Smuikininkė Monika Venckienė groja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre ir dirba mokytoja Klaipėdos licėjuje bei Šilutės meno mokykloje. „Man tai didžiulis džiaugsmas ir malonumas. Gyvenu savo svajonių gyvenimą, darau tai, ką geriausiai galiu daryti. Tai tiesiog Dievo palaiminimas“, – džiaugėsi ji.
Žaneta SKERSYTĖ
Venckienės smuikininkės kelias prasidėjo prieš 28 metus Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje. Būdama šeštokė ji išvyko mokytis į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. Už puikų mokymąsi jai buvo skirta LIONS klubo parama, kuri finansavo profesionalaus smuiko įsigijimą, meistriškumo kursus, privačias pamokas pas geriausius dėstytojus Vilniuje. Vėliau Monika tęsė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje, studijų metais stažavosi Milano konservatorijoje Italijoje. Baigusi bakalauro studijas išvyko į Bostono universitetą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur tęsė studijas diploma performance programoje pas žymią Lietuvos išeivijos pedagogę Daną Mazurkevič. Galiausiai smuiko atlikimo meno magistro studijoms ji grįžo į LMTA. Nuo 2015 m. smuiku groja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre. M. Venckienė studijų metais su įvairiais orkestrais gastroliavo Italijoje, Kipre, Austrijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse.
Šiame pokalbyje – ne tik apie M. Venckienės gyvenimą, gausias veiklas ir aistrą muzikai.
Nuo mažens norėjo groti
– Papasakokite apie mokytojų, mokyklų ir rėmėjų padarytus lemtingus postūmius jūsų gyvenime.
– Nuo mažens norėjau groti pianinu, nes patiko spaudyti tuos „mygtukus“ (klavišus), tačiau per stojamuosius egzaminus patikrinus mano klausą ir rankutes, „tokiai mergaitei“ buvo rekomenduota mokytis groti smuiku. Aš ir nesipriešinau, mat patikino, kad fortepijonas bus privalomas instrumentas, pamaniau, išmoksiu groti abiem instrumentais. Mamos pusseserė, Plungės M. Oginskio meno mokyklos smuiko pedagogė Danutė Zaveckienė rekomendavo savo kolegę, puikią smuiko mokytoją Arnualdą Armalienę, pas kurią ir baigiau penkias smuiko klases. Mano kaip muzikės kelias prasidėjo dar senojoje Plungės meno mokykloje, tik nuo antros klasės persikėlėme į naują mokyklos pastatą. Prisimenu, kaip eidavau per visą Plungės miestą rytais į meno mokyklą, o taip norėdavosi miego, net protestavau, bet mama griežtai pareiškė: ką pradėjai, pabaigsi! Šią pamoką išmokau visam gyvenimui, ko imuosi, dažniausiai ir pabaigiu.
Esu iš trijų vaikų šeimos, turiu du vyresnius brolius. Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo septyneri. Mama buvusi pradinių klasių mokytoja, tad visada stengėsi, kad vaikai būtų išsilavinę. Dabar tėtis vienas gyvena Plungėje, o mama – netoli mano šeimos, irgi viena.
Mokytis pas A. Armalienę nebuvo lengva. Ji buvo labai reikli mokytoja, įžvelgė mano gabumus smuikui, tad labai ir „spaudė“. Atsimenu, kad dažnai skambindavo mamai ir sakydavo: „Monika vėl atėjo nepasiruošusi.“ Pripažįstu didžiulį mokytojos A. Armalienės indėlį į savo kaip smuikininkės karjerą: jei ne ji, tikrai nebūtume su mama nusprendusios siekti aukščiau, stoti į Klaipėdos E. Balsio menų gimnaziją. Būtent ji paskatino, paragino, kad turėčiau toliau mokytis arba Klaipėdoje, arba Vilniuje, M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Pasirinkome Klaipėdą, nes arčiau namų. Čia sėkmingai baigiau 12 klasių. Dėkoju A. Armalienei už įdėtą darbą, kantrybę mane mokant, ugdant, už meilę ir draugystę iki šiol.
