Kovo 1-ąją ilgamečiam Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos darbuotojui ir vadovui, buvusiam Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus primininkui, Klaipėdos miesto kultūros magistrui, apdovanotam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu ir Lenkijos Respublikos garbės ženklu „Už nuopelnus Lenkijos kultūrai“, kelių literatūrinių premijų laureatui, žinomam prozininkui Juozui Šikšneliui būtų sukakę 75-eri.
Dalia TAMOŠAUSKAITĖ
Kas yra tai, kad žmogus žino, kaip bus? Na, gal ne žino, bet jaučia. Intuityviai. Nesąmoningai. Nors pernai lapkričio 23-iąją J. Šikšnelis tikriausiai nei žinojo, nei jautė, kad kitą rytą nebepabus – juk iki jo „Tiesos momento“ ir drožinių bei Teresės „Migloje“ pristatymo Darbėnuose bebuvo likusios vos kelios dienos… Tad ne tik ruošėsi ten vykti pats, bet atkakliai ragino ir mane… Ne mažiau atkakliai neprisipažįstančią, kad senų seniausiai apie šį renginį žinau ir tikrai dalyvausiu. Aišku, ragino savo stiliumi – itin trumpais sakiniais, kaip paprastai, stilizuotai tarmiškai… (Visada taip: ar bandytume išsiaiškinti, kur – Dzūkijoj ar Žemaitijoj – tikresnė vasara… Ar dalytumėmės kūrybiniais planais.) Ir su jam būdingos ironijos ar net lengvo sarkazmo gaidele, kuri būdavo kaip koks iš tolimų kraštų parvežtas egzotiškas prieskonis. Tad ir tądien susirašinėjome elektroniniu paštu (o mes bendraudavome būtent juo) nuo pat ryto iki penktos popiet (juk nevalia nusižengti taisyklėms: į kiekvieną klausimą – tik po sakinį!.. Ir kuo trumpesnį!..). O paskutinė jo žinutė buvo „tokis jau esu“. Žinoma, jeigu būčiau atsakiusi, toji paskutinė būtų buvusi visai kitokia… Nors ką gali žinoti – gal ir ne visai. Bet kam tas „kaip būtų, jeigu…“ – juk nieko nėra lemtingesnio už atsitiktinumą: tie trys žodžiai pasakė daugiau nei mėgstančiųjų daugžodžiauti „paklodės“ – jis buvo būtent TOKS. Šikšneliškas. Savo kietumu (ne vieną ir nesyk teko girdėti teigiant, jog kampuotumu) daug labiau panašus į žemaitį (gi sakoma „kietas žemaitis“) nei į minkštadūšį dzūką.
Nors antai kūryboje – atvirkščiai – absoliučiai įtikinantis šnekumu ar net plepumu. Tiksliau, jo kalba srūva kaip vanduo. Teka kaip srauni upė. Nežiūrint to, kad pats su tokiu teiginiu kaip ir nesutikdavo. Na, kad rašyti jam visada lengva. Juk kai, išėjus „Būsenoms“, kalbinau „Durims“, prisiminimais grįžęs į pradžią, kai bandė įsikibti į dramaturgiją – saviveikliniam teatrui rašyti vienaveiksmes pjeses (jų rinkinį „Šešėliai“ Klaipėdos menininkų namai išleido 1993-aisiais), kurių godžiai laukdavo tuometis Liaudies kultūros centras, teigė, kad pirmoji novelė gimė iš… kūrybinės kančios: „Parvykęs į tėviškę, kelias dienas kankinausi prie dar vieno dramos kūrinio… O čia pat, už lentinės pertvaros, tėvas, po mamos mirties likęs vienas, jau kelerius metus savo seniokiškas dienas leido, girgždindamas kėdę, klausydamasis radijo ir net su juo pasiginčydamas, kažką murmėdamas, melsdamasis ar niūniuodamas. Tie garsai supo mane ir tarsi trukdė kurti sceninius dialogus, tarsi blokavo, kol trečią dieną, į krosnį sukišęs dramos rankraštį, per kelias valandas parašiau novelę „Vienatvė“. Ji buvo ne kartą publikuota ir