Šiuolaikinio kino panoramoje nedaug režisierių yra taip tvirtai įsitvirtinę tam tikro žanro atstovai kaip korėjietis Parkas Chan-wookas ir graikas Yorgosas Lanthimosas. Jų pavardės prie filmo pavadinimo reiškia, kad žiūrovai pamatys reginį, kuris būdingas tik jiems. Parkas Chan-wookas jau daugiau nei du dešimtmečiai – viena ryškiausių Pietų Korėjos kino figūrų, savo filmais preciziškai ir su akylu dėmesiu detalėms perbraižantis ribas tarp tamsaus trilerio, melodramos ir juodosios komedijos. O Y. Lanthimosas – graikų naujosios bangos atstovas, brutalaus absurdo architektas, kurį sunku įdėti į konkrečią lentynėlę. Abu režisieriai turi nepakartojamą braižą ir nė vienas nėra lengvai pamėgdžiojamas. Neseniai pasirodę jų filmai „Nėra kito pasirinkimo“ („No Other Choice“, 2025 m.) ir „Bugonija“ („Bugonia“, 2025 m.) jau skina apdovanojimus festivaliuose ir visai smagiai atliepia šių dienų realijas, nors abi juostos tam tikru požiūriu yra senų filmų perdirbiniai. Abu režisieriai šiuolaikinio gyvenimo nerimą paverčia humoru, užaštrintu iki peilio ašmenų tiek tiesiogine, tiek perkeltine tų žodžių prasme.
Andrius RAMANAUSKAS
„Nėra kito pasirinkimo“
Filmas „Nėra kito pasirinkimo“ pasakoja apie ilgametį, popieriaus gamybos specialistą, pagaliau pasiekusį viską, ką liaudies išmintis pažada sunkiai dirbančiam šeimos žmogui. Jis turi jaukius namus, šeimos idilę, du vaikus, pora šunų ir gyvenimą, kupiną stabilumo. Deja, stabilumas trunka neilgai. Nauji amerikiečių investuotojai pakeičia visą popieriaus fabriko darbo struktūrą, ir pagrindinis herojus išmetamas iš darbo.
Šeimos tėvas, visą gyvenimą dirbęs tik vienintelį darbą, dabar priverstas tenkintis bedarbio duona arba tapti nekvalifikuota darbo jėga. Jo atlyginimas menkas, tad ir žmona imasi uždarbiauti odontologijos klinikoje. Šeimai tenka atsisveikinti su šunimis, pirkti pigesnį maistą, parduoti brangiai išlaikomą namą, o dukteriai atsisakyti muzikos pamokų.
Pietų Korėjoje, kur vis dar stiprus vyro kaip pagrindinio šeimos išlaikytojo statusas, tėvas jaučiasi pažemintas ir nesugeba prisitaikyti prie naujos ekonominės realybės. Jis vis dar stengiasi susirasti darbą popieriaus gamybos industrijoje, kur jaučiasi labiausiai stiprus. Bėda, kad tokių bedarbių, turinčių panašią ar geresnę kvalifikaciją, yra daugybė. Neturėdamas kito pasirinkimo (kaip jam atrodo), tėvas sukuria beprotišką planą. Jis įdeda netikrą skelbimą į laikraštį, kuriame paskelbia, kad popieriaus fabrikas ieško naujo gamybos vadovo. Gavęs kelias dešimtis gyvenimo aprašymų, jis išsiaiškina visus savo konkurentus rinkoje, o išsirinkęs pačius geriausius, savaime suprantama, jis ketina juos nužudyti (kitaip tai nebūtų korėjiečių filmas).
Bedarbio tėvo planas toks: iš pradžių eliminuoti stipriausius konkurentus, o tada nužudyti dabartinį gamybos vadovą. Kai jau viskas bus įvykdyta, tėvas lauks pasirodant naujo darbo skelbimo gamybos vadovo vietai užimti. Tada jis nueis į darbo pokalbį kaip vienintelis likęs tinkamas kandidatas ir lengvai gaus taip trokštamą darbo poziciją.
