Nijolė KEPENIENĖ
Džiaugdamasi, kad literatūra Klaipėdoje rašoma ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams, šiuo tekstu noriu pristatyti dvi knygas: Daivos Molytės-Lukauskienės „Varnos nuotykius“ ir Dainiaus Sobeckio „Gauručių legendas“. Abiejų knygų leidybą rėmė Klaipėdos miesto savivaldybė. Ieškodama atspirties taško savo apžvalgai, paskaitinėjau lietuvių literatūros vaikams tyrinėtojo, vadovėlių sudarytojo ir ilgamečio tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY Lietuvos skyriaus vedėjo Kęstučio Urbos „Pasisakymus apie vaikų literatūrą“ (IBBY, Vilnius, 2004), kuriuose radau tokius pastebėjimus: 1) klasika dažnai tampa knygelės, kurių autoriai yra ir rašytojai, ir dailininkai (pvz. Beatrix Potter, Tuvė Jansson, Lina Žutautė); 2) jaukumas, gerumo atmosfera privaloma, rašant vaikams; 3) žaismė – natūrali vaikų terpė. Jais ir remsiuosi.
„Varnos nuotykius“ iliustravo pati autorė D. Molytė-Lukauskienė, ir rašytoja, ir dailininkė, jai talkino šiuo metu studijuojanti dailę duktė Ugnė Lukauskaitė. Iliustracijos atliktos preciziškai, bet – mano akiai – prigesintos spalvos, gal ir atspindinčios mūsų lietuviškąjį santūrumą, nėra labai patrauklios, ypač vaikams. O ir personažai atrodo kažkur matyti, gal net iš ankstyvojo sovietmečio piešinėlių nuskaityti, bet… tai tik mano neprofesionalios pastabos. „Gauručių legendas“ iliustravo D. Sobeckio sūnus Joris, šiuo metu besimokantis Vydūno gimnazijoje. Susiliejantys kontūrai, virpančios akvarelės užburia, o ir spalvos, kartu ir ryškios, ir subtilios, patraukia, mažučiai gauručiai tuose piešiniuose išlaiko paslaptį. Lyg ir yra, lyg ir ne. Gal net buvote juos sutikę miške ar paežery, užmatę kairės akies krašteliu.
Kalbėdamas apie jaukumo ir gerumo atmosferą, K. Urba savo „Pasisakymuose“ užsimena ir apie tai, kad knygų vaikams autoriai dažnai remiasi „…mažų vaikų sąmonės galimybe švelniai supasakinti čia pat esantį pasaulį ir jo objektus. Bene artimiausi vaikams objektai, taigi ir dvi vyraujančios veikėjų grupės, – sugyvinti žaislai ir gyvūnai“ (p. 7). D. Molytės-Lukauskienės knygoje pagrindinė veikėja – varna, kuri ir su žiurkėmis kariauja, ir plaukti mokosi, ir kitaip žmogiškai gyvena, bet jaukumo, gerumo atmosferos trūksta ir gana. Veikėjai suskirstyti į geruosius ir bloguosius – šiems atstovauja žiurkės. Jos vis sumušamos, nugalimos, nebandoma jų veiksmų suprasti ar paieškoti bendros kalbos. Tikrai nuoširdžiai bandžiau išsiaiškinti, iš kur tas jaukumas turėtų rastis. Gal, sakau, reikėtų aptarti, kokią vieną pasakaitę, tarkime „Varna Kaune“. Varna seniai „…svajojo atlėkti į vieną gražiausių Lietuvos didmiesčių Kauną“ (p. 43). Pasakojama, kaip žmonės kildavo mediniais laiptais iš Laisvės alėjos, kaip susipažindavo, pramogaudavo. Akivaizdu, kad vaikas su varna tapatintis negali, gal ji labiau atitiktų mamos pasaulį. Mamos pasaulis irgi gali būti jaukus ir įdomus: „…jie kopdavo aukštyn pro senuosius miesto garažus, kepyklą, iš kurios sklisdavo skaniausių pasaulyje pyragaičių ir sausainių kvapai. Čia, atlėkusios į slaptą trupinyną, puotaudavo varnos“ (p. 48). Darosi jaukiau, bet pasakojimas labai greit pakrypsta suaugėlio link – varna svajoja dalyvauti prestižinėje (kažin, ar vaikui taikintinas žodis) parodoje. Na, visko plačiai neatpasakojant, kilo gaisras, natiurmortas sudegė, bet: „Viskas baigėsi sėkmingai. Nors natiurmorto nenunešė į parodą, bet išgarsėjo“ (p. 50). Tikrai nemanau, kad išgarsėjimas net gaisro sąskaita – vertybė. Ypač diegiama vaikui. Gal, sakau, jaukumo rasiu daugiau tarp gauručių?
