Daugiau nei 30 metų skambėjęs Klaipėdos kariljonas jau keleri metai skausmingai nebylus. Istorinis, senasis pašto rūmas ir jo didingasis bokštas, iš kurio dešimtmečiais sklido kilnus, raminantis, dvasią keliantis varpų gausmas, trupa ir griūva. Pražūtis gresia ir įstabiam, prabangiam instrumentui – kariljonui. Šiandien gal verta nors fragmentiškai, prisiminti vieno seniausių instrumentų – varpų – istoriją ir Klaipėdos kariljono kelią. Juk tūkstantmetę praeitį turintys varpai per amžius buvo daugelio miestų gyvybės simbolis, veikęs žmonių sąmonę, žadinęs jausmus.
Daiva KŠANIENĖ
Pirmtakai – didingi varpai
„Kas rytą saulė spinduliu pirmiausiu
Apreiškia žemei tekėjimą savo,
Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu,
Tarytum jisai žmogaus lūpas įgavo:
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…“
(nežinomas poetas)
Šimtmečius buvo tikima, kad varpas yra žemės ir dangaus jungties simbolis, skambantis Dievo vardu ir skelbiantis visatos dermę, skleidžiantis kosminę energiją, turintis ypatingų galių žmonėms. Buvo sakoma: „Kiekvieną kartą, kai suskamba varpai, sparnus išskleidžia angelai.“
Varpų kūrimo ir pritaikymo tradicijos formavosi ilgus amžius. Varpų istorijos tyrinėtoja Audronė Jasinevičiūtė-Ivanauskienė rašė: „Šiame kultūros reiškinyje sutelkta žmonių išmintis, poreikiai, siekiai, tikėjimas, mistika, kūrybinė dvasia. Galima teigti, jog varpo sampratą visais laikais formavo istorinio meto pasaulėjauta, mentalitetas, religinė-mitologinė orientacija.“
Varpų ištakos glūdi Rytų tautų kultūrose. Jie buvo žinomi Egipto, Urartu, Kinijos civilizacijose, taip pat Romos imperijoje; gaminami ir naudojami senovės asirų, graikų, šumerų ir kitų tautų. Seniausias pasaulyje žinomas varpas atkastas netoli Babilono, jam jau daugiau kaip 3 000 metų. Vieni istorikai, remdamiesi tuo, kad popiežius Grigalius Didysis varpus savo raštuose mini 590–604 m., tvirtina, kad Europoje pirmieji varpai suskambo VI a., kiti įsitikinę, kad pirmasis varpas žemyne buvo iškeltas Romoje 746 m. Yra ir kitokių versijų. Įdomi legenda byloja, kad pirmąjį bronzinį varpą maždaug 410 m. nuliedino vyskupas Poncijus Meronijus Paulinas, gyvenęs Italijos provincijoje Kampanijoje, Nolos miestelyje. Nuo tada didysis varpas lotyniškai vadinamas kampana, o mažasis – nola. Manoma, kad pirmieji Europoje varpų liejikai buvo Benediktinų ordino vienuoliai – misionieriai.
Bažnyčių, cerkvių bokštuose Europoje ir Rusijoje varpai prabilo VII–IX a. Palaipsniui kristalizavosi jų liejimo, skambinimo ir pritaikymo tradicijos. Aktyviausias varpų gyvavimo, jų dydžių nusistovėjimo laikotarpis – viduramžiai. Pirmiausia varpai tapo svarbiu bažnytinio gyvenimo atributu. Krikščionys varpų prasmę aiškino savaip. Anot jų, „metalo tvirtumas asocijuojasi su pamokslininko dvasine galia. Medinės sijos, ant kurių kabinami varpai – kryžius, o virvė, kuria įsiūbuojama šerdis – tai simbolinis saitas, įgalinąs prasismelkti į kryžiaus paslaptį. Kiti sakė, kad varpo gaubtas ir šerdis – tai pamokslininko burna ir liežuvis“ (A. Jasinevičiūtė-Ivanauskienė).
Pamažu didėjo ir varpų pasaulietinė, utilitarinė reikšmė. Bėgant amžiams varpų gaudesys be atvangos lydėjo žmones, žymėjo svarbias tekančio laiko atkarpas, bažnytinio gyvenimo momentus, reikšmingus istorinius įvykius. Žmogus ir varpo garsas visada buvo glaudžiai susiję, jų sąveika – simboliška, mistiška, paslaptinga ir pagarbi.
