stipri knyga, prie kurios, manau, vėl sugrįšiu po kelerių metų.
– Ar norint rašyti reikia ir pačiam gilintis į įvairią literatūrą, kad turėtumėte elementarių žinių, kurias sudedate į savo herojų lūpas?
– Visiems rašantiems būtina daug skaityti – taip ne tik kaupi žinias, kurias galbūt iš tiesų vieną dieną panaudosi pats kurdamas, bet ir lavini skonį. Pati skaitau daug – ir grožinės, ir negrožinės literatūros. Bet vien tik savo žinių bagažu nesikliauju. Rašydama stengiuosi tikrinti faktus, tartis su tą sritį išmanančiais žmonėmis. Kai rašiau „Visus vienišus žmones“, konsultavausi su bibliotekų darbuotojais. Rašydama „Migruojančius paukščius“, važiavau į aprašomas vietas, skaičiau literatūrą ekologijos, klimato kaitos temomis. Dabar rašomai knygai irgi renku medžiagą. Žinoma, neišvengiama apsirikti – visi klystame. Bet norisi, kad veikėjų darbai ir žodžiai bent kiek atspindėtų realybę.
Svajonės išsipildymas
– Kokia jūsų kaip rašytojos didžiausia svajonė?
– Turbūt tiesiog tęsti šią karjerą, nepatirti didelių kūrybinių duobių. Tai, kad mano knygos turi skaitytojų, jau yra didžiulės svajonės išsipildymas. Vis dėlto norėčiau pasimokyti scenarijų rašymo ir arba prisidėti kuriant kokį nors filmą, arba išvysti vieną iš savo romanų ekranizuotą.
– Gal galėtumėte atskleisti, apie ką bus jūsų kita knyga?
– Šiuo metu esu pradėjusi rankraštį, bet dar tik pati pradžia, gal tik koks trečdalis parašyta, tad nesinori per daug atvirauti. Labai tikiuosi, kad knygą užbaigti pavyks. Išsitarsiu tik tiek, kad tonu ir tema ji turėtų būti artima „Migruojantiems paukščiams“.
– Gal kokioje nors slaptavietėje ilsisi ir pradėtos, bet nebaigtos rašyti knygos? O gal tik jų planas?
– Kelios idėjos ilsisi mano galvos slaptavietėje, laukia geresnių dienų. Kai kurioms jų – daugiau nei dešimt metų, bet dar neatmetu minties jas vieną dieną išplėtoti. Yra vienas parašytas, bet neišleistas romanas. Rašiau psichologiškai labai sunkiu etapu, per kančias. Parašiusi supratau, kad man nepatinka, kad nematau aiškios vizijos, tad nusprendžiau tą rankraštį kol kas atidėti. Gal kada nors prie jo grįšiu – kai sugalvosiu, kaip patobulinti.
– Gal bandėte į publiką prabilti ir eilėmis?
– Paauglystėje iš tiesų rašiau eilėraščius, man regis, visai nemažai buvau parašiusi. Dabar nė nežinau, kur jie, gal dar išlikę kur nors tėvų namuose. Būtų įdomu suaugusios akimis perskaityti, ką būdama paauglė laikiau gera poezija. Vis dėlto nesu poetė, eilės man taip lengvai negimsta, nors poeziją mėgstu. Paskutinį eilėraštį parašiau prieš ketverius metus, mirus močiutei. Kažkada kažkur išgirdau, kad eilės padeda gedint. Išėjau pavedžioti šunį ir tarytum savaime susidėliojo kelios eilutės. Bet niekam savo eilėraščių neskaitau – pagailiu skaitytojų.
Sinchroniškumo jausmas
– O kaip gyvena vertėjai? Ar turite knygų, kurias svajojate išversti?
– Tikiuosi, kad gyvena gerai ir gauna oriai gyventi leidžiantį atlyginimą. Pati skųstis negaliu – šiuo metu dirbu prie įdomių, man labai patinkančių vertimo projektų. O knygų, kurias svajočiau išversti, kaip ir nėra. Daug tų, kurias norėjau išvysti lietuviškai, pasirodė – tiek Alice Oseman komiksų serija paaugliams „Heartstopper“, tiek Casey McQuiston debiutas „Raudona, balta ir karališka mėlyna“. Labai norėčiau, kad ir kitos C. McQuiston knygos būtų išverstos į lietuvių kalbą.
