Klaipėda, marių vėjas ir pirmieji folkloro garsai – taip prasidėjo Gabrielės Brazdeikytės kelias į muziką. Ji gimė ir augo uostamiestyje, čia sutiko pedagogus, kurie atvėrė jai duris į skambantį muzikos pasaulį. Šiandien Gabrielė laiminga grodama Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre, kur subtiliojo smuiko garsais dalijasi su publika, o savo aistrą muzikai perduoda ir mokiniams. Jos gyvenimas kupinas muzikos: nuo vaikystės folkloro ansamblių iki tarptautinių orkestrinių projektų, nuo jautraus darbo su vaikais iki pasirodymų scenoje, kur garsai tampa istorijomis.
Žaneta SKERSYTĖ
Tvirtas sprendimas
– Kokie yra ryškiausi jūsų vaikystės prisiminimai, susiję su muzika?
– Muzika mane lydi nuo vaikystės. Užaugau apsupta daugiausia liaudies muzikos. Abu tėvai – muzikantai, tėtis – birbynininkas, o mama yra baigusi chorvedybos studijas. Jiedu – ilgamečiai folkloro ansamblio „Kuršių ainiai” (vadovai Jolita ir Alvydas Vozgirdai) nariai. Būdama maža dažnai dalyvaudavau jų teatralizuotose programose, taip pat kurį laiką smuikavau bei dainavau vaikų ir jaunimo folkloro ansamblyje „Kuršiukai”.
Kai buvau trejų metų, tėvai mane atvedė į dainos studiją „Keberiokšt” (vadovė Regina Vindžigalskienė), ten prasidėjo mano pažintis su balso valdymu ir scena. Pamilau ansamblinį, a cappella dainavimą, buvo smagu dalyvauti įvairiuose konkursuose, tarp jų – „Dainų dainelė” ir „Mažųjų žvaigždžių valanda”. Ten aš užaugau, daug koncertavome, keliavome, aplankėme ne vieną šalį. Esu be galo dėkinga už šią patirtį.
Na, o su smuiku susipažinau antroje klasėje, būdama aštuonerių, Klaipėdos Vydūno gimnazijoje pas mokytoją Lijaną Astrauskaitę-Šumskienę. Neprisimenu, kodėl išsirinkau šį instrumentą, tėvai irgi gerai nežino, bet pasakojo, kad tiesiog vieną dieną užsispyriau ir pareiškiau tokį tvirtą savo norą.
Kai tėvai įsitikino, kad mano noras rimtas, trečioje klasėje perėjau į Eduardo Balsio menų gimnaziją. Ten mokiausi pas Gilvydą Bendoraitį, Audronę Jurkonytę, o nuo septintos klasės – pas Saulutę Domarkienę, pas ją ir baigiau dvyliktą klasę.
Noras groti orkestre atsirado gana anksti. Lūžis įvyko šeštoje klasėje, su mokyklos ansambliu dalyvaujant Plungės tarptautiniame Mykolo Oginskio festivalyje, grojant Žemaitijos krašto muzikos ir meno mokyklų jungtinio styginių orkestro koncerte. Pirmą kartą išgirdus tiek instrumentų vienoje vietoje, kūnu nuėjo šiurpuliukai – tai vienas giliausiai įsirėžusių prisiminimų iš vaikystės.
– Kokia buvo jūsų patirtis mokantis pas legendinę smuiko mokytoją S. Domarkienę?
– Mokydamasi pas mokytoją S. Domarkienę, iš naujo atradau aistrą smuikui. Ji man suteikė didžiulį žinių bagažą, labai mėgdavau klausytis pasakojimų apie jos dėstytoją, legendinį Lietuvos smuikininką Raimondą Katilių. Kiekviena specialybės pamoka būdavo tarsi naujas atradimas. Tik mokytojos S. Domarkienės ir jos dukros, dėstytojos Linos Marijos Songailės dėka galiu vadinti save smuikininke.
Ugdo sceninę ištvermę
– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) bakalauro studijas baigėte jau pas L. M. Songailę, pas ją mokėtės ir magistrantūroje. Kokie iššūkiai lydėjo studijas LMTA Klaipėdos fakultete?
