Klaipėdoje balandžio 30 – gegužės 3 d. praūžė tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Materia Magica“. Jį organizuojantis Klaipėdos lėlių teatras kvietė žiūrovus pamatyti spektaklius, kuriuose žmonės atsigręžia į gamtą, nugali savo puikybę, randa išeitį ir viltį, jėgų įveikti vidines tamsumas ir ieškoti grožio šalia visų baisių dalykų, kurie vyksta aplinkui. Festivalyje dalyvavo teatrai iš Prancūzijos, Slovėnijos, Lenkijos, Izraelio, Norvegijos ir Lietuvos. Parodyta net 13 spektaklių vaikams ir suaugusiesiems, kino animacijos programa mažiesiems žiūrovams, surengtas performansų vakaras, atidaryta miniatiūrų paroda. Kartu su lėlių teatro režisieriumi Rimu Driežiu iš Vilniaus, teatrologe Salomėja Burneikaite, rašytoja Sondra Simana aptarėme šių metų „Materia Magica“ festivalį, kėlėme klausimus, ieškojome atsakymų, bandėme lyginti, kuo šis festivalis išsiskyrė iš kitų, kurie spektakliai padarė didžiausią įspūdį, o kurie, atvirkščiai, nepateisino lūkesčių.
Jūratė GRIGAITIENĖ
„Materia Magica“ ypatumai
Driežis: Taip jau nutiko, kad visus Klaipėdoje surengtus lėlių teatrų festivalius mačiau. Stebėdavau absoliučiai viską – nuo animacinės programos pradžioje iki pat pabaigos. Ir galiu drąsiai sakyti, kad visi festivaliai buvo puikūs, su įdomia programa. Kolekcija visada vertinga, net ir turint ne ypač didelį biudžetą. Klaipėdos lėlių teatras demonstruoja teatrinę išmintį ir spektakliais, ir renginiais, ir festivaliu „Materia Magica“. Neišpūstas, neperteklinis. Šiemet animacinėje programoje nebuvo filmų suaugusiesiems. Paprastai kolekcijoje būdavo dvi programos – vaikams ir suaugusiesiems. Tuo man ši programa šiemet buvo išskirtinė. Priežasčių nežinau. Visi filmai buvo miniatiūriniai, bet solidūs. Juokavau, kad titrai būdavo ilgesni nei pats animacinis filmukas. Anksčiau būdavo 4 ar 5 filmukai per valandą, o šiemet jų buvo parodyta apie 20 per tą patį laiką. Po filmų peržiūros nugirdau vienos jaunos žiūrovės repliką, kad atrodo, jog visi filmai vienodi. Vizualinė kalba panaši, nors juos kūrė skirtingų šalių ir skirtingo kūrybinio braižo menininkai. Bet tikrai pozityviai vertinu. Nėra teksto, nebent buvo galima buvo išgirsti ištiktukus, bet ne rišlų dialogą. Gana rafinuotos istorijos pasakojamos tik vaizdų kalba. Nors siužetai sudėtingi, bet viską buvo galima suprasti. Dar viena gera festivalio savybė, kad per trumpą laiką gali pamatyti ne tik naujų užsienio kūrėjų spektaklių, bet ir saviškių lėlininkų panoramą taip pat. Profesionalams tai neįkainojama patirtis, suteikianti galimybę susidaryti bendrą lėlių teatro vaizdą, vertinti, palyginti vieną teatrą su kitu.
Simana: Ne visus festivalio renginius mačiau, bet atrodo, kad šiemet jis plačiai pasklido po įvairiausias miesto erdves – nuo savųjų nedidelių erdvių iki Klaipėdos muzikinio teatro bei alternatyvios erdvės „Klaipėdos energijoje“, kur veiksmas vyko šalia mirksinčių elektrinės įrenginių. Ši aplinkybė gana tiksliai koreliavo su slovėnų spektaklio „Transportas: krovinys” siužetu. Plius LMTA Menų fakulteto mokomosios klasės ir mokomasis teatras bei šalia esantis Skulptūrų parkas, o kur dar veiksmas „Hofo“ angare… Miesto įsilėlinimo geografija suteikė smagios, jaunatviškos energijos festivalio erdvinei struktūrai išsipildyti.
Kitas dalykas, kuris mane visada nustebina festivalio „Materia Magica“ metu, – suvažiuoja labai įdomi lėlininkų bendruomenė. Šie žmonės kitokie nei dramos teatralai. Jie dirba su mažais, negyvais objektais ir perteikia didelio pasaulio vaizdinius. Lėlininkai yra vaizdinių fakyrai, įpučiantys ugninius paveikslėlius, kurie prieš žiūrovų akis virsta sklendžiančiais pelenais.
