Nijolė Drungilaitė. Robotų sala. Apysaka. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, Vilnius, 2024, 257 p.
Nijolė KLIUKAITĖ
Knygos vaikams dažniausiai yra rašomos, siekiant juos pamokyti arba pralinksminti. Pamokslautojai žarstosi užslėptais ir atvirais patarimais, o linksmintojai, patys apsimesdami vaikais, neriasi iš kailių. Nežinau, ar tai auklėjimo strategijų ir taktikų nuopelnai, ar tiesiog bandymai prisiminti, gal net susigrąžinti tuos keistus laikus, kai medžiai buvo aukštesni, o paukščiai balsingesni, bet yra ir tokių autorių, kurie kalbasi su vaikais kaip su sau lygiais, kartais net išmintingesniais, dienų sumaištyje dar neišbarsčiusiais pastabumo ir nuostabos. Tokia yra ir Nijolė Drungilaitė, savo apysaka „Robotų sala“ 2021 m. pelniusi Labdaros ir paramos fondo organizuojamo nacionalinio vaikų literatūros konkurso premiją. Knyga išleista 2024-aisiais.
Drungilaitė pasakoja apie ne taip jau tolimą ateitį, kurioje robotai „gyvena“ kartu su žmonėmis. Paprastesni mechanizmai atlieka nesudėtingus darbus: skalbia, tvarko, gamina valgį ir panašiai, o sudėtingesni robotai gali dirbti net teisėjais ar gydytojais, juk robotai nejaučia baimės, nesutrinka sudėtingesnėse situacijose, jie visada žino, kaip elgtis – jų veiklos nenukrypsta nuo sudarytos programos. Ima atrodyti, kad robotai yra pranašesni, juk jų neįmanoma papirkti, jie neturi žmogiškų ambicijų, jų nesugundysi, neišgąsdinsi. Ypač pasigėrėtini humanoidai – labai sudėtingi mechanizmai, atrodantys visai kaip žmonės, su blakstienomis ir spindinčiomis akimis, net jų „oda“ šilta ir elastinga, be to, jie nesensta, o jeigu kokia nors detalė susidėvi ar sugenda, ją nesunku pakeisti kita. Jų atmintis begalinė, turėdami neišsemiamą žinių bagažą, jie gali numatyti kai kuriuos įvykius, užbėgti jiems už akių. Žodžiu – jie pagrįstai atrodo už žmogų tobulesni, bet grįžkime prie siužeto.
Pagrindinio herojaus Ernio tėvai žūsta autoavarijoje, ir berniuko gyvenimas pasikeičia. Tėvų žūtis turbūt visais laikais pakeičia viską. Taip buvo ir bus. Ernis apsigyvena pas tetą, lanko jau kitą mokyklą, kurioje, kaip pasitaiko ir šiais laikais, karaliauja niekšeliai. Gaujos vadeiva Foras visaip kankina vienišuosius ir silpnesnius, reikalauja išpirkos už ramesnį gyvenimą, žodžiu, N. Drungilaitė žino, apie ką rašo, juk dirba mokykloje. Belieka tik stebėtis, kad santykių požiūriu ateitis neatrodo šviesesnė. Kitais atžvilgiais – irgi: pamokas gana nuobodžiai aiškina robotai, žmonės dar labiau nutolę nuo gamtos, daugelis net nežino, kaip atrodo nesupjaustytos daržovės, o prasikaltę asmenys išsiunčiami į Robotų salą, į kurią patenka ir mūsų herojus, nors neprasikaltęs, bet… robotai nesivadovauja nuojautomis, jie kitaip užprogramuoti, taigi ir robotas teisėjas, nors nepaperkamas ir nesutrikdomas, nejaučia subtilių žmogiško elgesio niuansų ir nuteisia tą, kuris gynėsi. Iš pirmo žvilgsnio saloje gyvenimas