Lietuva mini iškiliausio savo genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Simboliška, kad vienas konceptualiausių renginių, skirtų šiai progai, įvyko Klaipėdoje, naujame, jūros ir vėjų supustytų kopų įvaizdžiais persmelktame muzikiniame teatre. Čiurlionis ir Jūra – atskira, esmingai menininko kūryboje atsispindinti tema. Čiurlionis ir Sofija prie jūros – neišsemiama tema menininkams, biografams ir meno istorijos tyrinėtojams. Genijaus padiktuoti orientyrai tokie šviesūs ir viliojantys, kad ir šiandien tampa įkvėpimu kūrybiniams procesams skleistis.
Skaidrė BARANSKAJA
Tarsi paveikslų ciklas
„Hommage à Čiurlionis“ – šokio spektakliai, tarsi paveikslų ciklas, kurio pirmasis – Arvydo Malcio baletas „PraRegėjimai“, antrasis – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupės šokėjų-choreografų ir elektroninės muzikos kūrėjų bendra meninė refleksija M. K. Č. kūrybos temomis. Pastarosios kompozicijos vėliau dar įsilies į intriguojantį tarpdisciplininį renginį Skulptūrų parke – misteriją „REX“.
Įdomu, kad dalyvauti kūrybiniame procese buvo pakviesti įvairių kultūrinių patirčių ir šalių menininkai. Kai kurie iš jų pirmą kartą susidūrė su M. K. Čiurlionio kūryba ir įdėmiau pažvelgė į ją, kiti (lietuviai) užaugo su simfoninėmis poemomis ir neįtikėtinomis sonatomis, fugomis, preliudais paveiksluose.
Apskritai menininko palikimo sklaida tarptautiniame lauke gana komplikuota, jai netinka tokiais atvejais tradicinė prieiga ir erdvės. Konceptualiai suformuluotų parodų yra įvykę ne tiek ir daug. Šia tema aktualiai nuskamba Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus generalinės direktorės Dainos Kamarauskienės įžvalgos: „Juk mūsų tikslas nėra konkuruoti su didžiausiais pasaulio vardais ir rodyti Čiurlionį vien didžiuosiuose pasaulio muziejuose… „Orsay“ patirtį vertinu kontroversiškai. Čiurlionio retrospektyva, mano manymu, nebuvo sėkminga paroda… Milano paroda apskritai praėjo beveik nepastebėta… Puiki sėkmės istorija yra net pusę metų nuo 2022 m. rugsėjo pabaigos Londono „Dulwich Picture Gallery“ vykusi jo paroda „M. K. Čiurlionis: Between Worlds“, kuruota puikios kuratorės Kathleen Soriano.“1
Remiantis sėkmės pavyzdžiais, tarp kurių neabejotinai yra ir VR „Angelų takai“, „Pasaulio sutvėrimas“ meninė raiška, akivaizdu, kad Čiurlionio išskirtinumas iš vienos pusės ir nepaneigiamas universalumas iš kitos tampa neišsemiamu šaltiniu visų meninių žanrų inspiracijoms. Daugiasluoksnė koncepcija, genijaus palikimą įprasminanti šokyje, muzikoje ir vizualioje percepcijoje, nutiesia jungtis tarp skirtingų žmonių ir epochų.
Galbūt todėl omažo Čiurlioniui vakaro apžvalgą norisi pradėti nuo antroje dalyje atsiskleidusių meninių atradimų.
Meniniai atradimai
Choreografo Manto Ūso „Gyvybės kurjeris“, įkvėptas M. K. Č. „Angelo“, apsireiškia scenoje gražios moters juodu kostiumu pavidalu. Keli scenoje esantys žmonės – laukiantieji ar liudijantys to angelo apsireiškimą. Kompozitoriaus Andriaus Stakelės pasirinkimas – sujungti dar negimusio kūdikio širdies plakimo ritmą su jūros alsavimu – leidžia pajusti abiejų kūrėjų bendrystę, nuoširdų nusiteikimą, siekiant transcendentinės vizijos žengti Čiurlionio diktuojamu keliu.