– Paskaitos būdavo labai įdomios ir vertingos, supažindino ne tik su neaprėpiamu smuiko repertuaru, šio instrumento technikomis, bet ir kaip galima žaisti su smuiko garsu ir frazėmis. Studijuodama pas Liną Mariją, įgijau pasitikėjimo savimi kaip muzikantė, iš naujo atradau drąsą dalyvauti konkursuose, pamėgau kamerinę muziką. Pirmame kurse susipažinau su dėstytojos Jūratės Karosaitės studente pianiste Milda Vitartaite. Sukūrėme duetą ir pirmą kartą išbandėme jėgas virtualiame tarptautiniame konkurse „Muse“. Buvo įtemptas ir labai įdomus programos įrašymo-filmavimo kelias, kurio rezultatas buvo dar labiau džiuginantis, nes pelnėme trečią vietą. Po kurio laiko pasivadinusios „MoMart“, keliavome į Romoje vykusį IX tarptautinį „Premio Accademia Giovani“ konkursą, iš ten parsivežėme antrą vietą.
Studijuodama antrame kurse, pagal „Nordplus“ programą dalyvavau Geteborgo universiteto orkestro projekte, kuriam dirigavo Christianas Zacharias. Atlikome A. Bruknerio Simfoniją Nr. 2 ir L. Beethoveno Koncertą fortepijonui Nr. 4. Pirmą sykį grojau koncerte, kuriame orkestro dirigentas ir dirigavo, ir skambino fortepijonu. Iki šiol tai giliai įsiminė.
Kadangi jaučiau, kad galiu toliau tobulėti gyvendama Klaipėdoje, magistro studijas pasirinkau pas dėstytoją L. M. Songailę. Jos dėka turėjau neįkainojamą galimybę dalyvauti Pavelo Bermano ir Martyno Švėgždos von Bekkerio kursuose, kurie paliko neišdildomą įspūdį.
Aprimus pandemijos bangai ir kai vėl buvo galima saugiai jaustis keliaujant, 2022 m., studijuodama pirmame magistrantūros kurse, radau EMCY rengiamą orkestro projektą „Musical Storytelling“ Šiaurės Makedonijoje. Nieko nelaukusi užsiregistravau ir išvykau į nepamirštamą kelionę, kuri prisiminimais šildys mano širdį dar ilgai. Iš Lietuvos keliavome tik trise: aš, smuikininkė Austėja Botyriūtė ir pianistė Kristiana Jodko. Turėjome galimybę susipažinti su Makedonijos kultūriniu gyvenimu ir su be galo draugiškais, atvirais jos žmonėmis.
– Konkursai padėjo jums tobulėti kaip atlikėjai ir ugdė valią?
– Dalyvavimas konkursuose – ne tik galimybė pasirodyti, bet ir svarbus augimo etapas. Jie padeda ugdyti sceninę ištvermę, susikaupimą ir gebėjimą dirbti siekiant konkretaus tikslo. Tai vienas iš būdų susidoroti su jauduliu, scenos baime, priimti kritiką ir į ją žiūrėti kaip į galimybę tobulėti.
Ateityje irgi norėčiau aktyviai dalyvauti tarptautiniuose orkestro projektuose – jie ne tik praturtina mane kaip muzikantę, bet ir leidžia kaupti vertingą patirtį, kuria vėliau galiu dalytis su savo mokiniais. Kiekvienas toks projektas – tai vis nauji iššūkiai, nauji žmonės ir kūriniai, kurie įkvepia judėti pirmyn.
– Ar galite papasakoti apie tarptautinius projektus, pvz., „Musical Storytelling“ ar „Kodály Zoltán World Youth Orchestra“, ir kaip jie paveikė jūsų darbą Klaipėdoje?
– Pavasarį pradėjau ieškoti galimų orkestro projektų užsienyje. Taip visiškai netikėtai aptikau informaciją apie „Kodály Zoltán World Youth Orchestra“, suburtą iš jaunų muzikantų, dalyvaujančių Tarptautinėje jaunųjų muzikantų vasaros akademijoje Debrecene, Vengrijoje. Ši akademija vyksta jau daugiau nei 20 metų ir turi gilias tradicijas.
Nedvejodama užpildžiau paraišką. Po kurio laiko organizatoriai atsiuntė kūrinių ištraukas, kurias reikėjo įrašyti – tai buvo būtina dalyvavimo sąlyga. Prisipažinsiu, laiko pasiruošimui buvo labai mažai, ypač turint įtemptą darbo grafiką, tačiau tai manęs nesulaikė. Gavusi pakvietimą, tiesiog šokinėjau iš džiaugsmo.