O šio festivalio prancūziškoji linija neabejotinai buvo pagrindinė vertikalė, ant kurios susivėrė festivalio spektakliai, ypač paskutinis „Edita ir aš“, papirkęs žiūrovus profesionaliu, organišku lėlės, balso, siužeto ir bendravimo su publika valdymu.
Burneikaitė: Būtų keista, jei Klaipėdoje gyvendama nuolat ir būdama su Klaipėdos lėlių teatru nuo pat jo pradžios, būčiau praleidusi nors vieną lėlių teatrų festivalį. Tiesa, žiūrovai pamena, kad pradžioje jis vadinosi „Karakumų asilėlis“. Bet juk sustiprėjo, išaugo, įgijo daugiau jėgos ir dabar jau tarptautinėje erdvėje atpažįstamas kaip „Materia Magica“. Šiemet neturėjau galimybės pamatyti animacinių filmų programos, bet spektaklių nepraleidau. Beje, labai dėmesingai festivalio organizatoriai surenka publiką, iš anksto rezervuodami vietas nuolatiniams žiūrovams. Taip pat ir savanorių pulkelis labai atsakingai darbuojasi nebe pirmą kartą.
„Kontūrai“
Driežis: Nebuvau matęs Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Kontūrai“. Man tai buvo šio festivalio viršūnė. Akivaizdus tikros, organiškos kūrybos, gimusios per eksperimentą ir ieškojimus, pavyzdys. Dažnai esame nesuprasti. Pavyzdžiui, dramoje vieną sceną aktoriai gali repetuoti ilgai, kol atranda tiksliausią atspalvį – komišką, dramatišką, tragišką… O kad lėlių teatre be aktoriaus dar ir materija turi teisę į kokybišką repeticiją, dažnai yra pamirštama. Mes tai vadiname repeticija su materija arba materijos repeticija. Spektaklio „Kontūrai“ šiaip prisėdęs ir pagalvojęs nepadarysi. Reikia ilgai ieškoti, eksperimentuoti, atrasti, o tada viską įpinti į dinaminį spektaklio audinį. Man šio festivalio brangenybė yra ne užsienio spektakliai (nors ir ten buvo labai įdomių atradimų), bet klaipėdiečių „Kontūrai“.
Burneikaitė: Man buvo malonu išgirsti R. Driežio nuomonę apie šį spektaklį. Juk galėčiau būti palaikyta neobjektyvia, kaip saviškė. Bet tikrai buvo vaisingas kūrybinis Šeiko teatro ir Klaipėdos lėlių teatro bendradarbiavimas. Judesys, šešėliai, atvaizdo išgavimas išgaunant nenuspėjamą judesį kartu su minties posūkiu – gražu, įdomu, nelaukta, išraiškinga, nematyta.
Driežis: Man atrodo, viskas, kas įdomiausia šiuolaikiniame lėlių teatre, vyksta būtent Klaipėdoje.
Grigaitienė: Čia reikėtų paminėti ir nemažus nuopelnus priskirti uostamiesčio teatrinės mokyklos vienai iš įkūrėjų režisierei, dramaturgei, dailininkei Jūratei Januškevičiūtei ir jos tuomet dar Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar LMTA) parengtiems mokiniams, kurie perėmė, papildė ir tęsia lėlių teatro tradiciją uostamiestyje.
Simana: „Kontūrai“ – išties įspūdingas spektaklis dėl koncentruotos energijos, meditacinės būsenos, kone teatrinio stebuklo, kuris gimsta iš žmogaus vienatvės, kūniškosios substancijos virpėjimo, anapusybės šešėlio ir žiūrovų kvėpavimo. Tik, mano galva, šiam spektakliui reikalingas atstumas tarp žiūrovų ir aktorės (Dovilė Binkauskaitė). Jei jis būtų didesnis, į tolį fokusuojamas žvilgsnis stipriau sukabintų šešėlio, žmogaus, atminties ir vaizduotės struktūras.
„Transportas“
Grigaitienė: Šio festivalio vienas iš išskirtinių bruožų buvo slovėnų režisieriaus Tino Grannaro inicijuotas tarptautinis projektas, kuris 2024–2025 m. sezone sujungė net šešis teatrus iš Slovėnijos, Estijos, Lietuvos, Čekijos ir Lenkijos. Taip gimė klaipėdiečių festivalyje parodyti trys struktūriškai ir tematiškai susipynę spektakliai – „Transportas: išvykimas“ (Liublianos lėlių teatras, Slovėnija), „Transportas: krovinys“ (Mariboro lėlių teatras, Slovėnija) ir „Transportas: jungiamieji skrydžiai“ (Balstogės lėlių teatras, Lenkija), nagrinėjantys transporto problemą – kaip vieną iš pagrindinių negatyvių globalizacijos padarinių.
