Šventinės muzikos festivalis „Salve Musica“, labiau nei kiti Klaipėdos koncertų salės organizuojami festivaliai, pernai metų pabaigoje mirgėte mirgėjo stilių, žanrų ir atlikėjų įvairove ir vėl teikė klausytojams gana didelę pasirinkimo galimybę. Programa buvo sudaryta iš 11-os skirtingų renginių, ir šiuosyk, kaip ir ankstesniais metais, tradiciškai skirtų žymiems akademinės muzikos opusams, popmuzkos, džiazo, rokenrolo stiliumi nuspalvintoms kompozicijoms.
Danguolė VILIDAITĖ
Klaipėdos koncertų salės scenoje pasirodė ne tik svarbiausi uostamiesčio kolektyvai, bet ir svečiai iš užsienio – „The Naghash Ensemble“ (Armėnija), „Estonian Voices“ (Estija), jaunieji smuiko (Francesca Bonaita, Italija) ir vokalo (sopraninas Bruno de Sá, Brazilija, Vokietija) virtuozai, jau dabar stebinantys savo atlikimo branda bei meistriškumu. Ypatingas festivalio akcentas – Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir choro „Aukuras“ (meno vadovas Tomas Ambrozaitis) bendras projektas – programa su viena ryškiausių Lietuvos muzikos asmenybių, didžiausiose pasaulio scenose koncertuojančia pianiste Mūza Rubackyte (Lietuva, Prancūzija, Šveicarija).
Tikra tiesa, kad „Salve Musica“ gruodį pavertė Klaipėdoje kitokiu, prasmingesniu, tą nepaprastą Kalėdų ir Naujųjų Metų laukimo laiką nuspalvino ne tik džiaugsmingomis, pakylėtomis, bet ir sakraliomis, ypatinga energija pulsuojančioms nuotaikomis.
Nutyla žodžiai, kai muzikai prabyla
Šįkart pavyko apsilankyti tik trijuose festivalio koncertuose – mažas lašelis jūroje, neatskleidžia viso vaizdo, bet kiekvienas iš jų, sakyčiau, buvo kažkuo išskirtinis ir įdomus. Pirmasis – vakaras „Dialogas be žodžių“. Vos valandą trukęs koncertas netikėtai tapo vienu iš gražiausių šių metų muzikinių atradimuų Jo atlikėjai, įvairių prestižinių respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatai Julija (smuikas) ir Paulius Anderssonai (fortepijonas), 2021-aisiais apsijungę į kamerinį ansamblį, dabar pasaulyje laurus skina ir koncertuoja kaip „Duo Andersson“.
Programoje pagroti trys opusai: klasicizmo genijaus Ludwigo van Beethoveno sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 6 A-dur, op. 30, impresionizmo ryškiausio ženklo muzikoje Claude Debussy sonata smuikui ir fortepijonui g-moll, L. 140 ir vieno iš įtakingiausių XIX a. belgų kilmės kompozitoriaus, vargonų virtuozo Césaro Francko sonata smuikui ir fortepijonui A-dur. Tikras kamerinės muzikos aukso fondas.
Toks kūrinių pasirinkimas nėra atsitiktinis. Anot atlikėjų, jais norėta papasakoti savo meilės istoriją ir tuos išgyvenimus, kuriems atskleisti žodžių jau nebepakanka. Jausmų pradžia – tai L. van Beethoveno sonata, parašyta kūrybinio pakilimo metais. Tokia veržli, ugninga, pozityvi, kartu ir paprasta, nors iki Heiligenštato testamento, pasirodžiusio po pusės metų, kuriame kompozitorius broliui užsimena apie niūriausius savo išgyvenimus, nerimą dėl progresuojančio kurtumo, savižudybės mintis, nedaug betrūksta laiko. Sakoma, kad didis muzikas tuo metu buvo mylimas ir mylintis.
