Lenkų kino plakatai – tai tema, prie kurios nesąmoningai kas keleri metai sugrįžtu. Ši meno šaka tarsi neišsemiamas lobynas su tūkstančiais unikalių plakatų, kuriuos visus apžvelgti neužtektų net kelių knygų, jau nekalbant apie trumpą straipsnį. Kažkada buvau jais taip susidomėjęs, kad, išvykęs atostogų į Varšuvą, pirmiausia aplankiau plakatų muziejų. Net mano viengungio kambaryje kadaise kabėjo kelios lenkų dizainerių reprodukcijos. Tad šiuo trumpu tekstu pasistengsiu glaustai pristatyti, kuo lenkų kino plakatai ypatingi ir kuo jie skiriasi nuo įprastų holivudinių plakatų.
Andrius RAMANAUSKAS
Beprotiški ir radikalūs
„Plakato esmė ir funkcija – tuo pačiu metu ir gintis, ir pulti. Plakatas turi apsiginti prieš jį supančią aplinką, kitus šalia jo kabančius plakatus ir gatvės architektūrą. Kartu jis turi atakuoti pro jį žengiantį praeivį. Puolimo būdai gali būti skirtingi: vienas veiksmingiausių, mano nuomone, yra netikėtas puolimas iš pasalų. Panašumas yra plakato priešas ir jį nužudo“ (Janas Leníca, plakatų dizaineris).
Paprastai kalbant, kino filmų plakatai vienu žvilgsniu turi pavergti praeivio širdį ir įtikinti, kad verta skirti dvi valandas gyvenimo istorijai, apie kurią nieko nesi girdėjęs. Jų kilmė – beveik tokia sena kaip ir pats kinas. Vos tik broliams Lumière’ams išradus judančius vaizdus 1890-aisiais, kažkas paėmė teptuką ir pradėjo reklamuoti filmus. Iš pradžių plakatai buvo tik dviejų rūšių. Skambūs užrašai be paveiksliuko, nes tokius buvo daryti pigiau ir patogiau, arba tik paveiksliukas, susijęs su filmu, bet be jokių užrašų. Tokį plakatą galėjai lengviau platinti ir kiekvienas miestas ar šalis užklijuodavo ant paveiksliuko savo informacinį tekstinį pranešimą.
Vėliau, išsivysčius kino industrijai, filmo plakatų menas taip pat susiformavo, ir jie buvo kuriami pagal tam tikras taisykles. Plakatas – tai tarsi pirmasis pasimatymas su filmu: svarbu ne tik padaryti įspūdį, bet ir duoti užuominą, ar tai bus romantiškas pasivaikščiojimas po saulėlydį, ar naktinis pabėgimas nuo zombių. Jis turi būti kaip gero romano viršelis – atskleisti žanrą ir pasakojamas temas, viską supakuojant į patrauklų reginį. Žiūrovai dar nematė anonso, dar neskaitė apžvalgos, bet plakatas jau turi sušukti: „Šis filmas – tau!“
Kai kino kompanijos randa sėkmingą rinkodaros receptą, jos jo laikosi tol, kol jis padeda parduoti bilietus. Tačiau kelis dešimtmečius komunistinėje šalyje egzistavo meninis judėjimas, kuris individualią išraišką propagavo neregėtais tempais. Pagal šiandienos standartus lenkų kino plakatai atrodo absoliučiai beprotiški ir radikalūs: sveiki atvykę į beprotišką lenkų kino plakatų pasaulį.
Kaip meninė interpretacija
Lenkų filmų plakatai, ypač sovietų okupacijos ir pokario komunistiniu laikotarpiu (maždaug 1945–1989 m.) išsiskyrė iš vakarietiškų plakatų tiek stiliumi, tiek paskirtimi. Vakarietiški plakatai, ypač Holivudo plakatai, pirmiausia buvo komerciniai produktai, kuriais siekta parduoti bilietus pasitelkiant Holivudo žavesį, aiškų pateikimą ir kino žvaigždžių patrauklumą. Vakaruose filmų plakatus kūrė ir iki šiol kuria rinkodaros skyriai arba agentūros, siekdamos kuo didesnio pelno. Juose dažnai būdavo vaizduojami pagrindinių aktorių fotoportretai arba iliustracijos, aiškus, atpažįstamas filmo pavadinimas, veiksmo ar emocijų kupinos iliustracijos su nuspėjamomis žanro užuominos per spalvų gamą ir šrifto parinkimą.
