Alma RIEBŽDAITĖ

Ką kalbėjo Sniežana

 

nusprendžiau stebėti save,

kas man yra įdomu,

kaip priimu realybę

 

už lango tolumoje autostrada tyliai švilpė mašinos,

pasiekdavo sunkaus aparato ritmiškas garsas

lyg šalia alsuotų dinozauras iš filmo,

ant įmonės atstovo pliktelėjusios galvos pastebėjau gumbą,

mintyse pavadinau jį vienaragiu

 

paskui pasirodė gražuolė personalistė,

ką ji kalbėjo, irgi negirdėjau,

stebėjau, kaip šviesa krenta ant Sniežanos balto veido ir kaklo,

galvoju, čia man vienai taip ar visiems

 

pilkos gamyklos sienos buvo nykios,

o žmonės visą dieną dirbantys prie kompiuterio liūdni,

nors viskas žiauriai progresyvu,

mačiau, jie ruošėsi valgyti pyragėlį

 

papasakojau šią istoriją draugui,

klausėsi jis manęs,

skrolindamas socialiniame tinkle

 

įsijungę televizorių atsigulėme į lovą,

užkišo ranką už kelnaičių,

vėliau padėjo ją ant krūties,

bučiavau jo veidą, o jis kalbėjo

„Jėzau, kaip gera“

 

kas, jei mes visiškai negirdime

vienas kito, kas, jei viskas,

ką kalbame, yra neįdomu

 

kur yra Viešpats,

mūsų mergaitė

 

 

Beprotiškas pasaulis

 

Mano pasaulyje obuolių

niekas nevadina obuoliais,

sakom:

nori Gravenšteino

ar stiklinio Žigulinio?

Pageidauji Rudens dryžuotojo?

Lyberčiai vėliau,

sultingiausi Paularedai,

o štai šitie be pavadinimo nevalgomi, bet fotogeniški.

Golden Delicious aprašė

toks lietuvių kilmės poetas iš Amerikos,

pagal profesiją inžinierius.

Discovery,

Sierinkinis,

Honey Goldas,

Ničnerio žemuoginiai,

Bogatyrius.

Antaniniai skanūs, bet nuobodūs,

juos žino visi.

 

Ką valgai?

Kortlendą?

 

Avietės čia vadinamos

Sugana, Polka ir

Puranna rosa,

 

žinom, auksinis obuolys –

tai cidonija, svarainio sesė,

panaši į kriaušę.

 

Žiūriu pro langą ir negaliu patikėti savo ausimis, tuo,

ką lyg niekur nieko sakau:

 

„Katalpos kamienu liuoksi bukutis.“

 

Japoninis puošmedis jau nuogas,

atsisakęs savo prabangių vardinių drapanų.

 

Kažkada seniai seniai Katsura tree augo Mėnulyje.

 

Dabar žemėje vėlų rudenį

skleidžia sode karamelės kvapą.

 

Ar aš išprotėjau?

 

 

Japoninis skirpstulas

 

kartais sunku būti

tiesiog laimingai

rojaus sode,

 

būna, kad pasiilgsti žemės,

kur tavęs niekas nemyli,

kur juodas vargas,

kur be proto gilūs pusnynai

vienatvės

ir spindi šalta begalinė žiemos dykuma,

 

 

o čia

kledrastis,

katalpa,

kalopanaksas,

kalikantas,

kartuolė,

kukmedis,

 

tavo didelės grubios rankos

paspendžia pelėms spąstus

sumeistrauja drozofilų gaudyklę,

galime rinkti slyvas, abrikosus, persikus,

kriaušes ir obuolius

medžių viršūnėse,

gliaudyti riešutus,

jos vairuoja traktorių,

pjauna žolę,

parneša vynuogių,

turi šautuvą

ir tris lesyklas,

skiepija vaismedžius,

gamina tiramisu ir vinegretą,

džiausto skalbinius,

sutvarko elektrą,

sodina rožę ir

moka naudotis bulgarke,

 

galva orientuojasi miške pagal saulę,

 

sapnavau,

kaip tūkstantis Zelkova serrata lapelių

naktį liečia mano kūną, glosto

 

pabusk,

sodininko rankos

tai, mieloji

 

 

Tavo žmonos suknelės

 

tu sakei man jas sudėti į maišus,

suknelės buvo dailios, elegantiškos, klasikinio stiliaus,

daugiausia L dydžio, gražios, viena kita M ar XL,

bet ne mano skonio: tvarkingos

 

ir kai sukabinau į spintą savąsias, pajutau skirtumą:

pas mane vyravo tamsios spalvos, oda, tigriniai raštai,

jokios šviesos ir gėlyčių anei burbuliukų,

mano suknelės buvo liūdnesnės už lapkričio lietų,

kupinos žvėriško ilgesio, kai kurios per ankštos,

daug besitampančių,

dalis buvo iš antrų,

galbūt mirusių žmonių

rankų

 

liečiau tavo sukneles ir galvojau apie savo laikinumą,

kad mano suknelės gyvens trumpiau

nei tavosios

 