Klaipėdoje prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Pirmąsyk pamačiau geriau grojančius už save. Tai buvo Lina Marija Songailė, Darius Kaunas, Eglė Urbonavičiūtė… Labai norėjau groti kaip jie. Tuomet grieždavau nuo ankstyvo ryto iki išnaktų, vėlesnėse klasėse net iki vidurnakčio. Taip norėjau gerai groti, kaip minėti smuikininkai. Žinoma, dar turėjau lankyti visas bendrojo lavinimo ir muzikos specialybės pamokas, tačiau pirmenybę teikdavau smuikui. Jau žinojau, kad tapsiu smuikininke, nes užsidegimas groti smuiku buvo milžiniškas. Mano smuiko mokytoja E. Balsio gimnazijoje buvo Gražina Naujokienė, kuri taip pat dirbo ir Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje. Tuomet direktorės pareigas S. Šimkaus konservatorijoje ėjo Loreta Jonavičienė. Ji paklausė mano mokytojos: ieškome gabaus vaiko, yra vokiečių LIONS klubas, kuris nori remti jaunimą. G. Naujokienė iškart pagalvojo apie mane, pasakė: yra, turiu… Būtent jos abi pasitarusios ir rekomendavo mane vokiečių LIONS klubui. Esu labai joms dėkinga.
Susitaupė smuikui
– Gal prisimenate momentą, kai supratote, kad grojimas smuiku bus ne tik pomėgis, bet ir gyvenimo pašaukimas?
– Didžiausiu pomėgiu smuikavimas tapo, kai būdama dar vaikas vasaromis iš klausos grodavau populiarias melodijas Palangoje, ant tilto, gatvėje ir uždirbdavau iš to pirmuosius pinigėlius. Net susitaupiau ir nusipirkau smuiką. Tai padarė didelį įspūdį vokiečių LIONS klubui, ypač priimant sprendimą būtent mane remti. Atsimenu, kaip važiuodavome su vyresniu broliu Dovydu į Palangą traukiniu, veždavomės ir dviratį. Brolis mane ant štangos su smuiku vežiodavo, taip mane prižiūrėjo, kad kas nors neišgąsdintų ar smuikelio neatimtų (juokiasi)…
Vėlesnėse klasėse, E. Balsio menų gimnazijoje, buvau tikra, kad visą gyvenimą grosiu smuiku. Kai tik pamačiau, kaip gerai groja vyresnieji smuikininkai, neapleido noras tapti panašia į juos. Dar man būdavo tikras malonumas klausytis simfoninių orkestrų koncertų, svajodavau, kaip pati kada nors grosiu orkestre.
– Ar LIONS klubo parama padėjo jums augti kaip muzikantei?
– Labai padėjo. Jie nupirko man gerą smuiką, skirdavo lėšų įvairioms smuiko detalėms, kursams, privačioms pamokoms Vilniuje. Paskutinėse abitūros klasėse radau puikią smuiko mokytoją Gabiją Lukoševičiūtę, tad kiekvieną savaitgalį pas ją važiuodavau į Vilnių, kad gaučiau privačių pamokų. Būdama paauglė, kiekvieną vasarą važiuodavau pas savo rėmėjus į Vokietiją, leisdavau vasaras Brakėje, prie Vėzerio upės, išmokau vokiečių kalbą. Dar ir dabar palaikome draugystę su vokiečių ir lietuvių LIONS klubo nariais. Tai draugystė visam gyvenimui.
– Kokios buvo svarbiausios pamokos, kurias gavote studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?
– Vilniuje, besimokydama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas smuiko virtuozę, puikią pedagogę, profesorę Rusnę Mataitytę, įsisavinau, kas yra griežimo garso grožis, jo kokybė, išmokau groti, kaip muzikantai sako, „švariai“. Didžiausią dėmesį ši dėstytoja kreipė į garso estetiką, kad būtų malonu klausytis, ji išlavino mano kaip muzikantės klausą, išugdė gebėjimą klausytis ir išgirsti savo grojimą.
Milane ir Bostone
– Be to, jums teko stažuotis Milano konservatorijoje?..
– Studijuoti užsienyje buvo mano sena svajonė. Tad ją ir įgyvendinau. Ten praleidau trumpą pusmečio trukmės semestrą. Tai buvo, sakyčiau, gyvenimo etapas, leidęs pailsėti nuo įtemptų studijų Vilniuje.
– Kokios buvo jūsų patirtys Bostono universitete? Kokie iššūkiai ir galimybės jūsų laukė Amerikoje?