Žiūrint „Nėra kito pasirinkimo“, sunku neprisiminti kito korėjietiško filmo „Parazitas“ („Parasite“, 2019 m.). Abi istorijos gimsta iš tos pačios ekonominės nevilties ir streso, kur išlikimas tampa savotišku „konkurentų eliminavimo“ sportu. Abu filmai veikia dviejuose lygmenyse – kaip kandžios, intelektualiai aštrios satyros apie socialinę nelygybę ir kaip vizualiai rafinuoti, meistriškai sukonstruoti trileriai su daug tamsaus humoro, įtampos, dramos ir kruvinosios estetikos.
Nauja versija – kitokia
Korėjiečių režisierius Parkas Chan-wookas apie šį filmą svajojo jau nuo 2000-ųjų, tačiau dėl įvairių finansavimo kliūčių juostą išleido tik šiemet. „Nėra kito pasirinkimo“ tam tikru požiūriu yra perdirbinys, filmas pastatytas pagal amerikiečių rašytojo Donaldo E. Westlake’o romaną, pagal kurį jau 2005 m. buvo pastatytas prancūzų filmas.
Kaip teigė pats režisierius, ši filmo versija skiriasi, nes perkelia istoriją į Pietų Korėją ir į šių dienų realijas. Siužetui suteikiamas Korėjos kultūros kontekstas, korėjietiška šeimos struktūra ir socialinė tikrovė. Kitaip nei knygoje čia daugiau dėmesio skiriama kitiems šeimos nariams. Režisierius norėjo, kad ekrane domintų ne tik vienas tėvas ir jo desperacija, kad reginys taptų visos šeimos drama. Taip pat skiriasi istorijos pabaiga ir jos moralinis svoris visai kitoks. Anot režisierius, jis siekė parodyti paradoksą, kad žmogus deda itin drastiškas pastangas „dėl šeimos“, tačiau būtent tos pastangos labiausiai ir kenkia šeimai. Tai esminis skirtumas nuo knygos ir prancūziško filmo versijos.
Tačiau svarbiausia, kad „Nėra kito pasirinkimo“ yra keistai smagus filmas, patraukiantis tuo ypatingu, tik korėjietiškam kinui būdingu būdu. Čia juodas humoras žengia koja kojon su tragedija, o absurdiškiausi momentai staiga tampa emociškai labiausiai paveikūs. Taip pat filmas užburia savo estetine kalba, netikėtais filmavimo kampais, spalvomis, kompozicija, perėjimais tarp scenų. Žodžiu, čia galima rasti gerai subalansuotą užtaisą, kokį tik kinas ir gali pasiūlyti. Tai vienas iš tų retų filmų, kur žiūrovams lengva pasinerti į korėjietišką chaosą, nors esama scenų, kur jautresni užsidengs akis rankomis, bet vis tiek paliks mažą tarpelį, kad matytų.
„Bugonija“: radikali pasaka
„Bugonijos“ istorija prasideda nuo didelės farmacijos kompanijos vadovės. Ši šiuolaikiška moteris puikiai jaučiasi korporacijų pasaulyje. Ji gyvena moderniame name, valdo milžinišką verslą ir kalba verslininkų naujakalbe apie efektyvumą, įvairovių kultūrą, inovacijas ir ateitį.
Tačiau vieną dieną ji pagrobiama ir prabunda tamsiame rūsyje, surakinta antrankiais. Prieš ją stovi du keisti kostiumais apsirengę vyrai. Jie paaiškina, jog vadovė pagrobta todėl, kad ji yra ateivė iš Andromedos planetos, kuri nori sunaikinti Žemės planetą. Taip, skamba juokingai, bet jiems viskas kuo rimčiausiai. Pagrobėjai reikalauja, kad ji susisiektų su „savo kosminiu laivu“ ir suorganizuotų susitikimą su ateivių lyderiu. Jų įsitikinimu, tik derybomis su nežemiška rase galima išgelbėti gimtąją planetą nuo sunaikinimo.
