Du autorinio kino režisieriai ir du jų pasakojimai apie skirtingas revoliucijas. Vienas pasakoja apie pavojingą politinį radikalizmą, kitas – apie meno perversmą, visam laikui pakeitusį ekrano taisykles.
Andrius RAMANAUSKAS
Mūšis po mūšio
„Kai turi laisvę, jos nevertini, kai jos netenki, suvoki, kad jos jau seniai nebėra” (citata iš filmo).
Kartais kino pramonėje tam tikri režisieriai pasiekia tokį kūrėjo statusą, kuris leidžia jiems diktuoti sąlygas didžiosioms studijoms. Paulis Thomas Andersonas, dažnai vadinamas vienu talentingiausių savo kartos režisierių, su 2025 m. pasirodžiusiu filmu „Mūšis po mūšio“ („One Battle After Another“) žengė į dar neištirtas savo filmografijos teritorijas. Šis filmas ne tik brangiausias jo karjeros projektas, kurio biudžetas siekia nuo 130 iki 175 milijonų JAV dolerių, bet ir kūrinys, kuriame režisierius pirmą kartą po ilgos pertraukos sugrįžo į šiuolaikinį laikotarpį, pasitelkdamas veiksmo trilerio žanrą su juodojo humoro elementais. Režisieriaus galvoje istorijos idėja buvo brandinta maždaug du dešimtmečius ir pagaliau tapo realybe, kaip ir seniai lauktas Andersono ir Leonardo DiCaprio bendradarbiavimas.
Filmo istorija pasakoja, kaip fanatizmas ir melas suėda šeimą. Porelė kairiųjų revoliucionierių, sprogmenų ekspertas Bobas ir pasipriešinimo lyderė Perfidija įsivaizdavo esą pasaulio taisytojai ir pasirinko smurto kelią prieš valdžią. Jie tikėjo, kad revoliucija atleis jiems už viską. Vykdydami ginkluotus išpuolius prieš JAV pasienio pareigūnus, jie išlaisvina sieną kirtusius ir įkalintus emigrantus. Tačiau po kelių sėkmingų išpuolių jų kova baigėsi išdavyste. Ką tik pagimdžiusi dukrą revoliucionierė Perfilija sulaikoma ir, norėdama išvengti bausmės, išduoda visus savo gaujos narius. Nuo policijos pabėgti spėja tik jos vyras Bobas su Perfilijos kūdikiu, o laisvę gavusi Perfilija visiems laikams pabėga į Meksiką.
Intensyvus filmas
Po 16-os metų, pakeitęs tapatybę, Bobas gyvena vienas su dukra nuošaliame miške. Dabar jau senas ir tapęs paranojiku, nuo priklausomybių kenčiančiu atsiskyrėliu. O dukra užaugo maištinga paauglė, tikinti tėvo melu, kad jos motina buvo didvyrė. Tačiau net ir po daugybės metų revoliucionieriaus praeitis pasiveja Bobą ir jis vėl priverstas prisiminti visus konspiratoriaus triukus, kad išgyventų nuo jį persekiojančių radikalių dešiniųjų pasienio kariškių. Prasideda nesibaigiančios dvi su puse valandos trunkančios gaudynės.
Nuo pat pirmos scenos iki pat pabaigos „Mūšis po mūšio“ išlieka nepaprastai intensyvus filmas, nuolat palaikantis įtampą ir neleidžiantis žiūrovams atsipalaiduoti. Nors filmas yra ilgas, jo tempas ir emocinis krūvis tokie stiprūs, kad laikas prabėga beveik nepastebimai. Žiūrovai visą laiką laikomi ant įtampos ribos, o Leonardo DiCaprio sukurtas Bobo personažas tampa vienu ryškiausių filmo elementų – jis vienu metu yra ir juokingas, ir tragiškas, atviras ir pažeidžiamas. Šis kontrastas suteikia veikėjui žmogiško gilumo ir leidžia lengvai su juo susitapatinti. Filmas yra aiškiai politiškas ir taikliai atspindi šiandienos Amerikos realybę, jos visuomenės susiskaldymą, nerimą ir nuolatinį kovos jausmą. Todėl pasakojimas veikia ne tik emociškai, bet ir kaip aktualus socialinis komentaras.
Režisierius Th. Andersonas naudoja satyrą, kad parodytų, jog galingos sistemos dažnai yra valdomos žmonių, kurie neretai patys yra apgailėtini ir radikalių pažiūrų. Nekompetentingų žmonių neribota valdžia sukelia realias kančias. Filmas tiesiogiai reflektuoja įtampą tarp valstybinio aparato ir individo laisvės, keldamas klausimą, ar tikra revoliucija šiandieniame pasaulyje yra įmanoma, ar tai yra tik begalinis nesibaigiantis vienas mūšis po kito.
Naujoji banga
„Atėjau čia ne tam, kad daryčiau, ką jau kiti padarė. Atėjau čia daryti klaidų, kurių jie nedrįso padaryti“ (citata iš filmo).
Kiekvienas rimtesnis režisierius anksčiau ar vėliau užsimano sukurti filmą apie filmo kūrimą, gamybą ir kino meną apskritai. Tai tarsi savotiška neišvengiama menininko savirefleksija – bandymas pažvelgti į meną iš vidaus ir apmąstyti procesą, kuriame pats gyveni ir kuri. Būtent taip nutiko ir amerikiečių autorinio kino meistrui Richardui Linklateriui ir jo 2025 m. biografiniam vaidybiniam filmui „Naujoji banga“ („Nouvelle Vague“), kuris siekia atskleisti vieno svarbiausių kino judėjimų istorijoje paslaptis.
