Sigitas BENETIS
Parvažiavęs ir pastatęs mašiną pavėsinėje, jis bandys prisiminti, kur tas širdį draskantis garsas jį užklupo, tarytum ta vieta, kurioje Darius atsidūrė netinkamu laiku, tas veiksmas, kurį jis tuo metu atliko, būtų gyvybiškai svarbu, nes pateisintų jo neveiksnumą. Juk neveiksnumas savaime nėra blogis – žmogus gali turėti lengvinančių aplinkybių. Jis tuo metu kepė mėsą ant velniškai stiprios ugnies ir skaičiavo iki trisdešimties. Taip, klyksmas užtiko ties penkiais, bet jis negalėjo palikti degančios mėsos ir bėgti į pagalbą. Ne. Jis tuo metu sandėliuke, pasilipęs ant kopėčių, keitė perdegusią lemputę ir turėjo išlikti ramus, kad nenukristų. Kiekvieną kartą sugalvoja vis kitas aplinkybes. Tas klyksmas ištrynė kažkurią atminties dalį. Mildai pasakė, kad buvo išvažiavęs pirkti žvakučių. Mantuko gimtadienis. Ar ją tai įtikino?
Jų namas, galima sakyti, stovi kopose, todėl vasarą, nors viešo paplūdimio nėra, žmonės, mėgstantys privatumą, čia ateina ir jų šūkalojimai prie atviro lango ar atvirų terasos durų girdėti kuo puikiausiai. Iki tos dienos jam tai netrukdė. Priešingai. Poilsiautojų skleidžiami garsai lyg lopšinė padėdavo užmigti. Bet jau metai, kaip ramybė baigėsi. Dabar kiekvienas stipresnis žmogaus, ypač moters šūktelėjimas, jį suspaudžia, tarsi spaustų velnias riešutą, ir Darius išgirsta galvoje trakštelėjimą.
Persikėlė čia prieš septynerius metus. Jis neprisimena, kad būtų taręsi, kuriam patogiau nuvežti vaikus į mokyklą ir parvežti namo. Šeštadieniais įprastai visi važiuoja į Klaipėdą – sūnui teniso treniruotės, jis tuo metu su draugais žaidžia krepšinį, Milda su dukra lanko jogą. Tačiau praėjusių metų savaitgalis turėjo kitokį planą – draugai sugalvojo važiuoti prie ežero. Kvietė ir Darių, bet jis atsisakė. Mantukui suėjo devyneri, ta proga žadėjo atvažiuoti į svečius Mildos brolis su šeima ir vaikų seneliai. Darius pasisiūlė gaminti valgį ir paruošti stalą.
– Labas, – išgirsta žmonos balsą. Ji pasitinka prie durų ir pažvelgia panašiai, kaip tąkart, kai jis pamelavo dėl žvakučių. Šiek tiek primerktos akys, lūpų kampučiai dirbtinai pakelti į viršų. – Kur taip ilgai buvai?
– Labas.
Jis stengiasi nežiūrėti į akis. Nusispiria batus ir vietoj to, kad paliktų juos kaip įprasta ant grindų, tvarkingai deda į batų dėžę. Nori ištęsti laiką, nors jau yra sugalvojęs pasiaiškinimą. Bet Milda apsisukusi nueina virtuvės link.
– Ar žinai kokia šiandien diena? – pasigirsta prislopintas balsas iš virtuvės.
Ji nešaukia, ji niekada nešaukia. Pastaruoju metu labiau patiktų, jei pakėlusi balsą imtų priekaištauti, įtarinėtų neištikimybe ir panašiai, o jis, pasitelkęs visus aktorinius sugebėjimus, entuziastingai išdėstytų paruoštą melą ir, įsižeidęs dėl įtarinėjimų, užsidarytų vienas. Kur nors, kur niekas nematytų.
– Pasveikinau Mantuką telefonu. Ėmė verkšlenti, todėl dar kartą turėjau paaiškinti, kodėl gimtadienio šventę nukeliame kitam savaitgaliui. Žinai, ką jis atsakė?
– Jis man atkartojo judviejų pokalbį. Bet tikrai, nejaugi negalime apsieiti be alkoholio?
Tuo metu Darius siekė vyno taurės ir ranka pakibo ore. Ji nėra priekaištavusi, nors draugų kompanijoje Darius ne kartą yra padauginęs. Tačiau ir ji nespjauna į vyną. Vienintelis Mantukas žiūri kreivai. „Mano tėvai kiekvieną vakarą geria vyną, bet jie nėra alkoholikai“, – tokiais žodžiais pradėjo rašinėlį. Buvo rimtai supykęs, kad gimtadienis atidedamas ir nurimo tik įtikintas, kad tokiu atveju neatvažiuotų seneliai, kad klasės draugus sekmadienį atvežti būtų keblu.