Driežis: Buvau sužavėtas Liublianos lėlių teatro projektu, kuriame potvynis nuplauna namą. Netikėtas pasirodė nejudančių mažų figūrėlių, tarsi šachmatų figūrų dėliojimas. Miniatiūrinės figūros darė įspūdį, nes asocijavosi su žmonių gyvenimu. Taip, jos yra mažo mastelio, sunku įžiūrėti. Bet ir nereikia, užtenka, kad jos inspiruoja veiksmą. Punktyrais nusako, o žiūrovai patys kuria savo istorijas. Žmonės pasistatė namus, o potvynis nuplovė ne tik gyvenamąjį plotą, bet ir jų džiugų, laimingą gyvenimą. Liko tik prisiminimai. Laimė, kad gyventojai liko gyvi, bet prarado kažką sau brangaus. Reikėjo kurti gyvenimą iš naujo ir jau kitoje vietoje. Buvo įdomu, kaip atrodys kitos dvi dalys. Teatro iš Mariboro spektaklio „Krovinys“ pagrindinis įvykis – greitkelio avarija ir viskas, kas aplink ją sukasi, jau mažiau mane žavėjo. Visai kita istorija, tačiau teatro raiškos žodynas išliko tas pats. Lenkų „Jungiamieji skrydžiai“ dar labiau nuvylė. Laukiau kažkokios interpretacijos, kito požiūrio kampo, autentiškos raiškos. Tačiau visi kūrė tame pačiame scenovaizdyje, ta pačia režisūrine kalba. Nelabai pagavau šio projekto esmę ir prasmę. Galbūt šis serialas tik paraiška ateityje kurti animacinį filmą? Aš nežinau, tik spėju. Kilo klausimas, kodėl skirtingų šalių režisieriams neleista scenografiškai interpretuoti gautos istorijos. Man tai pasirodė kaip trūkumas. Scenografijos iš lėlių teatro negalima išbraukti, nes tai privalomas dėmuo. Kitu atveju tai tampa masinės gamybos produktu. Man tai priminė, kaip po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje atsirado poreikis namuose turėti lietuviško Rūpintojėlio skulptūrėlę. Yra poreikis, todėl greitai atsidaro ir pasiūla. Fabrikiniu būdu, pasitelkiant šiuolaikines technologijas, imta tiražuoti ir masiškai mugėse pardavinėti lietuviškų rūpintojėlių kopijas. Blogiausia, kad jos buvo pristatomos kaip autentiški, liaudies meistro rankų darbo kūriniai, nors iš tiesų visos buvo identiškos.
Simana: Mačiau tik slovėnų „Krovinį“. Siužeto pasakojimas jau nuo pradžių aiškios atomazgos link – avarijos greitkelyje – buvo reikalingas, kad atskleistų paprasto žmogaus santykį su darbu ir jo vidinę būseną. Tarsi skaitytum knygą, kuri parašyta sąmonės srauto technika. Žiūri, stebi ir įsivaizduoji (kaip filme), ką furos vairuotojas jaučia, kai prostitutė beldžiasi į mašinos duris, kai jis žaidžia su palikta maža mergaite, kai laiko rankose jos pamestą kamuoliuką – nostalgija, švelnumas ir vidinė įtampa, dirbant darbą iš reikalo, o ne pašaukimo. Spektaklio pabaigoje, po avarijos paaiškėja, kad vairuotojas nežuvo, jis pabėgo iš įvykio vietos. Nelaimingo, užstrigusio žmogaus istorija su pabėgimo pabaiga, papasakota šaltu, faktologiniu tonu, diagnozuoja šiuolaikinio žmogaus dvasinio klaidžiojimo būseną.
„Opusas II“…
Simana: Prancūzų „Opusas II” – tai odė vienišo žmogaus tvirtybei, jo kelionei per gyvenimo dykrą, nepaisant to, kad jis nežino, kur veda kelias ir kada bus poilsio stotelė. Totalitarinio rėžimo kareivio batas, šiurkštus ir dehumanizuotas santykis su giliąja žmogaus būtimi – tai temos, kurias prancūzai paserviravo ant ilgo, plataus ir banguoto paviršiaus, atstojančio tuščio (nes nėra žmogiškumo) pasaulio kraštovaizdį. Panaudotas kontrasto principas: didelis (stalas) – mažas (žmogus), vienas (einantis savo keliu) – masinis (paradas, nugarmantis į prarają), trumpas (lėlės) – ilgas (lėlę valdanti kartis). Lėlė valdoma lyg senovinio šulinio svirtimi – simboliškai galima įžvelgti spektaklio nusileidimą į tamsiausius, šalčiausius žmonijos išbandymų šulinius. Įspūdingas šio spektaklio garsinis takelis, preciziškai tikslus ir švarus.
