Talentingo aktoriaus ir teatro pedagogo Valentino Masalskio parengti aktoriai sėkmingai kuria ne tik jo 2012 metais įsteigtame Klaipėdos jaunimo teatre, jie kviečiami vaidinti ir kituose Lietuvos miestuose. Naujausioje, vasario mėnesį pristatytoje, Telšių Žemaitės dramos teatro premjeroje – T. Williamso pjesėje „Geismų tramvajus“ kartu su vietine aktorių trupe pagrindinius moters ir vyro vaidmenis sukūrė uostamiesčio teatrinės mokyklos auklėtiniai: aktorė ir dainininkė Vilija Matačiūnaitė (Blanša Diubua) ir Šiaulių dramos teatro aktorius Aidas Matutis (Stenlis Kovalskis).
Jūratė GRIGAITIENĖ
Rizika ir iššūkis
Garsaus amerikiečių dramaturgo T. Williamso pjesė „Geismų tramvajus“ yra ne kartą statyta įvairiose Lietuvos teatrų scenose. Sukrečiančios dramos aukštojo pilotažo, didelės emocinės įtampos įkrautais vaidybos bėgiais „pasivažinėjo“ kelių skirtingų kartų ir teatrų aktoriai: Doloresa Kazragytė, Jūratė Onaitytė, Rūta Staliliūnaitė, Virginija Kochanskytė ir kiti. Daugelis vyresnės kartos žiūrovų turi susikūrę asmeninę prieš beveik septynis dešimtmečius (1947 m.) parašytos pjesės teatrinę viziją. Šiame spalvingo teatrinio žemėlapio kontekste su nemaža rizika bei iššūkiais turėjo susidurti ir Telšių Žemaitės dramos teatro kūrybinė grupė, siekdama scenoje įtikinamai atkurti dramatišką praėjusio amžiaus vienos amerikiečių šeimos gyvenimo istoriją.
Telšių Žemaitės dramos teatro naujausia premjera „Geismų tramvajus“ (spektaklio scenografas – Augustas Lapinskas, kostiumų dailininkė – Jolanta Kačinskienė, kompozitorius – Eligijus Žilinskas, režisieriaus asistentas – Paulius Oficerovas) – iš esmės tradicinio psichologinio teatro pavyzdys. Režisierius gruzinas Badri Tserediani spektaklyje pademonstravo išskirtinę pagarbą autoriui ir klasikinei dramaturgijai. O tai gana retas reiškinys šiuolaikiniame lietuvių teatre. T. Williamso pjesė scenoje perteikta grynu pavidalu, be didelių režisūrinių transformacijų ar interpretacijų. Todėl pagrindinis krūvis tenka aktoriams. Jauniems aktoriams toks stiprus dramaturginis pagrindas yra tikra likimo dovana, o kartu ir nemenkas kūrybinis iššūkis. Dramaturgijos klodai tokie daugiasluoksniai ir gilūs, kad galima greitai paskęsti stiprių emocijų, aistrų, nelogiškų veiksmų ar prisitaikymų vandenyne.
Pritrūko vidinio nervo
Pjesėje ir spektaklyje svarbiausia korta pastatyta ant sudėtingo likimo moters Blanšos Diubua personažo. Nuo šio centrinio personažo „atsispiria“ visi kiti veikėjai. Spektaklio sėkmė dažnai siejama su aktorės, atliekančios pagrindinį Blanšos vaidmenį, traktuote, jos profesiniu pasirengimu, aktorine meistryste. Telšių dramos teatre Blanšos vaidmenį sukūrė jauna aktorė, dainininkė V. Matačiūnaitė, žiūrovams geriau pažįstama iš populiarių LNK muzikinių projektų „Kelias į žvaigždes“, „Žvaigždžių duetai“, „Nacionalinė muzikos lyga“, ,„Eurovizijos“ nacionalinio konkurso atrankos ir kt. Puikiai atitiko aktorės tipažas, jos dailūs moteriški fiziniai duomenys, ori laikysena, įgimta elegancija. Aktorė V. Matačiūnaitė išsiskyrė itin organiška vaidyba, jautriu santykiu su kuriamo sudėtingo likimo personažo nuopuolio drama. Viskas atrodo teisinga, logiška, pagrįsta.
