Rita LATVĖNAITĖ-KAIRIENĖ
Tėvynė
Įsimylėti Lietuvą galima akimirksniu.
Mylėti kas valandą, kas dieną, kas savaitę.
Ir laukti telefono skambučio.
Tavo šeima. Jie visi turi mobiliuosius telefonus.
Ir šiandien.
Tu lauki.
Lėktuvas išskrenda po šešių valandų.
Dar yra laiko.
Daug laiko.
Meluoji.
Naktis apkramtė. Tiksliau, spinta viešbučio kambaryje. Padarė įspūdį. O lova vienam per plati. Per kieta. Renatai – ne. Vaikams – ne. Šokinėtų, ridinėtųsi, vartaliotųsi, šėltų. Visi sutilptų. Po to pultų žaisti slėpynių. Spinta tam tiktų. Baugu, bet įdomu. Nes nežinai, kas viduje. Jie turėtų paskubėti, jei nori žvilgtelėti į spintą. Smalsumą iš tavęs paveldėjo. „Kur lendi? Kur leki?..“ – tai mama, tai jos tolimas balsas. Jau greit. Priglusi. Išsipasakosi. Ir vaikai. Tavo vaikai. Ji niekada jų neapkabino. Ir jie. Dabar apkabins. Tikrai apsikabins.
Švinta.
Tu lauki viešbutyje.
Tame pačiame viešbutyje, kuriame seniai seniai prasidėjo tavo pasaka, tūkstančio ir vienos nakties pasaka.
Renata važiuoja su vaikais.
Skuba.
Jaučiu, jaudinasi.
Nereikėjo taip tartis – na, būčiau išvargęs, nemigęs, bet būčiau grįžęs, padėjęs susiruošti, o dabar? Žinau, kad ji ne specialiai neatsiliepia: vairuoja, per rūpesčius užmiršo pakrauti mobilųjį telefoną. Skambinti vaikams? Neatsilieps, sukritę mašinoj miega. Na, nieko. Nieko baisaus. Suvenyrų parduotuvės Lietuvoje tik dešimtą atidaromos. Pakeliui į aerouostą sustos, šį tą giminaičiams nupirks. Renata… Nuolatos viena… Aš komandiruotėse… Nelabai susigaudo, ką pirkti… sako neįtiksianti… kitokios tradicijos… papročiai… bet mano gimines gerbia… skype’u bendrauja… o vaikus kaip myli… tokia… tokia tikra mama iš lietuviškų pasakų… gal todėl vaikai lietuviškas pasakas labiau mėgsta nei arabiškas. Klausosi išsižioję. Hm… Į spintą tikrai nosį norės įkišti. Būtinai prieš išskrendant žvilgtels. Spinta labai panaši, o gal tokia pat – tarsi dėdė Muhamedas būtų ją išraižęs. (Kai buvo dešimties, dėdė Muhamedas padovanojo spintą – tai buvo jo, auksinių rankų meistro, kūrinys. Spinta tebestovi jo vaikystės kambaryje. Ant durų raižiniai, o viduje…)
Bet jis jų sulauks.
Liko trys valandos.
Į parduotuvę nebeis. Nieko ir nereikia. Mama, broliai, seserys, dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės džiaugsis jo šeima. Jie – didžiausia dovana. Renatai patiks, tikrai patiks jo gimtinė – kaip ir jam – jos.
Dvi valandos.
Iki skrydžio dvi valandos.
Nė vienas telefonas neskamba, nė vienas neatsiliepia.
Jie jau čia?
Žinoma!
Iškrėtė pokštą – sulindo į spintą ir tyliai stebi, jiems įdomu, kaip aš toliau elgsiuosi: šilta… šilčiau… karšta… dar karščiau…
Ugnis!..
Atidarysiu spintą, apsimesiu supykęs, išsižiosiu, imsiu žiopčioti – ir tuo juos prajuokinsiu.
Ir Renatą.
Ir Leilą.
Ir Fatmą.
Ir Rūtą.
Ir Roką.
Bet kur spintos raktas?
Kur mano žmona, kur mano vaikai?!.
Kur mano tėvynė?!.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