Įvairiausiose šalyse kiekvienas miestas ir miestelis stengdavosi turėti savo varpą ar kelis varpus. Pilkas ir nuobodus be jų buvo miestų gyvenimas. Varpų gaudesys dienų tėkmei suteikdavo gyvybingą ritmą: žymėdavo svarbių religinių ir pasaulietinių švenčių akcentus, skelbdavo laiką miegui ir darbui, linksmybėms ir poilsiui, gausdavo liūdesio, netekties valandą. Svarbiausius miestų gyvenimo įvykius pirmiausia „pranešdavo“ varpai: niūrus, grėsmingas skambesys skelbdavo artėjančią nelaimę – puola priešas, kilo karo pavojus, įsiliepsnojo gaisras, maištas. Švenčių, pergalių džiaugsmą lydėdavo žėrintis, šviesus, triumfuojantis gausmas; pasigirdus rimtiems, santūriai epiniams varpo dūžiams, žmonės bėgdavo į pagrindinę aikštę sužinoti naujienų, aptarti neatidėliotinų reikalų.
Vis dėlto psichologinis ir fiziologinis varpo garso poveikis vis dar lieka mįslė, nes jo virpesiai sudaro ištisą garsinės išraiškos niuansų lauką, ne tik išoriškai veikiantį žmogaus klausą, persmelkiantį ir giliau, paliečiantį pasąmonės sritį. Varpams, kaip ir žmonėms ar knygoms, tinka lotyniškas posakis: „Habet sua fata…“ („turi savo likimą…“).
Suteikdavo vardus
Neatsitiktinai žmonės varpams suteikdavo vardus, o nuo XVII a. Vakarų Europoje paplito varpų šventinimo (krikštijimo) tradicijos. Ši ceremonija būdavo panaši į kūdikio krikštą: prieš užkeliant į varpinę, dalyvaujant turtingiems krikštatėviams (vyrui ir moteriai), varpas būdavo patepamas, apšlakstomas šventintu vandeniu, užkalbamas ir apgaubiamas šventu rūbu. Tikėjimą varpų galia atspindi ir įrašai juose, įvairūs devizai, kreipiniai į Dievą: „mano balsas – gyvenimas, kviečiu jus, ateikite melstis“; „o, garbės Karaliau Kristau, atnešk taiką“ ir kt. Kai kuriose senose varpinėse pietų Prancūzijoje liko užrašai: „kviečiu gyvuosius, mirusius palydžiu, žaibus sklaidau.“ Šiais laikais daug kur, taip pat ir Lietuvoje, tebešventinami bažnyčių varpai, dažniausiai jiems suteikiant šventųjų vardus. Štai į Vilniaus arkikatedros bazilikos varpinę 2002 m. buvo užkelti ir pašventinti šeši varpai. Juos Vilniaus katedrai ir miestui padovanojo Kelno (Vokietija) arkivyskupija. Atsidėkojant arkivyskupui, didžiausias varpas buvo pakrikštytas šv. Joachimo vardu. Kitiems – suteikti Lietuvos ir Vilniaus globėjų vardai: šv. Kazimiero, šv. Stanislovo, šv. Elenos, šv. Onos ir palaimintojo Jurgio Matulaičio.
Varpai „duodavo ženklą“ net kasdieniams, buitiniams gyvenimo momentams. Štai ankstyvą rytą, sugaudus Turino (Italija) „Duonos varpui“, šeimininkės imdavo minkyti duonai tešlą; „Švaros varpas“ Bonoje (Vokietija) sukviesdavo gyventojus į miesto švarinimo talką; „Darbo varpas“ Achene (Vokietija) skelbdavo darbo dienos pradžią ir pabaigą; suskambus varpui „Žuvies prekiautoja“ Bovė mieste (Prancūzija), prasidėdavo žuvų turgus; Gdanske (Lenkija) „Alaus varpo“ signalas vakarais skelbdavo, kad atsidarė alinės; Kelno (Vokietija) „Kruvinas“ varpas šaukdavo gyventojus į miesto teismą; Londono (Anglija) „Vargšo nusidėjėlio“ varpas paskelbdavo bausmės įvykdymą nusikaltėliui ir pan. Dažnai reikšmingus istorinius įvykius taip pat žymėdavo varpų garsai: Palermo (Italija) liaudies sukilimas prieš prancūzus pavergėjus prasidėjo vakariniu varpų gaudesiu (garsieji Sicilijos mišparai); Filadelfijoje (JAV) Nepriklausomybės rūmuose saugomas seniai nutilęs „Laisvės varpas“, paskelbęs šalies nepriklausomybę.
