Jūratė SUČYLAITĖ
Kai aižėja nerimas
Aiži ledas. Properšos. Sniegas.
Viena po kitos atsisega sagos
širdies antvalkčio. Nerimo nėrinį
ne aš nunėriau, ne aš sagas įsiuvau.
Nerimas augo manyje
kaip auga plaukai ant galvos,
kaip auga kojų arba rankų nagai,
augo, apie širdį vyniojosi.
Nerimas augo, kai sumažėdavau
ir tūnodavau stiklo dėžutėje
kaip vabalas, muselė ar drugys,
o mane tyrinėjo turintys galią.
Nerimas augo, kai langus įstiklino
ne stiklu – užuojautos lapais,
kaip žėrutis jie blykčiojo saulėje,
pro užuojautos langą pasaulį mačiau.
Aš vis laukiau, kada gelmėje
pamatysiu jūrų kumelės karčius,
kada Aušrine ji pavirs, tolius nušvies,
o skriauda girgždėti ant ledo paliaus,
tirps, plauks tolyn kaip marių puta.
***
Sninga dideliais ubago kąsniais,
po abišalę dangų dalija,
angelai supasi ant šviestuvų galvų,
barsto sapnus neužmiegantiems.
Gal balandė į mano sapną atskris,
plunksną numes, skrisiu tolyn
nuo sąvaržėlės pėdsakų sienoje,
pokario takų, kryžkelių, bažnyčios.
Ant mano krikšto marškinėlių
kaip drugeliai ilsisi žodžiai
iš getų, gulagų, rūsių, –
žodžiai mokytojų, kunigų,
sodininkų, artojų, mamos,
dievdirbių.
Krikšto marškinėlių žodžiai
dygsta, skverbiasi į rankas,
krūtinę, šaknijasi. Neišmaitinu
visų žodžių, jie nesutelpa
į vieną eilėraštį. Gal susapnuosiu
balandę, ji man plunksną numes…
Mėnulis barstė monetas
Rankoje gniaužau trintuką.
Netiesa sakiny. Nemedžiojo manęs.
Tiktai mėnulis barstė monetas,
o jos žiūrėjo akimis elniuko.
Iš kilpos veržėsi žvėrelis,
lijo sidabru į upes, šaltinius,
sumečiau į širdį kaip į taupyklę
stirniuko žvilgsnį, mėnesienos takus.
Dangus apniuko. Šviesi naktis užgeso.
Sapnai lyg prieš gimimą buvo niūrūs.
Bent kiek šviesos norėjau naktyje,
širdies taupyklę sudaužiau,
išbėriau mėnulio monetas.
Sidabras po kojomis pabiro,
suskambo toliai, švito,
ir vėl monetoje elniuką pamačiau,
tą patį, įstrigusį į kilpą.
Tragizmo įspaudą į mėnesieną
ir net į auštančius gyvenimo kelius
įspaudžia mano akys. Įsčiose sugėriau
šauksmą nuteistųjų be kaltės.
Rašau, taip atmintis lengvėja,
taip žvilgsnis galią praranda
įspausti elniuko snukutį ir kilpą
į mėnulio monetą.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. Šaudymo kamera
Vanduo plauna tamsą
nuo paraštės laukelio,
nuo žodžio GYVENTI,
daugybės šauktukų.
Vanduo plauna tamsą
nuo žirklių. Jomis iškirpo
klausimų kaltūną. Likau
be minčių, be odos.
Vanduo plauna tamsą
nuo cementinių maišelių,
mamos kalinės ilgesį skaičiau
prieš savo gimimą.
Vanduo plauna tamsą
nuo mano tylos. Perėjau
žudymo rūsį. Į laiptų turėklą
atsirėmiau: GYVENTI.
Spanguolės uogas sirpina
Sulindau į save, į sapnus,
pelkė žodžius ir atodūsius rijo,
vilties spindulys susisuko į kailį,
atėjo meška, prie šono prigludo.
Aplink staugė vilkai, dantimis
kaleno šmėklos, kaulai barškėjo,
šėrėsi meška, plaukelius rinkau,
ilgesio rateliu nežinią verpiau.
Metai sukosi ratais, diena
keitė dieną. Nėriau skraistę
likimui sušildyti, meška
prie eilėraščio lopšio budėjo.
Užaugom abu: mano žodis ir aš,
skriauda atmintyje užpelkėjo,
meška pasiliko sapne,
o spalgienojai uogas sirpina.
Laisvė sugrįžo
Takažolė prie kojų prigludo –
išaugo šaknys. Augau,
visą laiką augau
į žemę, akmenis, atmintį.
Juokiasi karklas, juokiasi vėjas.
Lūžta šakelės, nusirita,
vėl į žemę kabinasi. O man
baugu nuo praeities nulūžti.
Baugu išeiti iš ledo kambarių,
nebetekėti požemio upe,
nebeįkvėpti akmeninio oro
žudynių vietose.
Baugu save prarasti, o ar aš buvau?
Atminties virpesį – atminties,
kurią turintys galią norėjo ištrinti,
žmonės vadino mano vardu.
Aš jau ne tarnaitė,
seną apdarą laikas numesti,
keliai atviri, visos tolumos mano,
jau laikas būti laiminga.
Šukės stiklo kurpaičių blizga ant tako,
karaliūno karieta prieš mane nesustos.
Ne apie mane Pelenės pasaka,
aš – antelė, išskridus iš žarijų duobės.
Išeinu iš namų
Išeinu iš namų, kur rytais vienas kitą
kaip langą atidarome dienai,
kur bėgu į priekį ir griūnu atgal
į močiutės ar angelo glėbį.
Išeinu iš namų, kurių nebeliko,
dabar ten mašinų aikštelė,
išeinu iš namų, kurių įspaudas
kiekvienoj mano kūno ląstelėje.
Nevėžio upę savyje nešioju,
leliją, bulvių laukelį.
Bulvienojai dėdės vardą apkritę,
pro juos prasišviečia bulvių žiedeliai
lyg akmenyje iškaltos raidės.
Išeinu iš namų,
juose per maža dangaus,
per daug iki galo nepapasakotų,
neužrašytų istorijų,
klevų ošimo virš antkapių ir kryžių.
Nežinau, ar vėjo glustelėjimas,
ar audra už durų mane pasitiks.
Kas bus – tebūnie. Bijūno žiedas
pumpuro saldžiuose syvuose sudžiūvo.
Nebenoriu dusti žydėjimo sapnuose,
išeinu iš namų.