atrodo visai neblogas: robotas virėjas skaniai gamina, robotai tvarkdariai skalbia ir prižiūri aplinką, robotai mokytojai vykdo mokymo programą, veda mankštas, bet į visus klausimus jie atsako iš anksto suformuluotais sakiniais, ir kartais žmogui robotų nuspėjamumas tampa nepakeliamas. Ernis stengiasi nepalūžti, juk nėra taip blogai, pats save ramina, bet robotai nesupranta prastos žmogaus nuotaikos, atrodytų, toks nekaltas noras po nemiegotos nakties patysoti lovoje, jiems – tik drausmės pažeidimas – vaikas privalo keltis, mankštintis, mokytis. Privalo ir tiek. „Stengiuosi“ – šis žodis turbūt N. Drungilaitės knygoje paminimas dažniausiai, nes tai užprogramuotas roboto atsakymas į pagyrimus ar bandymus „susidraugauti“. Antra vertus, robotas negali stengtis, jis tik vykdo programą. Pastangos būdingos tik žmogui. Iš roboto programos perviršiaus niekas nė nesitiki, net atvirkščiai – bet koks nukrypimas nuo programos nepageidautinas, net gąsdinantis, galintis reikšti tik mechanizmo pažeidimą. O žmogui būdinga stengtis, dažniausiai jis padaro šiek tiek daugiau nei iš jo tikimasi. Žmogus stengiasi – nesvarbu į kurią pusę, gėrio link ar atvirkščiai. Labiausiai jis stengiasi suprasti patį save. Ir vėl imi įtarti, kad tam žmogus ir sukūrė mašiną, panašią į save. Kartais atrodo, kad norime pralenkti laiką, einame lenkčių su pačiu Dievu, amžinai kuriančiu ir perkuriančiu mus per aplinkybes, absurdiškiausias ir neįmanomiausias situacijas. Skaitant šią knygą, kyla vis naujų klausimų: kas mums pateikia tą daugybę kone neišsprendžiamų uždavinių, kiek toli eisime, aiškindamiesi visatos ir žmogiškos sąmonės klausimus, kas yra kūrėjas – demiurgas ar mes patys, mūsų nenumalšinamos ambicijos ir nepasotinamas pažinimo alkis? Klausimų kyla begalė, ir visi jie apie mus – žmones. Ši knyga – filosofijos pamatai vaikams, paaugliams, pateikiant klausimus visiškai nekaltai, be primygtinių moralės nuostatų ar kokių nors tikslingos veiklos prototipų. Iš dalies į klausimus atsako pats siužetas, į kurį ir vėl siūlau sugrįžti.
Kaip minėjau, roboto teisėjo valia Ernis ištremiamas į robotų salą. Čia ir išryškėja subtiliausi žmogaus ir jo sukurto mechanizmo skirtumai. Vaikas itin laukia virtualių pasimatymų su teta, draugais, bet taip bijo sukelti jiems nerimą, išgąstį, tad apsimeta esąs linksmas, viskuo patenkintas, o kitoje ekrano pusėje – tos pačios problemos: laukimas, nerimas irgi atkakliai slepiami. Žmonės bijo dėl savo artimųjų, visais būdais stengiasi juos palaikyti. Apie visus tuos nutylėjimus, baimes, viltis autorė pasakoja pačiais paprasčiausiais žodžiais, neperspausdama, tik vos vos palytėdama: „Ernis prieš veidrodį repetavo, kaip veide turi atrodyti nerūpestinga šypsena, garsiai ištarė keletą frazių: „Viskas puiku“, „Man gerai sekasi“, „Saloje labai įdomu gyventi“. Ir tada iš visų pakampių atskrieja robotų balsai:
– Stengiamės, kad patiktų!“ (p. 117).
