Minint vieno žymiausių ir įtakingiausių XX a. lietuvių tapytojų, koloristinės tapybos atstovo, ilgamečio Vilniaus dailės akademijos (VDA) dėstytojo Antano Gudaičio 121-ąsias gimimo metines, LNDM Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje nuo gegužės 15 d. iki spalio 5 d. veikė paroda „Antanas Gudaitis. Kompozicijos“. Norintieji giliau pažinti meną, įsigilinti į A. Gudaičio kūrybą spalio 2 d. ten pat buvo pakviesti į dr. Tomo Kiaukos paskaitą „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys: filosofiniai Antano Gudaičio tapybos aspektai“. Doc. dr. T. Kiauka – teologas, filosofas, eseistas, tapytojas. Šiuo metu dėsto VDA ir užsiima moksline veikla, taip pat rengia tapybos parodas. Viena iš jo mokslinių interesų sričių – kultūrinės ir istorinės bei psichosocialinės meno ir filosofijos sąsajos. Šis straipsnis parengtas pagal LKT finansuojamą projektą „Mintis ir vaizdas. Įvaizdintos estetikos etiudai“.
Tomas KIAUKA
I
A. Gudaičio kūrybą galima nagrinėti ar mokytis matyti pritaikant gana skirtingas meno interpretacijos strategijas ar meno sampratos koncepcijas. A. Gudaitį galima analizuoti, pvz., iš dailėtyros perspektyvos, kai visų pirma atsižvelgiame į jo tapybinę kalbą, plastiką: paveikslo kompoziciją, piešinio ir potėpio ekspresyvumą, spalvinę gamą, jo vietą meno istorijoje ir t. t. Šiuo kampu jis analizuotas ir jo nuopelnai įvertinti ne kartą, galiausiai jis laikomas vienu vadinamos lietuvių koloristinės tapybos krikštatėvių. Galima A. Gudaičio kūrybą nagrinėti ir visai kitu požiūriu – ne atsakant į klausimą KAIP, tuo labiau užsiima dailėtyra, bet konfrontuojant su klausimu KAS ir KODĖL, o čia jau pereiname į meno filosofijos lauką: kodėl A. Gudaitis tapo, ką jam tai reiškia ir ką tai sako man, kai matau jo paveikslus? Formaliai, pagal žanrus galime iš karto atsakyti gana paprastai: A. Gudaitis tapo portretus, natiurmortus, grupines kompozicijas, rečiau ir labiau ankstyvuoju laikotarpiu – dar ir peizažus. O KAIP jis tai daro? Juk jo portretai skiriasi, pvz., nuo Giuseppe’s Arcimboldo, Rembrandto ar Algimanto Švėgždos nutapytų portretų ar natiurmortų – tarp jų beveik nieko bendro, išskyrus formalų žanro pavadinimą.
Antai G. Arcimboldo žaidžia su mūsų regėjimo optika, jos gebėjimu atskirus objektus jungti į vientisą reginį, ir tada iš vaisių ar daržovių (ar kitų objektų) kompozicijos susikuria, pasimato koks nors charakteringas portretas, į kurį labai smagu žiūrėti, nes smagu matyti, kaip koks nors artišokas virsta Venecijos pirklio smakru. Rembrandtas, iš tamsos atkovodamas materijos paviršius, tapo šviesą, jo portretai – tai likimo veidai, dažniausiai gyvenimo išvarginti, nelinksmi, bet gilūs – visi jie konkretūs, asmeniški, unikalūs. O A. Švėgždos česnakai ir patisonai, nors žanro požiūriu tai natiurmortai, vis dėlto turiniu – veikiau visatos ir kosmoso atvaizdai, kuriuose švyti gyvybės prigimties paslaptis ir nesuvokiamas, žodžiais nenusakomas grožis. Visi šie autoriai tapė ant drobės (ar kito materialaus paviršiaus), ir yra matomi akimis ir todėl yra išoriški, suvokiami regos jusle. Tačiau akivaizdu, kad visi jie, nors vienaip ar kitaip perteikia išorinį pasaulį ir jo pavidalus, visgi jo nekopijuoja – jie reprezentuoja visai kitą tikrovę. Tai nesunku suvokti, pažvelgus į mus supančią realybę, kurią tariamai matome ir šių autorių darbuose. Parduotuvėje, vaisių ir daržovių skyriuje dėžėse suguldytuose apelsinuose ar svogūnuose mes nerasime fantasmagoriškų arcimboldiškų portretų, „Maximos“ kasoje sėdinčios pardavėjos veide neįžvelgsime likimo istorijos, o pasiruošę susmulkinti česnaką „Bolognese“ padažui nepamatysime slėpiningo visatos veido. (Nors palikime klausimą atvirą, gal kaip tik menas gali padėti išmokti visa tai ir dar daugiau pamatyti?) Apelsinai dėžėje liks tik beforme vienetų krūva, apatiškas kasininkės veidas veikiau primins kyborgą, o česnakas ant pjaustymo lentos tebus ne visiems malonų kvapą skleidžiantis kulinarinis ingredientas.