O Lenkijoje priešingai – plakatas buvo traktuojamas kaip meninės interpretacijos, o ne tiesioginės reklamos forma. Plakatus kūrė kvalifikuoti grafikai, dažnai įgiję dailininko išsilavinimą universitete, todėl juose atsispindėjo konceptualesnis, siurrealistiškesnis ir metaforiškesnis požiūris.
Ironiška, bet Lenkiją valdant komunistiniam režimui, kuris kontroliavo žiniasklaidą ir pranešimus, lenkų menininkai rado kūrybinę laisvę abstrakcijoje. Užuot apsiriboję filmų kadrų ar žvaigždžių atvaizdų reprodukavimu, jie dažnai gaudavo minimalią informaciją apie filmus – kartais tik siužeto santrauką – ir visišką laisvę juos vizualiai interpretuoti. Taip atsirado svajingi, simboliniai vaizdai, drąsi, eksperimentinė tipografija, dėmesys nuotaikai ir psichologiniam tonui, o ne pažodiniam turiniui.
Vakaruose plakatai buvo didesnės reklaminės infrastruktūros dalis – juos papildė reklaminiai videofilmukai, straipsniai ir interviu su įžymybėmis. O komunistinėje Lenkijoje vakarietiškų filmų prieinamumas buvo ribotas, todėl plakatai dažnai būdavo vienintelis vizualus filmo pristatymas žiūrovams. Menininkai akcentavo konceptualų pasakojimą ir emocinį rezonansą, dažnai mažai atsižvelgdami į rinkodaros konvencijas, nes nereikėjo prisitaikyti prie kapitalistinių žaidimo taisyklių. Be to, tai Holivudo studijoms nelabai rūpėjo, o jei ir rūpėjo, jos nelabai galėjo turėti įtakos, kaip jų filmai reklamuojami už geležinės uždangos.
„Lenkijoje plakatų menas galėjo vystytis nevaldomas komercijos, taip pat dėl palankių gamtinių sąlygų. Mūsų gyvenimo būdas ramesnis, miestai mažesni. Mūsų miestai nėra paskendę didžiulių reklamos ir neoninių šviesų džiunglėse, kurios praryja mažą spausdintą popieriaus lapą“ (J. Leníca, plakatų dizaineris).
Turėjo daugiau laisvės
Lenkų plakatai dažnai buvo piešiami ir tapomi rankomis arba iliustruojami, visiškai vengiant fotografijos ir fotomontažo, kuris buvo populiarus grafikos stilius ankstyvuoju sovietmečiu. Rankų darbo piešiniai sukūrė vizualiai turtingą ir įvairialypę kūrybą, kurioje modernizmo įtaka derėjo su siurrealizmu, ekspresionizmu ir avangardiniu dizainu.
Nors plakatų kūrėjai gyveno represiniame ir griežtai cenzūruojamame režime, jie turėjo stebėtiną kūrybinę laisvę. Ši laisvė buvo gana atsitiktinė. Kitaip nei to meto laikraščiai, knygos ar filmai, plakatai valdžios institucijų buvo laikomi palyginti nekenksmingais. Valdžia nelaikė kino filmų plakatų tiesioginės politinės informacijos skleidimo priemonėmis. Todėl cenzoriai jiems skyrė mažiau dėmesio, palyginti su politiškai jautresne žiniasklaida. Dėl tokio nepakankamo tikrinimo menininkai turėjo daugiau erdvės eksperimentuoti, diegti naujoves ir net slapta įterpti subtilią simboliką, asmeninę išraišką ir sovietinio režimo kritiką.
Nematydama grėsmės, valdžia toleravo abstraktesnes, siurrealistines ar dviprasmiškas meno formas, jei jos atvirai nekritikuodavo jos. Šioje santykinai liberalesnėje aplinkoje plakatų dailininkai rado dar daugiau galimybių eksperimentuoti su stiliumi, metaforomis ir psichologine gelme.