Didžiausia nelaimė ir bausmė miestams būdavo varpo atėmimas. Varpas, kaip laisvės simbolis, buvo trokštamas užkariautojų trofėjus. Užpuolikai varpus nuplėšdavo nuo varpinių, daužydavo, perliedavo į monetas ar patrankas, vežiodavo asilo tempiamame gėdos vežime, o minia tyčiodavosi. Varpus net ištremdavo: Ugličo (Rusija) varpas, 1591 m. paskelbęs, kad nužudytas caraitis Dmitrijus, buvo ištremtas į Tobolską (Rusija); Gento (Belgija) miesto varpui Karlo V įsakymu nudaužtas kraštas ir jis „suluošintas“. Neretai užkariautojai varpus „perauklėdavo“: užkasę į žemę, kalbėdavo maldas, liepdavo atsisakyti „suklydimų“, o „atsivertusį“ varpą iškeldavo iš žemės ir kabindavo jau naujoje varpinėje.
Varpai buvo tarsi gyvi, lygiateisiai miestų, miestelių „gyventojai“. Žmonės priimdavo juos kaip žemės ir dangaus ryšio simbolio skelbiamą „žinią“, tikėdavo magiška varpų galia pranašauti ateitį, nubaidyti piktąsias dvasias, apsaugoti nuo epidemijų ir nelaimių. XIX a. anglų mokslininkas L. Montanas buvo įsitikinęs, kad varpų skambėjimas už 100 ar daugiau km prišaukia lietų (Jonas Nekrašas. Varpai gydo. Žaliasis pasaulis), o skambinimas laivo varpu neša sėkmę.
Šimtmečius, įgydamas vis naujų simbolių, sklido po žemę varpų gaudesys, jame glūdintis platus prasmių spektras ir paskirtis.
Plačiausiai varpai paplito Šiaurės Europoje ir šiaurinėje Rusijoje, tačiau jų prasmių kultūra buvo skirtinga. Pirmiausia stulbina Rusijos varpų dydis ir svoris: Maskvos kremliaus „Didysis“ varpas sveria 65 t, „Godunovas“ – 30 t, o garsusis, 1735 m. išlietas „Caras Varpas“ – net 202 t (aukštis – 6, 14 m). Tokį dydį lėmė neaprėpiamos Rusijos platybės. Juk varpo gausmas kviesdavo žmones iš didžiausių tolybių, jo garsą turėdavo išgirsti atokiausių kaimų gyventojai. Manoma, kad ne vienas varpas Rusijoje buvo nuliedintas iš išgrobstytų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žalvario liejinių. Beje, pravoslavų cerkvėse, skirtingai nei katalikų bažnyčiose, varpų skambesys netraktuotas kaip muzika.
Varpai Lietuvoje
Lietuvoje (ir Mažojoje Lietuvoje) varpai taip pat buvo žinomi nuo gilios senovės. Didžiųjų varpų kultūros pradžia Lietuvoje istoriškai susijusi su krikščionybės įvedimu ir Lietuvos valstybės formavimusi. Seniausi, net XIII a. siekiantys varpai buvo įrengti Karaliaučiaus Senamiesčio bažnyčioje, 1387 m. jie suskambo Karaliaučiaus pilies bokšte. XIV a. (1377 m.) kunigaikščiui Algirdui varpų meistras K. S. Skobeltas Vilniuje išliejo didelį varpą cerkvei. Nuo XVI a. varpai buvo liejami įvairiose Lietuvos vietose: Vilniuje, Varniuose, Kaune, taip pat Nesvyžiuje; šaltiniai mini XIV–XV a. varpų liejimo dirbtuves Karaliaučiuje, Elbinge, Dancinge, Marienburge. Yra išlikusių ilgaamžių bažnyčių varpų: XV a. – Kelmėje, Trakuose, XVI a. – Plokščiuose, Siesikuose, XVII a. – Alsėdžiuose, Viduklėje, Plungėje, Vilniuje, Pažaislyje, Alytuje ir kitur. Manoma, kad seniausias Lietuvoje išlikęs varpas, datuojamas 1422 m., yra Semeliškių šv. Lauryno bažnyčioje.