Debussy opusas – tarsi vienas kito pažinimo periodas, pirmieji charakterių susidūrimai, rožinių spalvų ir romantikos čia irgi nerūksta. Kupina ilgesio ir aistringumo pirmoji sonatos dalis, netipiška antroji – prasidėjusi netikėtai keista virtuoziška smuiko „replika“ pereinančia į gyvą scherzo, primenantį „Lėlės keikvoką“ iš fortepijoninio ciklo vaikams. Kintančios faktūros, permainingos, kaprizingos nuotaikos, nuolatinė jų kaita – tai tokia muzika, kurioje savęs daug kur turi atsisakyti, dar labiau girdėti kitą, tarsi iš anksto numatyti visus „atokvėpius“ ir „naujas pradžias“, rubato. Nepaprastas ryšys tarp atlikėjų, stiprus ansambliškumo jausmas šią muziką leido išgyventi labai giliai.
Įdomus faktas, kad C. Debussy kūryboje tai vienintelis šio žanro darbas, parašytas paskutiniais jo gyvenimo metais. Sunki liga, besibaigiantis Pirmasis pasaulinis karas tarsi skatino kompozitorių atsigręžti atgal, apmąstyti gyvenimą. Galima sakyti, kad šis kūrinys tapo baigiamuoju jo kūrybos akordu. Premjeroje fortepijono partiją atliko pats autorius ir tai buvo paskutinis šio didžio muziko viešas pasirodymas publikai.
Sudėtingiausia šiame Klaipėdos koncertų salės vakare nuskambėjusi kompozicija – C. Francko sonata – dar vienas „Duo Andersson“ pasiekimas interpretacijoje ir meistriškumo įrodymas. Subtili lyrika, gyvenimo drama ir filosofinis jo apmąstymas, galų gale visą užbaigiantis, pakylėtas finalas – tikras jausmų išsiliejimas. Tiek daug čia spalvų ir prasmių, tiek daug gelmės. Šį kūrinį kompozitorius parašė kaip dovaną žymiam belgų smuikininkui virtuozui Eugène Ysaÿe, su kuriuo glaudžiai bendradarbiavo ir draugavo, jo vestuvių proga.
Ne / žinomi italų muzikos puslapiai
Koncerte „Italų dienos“ (Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas Aramas Khachenas, Italija) atlikti penkių italų kompozitorių opusai, primenantys garsių autorių kūrybą ir reprezentuojantys mažai dar Lietuvoje žinomus vardus. Vakaro pradžioje publika išgirdo žymiųjų operos žanro meistrų Giuseppe Verdi ir Giacomo Puccinio styginių kvartetui skirtus opusus (aranžuotės styginių orkestrui) – toks netikėtas amplua jų kūryboje. Kiekvienas darbas, vėlgi su unikalia istorija. Sakoma, kad elegiško charakterio „Crisantemi“ G. Puccinis, sukrėstas Ispanijos karaliaus Amadėjaus I mirties, parašė per vieną naktį. Chrizantemos Italijoje – gedulo gėlė. O G. Verdi styginių kvartetas e-moll, turbūt vienintelis šio žanro kūrinys muziko kūryboje, bent jau išlikęs (kamerinės muzikos rašė labai mažai), parašytas tarsi iš neturėjimo ką veikti. Ruošiant operos „Aida“ pastatymą Neapolyje, susirgo pagrindinės partijos atlikėja, atsirado „laisvo“ laiko ir kompozitorius nusprendė išbandyti savo jėgas kitkame, tarsi įrodyti kad italų „operistai“, gerbdami akademines žanro taisykles, gali daugiau.
Nors šis G. Verdi opusas populiarus, gana dažnai koncertinėje praktikoje atliekamas, didelio įspūdžio nepadarė. Kaip ir kita šiame vakare atlikta kompozicija, šiuolaikinio kompozitoriaus, violončelės virtuozo Giovanni Sollima „Hide in Orchestra“ styginių orkestrui (pavadinime žaidžiama keliomis prasmėmis, viena jų susijusi su Josephu Haydnu). G. Sollima – netipiškas italų muzikos pasaulio atstovas, dėmesį traukia savo neordinariomis mintimis, gebėjimu realizuoti gana originalius planus, vykstančius visame pasaulyje. Sakykime, jis 2012 m. pradėjo su violončelėmis susijusį projektą „100 violončelių“, kuriame įvairių kartų muzikai tris paras be sustojimo grojo šiam instrumentui skirtą įvairių stilių ir žanrų, taip pat čia pat kuriamą muziką. Kažką primena, ar ne?
