Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) fagotų grupės koncertmeisteris ir orkestro tarnybos bibliotekininkas Kęstutis Taujanskas pasakojo apie savo mėgstamos veiklos iššūkius ir kasdienybę. „Kai susigyveni su savo instrumentu, kai tampi vienu kūnu, jis spinduliuoja tavo nuotaiką, emocijas, mintis, norus, polėkius. Gali išreikšti drąsą, sumišimą, baimę, dvasios polėkį, džiaugsmą ar liūdesį. Nežinau kito instrumento, kuris man tiktų labiau“, – dalijosi mintimis fagotininkas K. Taujanskas.
Žaneta SKERSYTĖ
Sužavėjo fagoto garsas
– Kaip prasidėjo jūsų muzikinis kelias? Kodėl pasirinkote būtent fagotą?
– Gimiau ir užaugau Vilniuje. Giminėje muzikantų nebuvo. Potraukis muzikai atsirado vaikystėje. Darželio auklėtoja tėvams rekomendavo mane leisti į meno mokyklą. Tėtis laikraštyje perskaitė skelbimą, kad renkama priešmokyklinė grupė M. K. Čiurlionio meno mokykloje, tai ilgai ir negalvojo. Mes gyvenome netoliese. Į mokyklą eidavau pėsčiomis. Taip prasidėjo mano pažintis su muzika.
Pradinėse klasėse Pučiamųjų skyriaus mokiniai visi groja išilginėmis fleitomis. Tik nuo penktos klasės, kai paauga, renkasi profesionalų instrumentą. Mano pirmas specialybės mokytojas nuo pirmos klasės buvo ilgametis operos ir baleto teatro fagotininkas Algis Bartusevičius. Amžinąjį atilsį, nuoširdus, ramaus būdo žmogus. Kai atėjo laikas rinktis instrumentą, pasakiau, kad noriu to, „…kur taip traukyti reikia…“ (tromboną turėjau galvoje). Mokytojas pasiūlė pabandyti mokytis groti fagotu, o jeigu nepatiks, galėsiu pakeisti specialybę. Bet, kai pamačiau patį instrumentą ir pasiklausiau, kaip groja mokytojas, buvau sužavėtas. Instrumentas gana didelis, kai pradėjau mokytis, net už mane buvo didesnis. Vaikystėje buvau apvalutis, minkštutis vaikutis, su palyginti neilgais pirščiukais. Nors grojimui fagotu nereikia ypač ilgų pirštų, bet vis tiek nepasiekiau visų vožtuvų. Todėl mano tėtis nusivežė fagotą į darbą, išardė, pergręžė svirteles plonu grąžtu ir prailgino vožtuvus plokštelėmis. Mokytojas sakė, kad nebuvo girdėjęs apie tokį metodą (juokiasi). Mokslai sekėsi ne ypač gerai: mokykla man buvo susitikimo su draugais vieta, o pamokos nelabai rūpėjo. Buvau visų šunybių organizatorius, mokytojų siaubas. Fagotą tarsi naujai pamilau vyresnėse klasėse, atsiradus sąmoningumui. Antrasis ir pagrindinis mano mokytojas – Nacionalinės filharmonijos fagotų grupės koncertmeisteris Alfonsas Ančerevičius davė pasiklausyti latvių fagotininko Arnio Arnicano įrašytą Antonio Vivaldi plokštelę, kurioje skambėjo keturi koncertai fagotui su kameriniu orkestru – likau sužavėtas. Klausiausi įrašų šimtus kartų. Puikus, gražus fagoto garsas, virtuoziškas grojimas, dainingos, emocionalios, išraiškingos antrosios koncertų dalys, absoliučiai atlikėjui paklūstantis instrumentas, išreiškiantis jo nuotaiką ir mintis, paliko gilų įspūdį ir įžiebė norą labiau pažinti šį nuostabų instrumentą ir išmokti taip groti. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, į kurią perėjau po 8-ių klasių, atidarydavo 6.30 val. Aš keldavausi anksti rytą, dažnai eidavau pėsčias Neries krantine senamiesčio link, kad galėčiau pagroti. Instrumento pažinimas buvo ir savęs pažinimas, savianalizės, valios, ištvermės, planavimo, mokymosi, įgūdžių formavimasis.