taip jau atsitiko, kad šiemet į žemę sodinau tulpių svogūnėlius,

ruošiau vynuoges žiemai,

ravėjau braškes,

negali būti, kad bus uogų,

kad vynuogės išleis savo žalius ūglius

ir iš džiaugsmo lips sienomis

 

nebuvo baisu:

nesitikėjau amžinybės savo drabužiams,

dviračiui,

akiniams,

meilei,

eilėraščiams nepavydėjau,

kurie gyvens tik truputį

ilgiau už mane

 

kodėl tu mirei,

jei buvo tiek daug šviesos,

o aš gyvenu tamsoje

tiek ilgai,

 

dabar tik sulaukti pavasario,

kai gėlės pražys ant žemės juodos suknelės

 

 

Red Gravenštein

 

ji išdaužo visus namų langus,

kirviu sukapoja jo rūbus ir padega,

apie indus

aš jau nekalbu

 

Jis norėjo, kad jai būtų gera.

 

nagais subraižo baldus, pradreskia pagalves,

išbado paveikslus, sukandžioja šunį,

išlaižo raides ir skyrybos ženklus iš knygų,

pradeda judinti dangų,

prileidžia daug debesų į namus

 

Jis taip norėjo, kad jai būtų gera.

 

ji pradeda lupti ozono sluoksnį

ir žingsnis po žingsnio metodiškai ardyti

Paukščių tako galaktiką

lyg šioji būtų jai nepažinus

sapno tranzistorius

 

Jis tik norėjo, kad ji šypsotųsi.

 

ir tada ji pažvelgė į jį,

nuo ilčių varvėjo kraujas,

jie nepasidalijo vieno obuolio,

visata laikėsi ant Pi plauko,

tuoj bus demontuotos visos idėjos

 

Jis taip stengėsi ir darė viską, kad ji būtų laiminga!

 

Štai! Ji tuoj sunaikins būties namus.

 

Grabšteinas rojuje neištveria.

Dievas tylėjo.

Dievas mirė iš juoko.

 

Ir tada… tada jis išsinėrė iš kailio –

leido jai paliūdėti.

 

 

Saldus gyvenimas

 

tu nori saldaus pasaulio,

sustingusios aukšto kalibro šypsenos

čia ir dabar

tobulų bumbuliukų,

amžino torto!

 

mano dienų pievose

žydi visos gėlės:

baltos it ką tik gimusio kūdikio,

kuris dar nežino, kaip jį subjauros gyvenimo rūgštis,

bet greičiau padabins,

taip pat sidabrinės,

primenančios mėnulines svajas ir auksinės,

menančios saulę ir lobius,

varvančios krauju, primenančios dangų

ir pragarą – visos gyvenimo spalvos,

 

man patinka demonai,

kurie gyvena tavo galvoje,

man patinka demonai,

kurie veši manojoje,

mieli demonai, kurie užauga tarp, tai ne mes,

tai mūsų demonai

myli viens kitą

ir dauginasi

 

slibinai, aršūs ir ramiai gulintys,

pakutenk man paausį, uždegsiu cigaretę,

suvalgysiu tavo draiskanotą

princesę, ji gyvens mano pilve ir puotaus – – –

 

Todėl neūžkite man į galvą

apie nuobodų pozityvą,

ūžkite vėjai apie įvairiaspalvę šviesą,

gūdžius saldainius,

liūdną džiaugsmą,

bjaurias tiesas

numelioruotam žmogui.

 

 

Keistutis

 

Kas galėjo pagalvoti,

jog pasaulis gali būti

toks turtingas?

 

Čia auga Sulanžo magnolija.

Sparnavaisiai,

skristukai

yra. Biologija,

kupina poezijos:

gražiai dera Keistučio obuoliai,

internete jų nerasite.

 

Kartais poetai ieško keistų žodžių,

kuria juos, kas galėjo pagalvoti,

kad jų pilna realybėje,

negirdėtų,

niekam nežinomų uknolių.

 

Esu protinga idiotė,

tu esi protingas idiotas,

mes visi esame

protingi idiotai,

o realybė realiatyvi.

 

Išėjusi iš Rojaus

pamačiau žemę kaip sodą –

nykų, nusiaubtą,

be šeimininko.

 

Nenoriu gyventi pasaulyje,

kur obuoliai vadinami tiesiog obuoliais.

 

 

Pasaulio pakrašty

 

po darbų sode gulime lovoje apsikabinę

prie įjungto televizoriaus,

kurio paprastai negirdžiu,

nebent per panoramą diktorė skelbia

naujausias žinias apie ateivius

 

beveik išnykusiame Meškelių kaime

į kaulus skverbiasi

radioaktyvi ramybė

 

ant pečiaus tu verdi Ferganos plovą

ir planuoji, kaip virsi Samarkando

su auksinėmis razinomis,

iš rūsio parnešei Rudeninių dryžuočių,

sakai, einam į lauką pažiūrėti mėnulio