Susiduria slepiami, niuansuoti išgyvenimai ir programos įrašai – ir tas žmogaus gebėjimas perskaityti tai, kas nutylima, pasako daug daugiau nei ištisi traktatai apie žmogaus sąmonę, charakterį, jausenas, tikslus. Atrodytų, žmogaus ir mašinos bendravimas neįmanomas, bet būtent čia, Robotų saloje, apie augalus vaikui pasakoja robotas Modis-1. Ernis jau taip nutolęs nuo gamtos, kad nebežino, kokie žiedai taip kvepia saloje. Modis-1 pasakoja: „Alyvos (lot. Syringa) – alyvmedžių augalų gentis. Lapai lygiakraščiai, žiedai – dvilyčiai. Stipriai kvepia. Bet aš neužuodžiu. Neįrašyta programa“ (p. 165). Robotas tampa žmogaus atmintimi, atrodytų, atrandama bendra kalba, antra vertus, robotui kuriamos programos kartais akis bado mūsų pačių neapdairumu. Dėl užpuoliko sunaikinimo programos vos nežūva vaikas, taigi tobulinimo darbų ir vis naujų iškylančių klausimų tik daugėja. Vis dėlto pabaiga viltinga, nors ją gaubia šviesus liūdesys: „Ernis pasuko į sandėlį. Veik pačiame pastato viduryje stovėjo Modis-1, bet jis buvo jau ne toks kaip visada.
– Negaliu išplaukti neatsisveikinęs, – tarė berniukas.
Modis tylėjo.
– Ei, kas tau?
Ernis priėjo prie roboto. Ir tada viską suprato. Modis buvo išjungtas. Virtęs metalo, laidelių griozdu. (…) Ernis apkabino Modį, ir jam pasirodė, kad girdi, kaip lėtėja roboto širdies dūžiai… Dar keli. Dar vienas. Ir viskas“ (p. 250).
Sudėtingi jausmai lydi šios knygos skaitytojus: viena vertus, pasaulis atrodo prasiplėtęs – žmogaus sukurti robotai išlaisvina nuo nuobodžių darbų; kita vertus, žmogus nelabai žino, ką jam su ta laisve daryti, o ir žmogiškumo paslaptis, sukūrus panašią į jį mašiną, lieka neįminta, nes nelogiški žmogaus pasirinkimai ir klaidos tampa dar paslaptingesniu išskirtinumu, gal net vertybe, gebančia pakreipti žmogiškos savasties paieškas kita, gyvųjų organizmų bendravimo, simbiozės linkme. Gal klystame, laikydami save atskiromis būtybėmis – monadomis, bet, sukūrę į save panašų, dar labiau nuo savęs nutolstame, nutolstame nuo to, kas gyva. Vis dėlto kurdami laimime. Net su mašina galime susidraugauti, žinoma, tik tiek, kiek savasties esame linkę paaukoti, nesitikėdami atsako, dar kartą įsitikiname, kad meilė – tik davimas. Ne mainai.
Su keliais knygą skaičiusiais žmonėmis aptarėme atsisveikinimo su robotu epizodą. Jis pravirkdė ne mane vieną, ir ne dėl to, kad iš mašinos neprotinga būtų tikėtis jausminio atsako, pravirkdė žaibišku suvokimu, paliečiančiu pačias gelmes. Turiu prisipažinti, kad labai seniai beskaičiau tokią išmintingą vaikams skirtą knygą, knygą, pilną paaugliškų išgyvenimų ir nuotykių, kartu taip paprastai, taip lengvai atidengiančią dar vieną daugiaplanės žmogiškos sąmonės briauną.
Derėtų paminėti ir N. Drungilaitei „Robotų salą“ padėjusią apipavidalinti iliustratorę Laimą Matuzonytę. Iš pirmo žvilgsnio piešiniai atrodo labai jau neryškūs, prislopinti, bet skaitydamas jauti, kaip organiškai spalvynas susijęs su prislopinta N. Drungilaitės kalbėjimo maniera, kaip tiksliai atkuriamas salos gyvenimas. Bet prisipažįstu – nesu dailininkė, tik… yra tekstų ir piešinių, paliečiančių kažkur tebesnaudžiantį vidinį vaiką.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