Tačiau vien tikrumo ir nuoširdumo šioje itin aukšta emocine gaida įkrautoje dramoje nepakanka. Blanša meluoja ne tik kitiems, bet ir sau. Dažnai pasiklysta tikrovės ir iš(si)galvoto buvusio, esamo, būsimo gyvenimo labirintuose. Prisidengia kovotojos už savo ir sesers Stelos (akt. Margarita Bladženauskaitė) laimę drąsa, tačiau realiai yra nuolat sukaustyta užslėptos baimės ir nepasitikėjimo. Paniškos baimės būti viešai skaudžios tiesos apnuogintai ir demaskuotai. Scenoje pakelti tokį jausmų, kaltės, kančios, gėdos, melo, sumišusio su totaliu vienišumu, cunamį nėra paprasta. Kartais, ypač antrojoje spektaklio dalyje ir kulminaciniais jo momentais Blanšai šiek tiek pritrūko kažkokio sunkiai žodžiais įvardijamo vidinio nervo, nerimo, rizikingo vaikščiojimo aštriais peilio ašmenimis, nesvarumo būsenos.
Išėjo iš komforto zonos
Dažnai padėtį gelbėjo stiprios dramaturginės medžiagos traukos jėga. Dramaturgija šį kartą buvo stipresnėje pozicijoje nei sceninis veiksmas. Režisieriui kartu su aktoriais tik iš dalies pavyko įveikti literatūros pasipriešinimą, siekiant įkopti į klasikinės dramaturgijos viršukalnę. „Pasivažinėjimas“ alegoriniu geismų tramvajumi tapo gana saugus, patikrintas, be didesnės rizikos.
Kur kitus personažus nuvežė tas nenuspėjamas geismų tramvajus? Vieniems – Stelai, Stenliui, Junisei (akt. Indrė Jucytė), Stivui (akt. Jogaila Šimkus) laukinė aistra tampa išsigelbėjimu, vieninteliu gyvenimo džiaugsmu, šviesos kibirkštėle alinančio darbo, skurdžios buities, komplikuotų šeiminių tarpusavio santykių rutinoje. O Blanšai Diubua tas pats geismas virsta prakeiksmu, nuopuoliu, tragedija, kuri sužlugdo jaunos moters mokytojos karjerą, asmeninį gyvenimą ir pastūmėja iki finalinės išprotėjimo scenos.
Pagrindinį šios tragedijos kaltininko Blanšos sesers Stelos vyro Stenlio Kovalskio personažą sukūrė Šiaulių dramos teatro aktorius, V. Masalskio mokinys A. Matutis. Blanšos svainis Stenlis – šiurkštus, ciniškas, sarkastiškas. Visiška priešingybė trapiai, subtiliai, jautriai, romantiškai Blanšos esybei. Aktorius įveikė išsikeltus sceninius uždavinius, išeidamas iš saugios komforto zonos, sulaužydamas savo tapatybę ir tapdamas kitu – vulgariu vyru patinu. Kartu aktorius išliko ir savo personažo advokatu. Kartais po brutalia išore sužiba atgailos ašaros, švelnumas, pro kietą luobą prasimuša elementarios žmogiškos atjautos užuomazgos. Personažas toks, nes jo siela nepataisomai sužalota alinančio darbo, skurdo, slegiančios socialinės aplinkos, kurioje dominuoja žemiausi žmogaus instinktai – seksas, alkoholis, smurtas, lošimai.
Auga ir tobulėja
Vienas įtaigiausių personažų šiame spektaklyje – Halordo Mičelo (Mičo) sceninis tipažas (akt. Rolandas Normanas). Taikus, nuoširdus, naivus, mylintis savo mamą. Nemeluojantis nei sau, nei kitiems. Iš paskutiniųjų jėgų bandantis prisiderinti prie itin aukštų inteligentiškos ir gerokai egzaltuotos mokytojos Blanšos standartų. Įsimenanti scena, kai pasipuošęs Mičas ateina pas Blanšą į namus su rožės žiedu ir rimtais ketinimais ją vesti. Nuolatinis rūpestis sena sergančia mama padėjo vaikinui išsaugoti žmogiškumą net sužinojus skaudžią tiesą apie sužadėtinės gyvenimo klystkelius, pridengtus rafinuoto melo skraiste.
Džiugu, kad vieno seniausių Lietuvoje teatro, įkurto dar 1907 m., režisierius B. Tserediani pasirinko ir su didele pagarba autoriui pastatė pjesę iš pasaulinės dramaturgijos lobyno. Prisiliesdama prie neišsemiamų nesenstančios klasikinės dramaturgijos klodų, pajėgi Telšių Žemaitės dramos teatro kūrybinė trupė kartu su kviestiniais aktoriais profesiškai auga ir tobulėja. Literatūra ir teatras, susilieję į nedalomą visumą, grynojo tradicinio teatro raiška papasakojo žiūrovams tragiškai pasibaigusią jaunos moters gyvenimo istoriją, kuri verčia publiką suklusti, nustebti, atjausti.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