Apie varpų senumą liudija lietuvių žodinėje tautosakoje paplitę liaudiški posakiai, kurių atsiradimą lėmė bandymas mėgdžioti varpų skambėjimą. 1910 m. Tilžėje išleistoje Viliaus Kalvaičio knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“, be žmonių, upių, vietovardžių ir kitų pavadinimų, įvardyta net 55 vietovių bažnyčių varpų „kalba“ (daugiausia Mažosios Lietuvos): Tilžės – „Kelkit, broliai ir budėkit, už Lietuvą vis stovėkit!“, Bildviečių – „Skarauda, padkava!“, Gilijos – „Martyn, brolau, Gilijoj skendau!“, Mielkiemio – „Mielas kiemas ir laukeliai!“, Karklės – „Dienoj miegok, naktyj žvejok!“, Katyčių – „Pušynai, smiltynai!“, Kintų – „Vyžos, naginės!“, Aulavėnų – „Dėkavok, giedok!“, Saugų – „Prie Saugų daug vargų“ ir kt. Didžiojoje Lietuvoje varpai taip pat turėjo įdomius kalbinius jų „pamėgdžiojimus“: Kretingoje – „Palangos miestely!“, Batakių – „Jonai, brolau, skendau prūde!“, Girkalnio – „Danguj dūšia, kūns po žeme!“ ir t. t.
Varpų svarbą žmonių gyvenime įprasmino daug lietuvių liaudies mįslių, patarlių, priežodžių, frazeologizmų: „Ant bažnyčios karveliai burkuoja“. Kas?; „Neturiu gyvybės, bet garsiai kalbu, turiu ausis, bet negirdžiu, neturiu burnos, bet liežuvis tabaluoja“. Kas?; „Anapus kalno garsūs varpai“; „Skambina visais varpais“ (visur skelbia), „Į vieną varpą mušti“ (vienybė) ir t. t.
XIX a. pabaigoje įspūdinga varpų muzika suskambėjo nedideliame Skapiškio miestelyje. Penkių varpų ansambliui čia buvo pastatytas specialus bokštas. Kaip rašė Antanas Stuoka, varpai pasižymėjo skaidriu, gaudžiančiu skambesiu; išgaudavo „do“, „re“, „mi“, „fa“ ir „sol“ tonus, buvo gerai suderinti. A. Stuoka prisiminė keturių jų vardus: Laurynas, Konradas, Petras, Brigita. Pirmojo pasaulinio karo metais Skapiškio varpai išgabenti į Rusiją. Maždaug 1920 m. jie sugrąžinti į gimtinę, bet Skapiškis atgavo tik „fa“ varpą; likusieji buvo išdalyti kitiems miesteliams, kurie neturėjo savo varpų. Skapiškio varpai, matyt, buvo nepaprastas reiškinys, nes juos net poetas Maironis apdainavo eilėse „Užkeiktas Skapiškio varpas“. Beje, varpus savo eilėraščiuose šlovino daugelis Lietuvos poetų. Tautosakos kūriniuose, legendose, padavimuose užsimenama, kad varpo garsai ataidi iš paslaptingų miestų, piliakalnių, iš nugrimzdusių į vandenų gelmes pilių. Žinomos legendos apie nuskendusius Pajevonio, Dusetų ir kt. varpus.
Varpai kabėjo ir daugelio kitų Lietuvos bažnyčių bokštuose, būdami nepaprastai reikšmingi religiniame, dvasiniame žmonių gyvenime. Pasak Vydūno, „senieji Lietuvos žemdirbiai pristabdydavo arklą traukiantį kuiną, o mažų kaimelių bobutės nutilusios suklusdavo, kai per plačius laukus ir pievas nuvilnydavo artimos bažnytėlės varpo gausmas“.
Varpai Lietuvoje žmonėms yra ne tik šventumo, tikėjimo, susikaupimo, bet ir laisvės ženklas. Brangus yra Kauno „Laisvės varpas“ – Lietuvos nepriklausomybės simbolis, kurį 1922 m. padovanojo Filadelfijos (JAV) lietuviai emigrantai. Vienoje varpo pusėje išlietas Vytis, kitoje – diplomato ir poeto Broniaus Kazio Balučio žodžiai: „O, skambink per amžius Vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos.“ „Laisvės varpas“ buvo įkeltas į senojo Kauno muziejaus, atidaryto 1921 m., bokštą. Pirmą kartą juo skambino aušrininkas Petras Vileišis, pašventino kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. 1937 m., pastačius naujus muziejaus rūmus ir bokštą, „Laisvės varpas“ buvo perkeltas ten.