Dvi savaitės Debreceno mieste buvo nepakartojamos. Ruošėme įspūdingą programą: P. Čaikovskio uvertiūrą-fantaziją „Romeo ir Džiuljeta“, M. Musorgskio „Parodos paveikslėlius“ ir G. Bizet „Karmen siuitą Nr. 1“. Po intensyvių repeticijų koncertavome Debrecene, Budapešte ir Vienoje. Ši patirtis tapo svarbia profesine ir kūrybine stotele mano kelyje.
Dalytis muzikos grožiu
– Kaip prasidėjo jūsų darbas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre?
– Dirbti šiame orkestre pradėjau dar studijuodama LMTA bakalauro studijų programos pirmame kurse. Degiau noru groti, tobulėti, plėsti savo akiratį. Todėl labai apsidžiaugiau po perklausos sužinojusi, kad tapau šio orkestro dalimi. Tempai buvo dideli, reikėjo greitai išmokti repertuaro kūrinius, tačiau tai išugdė manyje discipliną. Esu laiminga galėdama dirbti tokį darbą, kuriame galiu realizuoti save kaip smuikininkę, būti scenoje, muzikuoti ir dalytis muzikos grožiu su teatro publika.
– Koks buvo įsimintiniausias koncertas ar spektaklis šiame teatre? O sudėtingiausias atlikimas?
– Įsimintiniausias koncertas – kai grojome Nikolajaus Rimskio-Korsakovo siuitą „Šecherezada“ Op. 35 – pasakiško grožio muzika, būtų nuostabu dar kartą ją atlikti su orkestru.
Mėgstamiausi spektakliai – E. Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė” ir J. Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo”.
Na, o prie sudėtingiausių atlikimų priskirčiau Ph. Glasso operą „Kelionė”. Tai turbūt daugiausiai muzikantų ištvermės reikalaujantis spektaklis.
– Kaip nusprendėte pradėti mokyti vaikus? Kuo skiriasi darbas skirtingose mokyklose – Mažajame Klaipėdos licėjuje, Gargždų ir Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklose?
– Pasiūlymą mokyti vaikus gavau netikėtai, dar studijuodama LMTA magistrantūros pirmame kurse. Licėjaus direktorė norėjo, kad vaikai susipažintų su smuiko instrumentu, tad mano, kaip pedagogės kelias prasidėjo dirbant su ikimokyklinio amžiaus vaikais.
Kitais metais, baigusi magistro studijas, buvau pakviesta tapti smuiko mokytoja Gargždų muzikos mokykloje. Dabar ten esu ir Smuiko skyriaus vedėja. Jaučiuosi laiminga turėdama galimybę dalytis savo aistra muzikai ir matyti, kad mokiniai auga ne tik kaip muzikantai, bet ir kaip asmenybės. Kiekviena pamoka yra kupina iššūkių, kūrybos ir džiaugsmo, o vaikų smalsumas ir nuoširdumas skatina mane nuolat tobulėti. Ypač džiugu stebėti jų pažangą ir žinoti, kad prisidedu prie jų muzikinio kelio nuo pirmųjų natų iki pasirodymų scenoje. Gargždų muzikos mokykloje jaučiu šiltą bendruomenę ir palaikymą, todėl ten dirbti man yra tikras malonumas.
Prie Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos kolektyvo prisijungiau tik nuo šių metų rugsėjo, tad manęs laukia labai įtempti, įdomūs ir darbingi metai.
– Kaip perteikiate savo orkestrinę patirtį mokiniams? Ar esate griežta, o gal labai atlaidi?
– Nepasakyčiau, kad esu griežta, bet čia jau reikėtų paklausti mano mokinių. Man svarbiausia, kad vaikai mėgautųsi tuo, ką daro. Stengiuosi kurti saugią ir palaikančią aplinką, kurioje kiekvienas mokinys galėtų augti savo tempu, nebijodamas klysti. Muzika – tai ne tik garsai, bet ir savęs pažinimas, kūryba, emocijų išraiška.
Pamokose stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą – skatinu drausmę, atsakomybę, bet kartu nepamirštu šilto žmogiško ryšio. Vaikams labai svarbu jausti, kad jų pastangos yra pastebimos ir vertinamos. Tikiu, kad tik per pasitikėjimą, įkvėpimą ir kantrų palaikymą galima pasiekti ilgalaikių rezultatų.
– Kaip manote, kodėl tų, kurie renkasi muzikanto kelią, vis mažėja?