Taigi matome, kad daiktai ar objektai minėtų dailininkų darbuose vaizduoja ne tai, ką vaizduoja (prezentuoja), arba, tiksliau sakant, vaizduodami tam tikrus objektus mums pasakoja, liudija ar parodo (reprezentuoja) visai ką kita. Išorybėje matomi vaizdai čia nereprezentuoja išorybės, bet yra išorybėje išreikštos dailininkų vidujybės, tiksliau, vizualizuotos jų patirtys. Svarbu ir ypatinga čia yra tai, kad vidujybės, išreikštos išorybėmis, įgauna visai kitas savybes nei vaizduojami objektai, kuriuos matome jų paveiksluose ir kuriuos pažįstame iš savo kasdienės patirties.
Jeigu žiūrėsime į A. Gudaičio paveikslus, natūraliai kils klausimas, ką čia matome? Kodėl jie tokie grubūs, tarsi kirviu nutašyti, net daugeliui turbūt negražūs? Kodėl portretuose vargiai atpažintume konkretų žmogų, o moteris žengia kartu su žuvimis, kurios, kiek žinome, turėtų gyventi vandenyje, o ne skraidyti ore kartu su moterimis? Arba „Žiūrintys į žvaigždes“: ne itin simpatiškų žmonių veidų būrelis spokso į dangų, nors ten lyg ir nieko ypatingo, net žvaigždžių nematyti? Paverskime šį klausimą į jau užduotą minėtiems trims menininkams: ką (ir kaip) reprezentuoja A. Gudaičio paveikslai?
II
Pažvelkime į A. Gudaičio kūrinius per vokiečių filosofo Arthuro Schopenhauerio (1788–1860) minčių apie meną prizmę, nes taip galime atskleisti galbūt iki šiol nematytus filosofinius tapytojo kūrybos aspektus. Tuo tikslu trumpai apžvelkime, ką sakė A. Schopenhaueris apie meną.
Pradėkime nuo to, kad lengva kalbėti apie meną, bet sunku apčiuopti jo prigimtį. A. Schopenhaueris buvo vienas iš tų, kurie bandė tai padaryti. Savo didžiajame veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ meną jis traktuoja tiesiog kaip būdą stebėti / matyti daiktus nepriklausomai nuo jų „pagrindo / priežasties sakinio“ (vom Satze des Grundes). Ką gi tai reiškia?
Pasaulis, kuriame sąmoningai leidžiame savo gyvenimus ką nors veikdami, yra pripildytas atskirų daiktų ir reiškinių, kurie, kaip ir mes, egzistuoja ypatingai bei individualiai ir tiek tarpusavyje, tiek su mumis yra susiję erdviniais, laiko ir priežastiniais ryšiais. Jei apsižvalgytume, pamatytume skirtingus objektus, pvz., stalą, kėdę, lentyną ar ką nors kita. Jiems visiems būdinga, kad jie ne šiaip kokie nors ar kažkokie, bet yra būtent šie daiktai. O tai reiškia, kad jie turi tam tikras vidines ir išorines savybes būti tam tikru būdu laike ir erdvėje – tam tikrais atstumais kitų daiktų atžvilgiu, ir kiekvieno jų laukia tik jiems priklausanti praeitis ir ateitis. Ir todėl, kad jie kaip tik čia ir kaip tik dabar yra, ir apskritai, kad jie yra tokie, kokie yra, egzistuoja pakankamas pagrindas ir pakankamos priežastys. Tai įprastinis mūsų pasaulis, kuriame gyvename ir kurį patiriame kasdien.
Filosofija nuo antikos laikų kėlė klausimą, ar šis pasaulis, kurį matome ir patiriame juslėmis, yra tikras, ar tai tik regimybė ir iliuzija, kaukė ar dar kas nors nepažinaus. Vokiečių filosofas Immanuelis Kantas įvedė sąvoką Ding an sich – daiktas savyje, kurio mes nepajėgūs pažinti „objektyviai“ ar galutinai, mes galime tik patirti, kaip jie, tie daiktai, mums pasirodo ir kaip jie reiškiasi. Patikslindami juos galime pavadinti pasirodiniais arba reiškiniais.