Įstabusis kariljonas
Nemaža amžių skiria signalinių varpų atsiradimo laikmetį nuo reto, išskirtinio, paties didžiausio, sunkiausio, brangiausio ir vieno seniausių muzikos instrumento – kariljono (pranc. carillon, lot. quatrinionem) gimimo. Šis specifinis, įstabus instrumentas radosi plėtojantis ir tobulėjant varpų kultūrai. Tai mechaninis (arba automatinis) klavišinis, atvirame lauke skambantis mušamasis instrumentas – idiofonas, sudarytas iš chromatiškai suderintų (kad turėtų muzikinį toną) įvairaus dydžio varpų komplekto, kuriuo galima atlikti įvairiausius muzikos kūrinius. Varpai, kurių skaičius gali svyruoti nuo 23 iki 80, kabinami prie eilėmis išdėstytų sijų. Kariljonai įrengiami aukštuose istoriniuose pastatuose arba specialiai tam pastatytuose bokštuose. Automatiniai varpai klaviatūros neturi. Kariljono varpai gaminami iš įvairių metalų, tačiau geriausi yra pagaminti iš bronzos (80 proc.), alavo (10 proc.), taip pat cinko, švino.
Kariljonas dėl išskirtinės tembrinės įvairovės, techninių galimybių priskiriamas prie mušamųjų instrumentų grupės. Jo garso šaltinis – klavišais valdomi skambantys varpai. Skambinama klaviatūra ir pedalais. Skambinti kariljono klaviatūra rankomis (manualinis skambinimas) galima dviem būdais: kumščiais (apmautais odinėmis pirštinėmis), jų apatine briauna užgaunant klavišą, ir pirštais, ypatingu būdu apimant klavišus. Kariljonu skambinant šiuolaikinę muziką, atlikėjams tenka naudotis delnais ir alkūnėmis. Kojų pėdų pirštais liečiami pedalai (pedalinis skambinimas).
Pirmąjį pasaulyje kariljoną sukūrė broliai Peteris ir Francois Hemony 1652 m. Olandijoje. Šiaurės Europoje instrumentas paplito labai greitai, o šių meistrų pasekėjai išpopuliarino kariljoną visame žemyne. XVIII a. įvairių šalių monarchai ir didžiųjų miestų vadovai stengdavosi būtinai įsigyti kariljoną, nes laikė tai didele garbe. Tuo metu jie buvo įrengti Berlyne, Madride, Kopenhagoje, Prahoje, Peterburge, Rygoje ir kitur.
Instrumentas nuolat tobulėjo. Tikru perversmu grojimo kariljonu technikoje tapo „grojimo stalo“ išradimas. „Lynai nuo varpų šerdžių suvesti į vieną dėžę ir sujungti su medinėmis lazdelėmis, kurias spaudžiant išgaunamas garsas. Vėliau buvo įvesti pedalai“ (K. Kačinskas).
Šiuo metu visuose pasaulio žemynuose yra keli šimtai kariljonų. Daugiausia „skambančių miestų“ yra Olandijoje, JAV, Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje jų yra trys: Kaune, Klaipėdoje (buvo) ir Vilniuje.
Pirmasis kariljonas Lietuvoje pastatytas Kaune kompozitoriaus Juozo Tallat Kelpšos ir generolo Vlado Nagevičiaus rūpesčiu. Belgijos „Michiels jr. Tornau“ varpų liejykloje pagamintas instrumentas 1937 m. buvo įkeltas į Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokštą. Kariljoną sudarė 35 varpai; didžiausio varpo masė – 3 t, mažiausio – 30 kg. Visiems jiems buvo suteikti už Lietuvos laisvę žuvusių gynėjų vardai.
Nuolatiniai Kauno kariljono koncertai prasidėjo 1956 m., ėmus juo skambinti kompozitoriams bei kariljonininkams Viktorui Kuprevičiui ir jo sūnui Giedriui, kuris tuo metu tebuvo paauglys. Po kelių dešimtmečių, 1983 m., prie jų prisijungė kariljonininkas Julius Vilnonis, vėliau – kiti atlikėjai. Kauno kariljonas, be klaviatūros ir pedalų, dar turi automatą, kuris kiekvieną dieną 12 val. skambina melodiją „Oi, neverk, motušėle“.
2005–2006 m. Kauno kariljonas restauruotas ir patobulintas Astene (Olandija) esančioje varpų liejykloje „Royal Eijsbouts“ bei papildytas dar 14 varpų (dabar jų – 49). Didžiausią iš jų – „Kauną“ – padovanojo prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, net stebėję kariljono liejimo procesą. Ant varpo išgraviruoti jų vardai. Varpai taip pat puošiasi mecenatų Ritos ir Arvydo Garbaravičių, G. Kuprevičiaus, kitų dovanotojų vardais. Restauruotas instrumentas inauguruotas 2006 m. balandžio 30 d. G. Kuprevičius džiaugėsi: „Instrumentas skamba kaip darni visuma, tonų skirtumas tarp senųjų ir naujųjų varpų visiškai nejuntamas.“
Vaizdinio didingumo Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus kariljonui suteikė 1938 m. bokšto nišoje pastatyta skulptoriaus Juozo Mikėno „Kario“ („Riterio“) skulptūra, nuliedinta iš nepriklausomybės kovų laukuose surinktų žalvarinių šovinių gilzių. Deja, 1942 m. skulptūra buvo nuversta ir sunaikinta. Po daugiau nei 70 metų (2015 m.) istorinė 7 m aukščio, 250 kg svorio „Kario“ skulptūra, nukaldinta iš vario, sugrąžinta į savo vietą – kariljono bokštą. Ji atkurta pagal tarpukario laikų nuotraukas.