išversta į daugelį kalbų. Taip manyje gimė prozininkas“1. Taip 1991-aisiais išėjo pirmoji knyga „Štilis“. (Beje, J. Šikšnelio noveles ne kartą gyrė tokie literatūros kritikos guru, kaip antai Albertas Zalatorius, Donatas Sauka ar net novelistų novelistas Juozas Aputis, kurio sodyboje Zervynose apsigyveno šikšneliškas kūrinys iš akmens.) Tačiau kitais metais išleista antroji knyga „Nuogas lietaus nebijo“ – jau detektyvinių apysakų rinkinys. O netrukus Raigardas ir Švendubrė susilaukė Raido Dubrės… Ir tas, susigundęs grįžti į pradžių pradžią, kai traukė detektyvai, daug metų tarsi grybus Dzūkijos miškuose rinkto įvairius apdovanojimus būtent už šio žanro kūrybą. Nors nuo ypač produktyvių 2000-ųjų, kai išėjo net trys romanai („Pliūpsnio kaitra“, „Pragaro vartai“ ir „Kryžiau žalio medžio“; beje, tiek pat kūrinių išleista ir 2007-aisiais: „Aukos stulpas“, „Įvykių horizontas“ ir „Surišti ir atrišti“), Dubrė su Šikšneliu autoryste jau dalydavosi pramaišiui… Kol nuo 2007-ųjų pirmasis rašyti liovėsi. Jo autorystės nėra ir rusų ar lenkų kalba išleistų knygų viršeliuose. Šiaip ar taip, novelė tuo laikotarpiu buvo podukros vietoje, ir po 2003 m. išėjusio „Angelo mėšlyne“ jai duoklė beatiduota tik 2020-aisiais, kai išleistos minėtos „Būsenos“. Nors jose yra ne tik novelių iš „Angelo“, bet ir autoriaus „paistaliojimais“ pavadintų kūrinių, kuriuos šiaip jau žmonėse priimta vadinti esė. Tiesa, naudotis šiuo „autoriniu terminu“ jo vartotojas niekam nedraudė: atvirkščiai – net tikėjosi, kad kas nors taip pavadins ir savo kūrybą. Kaip kadaise nutiko su „gurinių romanu“. (Taip pakrikštytas 2000-aisiais išėjęs, dvi literatūrines premijas – Ievos Simonaitytės ir Žemaitės – pelnęs minėtas romanas „Kryžiau žalio medžio, o 2004-aisiais išleistas „Apšlakstytas isopu“ pakrikštytas dar originaliau – „apribų romanu“… Tad žodžių junginys „versijų romanas“, kuriuo įvardyta sąlyginai paskutinioji knyga „Tiesos momentas“ – palyginus pernelyg paprastas.) Pamenu, paklaustas, kaip tampama jo kūrybos herojais, aname interviu po „Būsenų“ J. Šikšnelis švaistėsi sąmoju: „Jeigu juokais, tapti mano kūrybos herojais sudėtinga – daug lengviau ministrais ar stambių valstybinių įmonių generaliniais direktoriais, praėjus atranką, laimėjus konkursą ir gavus palankią spec. tarnybų pažymą, kad neišduodi tėvynės“2. Nors bemat surimtėjo ir pridūrė: „O jeigu rimtai, viskas paprasta. Romanams reikia neįmintos istorinės mįslės arba istorinio fakto, kuris baigiasi daugtaškiu. Novelei užtenka į atmintį įsirėžusio veido, praeivio poelgio, mano paties pojūčio, netyčia užklydusios minties… Ir iki galo neatsakyto būties prasmės klausimo, tiksliau, atsakymo paieškos. Su nutolimais ir priartėjimais prie jo“3. Tad novelės gimdavo… „Perfrazuojant, kaip ir meilė, – iš pirmo žvilgsnio. Tai gali būti koks nuobodžios kasdienybės tėkmėje išsiskiriantis ženklas, išgirsta frazė ir pan. Štai novelė „Jakubaico akmuo“ gimė po ištartos frazės: reikėjo eiti prie Jakubaico akmens. Kūrinyje mes iki jo nenuėjome, ir koks tas akmuo, liko neaišku. O novele esu patenkintas. Arba vaizdas matytas kapinėse: į duobę nuleidus karstą, iš jos pakilo spiečius musių. Ir panašiai“4.