Driežis: Reginys paliko tikrai gerą įspūdį. Teatrinis eksperimentas, ieškojimas pakeliui į kažką. Panaudotos labai skirtingos faktūros, medžiagos, žaliavos (silikonas, porolonas, medžio drožlės, gipsas, metalas, akmuo ir kt.), tačiau pats reginys nenukentėjo, išliko vienos prigimties, vientisas ir provokuojantis įvairias mintis. Spektaklis skirtas suaugusio žmogaus patirčiai, bet eksperimento dėlei su įdomumu pažiūrėčiau, kaip jį priima vaikai. Manau, jiems ši stilistika būtų labai priimtina. Turbūt kūrėjai turėjo savo istoriją, bet nuoseklaus dramaturgijos pagrindo čia neįžiūrėjau. Tačiau ji buvo tokia neprikišama, kad leido kurti savo istoriją. Man filmas trūkinėjo. Aš siužetą dėliojausi pats. Buvo daug įvairių materijų kompozicijų, bet tai nebuvo trūkumas, greičiau privalumas. Reginys kėlė asmeninius prisiminimus, kažkokias asociacijas, žadino emocijas. Manau, kūrėjai turėjo rimtų intencijų. Kilo klausimas, kodėl itin mažų mastelių knygelių, netvarkingai išverstų iš dėžės, pavadinimai parašyti rusų kalba.
Grigaitienė: Pritariu, kad kiekvienas žiūrovas kūrė spektaklį savo galvoje. Elektros stulpai, garsiakalbiai, mediniai barakai, didelė balta po truputį užsipildanti plokštuma kėlė asociacijas apie tremties baisumus Sibiro platybėse, sovietinio režimo absurdą, tam tikrus politinius praeities ir šiandienos aspektus. Vaizdas, kai aktoriai tiesiog techniškai naudoja ilgas lazdas, kad pastumtų figūrą į reikiamą vietą, man asmeniškai įgijo platesnę, simbolinę prasmę. Pasaulis – kaip žaidimo aikštelė. Reginys priminė didžiulį biliardo stalą, kur pasaulio galingieji lazdomis tarsi kamuoliukus stumdo, keičia, luošina žmonių likimus, brutaliai nukreipdami tik jiems parankia kryptimi.
Driežis: Lazdos greičiausiai atsirado iš būtinybės, o asociacijas sukelia prasmines. Iš tiesų aš tokius įrankius esu matęs tik kazino. Čia nebuvo pretenzijos į žinomą medžiagą, ir toks sprendimas išties pasitvirtino, suteikė žiūrovams laisvę vaizduotės žaismui. Įtaiga buvo. Kaip ir paskutiniuose mano matytuose E. Nekrošiaus spektakliuose, suvokiu, kad režisierius ir aktoriai žino, ką daro. Tai yra rimta, įtaigu, tik kad tas pasaulis, kuriame jie kuria, man liko lyg už stiklo. Taip ir šiame prancūzų spektaklyje – neabejoju, kad kūrėjai žino, ką daro, tik man jų istorija liko nepažini. Tačiau sveikintina, kad duota visiška laisvė publikai kurti savo asmenines istorijas.
Burneikaitė: Iš tiesų šis prancūzų „žaidimas ant pasaulio krašto“ sukėlė naujumo pojūtį. Mintys keliavo savu keliu, o tas „lėlininkų žaidimas“ per nuotolį kartais net šiurpą kėlė. Juk šiais laikais taip dažnai girdime retorinį sušukimą apie pasaulį „kas čia tikrasis lėlininkas?“ Taigi, atėjo laikas suvokti ir pripažinti, kad lėlių teatras iš tiesų ne vien vaikų žaidimas. Beje, ilgai teko tai įrodinėti. O šių metų „Materia Magica“ festivalis turėjo rimtą programą suaugusiųjų auditorijai, ir žiūrovų netrūko.