2015 m. brolių domininkonų rūpesčiu Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokšte buvo įrengtas olandų meistrų pagamintas didžiausias Lietuvoje kariljonas, turintis net 61 varpą (didžiausio varpo svoris 3 360 kg, mažiausio – 8 kg).
Klaipėdos kariljonas
50 m. jaunesnis nei kauniškis pirmasis Klaipėdos kariljonas įrengtas 1987 m. Klaipėdos senojo pašto pastato, kurio architektūroje jungiasi neogotikos, klasicizmo ir jugendo stilių elementai, 42 metrų aukščio bokšte. (Paštas pastatytas ir pašventintas 1893 m; Antrojo pasaulinio karo metais bokštas buvo suspogdintas. Atstatymo darbai pradėti 1970 m.)
Praėjusio šimtmečio 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, norint praturtinti Klaipėdos kultūrinį gyvenimą, Menų fakulteto prorektoriui, prof. Vytautui Jakelaičiui ir miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Alfonsui Žaliui kilo drąsi mintis įrengti Klaipėdoje ypatingą, brangų instrumentą – kariljoną. Po ilgų įkalbinėjimų ir derybų, Maskvos valdininkai kariljoną leido pirkti, bet tik iš sovietinio lagerio šalių. 1980 m. vasarą pradiniam pokalbiui į Klaipėdą atvyko Apoldos miesto (tuomet – Rytų Vokietija) varpų liejyklos vyriausiasis konstruktorius Peteris Schillingas su žmona Margareta. Netrukus žinomas Lietuvos vargonų meistras, muzikologas Rimantas Gučas, ekonomistas D. Kacas ir V. Jakelaitis nuvyko į Vokietiją, kad pasirengtų sutarties pasirašymui. Kariljoną projektavo vokietis P. Schillingas; išliejo Apoldos miesto meistrai varpų liejykloje.
Keturių oktavų diapozono Klaipėdos kariljonas – tai 48 skirtingo dydžio ir svorio varpai, nulieti iš specialaus lydinio (78 proc. vario, 22 proc. alavo). Didžiausio ir sunkiausio varpo vardu Kristupas masė – 900 kg, skersmuo – 1 163 mm, mažiausio ir lengviausio svoris – 15 kg, skersmuo – 182 mm; varpų masė – 6 800 kg, o su visomis konstrukcijomis – daugiau kaip 10 t. Varpus pagal klaipėdiečio dailininko Algio Kliševičiaus sukurtą projektą figūriniais reljefais papuošė veimarietis H. Erlingas (Vokietija). Didžiajame varpe išlieti žodžiai: „Kristups bylo Klaipėdai“. Šiuo vardu varpas pavadintas todėl, kad Kristupas buvo dažniausiai Mažojoje Lietuvoje pasitaikantis lietuvininkų vardas (graikų kilmės trumpinys iš vardo Kristoforas /„Kristaus nešėjas“).
Kol buvo liedinami kariljono varpai, pirmieji ir iki šiol vieninteliai Klaipėdos kariljonininkai Kęstutis Kačinskas ir Stanislovas Žilevičius Apoldoje ir Magdeburge (Vokietija) mokėsi skambinti šiuo instrumentu, kaupė repertuarą atidarymo iškilmių festivaliui bei po jo vykusiems reguliariems koncertams.
Klaipėdos kariljonas buvo sumontuotas 1987 m. lapkričio 13 d. Atidarymo iškilmėse prof. V. Jakelaitis džiaugėsi: „Kristup, sveiks! Tavęs laukėm ne kaip svečio, o kaip namo pareinančio. Tu nulietas iš mūsų minčių ir darbo užmojo, darbščiomis rankomis į bokštą įlinguotas – prabilk savo tauriu balsu Klaipėdai ir pašauk prabilti savo keturiasdešimt septynis brolius. Mes ateisim čionai prie tavęs, kai tik pašauksi, nes tu esi aukštai virš kasdienybės prastumos pakilęs. Ateisim ir tada, kai tu tylėsi ir savo garso galią kaupsi, mūsų godų klausydamas. Dabar jau tu su mumis, Kristup, ir jau per amžius būsi šitokiam Klaipėdos gražume. Atėjo atidarymo šventė, idėja virto muzika“ (Albinas Stubra. Skamba Klaipėdos varpai. 1987 11 14). O M. Schillingas ištarė sentenciją: „Tas, kuris kelia varpus, kelia džiaugsmą“.