Sobeckis „Gauručių legendose“ rašo: „Šį vakarą Andrius labai bijojo uragano, bet pas tėvelius nėjo. Juk jam jau greitai dešimt metų ir visokias baimes reikia vyti šalin. Jis turi įsidrąsinti ir nebijoti. (…) …už sienos yra tėveliai, tad iš tiesų nėra ko bijoti.“ Aiškiai jauti, kad autoriui vaikas rūpi. Jam suprantamos Andriaus baimės, noras neišsiduoti, pačiam baimes įveikti. O paskui berniukas atranda tai, apie ką svajoja turbūt kiekvienas vaikas – mielą mažą padarėlį, su kuriuo galima susidraugauti. Penkto aukšto balkone Andrius atranda į kamuoliuką, o gal ežį panašią būtybę, kuri pasižiūri į jį – jis tikrai matė! – ir… kažkur pasislepia. Net mano vidinio vaiko, jau gerokai susiraukšlėjusio ir apsnūdusio, širdelė džiaugsmingai suspurda. Štai! Paprastas stebuklas. Linksmybių vaikui turėtų suteikti ir tai, kad gaurutis Andriaus baisiausiai išsigąsta, palaiko pabaisa, bet lėkštelė su džiovintais obuoliais ir riešutais padeda užmegzti draugystę. Peršasi labai paprasta mintis, kad gerumas, jaukumas sukuriamas gana paprastai, stengiantis įsiklausyti į kitos būtybės nuotaikas, baimes, padedant jas įveikti. Jau žinau, kad skaitysiu šią knygą anūkui, kai atvažiuos vasaroti. Rekomenduoju visiems, kas pasiilgo jaukumo.
Ką gi, imkimės žaismės, kuri, kaip sako K. Urba, vaikui yra natūrali terpė. Kad ir labai intensyviai ieškojau žaismės D. Molytės-Lukauskienės knygoje, neradau, bet užkliuvau už vienos galimybės ją įpūsti (na, galimybių, be abejo, yra ir daugiau, deja, jos taip ir liko neišnaudotos). Taigi toji, už kurios užkliuvau: ruonis moko varną plaukti ir sako jai:
„– Įkvėpk per burną išsižiojus ir iškvėpk per snapą. Kvėpuok, – įsakmiai pakartojo“ (p. 15).
Na, vaikas turėtų krūptelėti – nežinojo, kad varna turi burną! Antra vertus, šitoks riktas galėtų suteikti galimybę pažaisti: gal varna pati nežinojo, kad turi burną? Jeigu jau treneris ruonis sako! Ji galėtų imtis šio organo paieškų: gal jos burna po sparnu? O gal viršugalvyje? Iš nesusipratimo galėtų rastis visai nemaža smagumo, bet… varna kažkaip kvėpavo, o visa istorija baigėsi didaktiniu pamokymu: „Aš galėjau priburbuliuoti jūroje. Elgiausi neatsargiai“ (p. 16). Kone visi pasakojimai (nedrįsčiau sakyti pasakos, nes pasakinių elementų čia nedaug) baigiasi didaktika: varnai liepiama susitvarkyti lizdą, kad ugnis nuo šukės neįsipliekstų, paskiriama bauda ne vietoje perėjus gatvę: „– Skiriu tau, Varna, simbolinę baudą, kad visada prisimintum, kaip reikia elgtis gatvėje“ (p. 14). Ir panašiai.
Laimė, turiu ir antrą knygą vaikams – „Gauručių legendas“, kuriose autorius demonstruoja gauručių kalbos žinias. Gauručiai turi savo žodyną. Rožorgai – dvikojai padarai, žmonės; vošai – automobiliai, pabaisos su ratais, kamorai – koturkojai šunys ir katės – sudarytas visas gauručių kalbos žodynas ir net trumpa gramatika, kurios besimokydamas gali ir lietuvių kalbos linksnius bei asmenuotes pasikartoti.
Nuo gauručių linksniuočių ir asmenuočių pereikime prie knygelių kalbos, kurios grynumą, vaizdingumą bei melodingumą K. Urba visada aptardavo. Galėčiau teigti, kad abu autoriai yra neprasti kalbininkai, neapkrauna savo žodyno bereikalingais epitetais ar sunkiasvoriais palyginimais, vis dėlto vieną kitą pastabėlę turėčiau. D. Molytės-Lukauskienės ištrauka: „Visi paukščiai ir katinai buvo seniausiai išsilakstę po tolimiausius pasaulio ir Lietuvos kampelius, visi, tarsi susitarę, saugiai tūnojo savo lizduose, urvuose ir prašmatniuose namuose. Sulindę į išmaniuosius telefonus žaidė įvairiausius žaidimus, strymino, piešė, rašė“ (p. 26). Kalba beveik laikraštinė, šiuolaikiniai penkerių metelių vaikeliai, – manyčiau, būtent į tokio amžiaus skaitytojus ši knygelė bando prabilti, – gal ir supras telefonų mėgėjų žargoną, tik kaži ar derėtų skatinti tokią leksiką. O D. Sobeckiui pasiūlyčiau pateisinti knygos pavadinimą „Gauručių legendos“. Tikėjausi legendų, bet radau pasakojimą apie berniuko ir gauručio draugystę. Gal tai tik pirmoji – pažintinė knyga apie gauručius, įvadas į legendas? To ir linkėčiau. Tolimesnių legendų.
Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad vaikams rašyti tikrai nėra lengva. Ne visi ir gali – būtina savyje nešiotis vidinio vaiko šviesą.
