Dainius SOBECKIS
Trubadūras
ašarojau
liejantis žodžiams
iš vargo gelmių
briksėjau
skystam virale
trūkstant bulvių
cirpiau
nueinančiai vasarai
įsikibęs padelkų
čirškiau
neradęs ėdalo
apsnigtoj lesykloj
gaigalavau
nuo kojos ant kojos
praeinančias dienas
kverkščiau
išsprūdusio upėtakio
tarp mano nagų
liaukojau
rugiapjūtės lietaus
atnešusio tvaną
inkščiau
perpus padalintų
sąnario kremzlių
mauliojau
išgirdęs atodūsius
gegužės šalnų
niurzgėjau
tapęs nematomu
prie stalo pietų
pirpiau
nubudęs iš sapno
vidunakčio bedugnėje
ruduliavau
užmirštas tėvo
išėjusio patiltėn
staugiau
vilkų gauja
užtikęs aukos kvapą
šniukšėjau
nustojęs uoslės
po gaisro
unkščiau
laimę praradęs
suskilusioj geldoj
vyvėjau
gimęs ėriuku
nuvirtusiom kojom
zurzėjau
ant viso pasaulio
saulę praradęs
Vienas trijuose
kuo toliau priekin
tuo labiau akys gręžiasi
atgalios
praeitin
penkis šimtus metų
prieš mūsų erą
atrodo
lyg akimirka
kuri užgimė
nemiršta
trys drambliai
laikantys Žemę
Konfucijus
Sidharta Gautama
Vardhamanas Mahavyra
ne trys viename
bet vienas trijuose
dar
neužgimęs
pasauly
Babilono griūtis
bevertės pastangos
kūrybinės kibirkštys
alinantys metai
saulės kaitroje
žiemos sąstingyje
neregėtos išmonės
negirdėta išmintis
visi tūkstantis
ir vienas stebuklas
viduramžių Viduržemio
lyriniam subjektui
norėk gyvenk ir veiskis
užpildyk ne tik Žemę
jos palydovą palydoves
gretimas planetas
tolimiausius užkampius
neištirtos visatos
juk viskas pagal planą
nuo pabaigos
pradžios link
homo deus
Imtynės
žiniuonė ėmė
man burti iš arbatos
puodelis
nei pilnas
nei tuščias
nei artipilnis
anei artituštis
pusiaujuje
bus kliūtys su barjerais
kopiant karjeros laiptais
išgėrus arbatą
burtažodžiai plūdo
tirščių pavidalu
galima tikėtis
spartesnio žingsnio
per dvi pakopas
tik saugotis
griūties
vos neparvirtau
permetęs per petį
savo lemtį
Visa galybė
įvaldžiau visas
esaties ir neesaties
formas
gyvasties ir miruolių
būsenas
man paklūsta
cheminė medžiagų sudėtis
biologinė įvairovė
pažini ir nepažinūs
fizikos dėsniai
man pavaldūs
visi metų laikai
praeitis
viduramžių apšvietos renesanso
klystkeliai
ateitis
dykros ir smėlio audros
apleistuose miestuose
sueitis
septyniasdešimt dviejų lyčių
atskilusių nuo ledkalnio
viršūnės
man lieka
nepavaldi dabar
akimirka
pasauly esanti
nūnai
Kryžkalnis
ne tik
Saulės mūšio vieta
turi ženklą
matomą
ankstyvosios krikščionybės
puoselėtojams
bet ir
Giewonto kalnas
apjuostas
grandinėmis
kuriomis
galima prisirakinti
it Prometėjui
arba
tapti pliusiniu
iš
ganytoju
turistų
džiaugsmui
Žaismė
dominuoja pasauly garsai
sidabro atspindžiais
laukdami eilės užkulisiuose
solfedžiuodami šešėlių teatrą
fanatiškai puldami
mirtiną užkratą
registruotą saulėlydžio
domino kauliukų partijoje
Ant bangų
liūtis praūžė
nuplovė
ne tik dulkes
plaukia mano laivas
ne prieš srovę
pasroviui
per krioklius
keleiviai laikosi
įsikibę išsišovusių
konstrukcijų
priekyje regėti
sūkuriai
trauk juos velniai
vieno išvengti pavyko
kitas įsuko laivą
su keleivių kroviniais
pro kanalizacijos
šulinio dangtį
Ne
vilties
gyvenu iš
ne
vilties
jokia gyvatė neteikia
manom kraujagyslėms
raganos puodo
nuodingo nuoviro
nors imk ir pripiešk
tarškų per kūną
raupsai bijo manęs
labiau nei velnio
neišeina padaryti
vyno stebuklo
kiek begerčiau
vis tiek myžu šlapimu
nei duonos anei žuvies
nebėra ant stalo
ašakų syvus laižo
nususęs katinas
nešioju akinius
neperšaunamais stiklais
dar įžiūriu
pirmą okulisto eilutę
paskutinė uždengta
pažinimo medžio lapu
valtis skęsta
grimzta ežero dugnan
nebemoku čiuožti
pačiūžos rūdija
Raudonosios jūros
dugne
laukia gelbėtojų
iš
artimųjų rytų
pasiuntinių
pristatančių
greitąjį paštą
ne
viltingai
skelbiančių
tik ėjimo
vandeniu
čempionato
rezultatus
Diena, kai aš miriau
šuniškas
mano gyvenimas
šventą šeštadienį
išlupant
dvidešimt ketvirtą
kalendoriaus ertmę
dvasingai mėgaujuos
karšto rūkymo
karveliu
nevertu nė vieno
mano plauko
styrančio kirkšnyje
apsirėdau
šešių nyčių tunika
nenumetęs nė vieno
trupinio nuo stalo
šunyčiams
išgeriu mažą
nol septynių
šeivamedžio
vakarienės vyno
į mano kiemą
tarp kūgio sienų
pagaliau ateina
šventadienis
išmatuotas jardais
ir farengeitais
karštinė
užpila mano akis
melisos nuovirais
Isa nusileidžia
žemyn iš debesų
tvykstelėjus žaibui
nuo rytų
ir nušvitus
iki vakarų
paskutinė diena
kūniškoje žemėje
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