Gražiausiai ir įtaigiausiai tą vakarą suskambo G. Puccinio „Crisantemi“ bei kompozicijos, skirtos smuikui solo (F. Bonaita) su orkestro pritarimu. Tai žymių XIX a. smuikininkų Niccolò Paganinio „Cantabile“ D-dur, op. 17 ir Antonio Bazzinio Fantazija G. Verdi operos „Traviata” temomis, op. 50. Įsiminė graži Francescos Bonaita smuiko kantilena, ypač žemuose registruose, sodrus jo tembras, trapiai, subtiliai šiame kūrinyje atlikta Violetos arijos iš trečio operos veiksmo tema bei jautrus orkestro jai pritarimas.
Su Klaipėdos publika atlikėja F. Bonaita atsisveikino pagrodama XX a. smuikininkės virtuozės, lietuviškų šaknų turinčios lenkų kompozitorės Grażinos Bacewicz (kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus sesers) „Lenkiškąjį kaprisą“, dažnai pasirenkamą bisui. Gražus reveransas.
…ir puošnusis, fantastiškasis barokas
Kažkaip atsitiko, kad kitas itin svarbus šio festivalio akcentas vėl susijęs su Italijos muzika, tik šįkart su baroku, didžiąja dalimi su Neapolio kompozicijos mokykla. Koncerte „Naujieji su Bruno de Sá“ (Klaipėdos kamerinis orkestras, klavesinas – Vincentas Berhardas, Prancūzija) publika išgirdo žymių jos atstovų Leonardo Vinci, Giuseppe Sellitto, Nicola Porpora ir Giovanni Battista Pergolesi, bei vokiečių kilmės kompozitoriaus Johanno Adolfo Hasse, paskutiniojo Alessandro Scarlatti mokinio, operos seria arijų pavyzdžius. Kiekvienas jų anuomet buvo galbūt net žymesni nei Johannas Sebastianas Bachas ar George’as Fridericas Händelis. Instrumentiniuose intarpuose skambėjo Antonio Vivaldi sinfonija styginiams, basso continuo C-dur, RV 112, koncertai styginiams ir basso continuo g-moll, RV 157, A-dur, RV 158 ir A-dur, RV 160.
Didesnį įspūdį paliko G. B. Pergolesio Sabinos arija iš operos „Adrianas Sirijoje“, B. de Sá padainuota neįmanomai pašėlusiu tempu, savo virtuoziškais pasažais ir žaismingais triliais iškart užkariavusi Klaipėdos publikos simpatijas. Taip pat A. Vivaldi, Venecijos mokyklos atstovo, Amintos arija iš operos „Olimpiada“ – vienas iš gražiausių ir dažniausiai atliekamų jo kūrybos balsui skirtų pavyzdžių, šiame koncerte sudėtingiausių. Joje ir vėl visko daug: platus diapazonas, painiai ornamentuoti melodiniai vingiai, atskleidžiami sudėtingi jausmai. N. Porpora Arminijaus arija iš operos „Germanikas Vokietijoje“ ar Juditos arija iš operos „Karolis plikagalvis“ – dar vienas profesionalumo išbandymas. Žinoma, kad šie solo numeriai buvo skirti dainininkams kastratams (tamsusis muzikos pasaulio faktas), siekiant parodyti visas unikalias šio balso galimybes, tad šiuolaikiniams vokalistams įveikti tokią muzikinę užduotį tikrai nėra paprasta. Statant filmą apie žymųjį Farinelli (jam N. Porpora skyrė nemažai savo muzikos), įgarsinti buvo pakviesti net du dainininkai, kontratenoras ir sopranas.
Žinoma, kad L. Vinci operos „Zigmantas, Lenkijos karalius“ (koncerte skambėjo Kunigundos arija) visų pagrindinių personažų partijos, ir moteriškos, buvo atiduotos šiems unikaliems atlikėjams, nes opera buvo skirta Romos scenai, kurioje, pagal popiežiaus nutarimą, moterims išvis nebuvo galima pasirodyti.
Koncerte stebino ir žavėjo ne tik itin aukštas B. de Sá balsas, atlikėjo virtuoziškumas ir muzikalumas, bet ir sunkiai apibūdinamas, toks lengvas, atrodo, šiam jaunam žmogui natūraliai įprastas, vidinis žavesys.