– Skambino Valentinas, – pasakė, statydama ant stalo taurę. – Dar kartą padėkojo už pagalbą. Jo manymu, mes per daug davėme pinigų. Antkapis Klaudijai kainavo mažiau, ir jie nori grąžinti likutį. Pasakė, kad būtinai grąžins ir kitą dalį. Kelis kartus pakartojau, kad mes neskolinome ir nieko iš jų neimsime.
– Ką jis atsakė?
Milda gurkštelėjo vyno ir, pastačiusi taurę, paėmė nuo stalo cigarečių pakelį. Jos pirštai nežymiai virptelėjo.
– Jis tylėjo. Po to pasakė, kad perduos pinigus Policininko šeimai. Pasakiau, kad Policininko šeimai aukojo daugybė žmonių. Jis atsiduso ir atsisveikino.
Ji išėjo į terasą. Apie tą dieną jis žino daugiau, nei rašė žiniasklaida. Policininkas ne tarnybos metu, siaučiant jūroje audrai, išgelbsti du vaikus ir jų tėvą, bet gelbėdamas trečią vaiką… Ko jam labiau gaila? Mergaitės, kurios Policininkas nespėjo išgelbėti, ar Policininko, kurio kūno jūra taip ir negrąžino? Savęs? Kažkokie likimo spąstai. Namą jie pirko iš verslininko, kuris sugebėjo gelbėjimo paskirtį pakeisti į gyvenamąją.
Grįžta Milda. Akys drėgnos. Prisliūkina lyg katė prie stalo, bet nesisėda. Prieina iš nugaros ir apkabina. Tik ji moka taip apkabinti. Tarsi įtraukia į save ir laiko, ir taip šilta. Jis glosto jos ranką. Darius nedrįsta sakyti, kad lanko baseiną su specialia gelbėtojams skirta programa ir vaikšto pas psichologą. Jei Milda tikrai norėtų atsakymo į klausimą, kur jis taip ilgai buvo, turėtų paklausti apkabinusi. Tada greičiausiai pasakytų, greičiausiai nedrįstų meluoti, nors yra paruošęs kitokį atsakymą. Jis turi vaikystės kompleksą. Mama versdavo eiti į muzikos mokyklą, o jis pamokų metu slampinėdavo po miestą. Po kurio laiko, išaiškėjus tiesai, mama pasitikdavo grėsminga poza ir lyg baisus šuo suurgzdavo – „Kur buvai?“. Atsakymų Darius būdavo paruošęs ne vieną ir ne du. Slampinėjimas davė naudos – jausdamas skriaudą, ieškodamas teisybės, kurdavo melą ir lavino fantaziją. Psichologui pasakė, kad vėjuotą dieną nebegali išeiti į terasą ir vengia žiūrėti pro langus.
– Dariau, parduokim namą, tas vaizdas man nemielas.
– O gal ištaisykim klaidą ir įrenkim čia gelbėjimo stotį? – paklausia tarsi norėdamas pajuokauti ir išsklaidyti niūrumą.
– Gera mintis, – Milda atrodo pagyvėjusi. – Pasikeisdami galėtume budėti. Aišku, reikėtų pasiruošti. Nusipirktume vandens motociklą, liemenių ir kitos įrangos. Žiūronus turime.
Vienu metu jam pasirodo, kad ji viską žino. Kalbos maniera, gana ilga pauzė prieš paskutinį sakinį apie žiūronus, truputį primerktos akys ją išduoda.
– Gal reikėtų užsiimti švietėjiška veikla? – bando nukreipti kalbą. – Važinėti per miestelius, kaimus ir pasakoti žmonėms, kad jūra yra pavojinga.
– Nežinau. Kaip tu tai įsivaizduoji? Be to, žinai, kas ateitų? Tie, kurie supranta apie pavojų, bet nežino, kaip išvengti jūros traukos, tie, kurie nemoka suteikti pirmosios pagalbos. Ateitų tie, kurie kabant raudonai vėliavai į jūrą nedrįstų kišti kojos.
– Taip, – keldamas taurę pasako Darius ir atsidūsta.
Nors jis stengėsi apsisaugoti nuo blogų emocijų, kažkokia jėga, veikianti jo valią, priversdavo save kankinti ir perskaityti apie nelaimę visus straipsnius. Socialiniuose tinkluose žmonės dalijosi pažįstamų ir draugų drąsiais poelgiais, kas, Dariaus manymu, turėjo slaptą norą sumenkinti Policininko žygdarbį. Žurnalistai šniukštinėjo, klausinėjo kiekvieną mažiau ar daugiau Policininką pažįstantį žmogų, sužinojo, kad jis buvo smulkaus sudėjimo, švelnaus būdo, be galo drovus, abejojantis savimi ir bijantis kraujo. Taip apibūdino bendradarbiai – jie labiausiai stebėjosi Policininko poelgiu. Kažkas iš žiniasklaidos atstovų parašė, kad kadaise Policininkas budėjimo metu neišdrįso prieiti prie krauju paplūdusio žmogaus, dėl to tiesioginis vadovas buvo surengęs neeilinę atestaciją.