Kai muzika virpina sielą
– Ar šis instrumentas populiarus tarp muzikantų?
– Net tada, kai buvau vaikas, fagotininkų nebuvo daug. Ir dabar, palyginti su muzikuojančiais kitais instrumentais, Lietuvos fagotininkų „šeima“ nėra labai gausi.
– Kaip apibūdintumėte fagoto vaidmenį orkestre?
– Fagotas reikalingas visur. Simfoniniuose, kameriniuose, pučiamųjų instrumentų orkestruose, kameriniuose ansambliuose. Šis instrumentas turi labai gražų tembrą. Puikiai skamba ir žemame registre, juo gali labai išraiškingai groti aukštame registre. Kai susigyveni su šiuo instrumentu, kai tampi vienu kūnu, jis spinduliuoja tavo nuotaiką, emocijas, mintis, norus, polėkius. Gali išreikšti drąsą, sumišimą, baimę, dvasios polėkį, džiaugsmą, liūdesį. Nežinau kito instrumento, kuris man tiktų labiau. Turbūt kiekvienas atlikėjas taip gali pasakyti apie savo instrumentą.
– Kokius kompozitorius ar kūrinius jūs labiausiai mėgstate atlikti ir kodėl?
– Mane žavi klasikinė muzika. Vivaldi – mano pirmoji meilė. Nuostabiai gražus yra Carlo Maria von Weberio koncertas fagotui su orkestru F-dur. Išgirdęs koncerto ištraukas magnetofono juostoje, buvau euforijoje, todėl pasiprašiau dėstytojo leisti groti šį koncertą per baigiamąjį egzaminą. Tada interneto nebuvo, nežinojau ir autoriaus. Dėstytojas klausia: koks kūrinys? Nežinau, sakau, bet labai gražus. Tai padainuok… Taip ir atpažinome kūrinį (juokiasi). Dėstytojas padvejojęs sutiko, vis dėlto koncertas nelengvas. Didžiulis malonumas groti Johanno Sebastiano Bacho, Josepho Haydno, Ludwigo van Beethoveno, Hectoro Berliozo muziką. Kai grojame Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“, muzika virpina sielą, kaip senovės graikai muzikos padedami galime patirti sielos apsivalymą, katarsį. Tokiais momentais džiaugiesi būdamas muzikos dalimi, galėdamas kaip mozaikoje savo mažu akmenėliu prisidėti prie tobulybės gimimo.
Turi teikti džiaugsmą
– Kokie įgūdžiai ar asmeninės savybės yra svarbiausi muzikantui?
– Visi mes skirtingi, ir yra šimtai kelių tikslo link. Muzika turi teikti džiaugsmą. Manau, svarbiausia, kad ji patiktų, sužavėtų, užburtų, trauktų, žadintų emocijas ir fantaziją. Tik tada atsiras poreikis, noras ir jėgos groti gamas, etiudus, mokytis mintinai ilgus kūrinius, kartoti ir kartoti tuos pačius pasažus ir temas, siekti tobulesnio muzikos atlikimo. Nes tada tu groji ne gamą, o muziką, kuri teikia didžiulį malonumą. Aš esu emocionalus žmogus, man svarbu įkvėpimas, tuomet galiu ilgai ir produktyviai dirbti. Esu be galo dėkingas savo dėstytojui, kuris sugebėdavo mane taip motyvuoti, pakrauti, sudominti, atskleisti muzikos grožį, kad energijos ir užsidegimo pakakdavo savarankiškam darbui ir ieškojimams. Labai gerbiu tuos valingus žmones, kurie sugeba save organizuoti darbui tada, kada reikia. Man ne visada taip pavyksta (juokiasi).
– Kaip laikui bėgant keitėsi jūsų požiūris į muziką ir jos interpretaciją?