– Gyvenime man nuolat sekasi sutikti puikius smuiko pedagogus ir mokytis pas juos. Amerikoje gavau stipendiją mokytis pas lietuvių išeivių pedagogę Daną Mazurkevič. Ji ragino groti ryškiai, atsimenu jos šūksnius pamokos metu – „daugiau, daugiau!“. Ten konkurse sugrojusi J. S. Bacho 2-ąją partitą su žymiąja Čakona, net laimėjau Bacho konkursą. Tuomet varžiausi su tikrai stipriais Amerikos ir Azijos studentais. Mokantis Bostone pas D. Mazurkevič, kas savaitę turėdavome paruošti vis naują kūrinį ir atlikti visai klasei. Po to vieni kitus aptardavome, galiausiai paskutinį žodį tardavo dėstytoja. Taip išmokau savarankiškai, be dėstytojo įsikišimo paruošti kūrinį. Visi drebėdavome, kai reikėdavo pasirodyti prieš klasės draugus, tačiau taip įgavome daug patirties, užsiauginome „tvirtą odą“… Taip pat Bostone dirbau universiteto kavinėje. Taip ištobulinau savo anglų kalbą, nes teko daug bendrauti su amerikiečiais. Didžiausiu savo nuopelnu Bostone laikau tikėjimo atsiradimą mano gyvenime. Per tuos sunkumus, vienatvę pradėjau ieškoti Dievo. Ir radau puikių Biblijos studijų universitete, kurias godžiai lankiau. Jaučiau ir žinojau, kad Dievas laimina mane ir mano šeimą, nes turiu su Juo artimą ryšį, meldžiuosi, už viską dėkoju. Amerikoje turėjau mokytis dvejus metus, bet dėl pablogėjusios sveikatos ten praleidau tik vienerius. Kadangi pragyvenimui turėjau užsidirbti pati, labai taupydavau maisto sąskaita (kišo koją mamos įskiepytas taupumas…) – mažai valgiau, tad atsirado išsekimas nuo mokslų ir nuo darbo.
– Ar yra skirtumų tarp muzikos studijų Lietuvoje ir užsienyje?
– Žinoma, juk moko skirtingi žmonės. O pas ką besimokytum Lietuvoje ar užsienyje, kiekvienas turi savo metodiką, mokymo stilių. Man labai pasisekė, iš visų mokytojų sėmiausi to, ką jie geriausio galėjo duoti. Sakyčiau, Vilniuje buvo daugiau dėstytojų priežiūros, daugiau jų atsakomybės prieš studentus, kaip jie pasirodys egzamine ar koncerte. O užsienyje esi labiau pats už save atsakingas. Taip pat didelį skirtumą pajutau, kai Bostono universitete sutikau daug tikinčių žmonių, studentų, to nebuvo Vilniuje.
Džiaugsmas ir malonumas
– Papasakokite apie darbą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?
– Man čia dirbti – didžiulis džiaugsmas ir malonumas. Kaskart, kai einu ar važiuoju palei Danės upę dviračiu į darbą, esu labai laiminga. Čia sutinku nuostabius žmones, kurie taip pat yra savo srities profesionalai. Iš jų daug mokausi, daug patiriu. Skirtingi spektakliai, besikeičiančios programos, dirigentai mane įkvepia. Gyvenu savo svajonių gyvenimą, puikų kultūrinį gyvenimą, darau tai, ką geriausiai galiu daryti. Tai tiesiog Dievo palaiminimas.
– Kokie spektakliai ar koncertai labiausiai įsiminė?
– Su mūsų teatro orkestro vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu visi koncertai yra įsimintini ir sužadina dvasią. Kad ir naujojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atidarymo gala koncertas 2024 m. balandžio 20 d. su šalies žymiausiais solistais ir dirigentais. Tai buvo istorinis koncertas.
Paliko įspūdį G. Puccini opera „Bohema“, kurios premjera įvyko Palangos koncertų salėje, ypač kai maestro T. Ambrozaitis po spektaklio paspaudė ranką ir pagyrė už gražų garsą, nes grojau tuo metu su tuomete koncertmeistere Audrone Jurkonyte pirmame pulte. Šioje operoje taip pat teko groti studijuojant Bostone, muzika pasakiškai graži.
