X X X
Jeigu
Ištarsi
„Taip“, aš vis tiek
Atakysiu
„Ne“:
Eiti
Prieš
Vėją
Apsimoka labiau – iškart
Nudžiovina
Ašaras. (O
Būt
Pakeltam į orą
Ne taip jau ir
Baisu.
Nebent
Nuneštų ten,
Kur išplitę
Miškų
Gaisrai… Juk
Aistra – tarsi
Deguonis
Ugniai.) Bet aš
Šios
Pamokos
Neišmoksiu net
Palikta
Kartoti
Kurso:
Kai
Kurie
Reiškiniai Žemėje – tik
Kas
Kelis
Tūkstančius
Metų (tiesiog
Nusikaltimas jų
Nematyt). Nors
Žiūrėti plika akimi
Pražūtinga –
Gali
Apakti. Bet ir
Tokia
Lemtis nėra
Baisiau
Už
Tą,
Kuri
Gali
Ištikti
Be
Meilės.
X X X
Susitarkim, kad
Nebus jokių
Perkėlų, jokių
Keltų. Tik
Tiltas. O
Ant
Jo – tik
Vėjas… Kuris
Geriausiu
Atveju
Aptėkš vandens
Purslais,
Blogiausiu –
Numes
Už
Turėklų
Į
Jūrą. Bet tu
Neturėsi nė vieno
Atsarginio
Varianto – tik
Čia ir
Dabar. Nes
Už tos
Ribos – jau jokioms
Laiko
Kategorijoms
Nebepavaldus
Laikas. (Kodėl,
Kai
Šypsaisi,
Akys – vis tiek
Liūdnos?.. Net
Į
Langą
Atsimušusioje žvakės
Šviesoje.) O jeigu
Staiga
Persigalvosi –
Nebenorėsi
Žaist, visi
Surinkti
Taškai
Atiteks
Priešininkui.
Tau,
Kokiu
Galėjai
Būt… Bet
Nebuvai.
X X X
Tos saulės
Žvaigždės upėje
Ne
Man. Ir ne mano. (Bet
Nepertrauk –
Leisk
Baigti!.. Nors
Daugiau nieko ir
Nepasakysiu.)
Tyloje yra
Visi
Garsai. Kaip
Tamsoje –
Visos
Spalvos. Tiktai
Kas ir
Kada yra
Laikas? Ar tik tada,
Kai besąlygiškai
Laikomės
Vienas
Kito?..
X X X
Nebėkime
Prieš
Vėją
Susikibę
Rankomis:
Žūklės
Sėkmė
Priklauso ne
Nuo
Tinklo
Akių, o nuo žuvų
Dydžio. Bet, nors
Daugiabučio
Languose ir
Nematyti
Galvų,
Nebesusigrąžinsi to
Laiko,
Kai
Skubėjai… Nors
Nebuvo
Pas
Ką: aš
Buvau
Išėjusi
Iš
Nevilties…
Iš
Proto…
Iš
Savęs… Nors visos
Kelrodės ir
Riboženkliai
Sulankstyti ar
Nusukti
Priešingomis
Kryptimis. Nors
Kaulai jau kadais
Apžėlę tankia
Žole. Ar
Tai ir
Yra
Meilė?..
X X X
Už
Lango – tokia pat
Palata. Tik
Su
Šešiomis
Lempomis (vietoj trijų):
Pusė –
Šviesesnės,
Pusė –
Tamsesnės.
Kurios iš jų
Tikros? Aš
Viską
Padariau,
Kad
Būčiau. (Net
Kai
Debesys švietė
Taip
Arti,
Jog
Tereikėjo tik
Praverti
Langą ir
Žengti.) O gal mūsų
Medis
Išleido naujų
Šakų – radosi
Daugiau
Scenarijų… Ir
Iki
Dešimtos
Veiksmas ne baigsis, o tik
Prasidės…
Su visais
Padažais,
Kurie
Išdegins
Gerklę
Iki
Spjaudymosi
Krauju… Krauju tų
Akimirkų,
Kurios
Pakeliui
Į jau
Nebepakylančią
Saulę?..
X X X
Nebepilk man
Vyno – aš
Apgirtus dar
Nuo ano
Sausio.
Taurė tiesiog
Sprogo
Rankoj –
Guolyje
Pilna stiklo
Šukių?..
Dievai per seni – jų
Nesurinks. (O ir
Į
Kurį dabar
Kreiptis, jei
Vienam tiesiog
Spjovėm
Į
Veidą… )
Viskas – tik
Sutapimai, o
Sutapimų
Nebūna: tai,
Kas
Negyvu
Paukščiu
Prasidėjo,
Negyvu
Turėjo ir
Baigtis.