„Skriptografas“
Simana: O prancūzų spektaklio „Skriptografas” – jau visai kitas kūrybinis principas. Buvau viena iš keturių, kurie spektaklio metu stebėjo iš stalo lendančias lėlytes ir rašė tai, kas tuo metu toptelėjo į galvą. Po lėlyčių pasirodymo, išgėrus taurę raudono vyno, reikėjo visiems keturiems savo rašliavas perskaityti. Tekstai išėjo skirtingi, nors visi matėme tą patį dalyką. Įrodymas, kad tiesa gimsta žiūrinčiojo akyse, o ne rodančiojo rankose. Kiek žiūrovų, tiek galimų interpretacijų. Net jei visi žiūrovai būtų rašę, neabejoju, tekstai būtų skirtingi. Tai įrodo teatro kaip kūrybinės laboratorijos fenomeną – teatro universalumą. O rašyti patiko. Puiki treniruotė. „Théâtre de la Massue“ savo spektakliuose jau ne vienerius metus naudoja kūrybinio rašymo principus. Tai socialinis ir kūrybinis įrankis, ugdantis tarpusavio pasitikėjimą bei atvirumą. Spektaklio metu salėje tvyrojo prietema, gal todėl galėjau pasijusti, lyg nukritusi į Alisos stebuklų pasaulio urvą, kur pati sumažėjau iki stalo lėlytės dydžio.
Driežis: Šiuo spektakliu tik duodama gera inspiracija ir ta inspiracija finale pavirsta autentiška rašinių forma. Įdomus nuotykis. Puiki metodika kūrybinio rašymo skatinimui, tobulinimui. Mažos lėlytės gerai padarytos, norisi panirti į jų siūlomas asociacijas kartu su keturiais prie stalų sėdinčiais ir savo istorijas kuriančiais žmonėmis.
„Diletantas…“
Driežis: Spektaklyje „Diletantas (susapnavęs Angelą)“ netikėtai įdomus pasirodė scenografės darbas, tai pasiėmiau kaip vertybę. Skelbimų stulpas man labai organiškai virto šėpa. Šis spektaklis, skirtingai nei klaipėdiečių „Kontūrai“, ne sukurtas, o profesionaliai padarytas – su protu, profesijos, amato išmanymu. Paraiška buvo įdomi, vertinga. Visi fokusai su projekcijomis žinomi, nepasirodė kažkuo nauji. Gal tai daro įspūdį tiems žmonėms, kurie yra matę mažiau teatro pastatymų. Pasirodęs gyvas aktorius pradžioje įtaigiai sukūrė lėliško personažo iliuziją. Buitiškai gyvenančio personažo kiekvienas smulkus judesiukas įgavo choreografinę formą. Buitinių judesių smulkumas ir akcentavimas man buvo netikėtas, nebuvau anksčiau matęs. Tačiau ši graži forma buvo pamesta pusiaukelėje, magija truko labai trumpai, atrasta forma vėliau nežinia kodėl nunyko. Man medžiaga atrodė per daug „sukramtyta“, kurią belieka „nuryti“. Neadekvatus spektaklio šlovinimas ir realybė, kurią pamačiau scenoje. Galėjo tapti gera švietėjiška akcija apie Jeano Cocteau kūrybą, asmenybę, avangardo meną, tačiau spektaklyje nelabai išlaikyta ir ta švietėjiška linija. Vertinu su daugtaškiu. Spektaklis padarytas, o ne sukurtas. Ir finalą priskiriu Edith Piaf, o ne spektaklio kūrėjams.
Simana: Pritarčiau už aplodismentus E. Piaf ir J. Cocteau bei už spektaklio kūrėjų meilę prancūziškai kultūrai. Man tai buvo tarsi François Truffaut filmas: ramus gatvės triukšmas, liūdna, bet šiaip jau laiminga žmogaus figūra pati sau ir paslaptingas balansavimas tarp čia būti ten. Norėjosi užsimerkti.