Įsimintinas ir mūsų teatro „vizitine kortele“ tapęs spektaklis – J. Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“, kur pagrindinį Tevje vaidmenį atlieka mano pusbrolis solistas Mindaugas Rojus. Labai juo didžiuojuosi.
Studijuodama 2012 m. grojau su Animato Stiftung orkestru Europos geriausiose koncertų salėse – Bratislavoje, Grace, Berne, Berlyne, Vienoje, Prahoje. Šiame ture buvau antrųjų smuikų grupės koncertmeisterė.
Taip pat įstrigo koncertai su rinktiniu Latvijos ir Lietuvos orkestru Rygoje ir Jūrmaloje, dalyvaujant fortepijono legendai M. Pletnevui.
Įsimintinos ir KVMT gastrolės Estijoje, kur atlikome G. Donizetti operą „Pulko duktė“, B. Kutavičiaus operą „Lokys“ ir gala koncertą diriguojant maestro Martynui Staškui.
Buvo laikas, kai svajojau groti Berlyno filharmonijoje. Ir tai išsipildė maždaug 2012–2014 m. Berlyno filharmonijos salėje grojome sudėtingąją R. Strausso simfoninę poemą „Don Žuanas“ ir kitus kūrinius. Šis koncertas patalpintas internetinėje „YouTube“ platformoje, tad panorėjusi jį įsijungiu ir prisimenu gražius laikus.
Dalytis žiniomis su kitais
– Kuo išvykos praturtina atlikėją?
– Kelionės visuomet praturtina žmogų, o kai jos yra profesinės, tuo labiau. Visuomet norėdavau bendrauti sutikto žmogaus gimtąja kalba. Tad išmokau anglų, vokiečių, italų, prancūzų, rusų kalbas. Teko koncertuoti daugelyje Europos šalių su tarptautiniais, pasaulio jaunimo orkestrais. Tai praplečia akiratį, pamatai naujų vietų, sutinki įdomių žmonių. Suprantama, iki tol teko nemažai padirbėti darant įrašus, kad turėčiau ką nusiųsti perklausoms.
– Kaip prasidėjo jūsų darbas Šilutės meno mokykloje, ir ką jums reiškia mokyti jaunąją kartą?
– Prieš trejus metus sulaukiau skambučio iš Šilutės meno mokyklos direktoriaus pavaduotojos Donatos Domarkaitės-Petrauskienės. Ji pasiūlė dirbti vietoje mano kolegės teatro orkestre Alvitos Timašiovos-Rumšienės, kuri tuo metu išėjo į motinystės atostogas. Ilgai nedelsusi priėmiau pasiūlymą, nes jaučiausi pribrendusi ir galinti mokyti jaunąją kartą, dalytis sukauptomis žiniomis. Tai nelengvas darbas, bet rezultatai džiugina, ypač matant vaikus ant scenos griežiant tokiu nelengvai pasiduodančiu įvaldymui instrumentu kaip smuikas.
– Kokius talentus pastebite savo mokiniuose ir kaip stengiatės juos ugdyti?
– Sudominti jaunąją kartą nėra lengva, nes jų dėmesį yra užvaldę telefonai. Koridoriuose vaikus pamatysi nebe su knyga rankose, kaip anksčiau, o su telefonu. Yra mano mokinių, kurie gana dažnai lankosi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliuose, ir tai yra pagirtina. Yra talentingų vaikų, bet aš jiems vis sakau, kad be darbo ir užsidegimo tie jų talentai „surūdys“. Bandau sudominti jiems vis nusiųsdama žymių smuikininkų vaizdo įrašų, pasakodama, koks gražus gali būti muziko gyvenimas, tik šiai profesijai reikia atsiduoti visa širdimi. Organizuoju kursus su daugiau patirties turinčiais smuiko mokytojais iš Klaipėdos. Pati vedu savo darželinukę dukrytę mokytis groti smuiku pas žymią smuiko pedagogę Saulutę Domarkienę, tad per jos pamokas stebiu, klausausi ir pati daug išmokstu, kaip mokyti vaikus.
Tarp mano mokinių – ir suaugusi moteris, kuri nori išmokti smuikuoti savo malonumui. Nuostabu, kai žmogus nori išmokti kažką naujo, galbūt įgyvendinti seną svajonę. Žinoma, norėčiau, kad tie vaikai, kurie pas mane mokosi, taptų profesionaliais muzikantais, tačiau nežinau, ar visiems lemta…
Eiti į priekį
– Papasakokite apie savo vyrą, šeimą. Kaip susipažinote? Kas jus sujungė?