Vis dėlto vienu faktu tiesiog sunku patikėti: nors J. Šikšnelio su Raidu Dubre būta išties produktyvių rašytojų (bibliografija visai priartėjo prie trejeto dešimčių), rašymas nebuvo visas gyvenimas – atrodo, visai taikiai pasidalijo laiką su skulptūra. Jei, vos prašvitus, J. Šikšnelis sėsdavo prie kompiuterio, saulei įkopus kiek aukštėliau, jau kalbindavo medį ar akmenį. Pernelyg banalu?.. Na, tebūnie kalbėdavosi su medžiu ar akmeniu. Mat jei vienu atveju savo norus materijai diktuodavo jis, kitu – materija jam. Bent jau taip teigė 2023-iųjų vasario 3-iąją savo „Kaukyno-lazdyno-šaukštyno“ atidaryme Klaipėdos etnokultūros centre: esą kartais tiesiog medžiaga pati pasakanti, kuo nori tapti. Ypač dažnai taip nutinką su medžiu: tik pažvelgiąs į kokią pliauską – ir ji… nejučia nusišypsanti. Nors kur ten šypsena!.. Antai jau minėtame renginyje, kuris, nežiūrint to, jog autorius dalyvauti nebegalėjo (nors kas gali paneigti, kad dalyvavo… tik jo nematėme?!.), Darbėnuose vis dėlto įvyko, susirinkusieji nesiliovė stebėtis, kodėl ne tik rūpintojėliai ar „aniuolai“, bet ir visi kiti, J. Šikšnelio valia gavusieji veidą, tokie liūdni. Tad, šalia nesant paties autoriaus, bet tapus jo balsu, beliko skubiai pasišaukti į pagalbą Kahlilą Gibraną: liūdesys – tai džiaugsmas be kaukės5. (Nors juk ir paties Šikšnelio niekas nelaikė kažin kokiu linksmuoliu: kartą vienas Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus, kuriam jis kone dešimtmetį vadovavo, narys juokavo, kad esą žmogaus rūstumą būtų galima matuoti šikšneliais… Na, kaip elektros srovės stiprumą – amperais ar jos įtampą – voltais.) Tačiau, grįžtant prie ankstėlesnės temos, jei skulptorius teigė neretai tiesiog matąs, kas medyje „įkalinta“, tad bereikia tik „išlaisvinti“, su akmenimi esą kiek kitaip: su juo reikalingas kur kas ilgesnis „dialogas“, kad, neduokdie, kur nereikia, neskiltų. Nors galiausiai kūrėjui nusileisdavo, kapituliuodavo ir akmuo – ne vienose kapinėse angelai nutūpę. Išlydėti į kelionę iš Švendubrės… O ji, anksčiau meilės tremtinio sulaukdavusi tik atostogoms, pastaraisiais metais, palyginti su Klaipėda, kur, bekopiant pareigų bibliotekoje laiptais, praėjo net pusė amžiaus, jau akivaizdžiai ėmė viršų. Tad, jei be kelių ar bent jau vienos skulptūros nepraeidavo atostogos, ką jau bekalbėti apie buvimą čia nuolatos… Kai į uostamiestį norėdavosi vis rečiau. O kam – juk čia jis gimė. Augo. Brendo. Šios trobos balkyje tebestyro turbūt kiekvienam svečiui nebuvėliui rodyta vinis, ant kurios kabėjo jo lopšys… O pakirdęs iš miego tos trobos kertėje galėjo išvysti tyliai besėdint motiną… Tarsi niekur iš čia ir nebūtų išėjęs… Tad tiesiog nustojęs eiti būtų ir laikas. Juk kas yra laikas?.. Tik žodis. Sugalvotas žmogaus, kai šis išrado pavojingiausią iš visų ginklų – kalbą. Tad kas dabar bežino, ar metai „eina po vieną pro žmones“6… Ar, anot savo dienų pabaigoje taip pat su visam į gimtinę, tik prie Latvijos sienos (Švendubrė – prie pat Baltarusijos), grįžusio Stasio Jonausko, „tik žmonės – pulkais – pro juos“7. Juk antai iki pat panagių žemaitis Romualdas Granauskas „Pasijose pagal Joną“ pastebėjo: „Kažkas yra sakęs, kad visi mes rašom savo vaikystėmis. Nebūtinai apie tai, bet tuo. Glostytu kiemo šuneliu; jo akimis, kai jis šokinėdavo iš džiaugsmo, tau grįžus iš mokyklos; juoda kregžde, išplėšta iš katino nagų ir palaidota po jazmino krūmu; vakarų pusės langu; kraujo čiurkšle, trykštančia į skardinį indą, pakištą po kiaulės kaklu; prilyta sena gelda pas šulinį; vaksuotais auliniais pokario bernų batais; didėjančiais gumbeliais po klasės draugių uniformomis; savo mokytojų smilkiniais; atrasta medine saga iš seno motinos megztinio; geltonomis žvyrkelių balomis, kuriose plaukioja gluosnių lapai, pailgi kaip mažos žuvelės… Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti… Tik ašarų nėra. Pro jas nieko nematysi rašydamas“8. O J. Šikšnelis su jam būdinga ironija tik antrino: „Tai, ką esu iš kaimo išsinešęs, – iš vaikystės: senstant, silpnėjant artimajai atminčiai, stiprėja tolimoji. Kitaip sakant, vaikėji, ir prisiminimai sugrįžta“9. Tad ko verta tokia sąvoka kaip laikas?!. O erdvė?.. Pasąmonėje jųjų užkonservuoti reliktai perkopia bet kokias ribas. Tiksliau, išplečia tiek, kad ribų nebelieka.