Mąstytojas A. Schopenhaueris pratęsė šią I. Kanto mintį apie pasirodinių ir reiškinių pažinimo galimybes dvejopu būdu. Pirma, jis mano, kad tą daiktą savyje, taigi už reiškinio besislepiantį nepažinų pasaulį, galintis apibrėžti konkrečiau – būtent kaip valią. Ir antra, kadangi save mes patiriame ne tik kaip kūną, bet ir valią, kuri objektiškai reprezentuojama kūno-pavidalo išraiškose (pvz., medis, kultūristas, anorektikė), ir ši patirtis esanti vienintelis raktas į vidinį esaties pasaulį, kuriuo disponuojame, todėl turime pagrindo ir visus kitus reiškinius suprasti kaip tokios valios objektivacijos išraiškas.
Kitas svarbus I. Kanto filosofijos pratęsimas, kurį atlieka A. Schopenhaueris, yra reiškinių srities suskirstymas į dvi plotmes. Viena yra įprastinė mūsų suvokimo plotmė, kurioje mes išgyvename pasaulio dalykus kaip vienas kitą veikiančių daiktų sampynas. Tai mums įprastas ir pažįstamas reiškinių pasaulis. Antroji plotmė, kurios nerasime I. Kanto filosofijoje, yra grynosios objektyvybės plotmė. Ji pasiekiama tada, kai daiktai ir reiškiniai yra stebimi atsietai nuo jų specifinių įvaizdžių formų, būtent nuo erdvės, laiko ir priežastingumo, kai lieka tik tai, ką A. Schopenhaueris, sekdamas Platonu, vadina idėja. Toks daiktų / reiškinių stebėjimas, anot filosofo, yra estetinis. Idėja nepriklauso nuo jokių priežastinių ryšių, nes idėjos nepatalpinsi nei laike, nei erdvėje. Kiekvienas žmogus kiekvienu momentu randasi kažkur pasaulyje, jis juda ir keičiasi, ir jo egzistencijos bei veiksmų trukmė yra ribota ir datuojama. O žmogaus idėja nėra kur nors ar kada nors, ji neturi jokios istorijos. Būtent todėl egzistuoja daug įvairių žmonių, bet tik viena žmogaus idėja, ir tą patį galima pasakyti apie visus kitus daiktus ir jų idėjas. Skirtingai nuo sąvokų, idėjos nėra abstrakcijos, kilusios iš reiškinių. Veikiau jau atskiri reiškiniai yra tai, į ką pavirsta idėjos, jei į jas žiūrėsime iš pagrindo / priežasties sakinio perspektyvos (pvz., kokia nors konkreti vėjo sukelta audra jūroje ar sausumoje – tarkime, 2000 m. siautęs urganas Anatolijus). Nepaisant to, taip pat ir idėjos išlieka vaizduotės objektais ir tik tokia forma jos gali egzistuoti. Tuo jos skiriasi nuo platoniškos idėjų sampratos; jos, Platono manymu, randasi kažkur anapusybėje, kitame, tobulame ir amžiname pasaulyje.
Idėjas, o ne paskirus daiktus ar reiškinius mes galime suvokti tik tada, kai išsivaduojame iš natūralaus santykio su pasauliu, kuriame paprastai randamės savo kasdienybėje. Tol, kol mes kaip individai įsivėlę į pasaulio reikalus, nesame laisvi estetiniam žvilgsniui (pvz., visai suprantama, kad būdami audroje jūroje pirmiau galvosime, kaip išgyventi, o ne estetiškai gėrėsimės gamtos šėlsmo galia). Būdas, kuriuo mes išgyvename pasaulį, mums yra padiktuotas mūsų valios, mus traukia tai, kas ją skatina, inspiruoja ir maitina, o tai užstoja idėjas nuo estetinio matymo. Kad iš tiesų suvokčiau idėją, visų pirma turėčiau atsisakyti bet kokio individualumo, man reikėtų atsiplėšti nuo valios ir tapti „skaidriu objekto veidrodžiu“. Kaip grynas pažinimo subjektas aš tuomet nebeklausiu daugiau nei Kur ir Kada, Kodėl ir Dėl ko, bet klausiu tiktai Kas. Mano paties būtis nebeįeina į pasaulio objekto stebėjimą, aš jį stebiu taip, tarsi čia jis būtų atskirybė, arba, kitaip tariant, – kaip idėją. A. Schopenhaueris manė, kad idėjose, kaip betarpiškose valios objektyvacijose, tiesa apie pasaulį pasirodo aiškiau nei atskiruose daiktuose. Meno uždavinys šią tiesą atspindėti ir parodyti kitiems. Jo pareiga yra tai, kas visiems pasaulio reiškiniams yra esmiška ir kas juose išlieka, padaryti matoma. Ir tai jis turi daryti neatsižvelgdamas į nieką – jokias moralines ar etines normas, menininkas turi būti visiškai laisvas nuo bet kokio vertinimo, jeigu tik sugeba įvykdyti savo misiją – būti žmonijos veidrodžiu ir sąmonėje atverti tai, kokios idėjos slepiasi už pasaulio regimybių iliuzijos.
