„Permainų muzikos“ festivalis, kasmet vykstantis Klaipėdoje rugsėjo ir spalio sandūroje, šiemet jau nuskambėjo. Gal ir ne toks efektingas, pretenzingas, kaip praėjusiais metais, bet vis dar siekiantis užčiuopti savo meto pulsą, neprarasti originalumo. Tad kas gi naujo ir įdomesnio buvo pateikta septyniose jo programose, kuo uostamiesčio melomanus buvo siekiama patraukti ar nustebinti? Gal tikrai išskirtinis ir svarbiausias festivalio bruožas – bendrystės ieškojimas, siekimas vienyti, atrasti naują kokybę sujungiant šiuolaikinę muziką ir ankstesnių epochų, Rytų ir Vakarų tradicines muzikos kultūras, skirtingas kartas, o kartais, atrodo, ir visai neįmanomus dalykus. Štai Prancūzijos Bretanėje mėgstami dūdmaišiai ir bombardos, populiarios renesanse, festivalyje suskambo minimalistine gaida, nacionalinis kinų instrumentas gužengas ir mobiliųjų telefonų garsai panaudoti šiuolaikiniuose akademiniuose opusuose.
Danguolė VILIDAITĖ
Estijos tema, kiti akcentai
Nemažai dėmesio šiemet festivalyje teko Estijos muzikai (pirmasis ir finalinis renginio koncertai). Publika išgirdo žymiausiose koncertų salėse koncertuojantį „Glasperlenspiel Sinfonietta“ (meno vadovas Andresas Mustonenas), tarptautinius laurus skinantį jauną smuikininką Hansą Christianą Aaviką ir pianistą Johaną Randvere, bent dešimt skirtingų autorių, pradedant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio amžininkais. Tik gaila, kad Arvo Pärtas, žymiausias iš jų, šiemet švenčiantis 90-tąsias gimimo metines, galėjęs tapti tikru festivalio akcentu, gana simboliškai paminėtas tik viena, gal septynias minutes trunkančia kompozicija „Orient & Occident“ styginių orkestrui – gimusia iš žodžių, gal maldos gelmių, sujungiant vakarietiškų sąskambių faktūras su rytietiškais melodijų posūkiais. Įdomus faktas – kūrinio premjerą Berlyno festivalyje, vadovaujant Sauliui Sondeckiui, atliko Lietuvos kamerinis orkestras.
Jeigu toliau kalbėtume apie minimalizmą, kurio atstovu laikomas ir A. Pärtas, tai festivalyje šis stilius geriausiai buvo reprezentuotas koncerte „8 dūdmaišių garsai Philipui Glassui“, skirtame, kaip suprantame iš pavadinimo, jo pradininko ir vieno iš įtakingiausių šių dienų kompozitoriaus opusams.
Koncerte atlikti keturi Ph. Glasso kūriniai paprastiems klausytojams, beveik užburtiems mažai kintančių ritminių ir melodinių figūrų nuolatinio pasikartojimo, motoriško ir bejausmio jų judėjimo, gali pasirodyti panašūs, nors kiekviename iš jų keliami skirtingi uždaviniai. „Two pages“, pavyzdžiui, tiria vadinamo papildomo proceso (frazių trumpinimo ir ilginimo, tarsi gyvų ląstelių) principą, kurį kompozitorius sugalvojo išgirdęs vieno iš žymiausių klasikinės indų ragos atlikėjo, sitaro virtuozo Ravi Shankaro grojimą. „Music in Contrary Motion“ gal ir skamba kaip paprastas etiudas, pratimas technikai lavinti, bet iš tikrųjų tai tikras galvosūkis mūsų smegenims, pasąmonei, nes vienu metu skamba tema ir jos tikslus veidrodinis atspindys. „Music in Fifths“ klasikinės harmonijos taisyklių apologetus turėtų erzinti nuolatiniu paralelinių kvintų judėjimu – kompozitoriaus replika jo mokytojai Nadiai Boulange ir studijoms Paryžiaus konservatorijoje.
Dėmesį traukė festivalio kontekste panaudota neįprasta erdvė (HOFAS), akustiniai efektai, minimali scenografija ir šviesos efektai (Yvesas Godinas, Fabrice’as Le Furas). Bet labiausiai stebino neįprasta atlikėjų sudėtis – ne elektriniai vargonai, taip kompozitoriaus mėgstami, ar fortepijonas, o dūdmaišiai ir bombardos (dūdmaišių ansamblis iš Prancūzijos „8 sonneurs pour Phillip Glass“, meno vadovas – Erwanas Keravecas). Aštrus, specifinis šių instrumentų garsas, ypač bombardų, suteikė muzikai daugiau vidinės energijos, intensyvesnį charakterį, nors groti tokius kūrinius, atlikti juos preciziškai tiksliai grynai dėl šių instrumentų specifinių savybių buvo, manyčiau, tikrai daug sudėtingiau.