– Anksti svajojau apie šeimą, vaikus, tačiau teko ilgai laukti, kol radau savo išrinktąjį. Savo mylimąjį atradau šiuolaikiškai, internetu. Amerikoje iš moters, kuri mane mokė suprasti Bibliją, gavau patarimą: „Tik nebandyk tekėti už netikinčiojo.“ Priėmiau šį patarimą, tad ieškojau tikinčio vyro. Interneto anketoje pamačiusi, kad šio vyriškio mėgstamiausia knyga yra Biblija, nedvejodama parašiau. Užsimezgė graži draugystė, kalbėdavomės apie tikėjimą, Dievą iki išnaktų. Buvo vidinis žinojimas, Dievo balsas, kad čia mano gyvenimo vyras. Taigi mus sujungė tikėjimas. Jau septyneri metai kartu vakarais meldžiamės, skaitome Šventąjį raštą. Dabar auginame du nuostabius vaikučius, jiems taip pat diegiame tikrąsias vertybes, kalbamės apie Dievo meilę žmonėms, norime, kad ir jie galėtų džiaugtis vaisingu gyvenimu, kokį gyvename mes.
– Kaip jūsų meilė muzikai susipina su šeimos gyvenimu? Kaip randate pusiausvyrą tarp motinystės, darbo teatre ir asmeninio tobulėjimo?
– Viską kuo puikiausiai suspėju. Juk kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Kadangi rytais dar mokau vaikus muzikos Klaipėdos licėjuje, dar labiau tobulėju, nes turiu ruoštis pamokoms, tokiu būdu pati daug ko naujo išmokstu apie muziką. Namuose labai padeda vyras, tad galiu skirti laiko profesinei veiklai, taip pat džiaugtis vaikais, namais…
– Kas jums yra muzika?
– Man muzika yra Dievo užslėptas būdas žmonėms patirti nuostabius, dangiškus jausmus. Man tai Dievo garbinimo būdas, būdas nešti jam šlovę. Kalbu apie klasikinę muziką.
Smuiku groju ir privačiose šventėse. Tai yra mano viena iš savirealizacijos formų. Dovanoju žmonėms džiaugsmą, ir man tai sugrįžta su kaupu. Turiu įvairios muzikos repertuarą, tad esu reikalinga įvairiomis progomis.
– Kokie žmonės jus labiausiai įkvėpė?
– Mano didžiausias mentorius ir įkvėpėjas – mano vyriausiasis brolis Robertas. Jis visada mane ragindavo, skatindavo visur dalyvauti, pasinaudoti visomis gyvenimo duotomis galimybėmis. Jis man daug gyvenime padėjo, net iš jūros skęstančią traukė, kai bangos jau nešė tolyn… Taip pat didelę įtaką padarė mano mokytojai. Šiuo metu didžiausią įtaką man turi mano vyras Ernestas, kuris domisi ir apšviečia mane visais gyvenimo klausimais, nesusijusiais su muzika.
Dar, žinoma, jaučiuosi labai dėkinga savo mamai, kuri manimi visuomet rūpinosi, nuvedė į muzikos mokyklą.
– Ar turite neišsipildžiusių svajonių, susijusių su muzika?
– Taip, visada norėjau mokintis M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, tačiau neišdrįsau išvažiuoti, nebuvo lemta…
– Kokius tikslus keliate sau kaip muzikantei artimiausiems metams?
– Gavau pakvietimą tapti Klaipėdos LIONS klubo nare, svarstau, nes esu jų pirmoji remta „kregždutė“, tapusi profesionalia muzikante.
Taip pat labai noriu, kad mano dukrytė išmoktų griežti smuiku, kad pasirinktų smuikelį savo gyvenimo profesija. Turiu tikslą, kad mano mokiniai taptų profesionaliais muzikantais.
– Ką norėtumėte perduoti jaunajai kartai, svajojančiai apie muzikinį kelią?
– Nebijoti klysti, turėti didelių svajonių, nes jos tikrai išsipildo, reikia tik atkakliai jų siekti ir eiti į priekį.
– Koks jūsų gyvenimo credo?
– Jų turiu nemažai, visi iš Biblijos: tarkime, „mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil. 4;8).
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