III
O dabar vėl pažvelkime į A. Gudaičio paveikslus per A. Schopenhauerio estetikos prizmę. Žmogus A. Gudaičiui yra ne konkretus, bet jo idėja – jis neturi asmeniškos istorijos (kaip Rembrandto paveiksluose), o reprezentuoja universalią žmogaus istoriją. Todėl, žiūrėdami į A. Gudaičio portetus, net jei tai, pvz., dailininko autoportretas, galime išvysti ne tik Antaną, bet tiesiog žmogų, žmogaus rūšies atstovą, todėl ir save, nes tai įgalina tapatintis, – kaip senį su paukščiu (nors dar ir nesame seniai, bet tokiais galime tapti), kaip „Sūnų palaidūną“, kaip į žvaigždes žiūrintį nustebėlį. Ir čia slypi gilesnė tiesa, nes idėjose, kaip betarpiškose valios objektyvacijose, tiesa pasirodo aiškiau: 1970 m. paveiksle „Moterys ir žuvys grįžta namo“ moteris, žengianti kartu su žuvimis, reprezentuoja gilesnę tiesą nei tariamai objektyvią mokslinę-biologinę, kad žuvys nevaikšto kartu su žmonėmis kažkur ore. Nes biologinė tiesa būtų priežastinė, o A. Gudaitis atveria kitą, daug gilesnę tiesą.
Galime pradėti nuo plastinės kalbos. Šis jo paveikslas skamba, jaučiamas žingsnių judesio ritmas, monumentali, nuo detalių apvalyta kompozicija. Mes neatpažįstame moters, nežinome nei kas ji, nei kiek jai galėtų būti metų, nei kokia jos profesija ar likimas, nekalbant jau apie vardą. Neatpažįstame ir žuvų rūšies, gal čia tos skraidančios? O gal raudės ar lydekos? Iš paveikslo to nenustatysime, o ir ne tai čia svarbu. Svarbu, ką čia matome – moters, žmogaus, žuvų, visų jų vienovės, judėjimo kažko link, tai dailininkas pavadino „namais“, vaizdinys. O gal ir paties gyvenimo idėja: gyventi – tai grįžti namo kartu su visais, su kuriais gyvename šiame pasaulyje – paukščiais, žuvimis, ožkomis, medžiais. Į tikslą žengiame be batų, basomis, jausdami rupų žemės paviršių, kuris nebūtinai glotnus ir švarus, net tenka kilstelėti sijoną – ėjimas nėra toks lengvas. Šis ėjimas reprezentuoja ėjimą gyvenimo keliu. Taigi A. Gudaitis šiame paveiksle atveria, kaip minėjau, kitą tiesą-idėją: visa, kas gyva, grįžta namo, ten, iš kur atėjo. Aišku, tai biblinė, sena kaip žmonijos atmintis tiesa. Bet jos suvokimas ir patyrimas vyksta ne informacinėje plotmėje, žodžiais to nepasakysi taip, kaip mums tai atvėrė tapytojas savo paveikslu.