Lietuviška gaida, premjeros
Kitas svarbus „Permainų muzikos“ akcentas – ypatingas dėmesys Lietuvos ir, ypač svarbu festivalyje šiemet, su Klaipėdos miestu susijusių kūrėjų darbams, žinomiems ar mažiau girdėtiems autoriams. Koncerte „Neatrasta Klaipėda“ dalyvauti negalėjau, bet labai tikiuosi, kad jis maloniai nustebino ne vieną klausytoją. Svarumo festivaliui suteikė jo metu įvykusios Mato Drukteinio „Ataidų“ ir Lino Rupšlaukio „Budėjimų“ (Klaipėdos Brass kvintetas ir choras „Aukuras“) premjeros, bei kitame, edukacijai skirtame renginyje atlikta pasaulinė švedų kompozitoriaus Anderso Lindo opuso „Episodes for Strings and Oscillators“ (Klaipėdos kamerinis orkestras) premjera.
Terminas „monochrominis“ dažniausiai naudojamas kalbant apie vizualinius menus, apibūdinant kūrinius ar technikas, kai spalvų paletė ribota, grindžiamus vienos spalvos įvairių atspalvių panaudojimu. Panašiu principu sudarytas albumas „Monochrome“, festivalio metu pristatytas koncerte „Lietuva“. Jo atlikėjai: naujosios vokalinės muzikos ansamblis „Melos“ (meno vadovė Gabrielė Jasiūnė), violončelininkų kvintetas „Cello Club“ (Povilas Jacunskas, Domas Jakštas, Arnas Kmieliauskas, Evaldas Petkus ir Rokas Vaitkevičius), dirigentas – Karolis Variakojis. Intrigavo ne tik panaši ir kartu skirtinga keturių kompozicijų atmosfera, paslėptos mintys, bet ir muzikantų sudėtis – vokalas ir violončelės, kurios savo garso spalva ir diapazonu, kantilena, kaip dažnai sakoma, artimiausios balsui. Atrastas unikalus skambėjimas padarė įspūdį.
Egidijos Medekšaitės „Amithāba“ – tai indų kultūros įkvėpta, iš garsų klasterių išauganti meditacija. Sonoristinis ir taupiai išraiškos priemones naudojantis Mykolo Natalevičiaus „Cold“ – greičiau vidinis mūsų šaltis, desperatiškas sielos šauksmas nei branduolinio sprogimo pasekmė. Lėtoje ir gana ramioje šio kūrinio tėkmėje daug paslėptos dramos, intensyvumo. Būtis, aš ir kiti, aš ir pasaulis – tai temos, kurios apmąstomos, paliečiamos Žibuoklės Martinaitytės kompozicijoje „Densité de présence“ ir Alberto Navicko „Out of the Rolling Ocean the Crowd“. Apmąstomos per temų imitavimą, susipynimą daugiabalsėje faktūroje, miktrotoninius pasikeitimus, žaidžiant sąskambių, garso faktūrų skaidrumu ir sodrumu. A. Navicko kūrinyje ypač gerai derėjo skirtingo plano partijos, papildant viena kitos mintį, perkeliant iš instrumentinės į vokalinę sritį specifinius štrichus bei technikas, atrandant panašų skambėjimą.
Net du kartus festivalyje teko išgirsti, jeigu taip galima išsireikšti kalbant apie šį kūrinį, legendinį Johno Cage’o „4’33” – puspenktos minutės tylos. Sumanymas, kurį kompozitorius laikė reikšmingiausiu pasiekimu savo kūryboje, gal ir galėjo nustebinti publiką praėjusio amžiaus viduryje, tuomet, kai jis buvo pirmą kartą pristatytas, dabar gi nuskambėjo tarsi nedidelė avangardo replika, priminimas, kad tikra tyla mūsų gyvenime neįmanoma. „Glasperlenspiel Sinfonietta“ laikėsi labiau tradicinės pateikimo versijos, o „Cello club“ ir „Melos“ per šį opusą žodiniu manifestu išreiškė savo poziciją, dabartinės situacijos kultūroje įvertinimą.
Tolimieji Rytai – tolimi?
Koncertas „Azijos muzika“ Klaipėdos publikai pristatė kompozicijas, kuriose glaudžiai susijungia vakarietiškos šiuolaikinės muzikos principai su tradicine Tolimųjų Rytų kraštų kultūra. Japono Tōru Takemitsu kūryba ne vienam, manyčiau, jau girdėta, koncerte atliktas jo „Requiem“, o nežinomi Kinijos autorių vardai tikrai žadino nemažą smalsumo jausmą.
Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) interpretavo nuotaikingą Wu Fei „If I Was Batman Queen“ programinę miniatiūrą, skirtą gužengui (solo Wu Fei) ir orkestrui, kompozitorės Chen Yi „Shuo“ styginių orkestrui, garsais pasakojančią galbūt tik apie pirmąją pavasario dieną, paslaptingą gamtos atbudimą ir gyvenimo džiaugsmą.
Tan Dun – vienas iš ryškiausių ir tituluočiausių šiuolaikinės Azijos muzikos atstovų (jo muzika kino filmams įvertinta „Oskaru“ ir „Grammy“). Kompozitorius drąsiai eksperimentuoja, mėgsta naudoti netipiškas grojimo technikas, jo kompozicijose orkestrantai dainuoja, kalba, šaukia kartais beprasmius, nieko nereiškiančius žodžius. Kuriama ypatinga nuotaika, garsų chaoso arba muzikos kaip ritualo, kaip bendrystės tarp atlikėjų ir publikos, tarp pačių atlikėjų atmosfera – štai toks jo tikslas ir kartu studijų objektas. Visa tai festivalio publika pamatė ir išgirdo Koncerte gužengui ir styginių orkestrui. Sudėtingas ir labai vaizdingas kūrinys, toks nuotaikų ir kontrastų kaleidoskopas, pradedant futuristine pradžia, artima Aleksandro Mosolovo „Plieno gamyklai“, triukšmingu „turgaus“ epizodu, baigiant jautriu gužengo solo. Sakyčiau, kad Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas dirigento Leifo Karlssono (Švedija), atliko geriausią įmanomą šio kūrinio versiją, padėjo atskleisti originalų jo charakterį ir energiją.
Įdomus biografijos faktas: Kinijos kultūrinės revoliucijos metais Tan Dun, kaip ir prieš tai minėta Chen Yi, buvo išsiųstas priverstiniams fiziniams darbams į kaimą. Rimtoms muzikos studijoms neliko laiko, tad nekeista, kad atsiradus pirmai galimybei abu šie kompozitoriai emigravo į užsienį, JAV.
Bet gražiausi šio vakaro momentai, labiausiai sušildę Klaipėdos publikos širdis, turbūt susiję su gužengo virtuoze, charizmatiškąja Wu Fei. Muzikė pristatė savo instrumentą, trumpai papasakojo apie skirtingas grojimo manieras, atliko kelias aranžuotas skirtingų Kinijos regionų liaudies dainas.
Nemirštanti klasika ir…
Festivalio koncerte, skirtame simfoninės muzikos opusams, klausytojai išgirdo tarptautinį pripažinimą pelniusio orkestro iš Talino „Glasperlenspiel Sinfonietta“ ir kylančios smuiko žvaigždės H. C. Aaviko muzikavimą. Dirigentas – Andresas Kaljuste. Iš penkių koncerte atliktų kompozicijų (skaičiuojant kartu su J. Cage’o „4’33”), turbūt didžiausią įspūdį paliko jau anksčiau paminėtas A. Pärto „Orient & Occident“ bei klasikine šviesa ir optimizmu spinduliuojantis Wolfgango Amadeuso Mozarto Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 5 A-dur („Turkiškasis“). Sakoma, kad geriausius savo šio žanro kūrinius muzikos genijus sukūrė, kai jam buvo 19 metų (nors sukūrimo data antraštėse ne vieną kartą keista), pats grojo premjerose.
Simfoninėje kūryboje W. A. Mozartas nebuvo didelis novatorius, bet kiekvienas jo darbas iki šių dienų stebina savo tobulumu, formos išbaigtumu. Kompozitorius rašė greitai ir lengvai, beveik be juodraščių – dar vienas jo genialumo įrodymas. Atlikėjai papriekaištavus, kad penktojo koncerto smuikui antroji dalis pernelyg „akademiška“, neįdomi, jis be ginčų parašė kitą variantą.
Įsiminė energinga, kupina aistros ir veržlumo pagrindinė koncerto pirmosios dalies tema, rafinuota, subtiliai ir jautriai niuansuota H. C. Aaviko partija, graži jo smuiko kantilena, trečiosios dalies rondo su galantiško stiliaus muzikai būdingais „prieskoniais“ bei groteskiškas „turkiškasis“ epizodas su chromatiniais perėjimais, primenančiais populiarųjį Rondo alla Turca iš sonatos fortepijonui A-dur. Bet jeigu būtų galimybė „Permainų muzikoje“ ką nors keisti, tai vietoje W. A. Mozarto į programą vis dėlto įtraukčiau Georgo Friedricho Händelio operos „Alčina“ koncertinį variantą, nuskambėjusį per festivalį organizuojančios Klaipėdos koncertų salės naujo sezono atidarymą. Baroko muzika su šiuolaikine vizualizacija, sukurta panaudojant dirbtinį intelektą, gal labiau atitiktų šio festivalio koncepciją.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
