Maždaug kas dešimtmetį ar du dešimtmečius kino pasaulyje pasirodo vis nauja gotikinio siaubo atgimimo banga. Tai toks pasikartojantis filmų ciklas, kuriame senos legendos ir archetipiniai monstrai vėl prikeliami iš numirusiųjų ir pristatomi naujoms auditorijoms. Pastarieji devyni mėnesiai tai patvirtino itin aiškiai: vienas po kito pasirodė keli nauji gotikinio siaubo bandymai įkvėpti gyvybės klasikiniams monstrams.
Andrius RAMANAUSKAS
Prancūzų režisierius Lucas Bessonas pristatė savo interpretaciją apie „Drakulą“ („Dracula: A Love Tale“, 2025 m.). Taip pat pasirodė ir moderni „Vilkolakio“ („Wolf Man“, 2025 m.) versija. Abu šie projektai neužsitarnavo itin didelio žiūrovų palankumo ar kritikų pripažinimo, todėl greitai atsidūrė kino paraštėse. Tačiau „Nosferatu“ („Nosferatu“, 2024 m.), režisuotas Roberto Eggerso, ir „Frankenšteinas“ („Frankenstein“, 2025 m.), sukurtas Guillemo del Toro sulaukė didesnio atgarsio sėkmingiau atkūrę klasika tapusias istorijas. Tad pažvelgime į šiuos du filmus giliau ir panagrinėkime, kodėl būtent šie pasakojimai vis sugrįžta į mūsų ekranus. Kodėl kiekviena režisierių karta vėl ir vėl atveria tas pačias kapavietes ir prikelia senuosius monstrus antram gyvenimui?
Tai, ko tikėjaisi
„Nosferatu“ pasakoja apie Eleną ir jos vyrą Tomą Huterį, kurie gyvena Visoborgo mieste Vokietijoje. Veiksmas vyksta 1838 m. Tomas, nekilnojamojo turto agentas, išvyksta į atokią ir apleistą pilį sudaryti nuosavybės pardavimo sandorio su grafu Orloku. Tačiau netrukus supranta, kad šis atsiskyrėlis didikas yra senas vampyras, siekiantis paskleisti maro epidemiją Tomo mieste ir pasiglemžti jo žmoną Eleną. Orlokui atvykus į Visborgą, miestą ima siaubti maras, o Elenai vis sunkiau atsispirti vampyro įtakai. Galiausiai ji suvokia, kad vienintelis būdas sustabdyti Orloką ir siaučiančią mieste ligą – tai paaukoti save.
Mano akimis, „Nosferatu“ žanrui iš esmės neprideda nieko, ko publika nebūtų mačiusi anksčiau. Tai solidus, lėtos įtampos gotikinis siaubo filmas su įtraukiančia estetika ir keliomis stipriomis siaubo scenomis. Taip, čia yra nemažai pakeitimų, lyginant su originaliu F. W. Murnau 1922 m. filmu ir su Bramo Stokerio „Drakulos“ knyga, tačiau šie pakeitimai – labiau estetinės detalės nei naujų formų ieškojimas. Nelaikau to minusu: gotikiniame kine kelios stiprios scenos ir niūri, sodri atmosfera yra būtent tai, ką šis žanras pažada žiūrovams padėti ant lėkštutės. Ar filme slypi kokios nors gilesnės metaforos, vertos platesnės analizės? Galbūt, bet vargu ar žiūrovai jas įsidėmės ar norės giliau narstyti.
Filme yra ir tipinių siaubo klišių: gal labiausiai užkliūvantis momentas, kai žiūrovai jau seniai žino visą tiesą apie grafą Orloką ir pagrindinę „paslaptį“, tačiau veikėjai vis dar blaškosi, klysta ir daro klaidingus sprendimus, kai žiūrovams seniai viskas aišku, – tokios scenos šiame filme užsitęsia.
Vis dėlto, nepaisant šių trūkumų, „Nosferatu“ yra gana solidus reginys, vienas iš tų filmų, kurie suteikia būtent tą gotikinę aurą, dėl kurios žmonės ir renkasi tokio pobūdžio istorijas. Žiūrėdamas nejauti didelio originalumo pliūpsnio, bet gauni tai, ko tikėjaisi eidamas į tokį filmą.
Veda giliau
Viktoras Frankenšteinas, talentingas medicinos mokslininkas, negalintis susitaikyti su motinos mirtimi, paskiria visą savo gyvenimą tam, jog sukurtų gyvybę iš mirties. Pasinėręs į mokslinius eksperimentus, jis ir atranda būdą, kaip įžiebti gyvybę „mirusiam kūnui“, o tas negyvas kūnas yra sulipdytas iš daugybės vyrų, kurie žuvo kare, kūno dalių. Tačiau pabudęs jo kūrinys, nors ir parodo nežmonišką jėgą ir fizinius gabumus, yra protiškai atsilikęs. Todėl Viktoras, netekęs kantrybės monstrą intelektualiai išlavinti, jį apleidžia ir palieka mirti. Bet padaras išgyvena ir toliau vienas pats mokosi gyventi stebėdamas žmones ir trokšta būti priimtas jų. Deja, patirdamas nuolatinį atstūmimą, ima nekęsti žmonių, taip pat ir savo kūrėjo. Vėliau jį suranda ir pareikalauja, kad Viktoras sukurtų jam draugę. Šiam atsisakius padaras grįžta prie žiauraus keršto.