– Ne paslaptis, kad muzikanto profesija reikalauja daugelio metų nuoseklaus darbo, savidrausmės ir kantrybės. Jauniems žmonėms, gyvenantiems greito tempo ir greito rezultato kultūroje, toks kelias gali atrodyti pernelyg ilgas ir varginantis. Taip pat visuomenėje vis dar dažnai muzika ir menas vertinami kaip „papildoma“, o ne esminė ugdymo dalis.
– Kas jus labiausiai atpalaiduoja po įtemptos dienos?
– Smuikas – ne tik mano profesija, tai ir mano pomėgis, ir kasdienybė. Tačiau kai tik atsiranda laisvesnė akimirka, stengiuosi atitrūkti nuo miesto šurmulio ir išvažiuoti į gamtą. Laisvos dienos kaime yra mano būdas atgauti pusiausvyrą. Ramybė, gaivus oras, žaluma – akimirkos gamtoje leidžia sustoti, atsikvėpti ir pasikrauti.
Kartais sportuoju, mėgstu pasivaikščiojimus, plaukimą. O kartais tiesiog leidžiu sau nieko neveikti: įsijungiu gerą filmą ar serialą, susisupu į pledą su puodeliu arbatos ar kavos ir atsipalaiduoju. Tie mažieji kasdienybės ritualai man labai svarbūs, jie padeda išlaikyti vidinę darną tarp kūrybos, darbo ir poilsio.
– Ar kada nors buvo akimirkų, kai pagalvojote, kad muzika – per sunkus kelias?
– Tiesą sakant, ne. Žinoma, būta visko: iššūkių, abejonių, nuovargio, kaip ir bet kurioje profesijoje. Tačiau niekada nebuvo tokios akimirkos, kad rimtai suabejočiau pačiu keliu. Visada jaučiausi esanti ten, kur ir turiu būti.
– Kokia jūsų svajonė…
– Man atrodo, kad jau gyvenu savo svajonėje: turiu mėgstamą profesiją, darbus, draugus ir artimuosius. Esu tikrai laiminga. Sau tik noriu priminti, kaip svarbu stabtelėti ir pasidžiaugti dabartimi ir toliau mėgautis įdomiais gyvenimo vingiais.
VIZITINĖ KORTELĖ
Gabrielė Brazdeikytė – smuikininkė ir muzikos pedagogė. Muzikos kelią pradėjo Klaipėdos Vydūno gimnazijoje, vėliau mokėsi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje (smuiko specialybės mokytoja S. Domarkienė).
2018–2022 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete, įgijo atlikimo meno bakalauro laipsnį su gretutinėmis pedagogikos studijomis (dėstytoja L. M. Songailė). Vėliau tęsė mokslus toje pačioje akademijoje, pasirinkusi magistrantūros programą „Muzikos atlikimas (orkestro muzika)“, studijas baigė 2024 m.
Nuo 2018 m. dirba Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro smuiko grupės muzikante.
Pedagoginę veiklą pradėjo 2022 m., įsidarbinusi Mažajame Klaipėdos licėjuje. Nuo 2023 m. vaikus moko muzikos Gargždų muzikos mokykloje, o nuo 2025 m. taip pat dirba Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje.
Aktyviai dalyvauja koncertinėje veikloje. Grojo Jaunimo dainų šventės orkestre, koncertavo su Eduardo Balsio menų gimnazijos kameriniu orkestru Vokietijoje ir Estijoje. 2019 m. dalyvavo dirigento Ch. Zachariaso vadovaujamo orkestro projekte pagal „Nordplus“ programą Geteborgo universitete. 2022 m. prisijungė prie tarptautinio projekto „Musical Storytelling“ Šiaurės Makedonijoje, o 2025 m. tapo „Kodály Zoltán World Youth Orchestra“ nare Vengrijoje.
G. Brazdeikytė yra įvairių konkursų laureatė: laimėjo „Dainų dainelę“ 2006 m., 2012 m. ir 2014 m., tarptautiniame konkurse „Muse“ 2019 m. pelnė trečią vietą kamerinės muzikos kategorijoje, o tais pačiais metais su duetu „Momart“ Romoje IX tarptautiniame „Premio Accademia Giovani“ konkurse iškovojo antrą vietą.
Smuikininkė nuolat tobulina savo įgūdžius, dalyvaudama meistriškumo kursuose pas tokius pedagogus ir atlikėjus kaip P. Bermanas, G. Vitėnaitė, R. Lipinaitytė, R. Mataitytė, D. Richter ir M. Švėgžda von Bekkeris.