„Edita ir aš“
Driežis: Esu talentingos aktorės Yael Rasooly iš Izraelio gerbėjas. Pirmą jos spektaklį mačiau festivalyje Sankt Peterburge. Jau tuomet mane tiesiog nuginklavo, kai viena moteris didžiulėje scenoje savo emocijomis, veiksmu, atraktyvumu, charizma užpildė tą milžinišką tuščią erdvę. Dėkingas klaipėdiečių festivaliui „Materia Magica“ už galimybę pamatyti dar du šios aktorės spektaklius. Stebina, kad spektakliai nesikartoja, nors gali atsekti vieningą braižą ar tematines jungtis – autobiografiškumą, interaktyvumą, bendravimą su publika ir kt. Kiekvienas saugome E.Piaf dainas kaip fetišą. Išgirstu jos atliekamą dainą ir jau esu užganėdintas. Sukurta daugybė spektaklių Piaf tema. Pastebiu tam tikrą spekuliavimą pačia E. Piaf. Ačiū aktorei, kad šiame spektaklyje ji nespekuliuoja garsios prancūzų dainininkės legenda. Galų gale pabaigoje visi žiūrovai uždainuoja žinomą Piaf dainą. Spektaklis išsiskiria dramaturginiu požiūriu, nes aktorė nė karto neleido sau pasinaudoti Piaf šlove. Dainų citatos, užuominos, biografijos fragmentai pajungti ir tarnauja vieningam dramaturginiam siužetui. Tiesą sakant, pirmą kartą tuo pjūviu mačiau spektaklį E. Piaf tema. Koks amato išmanymas ir įvaldymas, kai reikia vienai damai be asistentų pagalbos susitvarkyti su krūva personažų!.. Vienoje scenoje veikia daug vyriškų rankų, aktorė yra jų laikoma, dusinama ir net prievartaujama. Po spektaklio specialiai ėjau pažiūrėti, ar tikrai nėra pagalbininkų. Neįtikėtina, kad per akimirką, tiesiog vyksmo metu ji pakeičia poziciją taip, kaip reikia. Ir niekur negriuvo tempo ritmas. Aktorė neleidžia pasakyti žiūrovams: „Palaukite minutėlę, kol „užsidėsiu“ kitą personažą.“ Charizmatiška aktorė, spinduliuojanti pozityvią energiją ir šviesą.
Grigaitienė: Man taip pat tai vienas įdomiausių šio festivalio spektaklių. Aktorė Y. Rasooly – virtuozė, žmogus-orkestras. Asmenines traumas, baimes, skriaudas ar kitas patirtis ji transformavo į meno kūrinį, atrasdama bendrų kūrybos ir biografijos sąlyčio taškų su garsia prancūzų dainininke. Aukščiausio lygio profesinis meistriškumas, o techninis lėlės valdymas prilygo materijos magijos stebuklui. Tai buvo kažkas nerealaus, turintis įtaigos ir net terapinį poveikį ne tik aktorei, bet ir žiūrovams.
Simana: E. Piaf gyvenimas ir balsas įsikūnijo į aktorę Y. Rasooly. Tikiu mistiniu bendravimu tarp šventųjų kultūros žmonių. Išradingai sugalvotos mizanscenos, ypač toji lovoje. Bendravimas su lėle, kuri yra žmogaus dydžio, sukuria draminio teatro iliuziją, todėl ir reikalavimas tokiai lėlei yra kaip žmogui. Aktorė bendravimo naštą uždeda ir ant žiūrovų, beveik panaikindama ketvirtą sieną. Tai sukuria šeimynišką atmosferą – žiūrovai pasijunta E. Piaf bičiuliais, todėl, pasibaigus spektakliui, neskuba stotis, o ramiai sėdi ir šiltais plojimais (kažkas ir ašaromis) dėkoja besilankstančiai aktorei. Man taip patiko, kad žiūrovai savo padėką ir susižavėjimą išreiškė sėdėdami. Apibendrindama sakyčiau, kad šis spektaklis – įtaigus žaidimas su žmogaus nemirtingumu.
„Liūtas ir paukštis“
Driežis: Matau daug pliusų. Be teksto, vaizdais papasakota liūto ir paukščio istorija. Man šis kauniečių darbas priminė sovietmečiu labai populiarų spektaklį „Gandriukas ir kaliausė“, kuriame sužeistą gandriuką išgydo ir užaugina kaliausė. Vitalijaus Mazūro statytame spektaklyje gandriukas pabaigoje kaip padėkos ženklą snape atneša mažą kaliausytę savo draugei ir globėjai. Matyto spektaklio „Liūtas ir paukštis“ finale pavasarį pražysta gėlės. Atsiprašau, bet gėlės pražysta tiesiog ir be mūsų įsikišimo. Man kilo klausimas, kodėl pagrindinis veikėjas liūtas, iš kur jis atsirado, gal pabėgo iš zoologijos sodo? Tikrai vertinga ir mane nuginklavo tas komfortiškas metų laikų pasikeitimas – iš rudens į žiemą, iš žiemos į pavasarį ir pan. Sunku šį staigų pasikeitimą padaryti operoje, dramoje, o lėlių teatre yra lengva įveikti žemės trauką ar kitas transformacijas atlikti. Išsinešiau netikėtą žiemos atsiradimą, su reljefu, sniegu. Trikdė plikos rankos konkurencija su negyva lėle. Man rankos buvo aktyvesnės už lėlę, bet čia ne artistų brokas, o režisieriaus klaida. Dauguma aktorių lėlininkų turi tarnystės dovaną, jaučia atsakomybę animuojamai lėlei, bet yra tik sąžiningi režisierių sumanymo vykdytojai.