Staiga jo mintys nuklysta į darbą. Pastaruoju metu, gydydamas pacientams dantis, jaučia drebančias rankas. Nebėra tikras dėl savo veiksmų, būna išsiblaškęs, padėjėja nepatikliai žiūri, o pasibaigus darbui atsargiai paklausia, ar viskas gerai. Jį erzina jos globėjiškas tonas. Gali būti, kad kiekvieną rytą prie kavos puodelio ji varto raminančių frazių katalogą ir ieško, ką pasakyti.
Mama net išsižiojo, kai Darius pareiškė, kad nori būti odontologu. Jos veido išraiška buvo panaši į padėjėjos, pastebėjusios akivaizdžią klaidą. Palingavo galva ir nušlepsėjo į virtuvę atsigerti. Po to ji nepasakė nė žodžio. Gal nedrįso – lemiamam šuoliui, jos supratimu, sūnus užsisakė didžiausią įmanomą peršokti aukštį.
Savo pasirinkimo jis pats negali logiškai paaiškinti. Aplinkybės taip susiklostė – kito paaiškinimo neranda. Darius nebijojo odontologo kėdės ir niekada neužsimerkdavo. Bet vieną dieną ėmė staugti iš skausmo. Odontologė prašė pakentėti. Jis kaskart sugriebdavo jos ranką ir kaskart atleisdavo, bet paskutinį kartą atsitiko nesuprantamas dalykas – ranka užsirakino ir tapo nevaldoma. Odontologė ėmė šaukti, daužė per ranką, per galvą, bet pirštai neklausė, maža to, spaudė vis stipriau ir nedaug trūko, kad būtų sutraiškę odontologės plaštaką. Ir tik tada, kai išgirdo maldavimą, pirštai atsileido. Dariaus pasirinkimas yra susijęs su noru gelbėti žmones nuo skausmo, bet kartu neapleidžia mintis, kad tąkart skausmas pažadino sadistinius polinkius. Bet paprasčiausias paaiškinimas, kuris pirmas ateina į galvą – tiesiog nenorėjo būti muzikantu.
Ar nenoras būti muzikantu turėjo įtakos jo pasirinkimui? Ar jis teisingas? Tuo metu nebuvo tikras, kuo nori būti. Reikėjo labiau pažinti savuosius nenorus, bet jis pažino vieną. Tas nenoras peraugo į neapykantą. Baisus nenoras pūsti trimitą užmušė jo norus ir padarė abejingu bet kuriai profesijai, išskyrus gydytojo. Tačiau nusprendęs būti odontologu, jis nežinojo, kad turės užsiimti vadyba, marketingu, ekonomika, o, norėdamas išsilaikyti tam tikrame profesiniame lygmenyje, privalės dalyvauti seminaruose, sekti naujausias technologijas, turės atrodyti nepriekaištingai, eiti į pobūvius, bendrauti su valdžios atstovais ir šypsotis.
Vaikai privalo atmetinėti nenorus. Mantukas nuo šešerių ėmė lankyti krepšinį, po metų perėjo į futbolą, bet pamatęs per televizorių teniso rungtynes, užsimanė futbolą mesti. Darius nepasakė nė pusės žodžio, tik tuo metu pagalvojo, kaip Mantukas sureaguotų, jei jis pasiūlytų lankyti muzikos mokyklą. Niekas jam to nesiūlė, o apsilankymas muzikiniame teatre įspūdžio nepadarė. Žmona žino Dariaus vaikystės traumą, todėl nedrįso net užsiminti. Bet gal vieną dieną, atmetęs visus nenorus, sūnus iškilmingai pareikš, kad nori būti muzikantu. Ar tada jis palinguos galva ir nueis tyliai į virtuvę kaip mama?
Barborai neseniai suėjo šešiolika. Ji nuo mažens atmetinėja visus pasiūlymus, tiesa, gal metus yra lankiusi dailės mokyklą. Ji daug skaito ir profesiją pasirinks iš knygų, sarkastiškai užsiminė Mildai prie vyno. Ji ramiai pažiūrėjo į Darių ir pasakė, kad knygose aprašytas gyvenimas yra tikroviškas. Tik mums jis atrodo sutirštintas, nes aprašytose istorijose nutinkantys dalykai nėra kasdieniški. Geri rašytojai yra tarsi pranašai, kažkokiu būdu sugebantys numatyti ateitį, todėl galbūt dukra viena iš pirmųjų pasirinks ateities profesiją. Milda papasakojo apie žymų prancūzų rašytoją, kuris, jam gyvam esant, niekada nebuvo publikuotas ir savo paslėptuose raštuose paminėjo, kad praėjus keturiasdešimčiai metų po jo mirties raštus atras sūnėnas, metropoliteno mašinistas. Lygiai taip ir atsitiko, nors apie požeminį susisiekimą tuo metu nebuvo nė minties, o sūnėnas jo mirties dieną buvo tik ką gimęs.
– Dariau, einam miegoti. Tu snūduriuoji.
– Kur jis buvo juos paslėpęs?
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