Manau, „Frankenšteinas“ sukuria daug kompleksiškesnį pasaulį nei „Nosferatu“. Čia konfliktas kur kas ryškesnis, o klausimas „kas yra tikras monstras?“ brėžia įdomesnę siužetinę liniją. „Frankenšteine“ monstras turi savo balsą ir išreikštą perspektyvą. Režisierius G. del Toro padarui suteikė ne vien siaubingą išvaizdą, bet ir emocinį intelektą, žmogišką pažeidžiamumą ir mokymosi troškimą. Jis čia tarsi vaikas, kuris bando suprasti suaugusiųjų pasaulį, nors išoriškai jis kelia baimę ir yra stipresnis už žmones. Priešingai nei filme „Nosferatu“, kuriame vampyras yra vienasluoksnis blogis, kurį reikia sunaikinti, tačiau paliekama mažai vietos, kad būtų atskleista, ką jis reiškia.
G. del Toro filmas nagrinėja ne vien kančią ar siaubą, bet ir bando atsakyti į klausimą, ką reiškia būti žmogumi. Kaip mokslininko ambicija sukurti gyvybę virsta jo paties pražūtimi, o jo sukurtas monstras tampa veidrodžiu, kuriame atsispindi kūrėjo ir žmonijos žiaurumas. Tad „Frankenšteinas“ šiuo atveju veda į gilesnius filosofinius apmąstymus apie žmogaus prigimtį ir atsakomybę. Žinoma, originalumo požiūriu juosta irgi neatneša ko nors naujo žanrui, tokie klausimai buvo keliami ir senesnėse ekranizacijose ar kituose panašiuose filmuose, tačiau filosofinis siaubo filmas vis vien geriau nei tik siaubas dėl siaubo.
Teisinga klaida
Toks keistas ir smagus faktas apie Frankenšteiną: daugelis žmonių, kurie niekada neskaitė Mary Shelley romano arba gerai neprisimina jos romano ekranizacijų, yra visiškai įsitikinę, kad Frankenšteinas ir yra tas mokslininko sukurtas monstras, nors iš tiesų tai mokslininko, sukūrusio monstrą, pavardė. Dar paradoksaliau, kad ši dažnai žmonių daroma klaida iš esmės yra teisinga. Tiek knygoje, tiek kitose jos ekranizacijose būtent mokslininkas Frankenšteinas, apsėstas savo ambicijų ir apimtas nejautrumo savo sukurto monstro kančiai, ir tampa tikruoju monstriškumo simboliu. Nes jis yra kūrėjas, kuris davė gyvybę ir tuoj pat ją atstumia. Jo kūrinys gal ir ne visai žmogiškos išvaizdos, bet būtent mokslininkas įkūnija tą moralinį nuosmukį: neatsakingumą, baimę ir savanaudiškumą. Todėl kai žmonės klaidingai pavadina monstrą Frankenšteinu, jie, nors ir atsitiktinai, bet yra teisūs. Panašiai kaip ir su sugedusiu laikrodžiu, kuris du kartus per parą rodo teisingą laiką.
Tai kodėl tokie filmai vis dar kuriami? Kodėl šiuolaikiniai režisieriai nuolat grįžta prie vampyrų, frankenšteių, vilkolakių ir kitų gotikinių personažų? Nė vienas iš šių dviejų režisierių, imdamasis „Nosferatu“ ar „Frankenšteino“ istorijos, nesitikėjo sukurti kažko „naujo“ tradiciniu požiūriu. R. Eggersas ir G. del Toro puikiai supranta, kad jie nėra pirmieji ir nebus paskutiniai šių klasikinių istorijų perpasakotojai.
Šios istorijos pilnos archetipų, kurie nuolat prisitaiko prie modernaus gyvenimo traumų. Klasikiniai monstrai iš esmės nėra apie monstrus. Jie yra apie mūsų vidinius demonus. Vampyras – užgniaužto geismo metafora. Frankenšteinas grįžta tada, kai visuomenė svarsto, ar žmogus dar vis yra žmogus, ar tik technologinių eksperimentų šalutinis produktas.
Kitaip sakant, šie režisieriai atnaujina senus klausimus. Kodėl bijome mirties? Kodėl bijome savęs? Ką reiškia būti žmogumi? Ar mes kontroliuojame savo kūnus, ar mūsų kūnai kontroliuoja mus? Šiuos klausimus kiekviena karta turi persvarstyti iš naujo. O gotikiniai monstrai tam puikiai tinka. Panašiai kaip kiekviena teatralų karta stato Williamo Shakespeare’o pjeses, taip ir siaubo filmų režisieriai grįžta prie ištakų ir iš naujo kelia egzistencinius klausimus, užmaskuodami atsakymus gotikiniais prieskoniais.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