Grigaitienė: Sužavėjo spektaklio tematinė vertikalė. Empatija, globa, draugystė, įsiklausymas, bendrystė. Labai svarbios tiesos šiuolaikiniame pasaulio triukšme. Tik gyvo aktoriaus pasirodymas pačioje spektaklio pradžioje buvo visiškas nonsensas. Atsitiktinis kadras, kuris buvo nemotyvuotas, griaunantis tradicinio lėlių teatro iliuziją. Iš karto kilo atmetimo reakcija.
Simana: „Liūtas ir paukštis“ man, panašiai kaip R. Driežiui, priminė XX a. lėlių teatrą. Klausiu, ką reiškia šiuolaikiniam mažam vaikui arbatos gėrimas, supantis krėsle? Suprantama, tai ateina iš močiučių pasaulio. Bet šiuolaikinės močiutės nebe tokios. Kaip vaikui atpažinti, tapatintis su tuo, kas vyksta scenoje? Metų laikų-vežimėlių važinėjimas po kelių kartų tampa nuobodus. Lyrinė, gamtinė nuotaika, kurią mėginta spektaklyje pateikti kaip dominuojančią, lieka pati sau, niekur nenuveda. Turėjo būti spektaklis kaip eilėraštis (paukštelio giesmė) draugystei, ir pavadinimas tai nusako, bet ir ši siužetinė linija liko palaida. Lyg viskas vyktų savaime.
„Kelionė į kitą mišką“
Driežis: Mane visada nokautuoja ir parklupdo Saulės Degutytės giedotojai, muzikantai. Ta garsinio takelio muzikine raiška „Stalo teatro“ spektakliuose negaliu atsigėrėti. Dainininkė praveria burną, ir jau įvykis. O pats „Kelionės į kitą mišką“ reginys man pasirodė kiek atsitiktinis. Atrodė, jei publika staiga būtų išsitraukusi kokį daiktą iš kišenės, ir jis puikiausiai galėjo būti panaudotas. Pasijutau lyg vaikščiočiau tirštoje migloje. Daug atsitiktinių vaizdų, todėl norėjosi didesnės meninių priemonių atrankos.
Grigaitienė: Vizualus, muzikalus, net kiek meditatyvus reginys. Priminė vaikystėje naudotą žiūroną, kurį pasukus iš stiklinių šukių kiekvieną kartą susiformuoja vis kiti spalvoti vaizdai. Daug atsitiktinumo ir kartu paslapties, magijos, nes nežinai, kokią mozaiką kitą kartą pamatysi. Dominavo tiesiog įspūdis, emocija, vaizdas, o ne siužetas.
„Pinokis“
Driežis: Genialus artistas. Atrodo, kad slovėnų aktoriaus Miha Bezeljako kraujyje pašaukimas animacijai. Puikiai įvaldytas amatas. Savo burnoje turėti įtaisą ir visą spektaklį juo išradingai manipuliuoti yra ne tik profesionalu, bet ir rizikinga gyvybei. Jis puikus ir kaip animatorius, ir kaip dramos aktorius. Tai reta lėlių teatre. Profesijos pavyzdys visais pjūviais. Gerai, kad plėtojama ne mums geriau žinoma Buratino, o autentiška Pinokio istorija, paremta senesniu literatūriniu šaltiniu. Šiame spektaklyje didžiausia vertybė yra pats aktorius.
Grigaitienė: Stebino aktoriaus spontaniška improvizacija, bendravimas su publika, humoras laiku ir vietoje. Tarp sceninio triukšmo, bildesio, tam tikro neišbaigtumo ryškia gaida nuskambėjo kūrėjo ir kūrinio drama. Kūrėjo pastangos ir kančia, turint tik primityvius įrankius, iš netašyto medžio gabalo sukurtą kažką įstabaus, autentiško. Šį kūrybos procesą lydi ne tik euforija, bet ir pyktis, nusivylimas, kai darbas krenta iš rankų ir norisi viską mesti. Tačiau kūrybos kibirkšties neįmanoma taip lengvai užgesinti. Net kilo asociacija su mažų nepriklausomų teatrų situacija, kai gražios kūrybinės svajonės dažnai sudūžta, žlunga, susidūrus su skaudžia realybe.