Filmas pasakoja apie jauną ir taisyklių nepaisantį prancūzų režisierių Jeaną Lucą Godardą ir jo debiutinio filmo „Iki paskutinio atodūsio“ („À bout de souffle“, 1960 m.) gimimą. Legendinis filmas tapo prancūzo režisieriaus vizitine kortele ir vienu ryškiausių Prancūzijos kino judėjimo „Naujoji banga“ simbolių. R. Linklateris savo nostalgiška kelione į kino praeitį rekonstruoja svarbų kino istorijos momentą – užfiksuoti Paryžiaus kino kūrybinį chaosą, maištą prieš nusistovėjusias normas ir jaunatvišką tikėjimą, kad kiną galima kurti kitaip. „Naujosios bangos“ veiksmas nukelia į vėlyvąjį 6-ojo dešimtmečio Paryžių – miestą, kuriame bręsta nauja kino karta, nepasitenkinusi tradicinėmis pasakojimo formomis ir studijose kuriamu kinu.
Siužetas seka filmų kritiku dirbantį dar visai jauną J. L. Godardą. Po jo draugo, kito garsaus režisieriaus François Truffaut sėkmės Kanų kino festivalyje J. L. Godardas taip pat svajoja išbandyti save kino režisieriaus pozicijoje. Gavęs galimybę ir mažą biudžetą, jis visa galva pasineria į filmo kūrybos procesą. Toliau veiksmas seka nuo filmo idėjos gimimo iki chaotiško, beveik improvizuoto filmavimo proceso, finansinių sunkumų, kūrybinių abejonių, konfliktų su prodiuseriais, aktoriaus ir nuolatinių eksperimentų su kamera, montažu bei pasakojimo struktūra. Filmas atskleidžia, kaip aplink J. L. Godardą formuojasi bendraminčiai, vėliau tapsiantys Prancūzijos „Naujosios bangos“ branduoliu.
Kūrybinis originalumas
L. Godardas čia vaizduojamas kaip prieštaringa, sudėtinga asmenybė – itin intelektualus, provokuojantis ir bekompromisis, tačiau kartu ir nesaugus, emociškai uždaras. Kartais atrodo, kad jis savo vidines traumas ir neišmanymą slepia po savo intelektualo kauke. Jis erzina aplinkinius staigiais minties šuoliais, ironija ar dviprasmiškais sąmojais, tačiau, kaip vėliau paaiškėja, būtent tai ir gimdo jo kūrybinį originalumą.
Kalbėdami apie praeityje įtakingus menininkus, dažnai griebiamės bendrinių, beveik automatinių formuluočių – sakome, kad jie „laužė nusistovėjusias normas“, „laužė taisykles“ ar „revoliucionavo meną“. Tokie teiginiai neretai skamba abstrakčiai ir yra įkyriai banalūs. Tačiau filmas „Naujoji banga“ ypač taikliai ir konkrečiai, su humoru parodo, kaip tas taisyklių laužymas atrodė realybėje.
L. Godardas nerašė tradicinio scenarijaus – aktoriams pateikdavo tik miglotas, abstrakčias užuominas apie scenų prasmę, o patys aktoriai dažnai nežinojo nei apie ką tiksliai yra kuriamas filmas ir ar apskritai iš to chaotiško proceso išsivystysis bent kažkiek vientisa istorija. Režisierius beveik nedarydavo antrų ar trečių dublių, scenas nufilmuodavo itin greitai. Filmavimas vykdavo slapčia Paryžiaus gatvėse, kavinėse, tarp praeivių ir restoranų lankytojų, kurie patys to nesuprasdami tapdavo filmo dalimi. Čia tam, kad nereikėtų prašyti miesto valdžios oficialių leidimų filmuoti viešose miesto erdvėse. Tokie rekvizitai kaip automobiliai būdavo pasiskolinami iš draugų, o pažįstamųjų butai būdavo trumpam „užleidžiami“ vienai scenai nufilmuoti.
Iš šiandienos perspektyvos toks darbo metodas primintų mėgėjišką namų kiną, tačiau tuo metu tai buvo radikali naujovė. Iš esmės „Iki paskutinio atodūsio“ buvo sukurtas itin kukliomis priemonėmis, su minimaliu biudžetu, keliomis profesionaliomis žvaigždėmis ir operatoriumi, kuris patirties filmuoti įgijo tik kariniuose konfliktuose. Kartais žiūrėdamas filmą imi galvoti, ar tos revoliucinės naujovės atsirado iš ideologinio prieštaravimo seniesiems kino meistrams, ar tiesiog dėl tragiškai mažo biudžeto.
Ši juosta bus skanus desertas tikriems sinefilams, kino istorijos smaguriams ir kitų sričių menininkams, tačiau paprastiems žiūrovams ji gali tapti neįveikiamu barjeru. Filmas pasižymi beveik enciklopediniu tankumu. Be gilaus konteksto suvokimo, čia rizikuojama praleisti pusę turinio, nes ekranas mirga nuo prancūzų ir italų kino ikonų, kurių pavardės plačiajai visuomenei mažai ką sako.
Daugeliui kliūtimi gali tapti ir sudėtingas J. L. Godardo charakteris. Jo asmenybė niekada nebuvo patogi, o arogantiškas tonas dažnai vertė abejoti jo statusu. Tačiau filmas sėkmingai griauna „atsitiktinio genijaus“ mitą. Jis nebuvo tiesiog sėkmės kūdikis. J. L. Godardo revoliucija gimė iš akademinio kino supratimo, kritiko įžvalgumo ir nuolatinio buvimo tarp to meto kultūros titanų. Labiausiai rekomenduočiau pirmiausia pažiūrėti senąjį originalą „Iki paskutinio atodūsio“, o paskui „Naująją bangą“. Tuomet viskas kur kas geriau susidėlios į vietas.