Kodėl pradėjau klausimu „kas yra tai, kad žmogus žino, kaip bus“?.. O argi ne žinojimas buvo imtis Švendubrės istorijos… Ten kažkada apsilankęs Sigitas Geda pastebėjo, jog tai toks kaimas, kad apie kiekvieną galima parašyti romaną. „Pamaniau, kad gal neįdomūs būtų tie romanai… Bet ką gali žinoti“10, – sakė J. Šikšnelis 2021-ųjų pradžioje… Nors, praėjus visai nedaug laiko, vis dėlto ėmėsi. Tik ne romano ar romanų – paminklo. Kam?.. Gimtajai trobai, kurios vienas galas statytas, kaip sakė, dar maždaug 1885-aisiais. Tai šios trobos balkyje įkaltai viniai… Bene visais laikais pačių svarbiausių profesijų savo gimdytojams – kaimą apsiūdavusiai motinai ir mūrininkui tėvui. Tiems kiemą nuo prašalaičių saugantiems, o kartu ir užeiti kviečiantiems medžio ir akmens sutvėrimams. Pulkui mielai maistą iš žmogaus priimančių, bet pernelyg didelės bičiulystės su juo privengiančių niekieno kačių. Mitais apipintam Velnio akmeniui. Tam Švendubrės ąžuolui, prie kurio mėgdavo vestis ekskursantus ir kitus pirmąsyk tuose kraštuose besilankančius. Šio kaimo kapinaitėms, kur ilsisi visi jo artimiausi ir mylimiausi. Šv. Antano koplyčiai, kurioje pakeliui pas juos trumpam stabtelėjo ir pats. Tiems miglotiems toliams, kuriuos taip mėgsta paveiksluoti aistrą fotografijai iš tėvo paveldėjusi jo žemaitė Teresė. O ir Teresei, kuri, galėdama rinktis tarp Klaipėdos ir Švendubrės, renkasi būti ten – šalia. Pagaliau sau… Ne sugrįžusiam, o niekada iš čia ir neišvykusiam.
Lemtingąjį praėjusiųjų lapkritį „Metuose“ išspausdintame interviu J. Šikšnelis prisipažino: „Dirbdamas jaučiuosi laimingas tol, kol nematyti rezultato. Tas pats man ir su rašymu. Kai pradedi rašyti novelę ar kokį didesnį kūrinį, atrodo, kad oi čia tai bus, ko niekas nėra parašęs. O kai baigi, pamatai, kad nieko ypatingo taip ir neišėjo“11. Taip pat ir man: štai parašiau… Ir galvoju – ar tai norėjau pasakyti?.. Ar dar kartą – iš naujo – rašyčiau kitaip?.. Na, ar taip ir reikėtų kalbėti apie žmogų, kuris nė pats nežinojo, kiek daug mano gyvenime reiškė… Kurį gerbiau ir mylėjau… Ir kurio štai dabar… Bet netrukus save pagaunu klystant – o kodėl nebėra?!. Kas leidžia taip teigti?! Įrašai dokumentuose? Bet juk tai reliatyvu. Berods, Albertas Camus konstatavo, kad rašytojas nugyvena tris gyvenimus: vieną – iš tikrųjų, kitą – savo kūryboje, trečią, jau visai nepriklausomai nuo jo, gyvena pati kūryba. O juk rengiama spaudai ir šiemet išeisianti Švendubrės istorija – dar net ne paskutinė J. Šikšnelio bibliografijoje: vienas kūrinys kantriai tebelaukia savo valandos. Tad argi galima teigti, kad Šikšnelio nebėra?!. Gal tik nebe kiekvienas mato… Kai šimtametėj troboj susėda už stalo su savo tėvais ir seneliais… Ir atsidžiaugti negali, taip seniai visi besusitikę.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