O štai 1980 m. drobė „Du paukščiai ir senio galva“. Melsvame indigo fone – trys objektai, kuriuos vargiai atpažintume, jeigu ne pavadinimas. Nutapyti grubiai, šaržuotai, kone groteskiškai. Paukščius iš snapų siluetų ir akių gal ir atpažintume kaip paukščius, bet senio galva trikdo kur kas labiau. Kuo toliau žiūri, tuo neaiškiau, ar tai veidas iš priekio (in fas), ar iš profilio, net atrodo, kad kaip kubizme – galima įžvelgti abu. Paveikslas nutapytas tipiškais A. Gudaičiui energingais, ekspresyviais mostais (gal net su savotišku kūrybiniu įtūžiu?), atsikartojančia spalvine gama, kurios irgi nepavadintumei nei patrauklia, nei malonia, veikiau jau stipria, ryškia, neatremiama, savaip net primygtine, kad ir ką tai reikštų kiekvienam individualiai. Paukščiai atrodo susidomėję senio galva, žvelgia į ją, tik neaišku, kodėl – nei jis juos lesina, nei dar kaip nors vilioja. Seniui viskas atrodo nė motais, nors irgi neaišku, kodėl. Paveikslas kažkoks aštrus, plastiškai šaižus net „duriantis“. Jo niekaip nepavadinsi gražiu, lyginant su daugelio žymių meistrų darbais, pvz., japonų dailininko Katsushikos Hokusai medžio raižiniais. Jo paukščių ar kitų gyvūnų atvaizdai – savo grožiu, net tobulumu toli pranoksta realybę. Paukščio siluetas, jo charakteringas judesys, smulkiausios detalės ne tik leidžia atpažinti, koks tai paukštis, bet ir kelia baimingą susižavėjimą šia būtybe, taip pat ir pasauliu, kuriame ji randasi. Ir, žinoma, neįtikėtina K. Hokusai meistrystė. Nieko panašaus A. Gudaičio paveiksle: čia matome veikiau baidykles, groteskiškus personažus, o jeigu palyginsime su jau minėto Rembrandto autoportretu, mums gali net pasirodyti, kad A. Gudaitis tiesiog nemoka nei piešti, nei tapyti.
Šie bandymai palyginti yra esminė klaida, kurią dažnai daro žiūrovai. Turėdami įsitikinimus, kas yra gražu, koks turėtų būti menas (dažniausiai tai siejama su meistryste – „aš taip nemokėčiau“), žiūrovai greitai nurašo tai, ko nesupranta, ko nepažįsta, kas jiems svetima, nematyta, kas tiesiog neatitinka jų kriterijų. Nes jeigu A. Gudaityje ieškosime Rembrandto ar K. Hokusai, suprantama, kad jų ten nerasime. Lyginti galime nebent dėl to, kad pamatytume, kokie jie yra nepalyginami.
Tai kas gi ten tokio su tais paukščiais ir senio galva? Galiu pasidalyti tik savo įžvalgomis, nors jos irgi nėra vien tik mano, bet nemenka dalimi A. Schopenhauerio inspiruotos: amžinybės akistatoje matau būtybes – man nesvarbu, kokie ten paukščiai, ar koks senis ir ar iš viso ten paukščiai (zylės, žvirbliai ar varnos – visi jie ten yra, nes tai paukščio idėja). Būtybės atrodo atkaklios, užsispyrusios, savaip pašėlusios, net išdykusios. Jos linkę pokštauti, pasišaipyti iš savęs ir vienos iš kitų, o gal ir palydėti į kitą pasaulį, jeigu prireiks – niekas, atrodo, jų negąsdina ir neišgąsdins. Viskas yra visatos šokis, jis kartais ir dygus, ir apgailėtinas, gal ir skausmingas (kokios spalvos, kokie potėpių mostai!), bet sykiu ir žaismingas, tai byloja būtybių fizionomijos. Paveikslas apnuogina mūsų egzistencijos idėją, o savitas jos grožis ar skausmas nėra nusakomi žodžiais, vienas iš būdų – šis paveikslas.
Ar A. Gudaičio tapyba nėra nuasmenintas pasaulis, neatsižvelgiantis į mano (ar bet kurio kito žmogaus) kaip unikalaus žmogaus išskirtinę savastį, asmenybę, charakterio ypatybes ir likimą? Šiais laikais juk taip madinga pabrėžti savo originalumą – aš tik vienas vienintelis / vienintelė toks / tokia! Iš vienos pusės taip – kalbant apie vaizduojamus paveikslų personažus, – tokio individualaus originalumo vaizduojamų objektų atžvilgiu A. Gudaičio kūryboje nepamatysime. Bet iš kitos pusės – kalbant ir žiūrint kartu su A. Schopenhaueriu, – tai išsivadavimas iš savo valios pančių, kurie mane verčia nuolatos kažko siekti ir nenurimti, kurie nukreipia mano žvilgsnį nuo estetinio pasaulio suvokimo. Toks A. Schopenhauerio požiūris rezonuoja su budizmo mokymu, kuris teigia, kad visos mūsų kančios kyla iš troškimų, k. t. iš valios. Žvelgdamas į A. Gudaičio paveikslus, į moteris su žuvimis, senius su paukščiais ir kitus, matau laisvą nuo priežastinių ryšių, interesų ir kovos už būvį pasaulį. Tai matydamas ir pats tampu pasaulio akimi, veidrodžiu ir galiu grožėtis, patirti pasaulio idėjas taip, kaip jas unikaliu būdu matė, patyrė ir perteikė tapytojas A. Gudaitis.