(Jeigu
Buvo kada
Prasidėję…)
Nuo
Tada aš ir
Nekenčiu
Paukščių. O jau tos
„Dangaus gyvos
Žirklės“…
„Happiness
Depends
Upon
Ourselves“ išgraviruota
Ant
Sužadėtuvių
Žiedo. (Sužadėtuvių
Su
Langu,
Į
Kurį jos
Atsitrenkdavo.)
Reikės
Pasigavus kokią
Apžieduot,
Kad…
Laimės
Tempiama
Žemyn,
Nusisuktų
Sprandą.
X X X
Vis
Tiek
Nesuprasi,
Ką
Turėjau
Omeny… Kai
Tamsus
Ekranas. Ir visai
Neįmanoma
Prisimint… (Bet ir
Nereikia!..) Nes
Daug dalykų
Sukuriame vienu
Spragtelėjimu
Pirštais. O paskui
Kaltiname… Ne, tik
Jaučiamės
Pralošę. Netgi tai,
Ko niekada
Neturėjome.
Raudona
Ir juoda…
Juoda ir raudona… Bet tai
Ne
Romano
Pavadinimas –
Pavadinimo
Nėra. Yra
Tik 3 D
Skausmas.
Nors, net
Priartinus vaizdą,
Niekas
Nesikeičia –
Tuštumos vis
Daugiau… Ir vis
Mažiau
Laiko.
X X X
Tau
Išėjus,
Viskas
Grįžo
Į
Pradžią.
Į senas
Nuotraukas
Nutrintais
Kampais ir
Išblukusiais
Veidais. (Ar
Prarasti
Atmintį –
Nusikaltimas?..) Juk
Paslysti taip
Lengva!..
(Užtenka vieno
Neatsargaus
Žvilgsnio ir…) O
Genėti
Reikia
Mokėt: kai kurios
Žaizdos
Neužgyja. Net
Pavasarį. Ir
Iš
Drėgnos
Medienos
Sukaltų
Durų
Nei
Atidarysi,
Nei
Uždarysi –
Teks
Obliuot.
Skauda?.. Vis dėlto
Kažką
Pražiūrėjom. Net jei
Nežiūrėjom. Ir net jei visai
Nebuvo
Ką.
X X X
Sutarkime taip: kai
Rasiu – ir
Parodysiu. Tad dabar
Neklausk nei
Ko, nei
Kam
Ieškau.
Nėra pasauly
Tiek
Dievų,
Kiek turiu
Prašymų?.. Čia
Nuo
Rudens taip
Silpna: kai visa
Be
Lapų, tai
Paaštrėja. Koks skirtumas,
Antverpenas
Ar
Niujorkas, –
Akis
Reikia
Apvesti
Juodai. Kitaip
Susiliesi
Su savo
Tamsa… Ir
Nebeliks net to,
Ko
Nėra. Bet, dėl Dievo meilės, tik
Neklausinėk,
Kas tai: vos
Spėsim
Įvardint, o jau
Nebebus. Ir verčiau
Neminėkim vienas kito
Vardų:
Jie – tik
Skyrybos
Ženklai vienam
Sakiny. Vienam sakiny
Iš
Vieno
Žodžio. Tad
Būsim tik tol,
Kol jo
Neištarsim.
X X X
Nebeieškokim – jau
Ruduo: jei
Vienoj
Pusėj
Nejuda
Nė menkiausia
Šakelė,
Kitoj
Vėjas
Košia kiaurai –
Ligi
Kaulų. Tad
Visa
Įgauna
Kitokias
Prasmes.
Tada tiktai
Dygo, tik
Sprogo ir
Skleidės…
Atrodė,
Tereikia
Ištvert… Tik reikia
Išlaukt… Ir
Sulaukti.
Dabar visos
Spalvos
Purvinos.
Plauk kiek nori –
Pratrinsi tik
Skylę, kurios
Nebebus
Kuo
Užkišt. Net
Kriauklytė
Pasidalijo
Pusiau…
Baigta.
Artėja
Žiema. Kaip niekad
Sunki. Kaip niekad
Gili.
Ar
Išliksim?..
X X X
Na, štai ir
Viskas –
Neliks
Nė menkiausio
Ženklo.
Nors ir taip
Vargu, ar
Bebūtume ką
Aptikę. O dar ta
Pūga…
Netikiu
Prietarais – nei
Ženklais, nei
Stebuklais. Ir kai
Išmoksiu
Burt Lenormand
Kortomis, niekam
Nesakysiu,
Ką kuri
Reiškia, –
Taip
Gali
Kiekvienas. O
Meluot,
Kad
Nekrusteltų nė
Raumenėlis… Sakai, ir vėl
Pradedu?.. Tebūnie –
Užbaigsiu nė
Nepradėjus:
Nebus nei
Kerų, nei
Burtų, nei
Prakeiksmų, nei
Užkalbėjimų.
Nieko. Girdi?..
Visiškai nieko.
Tarsi
Tavęs nė
Nebūtų.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