– O verčiant knygas nekyla minčių, kad ir aš taip galėjau… Čia aš apie tai, kad neva visos geros idėjos sklando ore ir tik klausimas, kas jas pirmas įgyvendins, užrašys ir panašiai…
– Versdama tikrai esu pajutusi tą kūrybinio sinchroniškumo jausmą, pamačiusi kažkada man šmėkštelėjusias idėjas, įgyvendintas kito autoriaus. Ir tai tikra tiesa – tos idėjos sklando aplinkui ir tavo kaip kūrėjo reikalas atsirinkti, kurią kada pačiupti. Net ir man buvo, kad su viena bičiule panašiu metu sugalvojome gana panašių dalykų, tik ji anksčiau pasičiupo tą mintį ir parašė romaną – beje, kur kas geresnį, nei aš kada nors būčiau parašiusi. Kita vertus, nereikia bijoti panašių idėjų – vis tiek visi rašome skirtingai, turime skirtingas patirtis, skirtingai interpretuojame dalykus. Galutinis rezultatas niekada nebus identiškas.
– O kaip mitas, kad rašytojai gerų siužetų susapnuoja? Ar teko tai patirti?
– Esu apie tai girdėjusi, bet nežinau, kiek tame tiesos. Manau, geriausios idėjos ateina toje būsenoje tarp būdravimo ir miego. Pavyzdžiui, tam tikri nušvitimai ir suvokimai mane aplanko medituojant. Bet prieš maždaug metus, pamenu, pabudau vidury nakties iš sapno (o sapnai mane lanko intensyvūs, ryškūs, aš dažnai ir pabudusi juos prisimenu) ir pagalvojau: šakės, kokia gera mintis knygai! Susiradau telefoną, prisimerkusi nuo ryškaus ekrano, užsirašiau idėją ir vėl kritau miegoti. Kai atsikėlusi perskaičiau, suėmė juokas – kas vidury nakties atrodė kone genialu, dienos šviesoje buvo tik chaotiškas, nelabai rišlus kratinys.
Nerimas ir kūryba nedera
– Papasakokite apie savo šeimą – kaip ji vertina jūsų kūrybą?
– Esu susituokusi, mano vyras Paulius labai palaiko mano sprendimą rašyti. Jis perskaito visas mano knygas, kartais būna vienas iš pirmųjų, gauna perskaityti rankraščius. Kantriai išklauso, padeda sudėlioti siužetus. Su juo dažnai testuoju scenas – kartu suvaidiname veikėjų pokalbį ar veiksmus. Esu labai dėkinga už tokį palaikymą – jis vienintelis mato visą procesą, žino, kada man lengva ir gera, kada – sunku. Paulius visada suteikia man erdvės ir laiko rašyti. Žinau, kad galiu lengva širdimi planuoti kūrybines atostogas ir išvykas – jis visada paskatins.
Labai pasisekė, kad ir mano tėvai palaikantys. Jie nuo mažens skatino mane kurti. Mama perskaito visas mano knygas, reklamuoja jas pažįstamiems. Tėtis perskaitė tik naujausią, bet kontroversiškiausią „Migruojantys paukščiai“. Anyta irgi nekantriai laukia naujų romanų, visada būna viena iš pirmųjų juos perskaičiusių. Kuriančiam žmogui tokie artimieji – dovana.
– Kaip atrodo jūsų įprasta diena?
– Apibūdinsiu įprastą dieną tuo laikotarpiu, kai rašau rankraštį. Kiekvieną rytą pirma darbo dienos valanda būna skirta rašymui – atsisėdu su stikline vandens ir rašau. Esu lėta, bet nuosekli rašytoja ir stengiuosi nesekti, kiek žodžių ar puslapių parašau per tą laiką. Likęs laikas skirtas verčiamoms knygoms arba administraciniams reikalams. Kadangi dirbu savarankiškai, reikia ir pačiai tartis dėl darbų, dėl susitikimų su skaitytojais, prisidėti reklamuojant knygas, palaikyti ryšį su skaitytojais socialiniuose tinkluose. Be to, prieš kelis mėnesius pradėjau rašyti naujienlaiškį, tad kelias dienas būtinai skiriu naujiems tekstams.