Deja, instrumentas nebuvo labai kokybiškas. „Vis dėlto nekaip buvo pagamintas tas kariljonas, varpai skambėjo prastai ir trosai dažnai trūkinėdavo“, – sakė S. Žilevičius. Garsus olandų kariljonininkas Jo Haazenas po vieno koncerto Klaipėdoje pasakė, kad daugiau į Klaipėdą groti varpais nebeatvažiuos, nes kariljonas nedera ir jis per prastas uostamiesčio kariljonininkams. J. Haazenas pabrėžė, kad S. Žilevičius ir K. Kačinskas „verti geresnio instrumento“.
Per beveik 20 m. pirmasis Klaipėdos kariljonas visiškai susidėvėjo ir buvo išmontuotas. 2006 m. rugsėjo 27 d. įvyko paskutinis koncertas.
Pastatė naują
Po ilgokų diskusijų, pasiryžta statyti naują kariljoną. 2005 m. Olandijos varpų gamyklos „Royal Eijsbouts“ viceprezidentas J. G. A. van Brusselsas atliko senojo Klaipėdos kariljono ekspertizę ir parengė atnaujinimo projektą. Jis rašė: „Kariljonu groja du patyrę, kvalifikuoti kariljonininkai, kurie, nepaisant labai prastos varpų kokybės, pasiekė aukštų muzikos standartų. Varpai išderinti, todėl mes rekomenduojame iš naujo nulieti visus varpus. Taip pat atnaujinti dabartinį varpų pakabinimo mechanizmą, kuris galėjo nukentėti nuo korozijos.“
Naujasis kariljonas buvo nulietas 2006 m. minėtoje garsiojoje Olandijos varpų liejykloje; iškeltas tų pačių metų gruodžio 11–12 d., dalyvaujant olandų meistrams, o per šv. Kalėdas, gruodžio 25 d., inauguruotas. Klaipėdiečiai žavėjosi naujųjų varpų skaidriu, derančiu gausmu. Pasak K. Kačinsko, naujasis kariljonas – pasaulinio lygio instrumentas. S. Žilevičius pasakojo, kad varpų liejimu Astene užsiima jau ketvirtoji vienos šeimos karta; mieste veikia net varpų istorijos muziejus. Kariljoną, taip pat kaip ir senąjį, sudaro 48 lygaus profilio varpai, nulieti iš kokybiškos varpų bronzos, kurios sudėtyje yra ir 20 proc. alavo, 0,5 proc. švino ir 1,5 proc. kitų priemaišų. Tai užtikrina reikiamą visų varpų (mažų ir didelių) toną. Kiekvienas varpas ir savo tonų struktūroje, ir ansamblyje su kitais varpais turi kokybišką skambesį ir tembrą (diapozonas – keturios oktavos, bendras svoris – 5 095 kg). S. Žilevičius neslėpė džiugesio: „Tai dangiškai skambantis mušamasis klavišinis instrumentas. (…) Šis instrumentas pergyvens mus visus, jeigu nesugrius pašto bokštas.“ Šiandien šie žodžiai skamba kaip pranašystė.
2008 m. spalį į Klaipėdą atkeliavo Asteno miesto varpų meistrų pagamintas keturių oktavų pratybų kariljonas – treniruoklis su varpų skambėjimo simuliacijos mechanizmu. Jis reikalingas tam, kad kariljonininkai galėtų mokytis naujų kūrinių. Nerepetuos juk girdint visam miestui. Jis buvo įkurdintas senojo pašto patalpose, pagrindinio kariljono kaimynystėje. Naujasis treniruoklis pakeitė ir savo galimybėmis pralenkė daug metų kariljonininkams tarnavusį, tačiau nekokybišką, nepakankamai sąveikaujantį su tikruoju kariljonu senąjį treniruoklį. Tokiu būdu buvusį mechaninį, repeticijoms skirtą instrumentą pakeitė naujas ir novatoriškas elektroninis kariljono analogas su įdiegta naujausia kompiuterine programine įranga. Šiuo pratyboms skirtu instrumentu buvo galima įrašyti, saugoti, redaguoti, perklausyti grojamus kūrinius. Klaipėdos kariljonininkai džiaugėsi, kad naujasis repeticijų instrumentas visiškai atitinka puikaus pagrindinio, skambančio kariljono kokybę. Tad klaipėdiečius ir miesto svečius ilgai džiugino ne tik įspūdingai skambančių naujų varpų tonai, bet ir meistriškos muzikos kūrinių interpretacijos.