Iš pradžių moteris bando paaiškinti, kad jokia ji ne ateivė. Tačiau greitai tampa aišku, kad pagrobėjai gyvena sąmokslo teorijų pasaulyje, jų tikrovė visiškai kitokia. Rūsyje susiduria dvi realybės: korporatyvinė galia ir elitiškumas su žemiausių sluoksnių, nusivylusių sistema, „perdegusių“, traumuotų žmonių pasauliu. Jų patirtys, statusas ir traumos neleidžia jiems susikalbėti, tarsi iš tiesų vyktų kontaktas tarp dviejų skirtingų rasių iš priešingų galaktikos kampelių.
Tarp šių dviejų stovyklų prasideda pavojingas manipuliacinis žaidimas: ji apsimeta ateive, nes nori ištrūkti į laisvę, o jie siekia palaužti ją fiziškai ir morališkai, nes ant kortos pastatyta visa planeta. Kiekvienas iš jų kovoja dėl savo tiesos, o rūsio erdvė tampa vieta, kurioje susiduria baimė, valdžia, iliuzijos ir realybė.
Filmas „Bugonija“ irgi yra mūsų globalaus pasaulio produktas. Tai Pietų Korėjos filmo „Išgelbėti žaliąją planetą“ („Save the Green Planet“, 2003 m.) perdirbinys, tik angliakalbis. Amerikietiška versija, graikų režisieriaus pastatyta pagal korėjietišką originalą. Sprendžiant iš originalo ištraukų, kurias pažiūrėjau, atrodo, kad šie filmai skirtingi savo nuotaika ir greičiausiai prasme.
Režisierius Y. Lanthimosas teigė siekęs sukurti ne tiek siaubo komediją, kiek „radikalią pasaką apie kolektyvinę paranoją, informacijos perkrovą ir mūsų laikmečio realybės skilimus“. Jo tikslas buvo sukurti filmą, kuris priverstų žiūrovus ne tik stebėti, bet ir aktyviai įsijungti į procesą, dvejoti ir klausti: kaip mes suprantame tiesą, ką reiškia tikėti, kaip mūsų emocijos ir skausmas gali iškraipyti realybę?
Žaidžia su lūkesčiais
Man patinka filmai, kurie žaidžia su žiūrovų lūkesčiais. „Bugonija“ būtent toks. Žiūrėdami filmus, mes natūraliai tikimės tam tikros pasakojimo tvarkos. Tokie motyvai, kai personažas po didelių pastangų pagaliau pasiekia savo tikslų, arba, jei personažas per ilgai ignoruoja savo trūkumus, ateityje jam tai tampa pagrindine kliūtimi pasiekti sėkmės. Žmogaus smegenys pilnos tokių modelių.
Tačiau „Bugonija“ sąmoningai eina prieš natūralią istorijos tėkmę. Komedijose dažnai taip būna; netikėtumas ir elgtis priešingai, nei tikimasi, dažniausiai yra pokšto esmė. Tačiau rimtesni filmai paprastai laikosi natūralesnės siužeto logikos, taip jie pasiūlo netikėtą posūkį ar pabaigą, bet net ir to žiūrovai natūraliai tikisi.
O režisierius Y. Lanthimosas žengia toliau: jis žaidžia ne tiek su siužetu, bet ir su pačia filmo prasmės idėja. Kartais sunku suprasti, ar jis juokauja, provokuoja publiką, ar tiesiog lipdo papildomą prasmės sluoksnį. Jo filmai neturi daug paslapčių ir atrodo, kad turėtų būti lengvai paaiškinami, kol nepabandai to padaryti garsiai balsu.
Taip, šio filmo pabaiga netikėta, daug kam įsimins ir tikrai kels daug diskusijų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pabaiga čia viską apverčia aukštyn kojomis, tarsi paneigdama visą ankstesnę filmo logiką ir prasmę. Tačiau man atrodo, kad šįkart režisierius tiesiog norėjo pažaisti su žiūrovais, su labai konkrečiais žiūrovais, su tais, kurie linkę tikėti tomis teorijomis. Filmo finalas, manau, sukurtas būtent jiems.
Tiek „Bugonija“, tiek „Nėra kito pasirinkimo“ siūlo savitą, netikėtą patirtį, ir abu juos rekomenduoju pamatyti. Tai du skirtingi, bet modernūs filmai. Nors žodis „modernus“ meno kontekste retai kada vartojamas teigiama prasme, bet šį kartą jį vartoju kaip komplimentą.