Stengiuosi kasdien vis kitaip mankštinti kūną. Darbas sėdimas ir protinis, tad būtina išsijudinti, sportuoti. Praktikuoju jogą, einu į baseiną, vaikštau, vasarą važinėju dviračiu. Vaikščiojimas ir važinėjimasis dviračiu padeda rašyti – kol kūnas juda, tol sukasi mintys. Joga ir baseinas padeda išvalyti galvą. Vakaras – šventas poilsio metas. Beveik niekada nedirbu ir nerašau po 17 val. Man reikia daug laiko persikrauti ir pailsėti, tad vakarai skirti knygoms ir serialams, susitikimams, kartais – renginiams. Pernai kaip niekada tapo aišku, kad nerimas ir kūryba yra nesuderinami. Norėdama rašyti, turiu rūpintis savimi.
Vienišas užsiėmimas
– Ar dalyvaujate rašytojų susitikimuose, literatūros festivaliuose? Ką tokie renginiai jums duoda?
– Prisipažinsiu: esu intravertė, kartais patiriu socialinį nerimą, tad rašytojų susitikimuose dalyvauju retai, ypač pastaraisiais metais. Apskritai tai gera proga pabendrauti su bendraminčiais, pasidalyti vargais ir džiaugsmais, suprasti, kad ne vienas patiri tam tikrus dalykus. Nors gyvai susitinku retai, dalyvauju vienos virtualios rašytojų grupės veikloje – turime labai saugią erdvę dalytis ir vieni kitus palaikyti. Rašymas – vienišas užsiėmimas, tad įvairūs susitikimai, literatūros festivaliai, knygų mugės primena, kad tai gali būti ir socialus, vienijantis dalykas.
– Be artimųjų, gal turite kitų skaitytojų, kuriems leidžiate pirmiesiems perskaityti savo knygas?
– Taip, iš tiesų turiu būrelį vadinamų beta skaitytojų – jiems nusiunčiu romano rankraštį dar prieš kreipdamasi į leidyklą. Tarp pirmųjų skaitytojų yra ir artimų draugų, ir kolegų rašytojų. Visi jie – žmonės, kurių nuomone pasitikiu. Perskaitę rankraštį, jie pateikia pastabų ir komentarų, padeda tobulinti romaną. Pirmieji skaitytojai – tai ir savotiška testavimo aikštelė, pasitikrinimas prieš išleidžiant knygą į platųjį pasaulį.
– Kaip jaučiatės savo knygų premjerose? Ar tai labiau džiaugsmas, ar įtampa?
– Tai ir džiaugsmas, ir įtampa vienu metu. Knygos išlydėjimas į pasaulį – džiaugsmingas įvykis, juk tiek daug laiko būni su ja vienas, daug širdies sudedi į kūrinį. Išleista ir pristatyta skaitytojams, ji pradeda gyventi savarankiškai. Bet visada jaučiu ir įtampą, jaudulį. Manau, jei nesijaudinčiau per renginį, kažkas būtų negerai. Apskritai knygų pristatymo dienos būna kupinos stiprių jausmų. Esu itin jautrus asmuo, tad prieš knygų premjeras ir po jų stengiuosi skirti laiko sau, pabūti vienumoje. Jau būnu nusiteikusi, kad naktį po renginio ilgai neužmigsiu, kol nusės visos emocijos. Knygų pristatymai man daug jausmų suteikia, džiaugiuosi, kad galiu juos patirti.
Dar vienas darbo įrankis
– Gal pastebėjote, kad jūsų auditorija kinta, o galbūt atsirado nuolatinių gerbėjų?
– Esu labai dėkinga, kad turiu nuolatinių gerbėjų. Jie visada laukia naujų knygų, rašo šiltas žinutes, nekantrauja ir džiaugiasi su manimi. Tai didžiulė dovana, dalykas, kurį vertinu. Nemažai jų mane lydi ir palaiko nuo pat debiuto. Bet pastebėjau, kad su kiekvienu romanu skaitytojų ratas šiek tiek keičiasi, plečiasi. Labai natūralu – kiekviena mano knyga vis kitokia, vieniems labiau prie širdies lengva, neįpareigojanti „Tarp A ir B“ istorija, kitiems – „Migruojančių paukščių“ melancholija. Norisi pasinaudoti šia proga ir padėkoti visiems, skaitantiems mano romanus. Sykiu – ir skaitytojams, ištikimai palaikantiems lietuvių autorius. Kiekviena perskaityta knyga labai daug reiškia.
– Ką reiškia būti žinoma?..