Burneikaitė: Puikus aktorius ir gana gilus Pinokio sumanymas. Buvo ištęstų, pasirodė neaiškių vietų (kalba nesuprantama), bet šiame spektaklyje pulsavo gyvybė. Man, užaugusiai su Buratino nuotykiais, po šio lėlių vaidinimo norisi žvelgti giliau ir paskaityti tikrąjį „Pinokį“. Juk vaikas dar nežino, kad bręstama per kančią, netektį, kol užauga ir pačiam tenka skausmo patirti. Taigi, skiedros lekia, o Pinokis auga. Ką išgyvena tas, kuris augina jį? Jis aukojasi, atiduoda save iki skausmo. Finalas man atrodė išraiškingas. Juk ką tik atšventėme Velykas… Todėl, kai aktorius išėjęs pusnuogis publikai lenkėsi, tarsi pavargęs, o jo baltiniai šonuose nejučia nusvirę priminė klubų raištį, asociacija su Tuo, kuris atpirko pasaulį, man buvo žaibiška. Ir visa tai linksmai, lengvai, žaismingai.
„Karlas“
Driežis: Spektaklis „Karlas“ – labai žavingas, asociatyvus, artimas vaiko mąstymui. Galiausiai viskas atrodo labai lengva, paprasta, artima ir suprantama. Tačiau ilgai ieškota, repetuota, jungta, norint išgauti tą galutinę lengvumo iliuziją. Galvojau, kad turėtų daugiau būti tų mažų trikampėlių judintojų. Šis spektaklis man pasirodė taip pat sukurtas, o ne padarytas.
Grigaitienė: Tai labai subtilus, išradingas, estetiškas, sinchroniškai atliktas dviejų aktorių (Lucie Gerbert, Isabelle Vaisinne) darbas. Neįtikėtina, kad tangramos žaidimo principu, naudojant tik septynias geometrines figūrėles, sukuriamas poetikos, emocijų, prasmių ir net humoro sklidinas pasaulis. Nežymiai pajudinus mažą detalę, iš esmės keičiasi visas paveikslas. Gyvas žmogus virsta daiktu ir atvirkščiai. Namas su kaminu tampa laivu, o laivas – švyturiu ir pan. Žaisminga teatrinė dėlionė, mozaika, kurioje derėjo ir forma, ir turinys.
„Apie pasaulį“
Driežis: Atleiskite, bet niekada nesupratau spektaklių kūdikiams. Man susidaro įspūdis, kad jie svarbesni ir labiau reikalingi mamoms, tėčiams, o ne jų vaikams. Kartu su kūdikiu išėjus į gamtą, mišką, prie jūros, paskaičius pasaką būtų pasiektas gerokai didesnis efektas. Juk vaikui svarbu pats buvimo su savo tėvais faktas, tėvų rūpestis, globa, meilė. Visai nesvarbu, kad ir kur tai būtų. Didžiausia vertybė man buvo ne Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Apie pasaulį“, o patys po sceną ropojantys kūdikiai.
Burneikaitė: Klaipėdos lėlių teatras yra turėjęs spektaklių kūdikiams ir labai atsakingai elgėsi su vaikų dėmesiu. Beje, ir Šeiko teatras savo repertuare išbandė šį žanrą. Būtina suvokti amžiaus tarpsnius ir atsakingai rinktis raiškos ar žaidimo priemones.
„Post Materia“
Simana: Perfomansų vakare „Post Materia“ ne viską pavyko pamatyti. Sex‘o istorija išliko kaip žaismingas, drąsus, kompleksus ir stereotipines reakcijas pašiepiantis edukacinis projektas. Patiko performansas „Radius Rehearsal“, kurį Skulptūrų parke atliko Thora Hohberg (Vokietija) ir šiuo metu Klaipėdoje apsistojusi ukrainietė menininkė Kseniia Buryka. Th. Hohberg yra nuo Antrojo pasaulinio karo pabėgusios močiutės palikuonė. K. Buryka yra dabartinio karo pabėgėlė. Menininkės pasirinko vieną gražiausių Skulptūrų parko medžių ir, prisirišusios juostomis, naudodamos nesudėtingus akrobatinius judesius ore, medyje ir ant žemės, pynė tarpusavio bendrystės giją. Tai moterų solidarumo manifestacija, kurios dar viena gija – ketverių metų amžiaus Thoros dukrelė, drauge su mama gražiai įsipynusi į augaloto medžio, galinčio daug papasakoti, draugiją. Spektaklio metu iš nedidelės kolonėlės sklido menininkių močiučių dainavimas ukrainiečių kalba. Svarsčiau, kaip pasibaigs šis pasirodymas. O pabaiga tokia: mergaitė ir dvi jaunos moterys lyg tingios antilopės ilgai suposi ant medžio šakų. Taip atrodo Taika. Net kai Jos nebėra, Ji atrodo taip pat, tik moterų svajose.
Grigaitienė: „Materia Magica“ net tik praplėtė lėlių teatro žanro ribas, bet kartais tiesiogiai atliepė festivalio pavadinimą – lėlininkų animuojamos lėlės ar materija sukūrė scenoje magijos stebuklą.