„Pasaka II“ – choreografės Auroros Ruvoletto ir kompozitoriaus Kristijono Lučinsko sėkmingas bandymas savaip ištransliuoti triptiko „Pasaka“ vieną iš dalių. Meniniai simboliai, šiuo atveju vaikas su pienės pūku ir didelis paukštis (erelis), visuomet atveria erdves vaizduotei ir asociacijoms, vieni paukštyje mato grėsmės nuojautą, kiti transcendentinę apsaugą nuo visokio blogio. Aurora interpretuoja pozityviai, jos manymu, paukštis ne priešas, o vaiko sergėtojas. Choreografė viziją įprasmino vyro ir moters duete, pasiruošimo skristi, pakilimo, nusileidimo ir vėl bandymo pakilti choreografiškai įtaigiame audinyje. Svarbu paminėti, kad choreografai miniatiūrų raiškoje dalyvavo ir kaip kostiumų dailininkai ar bent jau kostiumų koncepcijos sumanytojai. Panašu, kad A. Ruvoletto atrado teisingą, šiuolaikišką raktą ir į spalvinį Čiurlionio kodą. Atmosferiškai paveikioje K. Lučinsko muzikinėje miniatiūroje girdėti nostalgijos, švelnumo gaida, joje netrūksta dramaturgijos. Palankiai klostantis aplinkybėms, šis duetas galėtų išaugti iki viso triptiko „Pasaka“ įprasminimo.
Įdomus ir ispano šokėjo Bernato Blay Boscho naujas žvilgsnis į M. K. Čiurlionio „Laidotuvių simfoniją“. Choreografinė miniatiūra „Paskutinis šviesos blyksnis“ – II paveikslo interpretacija pasakoja apie mirtį kaip apie virsmo momentą, apgaubtą švelnaus švytėjimo ir susitaikymo.
Neįtikėtinai paveikiu ir kultūrinių asociacijų pateikiančiu kūriniu tapo italų ir prancūzų kilmės šokėjos, choreografės Elly Bruno sukurti „Neregimųjų aidai“, kuriuos inspiravo paveikslas „Miškas“. Jai kartu su muziku iš pietų Italijos Dylanu Iuliano pavyko interpretuoti škotų folkloro temą ir tuo tarsi prisiliesti prie universumo, glūdinčio Čiurlionio ezoteriniuose vaizdiniuose.
Tas pats platus diapazonas atsivėrė ir ukrainiečio šokėjo Romano Semenenkos kosminėje odisėjoje „Minčių peizažai“. Opuso kompozitorė Yana Shliabanska teigė, kad pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu jai tapo fragmentas iš kantatos „De profundis“. Augindama savas muzikines tekstūras, į savo kūrybinę virtuvę ji pirmą kartą įsileido choreografą. Taip atsirado bendrai sukurtas mušamųjų partijos epizodas.
Darios Verovkos miniatiūra kiek keistoku pavadinimu „Vidujinis žvilgsnis“ kontempliuoja itin žinomą paveikslą „Ramybė“ ir šioje versijoje atsiskleidžia kaip itin intensyvus choreografinis vyksmas, slypintis po ramybės sąvoka.
Pritrūko vientisumo
Tradiciškesnio meno mėgėjams KVMT baleto trupė pasiūlė A. Malcio baletą „PraRegėjimai“, kurio didžiausia sėkme ir įspūdingiausia menine raiška tapo būtent muzika. Dramaturgiškai itin vykusiai baletas startuoja nuo kulminacijos, įvykio – Pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymo Vilniuje 1907-aisiais. Kompozitorius atskleidžia menininko išgyvenimus, nerimą, drovumą, savęs neigimą, fantazijas ir sapnus, muzikoje ryškūs akcentai ir kulminacijos. Vis dėlto choreografei Editai Stundytei ne iki galo pavyko įgyvendinti šį sumanymą. Spektakliui pritrūko režisūrinio ir choreografinio vientisumo, kažko inovatyvaus, kas kaip kabliu sukabintų mus šiandien su tuo, kas įvyko 1907 m.
Trupė savo intelektualias ir baleto meistrystės galimybes nuodugniai pademonstravo antroje vakaro dalyje, todėl tokie „baletėliai“ tarsi susiaurina trupės artistų diapazoną kurti ir šokti jų vertą choreografiją.
Kompozitoriaus A. Malcio mintis – „Čiurlionis tapo Lietuvos profesionaliojo meno kertiniu akmeniu, konstanta, atspirties tašku kiekvienam nūdienos menininkui“2 – aktuali kaip niekada, ir kokybės kartelė bus keliama tik aukščiau ir aukščiau.