– Nelaikau savęs žinoma. Taip, dabar esu viešesnis žmogus nei prieš, tarkime, penkerius metus. Bet rašytojų žinomumas vis dėlto kitoks nei, pavyzdžiui, aktorių ar dainininkų. Pastarieji kūrėjai turi tiesioginį ryšį su žiūrovais ar klausytojais, veidas ir balsas yra jų darbo įrankis. Rašytojai turi kur kas daugiau anonimiškumo. Jei nori, gali prisidengti pseudonimu ir gyventi kaip gyvenęs. Aš irgi svarsčiau tokią galimybę, bet vis dėlto nusprendžiau nesislėpti. Esu žmogus, mėgstu dėmesį, kartais norisi pamaitinti savo ego. Be to, smagu, kai galiu tiesiogiai bendrauti su skaitytojais – per susitikimus ar socialiniuose tinkluose. Tai ypatingas ir, prisipažinsiu, truputį keistas jausmas. Juk šiaip jau nesame sutverti pažinoti kelis šimtus, tūkstančius žmonių ar būti su jais pažįstami. Bet negaliu neigti – žinomumas padeda pasiekti skaitytojus. Dalyvaudama renginiuose, bendraudama socialiniuose tinkluose, va, ir interviu duodama, aš tarytum ištiesiu ranką, pasirodau – štai aš, o štai mano kūriniai. Gal sudomins? Rašant populiariąją literatūrą, šiais laikais priimta parduoti ir save, suformuoti asmeninį prekės ženklą. Tokios žaidimo taisyklės, ir nors ne sykį esu guodusis, kad man sunku užsiimti rinkodara ir reklama, kad daug mieliau tiesiog rašyčiau kur nors trobelėje, bet jei tik sėdėsiu kažkur miške ant kelmelio pasidėjusi knygas, sulauksiu nebent grybautojų. Tad į žinomumą, viešumą žiūriu kaip į dar vieną darbo įrankį.
Įdomus žaisliukas, bet…
– Kaip manote, ar rašymas turi ateitį? Yra besibaiminančių dirbtinio intelekto, technologijų ir t. t.
– Manau, rašymas ateitį tikrai turi. Taip, DI vis labiau populiarėja, angliškų knygų rinka, ypač savilaidos, jau pilna dirbtinio intelekto parašytų ir iliustruotų kūrinių. Lietuvoje, kiek žinau, kol kas išėjusi tik viena visiškai DI sukurta ir iliustruota receptų knyga (tai, beje, leidyklai garbės nedaro), sklando gandų, kad yra kas verčia pasitelkę DI. Bet dirbtinis intelektas, bent kol kas, nepajėgus visiškai pakeisti žmogaus kūrybos, jo fantazijos. DI nejaučia, tad nežino, ką reiškia, pavyzdžiui, išgyventi netektį, susilaukti vaiko, jam nepažini ta ramybė, kuri užplūsta tykią popietę stebint dangumi slenkančius debesis. Tad viso to autentiškai, nuoširdžiai, kūrybiškai pateikti DI negali. Tikiu, kad poreikis žmogaus kūrybai išliks. Juk kad ir kaip keičiasi technologijos, kad ir kiek anksčiau buvo gąsdinta televizija ar internetu, alkis knygoms išlieka. Beje, dėl DI naudojimo kūryboje turiu neigiamą nuomonę. Pasitelkus technologijas knygoms redaguoti, versti ar iliustruoti, atimamas darbas iš talentingų žmonių. Pripažįstu, DI – naujas, įdomus žaisliukas, bet kūrėjus noriu paraginti dažniau rinktis žmogaus darbą, užuot kūrus viršelį su technologijomis, ieškoti gyvų talentingų iliustratorių. Negana to, DI naudojimas kenkia aplinkai – skaičiuojama, kad vien visiems gerai žinomas ChatGPT per metus į atmosferą išmeta per 8 tonas CO2.
VIZITINĖ KORTELĖ
Rašytoja ir vertėja Ignė Ale / Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė gimė 1986 m. Marijampolėje.
1986–1997 m. gyveno Daukšių kaime Marijampolės rajone.
2004 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją.
2008 m. baigė leidybos bakalauro studijas Vilniaus universitete.
Nuo 2011 m. dirba savarankiškai.
Nuo 2017 m. gyvena Klaipėdoje.
Išleido romanus „Tarp A ir B“ (2021), „Geltona suknelė“ (2022), „Visi vieniši žmonės“ (2023), „Migruojantys paukščiai“ (2024) ir kulinarinę receptų knygą „Rytų Azijos virtuvė“ (2017).
Pomėgiai: knygos, filmai, joga, žygiai, kelionės.