„Visi sutarėme, kad valstybinio kino instituto vadovas neturėtų tikėtis, jog kursime kažką panašaus į japoniškus, amerikietiškus, rusiškus ar šveicariškus plakatus. Aš stengiausi atrasti filmo esmę. Stengiausi pajusti, kokį įspūdį man daro filmas, nesvarbu, ar tai būtų lyrinė juosta, komedija, drama, sporto ar karo filmas. Šią esmę norėjau iliustruoti mano kalba ir savaip“ (Henrykas Tomaszewski’s, plakatų dizaineris).
Tuo metu Rytų bloko vizualinėje kultūroje dominavo du stiliai: fotomontažas ir socialistinis realizmas. Fotomontažas – fotografijos ir tipografijos derinimas, siekiant sukurti dramatiškas, dažnai herojiškas kompozicijas. Socialistinis realizmas – tai valstybės reikalaujamas stilius, kuriame vaizduojami idealizuoti darbininkai, kareiviai ir lyderiai, turėję kelti optimizmą ir stiprinti ištikimybę režimui.
Kūrė išradingiau
Tačiau lenkų dailininkai greitai nukrypo nuo tradicijos ir kūrė išradingesniu, tapybiškesniu stiliumi. Atsirado gausi stilių įvairovė. Štai pagrindiniai lenkų filmų plakatuose naudojami meniniai stiliai.
Ekspresionizmas. Lenkų dailininkai dažnai naudojo iškreiptas formas, perdėtus gestus ir intensyvias spalvas emocijoms perteikti. Tai buvo ypač veiksminga reklamuojant siaubo filmus, dramas ar psichologinius trilerius.
Siurrealizmas. Lenkų plakatų dailininkams didelę įtaką darė Europos siurrealizmas, vaizduojami sapnus primenantys vaizdai, simboliniai sugretinimai ir vaizdinės metaforos. Sudėtingos idėjos ar paslėptos filmo temos buvo išreikštos dažnai naudojant tik vieną stiprų ir įsimintiną vaizdą.
Abstraktusis menas. Užuot pažodžiui vaizdavus personažus ar įvykius, tonui ar įtampai perteikti buvo naudojamos abstrakčios formos ir tekstūros. Toks požiūris radikaliai skyrėsi nuo pažodinio vaizdavimo, matomo Vakarų ar sovietiniuose plakatuose, ir leido atvirai interpretuoti.
Kubizmas ir konstruktyvizmas. Kai kuriuose plakatuose buvo naudojamos aštrios geometrinės formos ir kampuotos kompozicijos, pasitelkiant kubizmo ir konstruktyvizmo tradicijas.
Humoras ir groteskas. Dar vienas lenkų plakatų meno bruožas – juodas humoras, ironija ir groteskiška karikatūra. Ypač vakarietiškų komedijų ar absurdo filmų plakatuose dailininkai kurdavo perdėtus, įmantrius ar net nerimą keliančius portretus, kurie veikdavo kaip socialiniai komentarai.
Panašius procesus galima įžvelgti ir kitose buvusiose sovietinio bloko šalyse. Čekija turbūt būtų artimiausias pavyzdys. Tačiau lenkai savo mastu ir įvairove pirmauja. Šiandien lenkų filmų plakatai visame pasaulyje vertinami dėl savo drąsaus kūrybiškumo, vizualinės raiškos ir ilgalaikio kultūrinio poveikio. Filmų plakatai yra itin kolekcionuojami meno kūriniai, kuriuos vertina dizaino entuziastai, muziejai ir privatūs kolekcininkai visame pasaulyje. Originalūs plakatai, ypač sukurti 1950–1980 m., dažnai parduodami aukcionuose, galerijose ir interneto platformose. Kainos gali siekti nuo 20 eurų už reprodukciją iki 5 000 eurų už originalą.
„Plakatų menas man atrodo artimiausias džiazui: jame svarbiausia sugebėti savaip pagroti kieno nors kito melodiją“ (J. Leníca, plakatų dizaineris).
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