Abu kariljonininkai – K. Kačinskas ir S. Žilevičius – pasikeisdami kiekvieno šeštadienio ir sekmadienio vidurdienį, šv. Kalėdų, šv. Velykų, valstybinių švenčių, festivalių bei kitomis svarbiomis progomis kopdavo į 100 laiptelių pašto bokštą ir skambindavo, patirdami ypatingą jausmą. S. Žilevičius kalbėjo: „Grojimas kariljonu neapriboja muzikanto erdvėje. Kitais instrumentais groji konkrečioje salėje ir tam tikriems žmonėms, esi atsakingas prieš juos, tave veikia jų emocijos. O mes nematome savo klausytojų, nejaučiame jų ir nuo nieko nepriklausome. Esame aukščiau žemės ir arčiausiai Dievo, kaip paukščiai. Šis jausmas su niekuo nepalyginamas. Tačiau kariljonininkui, kaip ir bet kuriam atlikėjui, galioja svarbiausias reikalavimas – gyva emocija, „dūšia“.“
Kartą Klaipėdos varpai gaudė didžiulės grėsmės akivaizdoje. Kai sausio 13 d. sovietų kareiviai užėmė Vilniaus televizijos bokštą ir dingo TV transliacija, gūdūs Klaipėdos kariljono garsai apie tai pranešė visam miestui. S. Žilevičius ir K. Kačinskas „varpais mušė šiurpą keliantį pavojaus signalą. Tokiu gausmu seniau žmonėms varpininkai pranešdavo apie karo pradžią ar baisių ligų grėsmę. Tą naktį Klaipėdoje varpų gausmas disonansu sklido gana toli. Šiuo gausmu kasmet pradedamas Laisvės gynėjų paminėjimas Klaipėdoje“ (Asta Dykovienė. Miestą sergsti varpai. Klaipėda. 2014 11 15).
Deja, 2019 m. senasis paštas buvo uždarytas, o didingasis pastatas, Klaipėdos architektūros pažiba, nenumaldomai nyksta, trupa ir byra su jo bokšte įkalintu kariljonu. Uostamiesčio centrinio pašto būklei prastėjant, nuo 2024 m. atšaukti visi kariljono muzikos koncertai, taip pat festivalis. Viliamasi, kad jie sugrįš po istorinio pastato komplekso rekonstrukcijos.
Senasis (pastatytas 1987 m.) Klaipėdos kariljonas išmontuotas, tačiau, nepaisant kai kurių jo trūkumų, jis taip pat yra didžiulė materialinė ir dvasinė vertybė. 2006 m. iš senojo pašto bokšto nukabinti senojo kariljono varpai perduoti saugoti Klaipėdos universitetui. Pradžioje planuota juos iškelti Klaipėdos universiteto miestelio bokšte, tačiau vėliau apskaičiuota, kad šio bokšto konstrukcijos per silpnos, kad išlaikytų tokį didelį svorį. Buvo kilusi dar ne viena idėja, kaip seniesiems varpams įkvėpti naują gyvybę. Tačiau apmaudu, kad per tiek metų jokio konkretaus sprendimo nebuvo rasta. Per tą laiką senojo kariljono varpai buvo išblaškyti; dalis jų pradingo, trys eksponuojami viešose Klaipėdos vietose (Tiltų, Turgaus gatvėse ir Karlskronos aikštėje), keli varpai perduoti Šilalės, Šilutės, Katyčių ir kitoms bažnyčioms. Likusieji 20 varpų (iš 48-ių) perduoti fondui „Augustus“. Tikime ir viliamės, kad šis fondas atliks pažadėtąjį kilnų darbą ir iš istorinių automobilių muziejaus erdvių (restauruotas buvęs senasis dujų fabrikas) miestą vėl užlies atnaujinto senojo Klaipėdos kariljono garsai. „Visame pasaulyje, kur tik yra kariljonai, jiems skambant žmonės tampa kiek geresni ir atidesni vieni kitiems“ (G. Kuprevičius).
„Aušros ranka nutrauks mėnulio baltą drobę,
per žemę pereis saulės gandas įkypai,
šalton peklon nuneš naktų prakeiktą lobį
šventi pavasario varpai.“
(Bernardas Brazdžionis. „Pavasario varpai“)