– Mokykloje ir studijų laikais niekada negalvojau apie muziką kaip apie profesiją ar darbą. Grojau, nes man patiko. Ir stodamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją apie alternatyvas nesusimąsčiau. Tai buvo savaime suprantama. Tik laikui bėgant, kai reikėjo rūpintis šeima, atsirado galimybė suderinti darbą ir pomėgį.
Grodamas orkestre turi paklusti dirigento muzikos interpretacijai. Nors kiekvienas muzikantas neišvengiamai savitai atlieka jam patikėtą partiją, tam turi įtakos jo patirtis ir meistriškumas, nuotaika, charakteris. Ir tai daro muziką įdomią, vis kažkuo skirtingą, savitą, tuo pačiu metu jai derant su bendra kūrinio vizija.
– Kaip atrodo pasiruošimas sudėtingų muzikinių kūrinių atlikimui?
– Pradžioje klausausi muzikos įrašų, išsirenku man patinkančią interpretaciją. Prasideda techninis darbas, frazavimo, intonacijos, pasažų mokymasis, švarinimas, tobulinimas. Labai naudinga pasiklausyti kaip skamba tavo grojimas įraše. Išgirsti klaidas ir netikslumus. Vėliau ateina laikas visus elementus sujungti į visumą. Ir paskutinis etapas – ansamblinis grojimas.
– Ar prieš koncertus turite kokių nors ritualų ar įpročių, kurie padeda susikaupti?
– Yra žmonių, kurie veikiami streso susikaupia ir savo užduotis atlieka geriau nei įprastomis sąlygomis. Aš ne toks. Nuo pat vaikystės patyriau nepaprastai didelę scenos baimę. Kartais tiesiog paralyžiuojančią. Kai repetuoji, atrodo, kad viskas eina kaip iš pypkės, nėra neįveikiamų užduočių. Išeini į sceną, ir smegenys užšąla. Pirštai nebeklauso, pamiršti kvėpuoti, nebesugebi suskaičiuoti pauzių, pamiršti kokia tonacija groji. Kartais save stebi lyg iš šono. Esu patyręs baisių išgyvenimų ir daug nusivylimų. Dėstytojas man sakydavo, kad laikui bėgant tai praeis. Labai daug laiko laukiau to momento: dabar scenos baimė nėra tokia didelė kaip jaunystėje, bet visiškai manęs nepalieka. Yra patarimų, kaip sumažinti stresą: gilaus kvėpavimo pratimai, fizinio krūvio dozės, saldumynai, psichologinis savęs nuteikimas. Tik man tai nedaug padėdavo. Geriausiai padeda ilgos repeticijos: kai kūrinį esi išstudijavęs, begalę kartų repetavęs, ieškojęs įvairių interpretacijos variantų – bus geriausias rezultatas.
Teorija ir praktika
– Ką jums reiškia darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?
– Dirbti orkestre pradėjau dar studijuodamas. Man tai buvo labai įdomu, didžiulis iššūkis ir kartu mokykla, nes po paskaitų Menų fakultete su tais pačiais dėstytojais tekdavo kartu groti orkestre. Specialybės dėstytojas Irmantas Pazdrazdys vedė ir specialybės pamokas, ir praktiką orkestre. Galėjau matyti teorijos ir praktikos ryšį, klausytis puikių muzikantų grojimo, mokytis iš jų muzikos atlikimo, požiūrio į darbą, į save ir pasaulį. Buvimas ryškių asmenybių draugijoje davė daug pamokančios patirties. Buvo didžiulis atradimas, kad simfoninis kūrinys skamba visiškai skirtingai, kai groji orkestre ir kai jį girdi kaip klausytojas. Ypač repetuojant naują kūrinį, kai groja atskiros instrumentų grupės, įvairiu tempu ir įvairios sudėties, tada labiau suvoki kūrinio sandarą, jį sudarančių elementų sąsajas, jų prasmę, ryšius. Tai geriausia kūrinio analizės forma. Įdomu stebėti skirtingus dirigentų vadovavimo stilius. Kaip jie interpretuoja muziką, bendrauja su muzikantais, kaip perteikia savo mintis, kokiais žodžiais ir metodais siekia užsibrėžto tikslo, kaip jų charakteris atsiskleidžia dirbant su orkestru.
Studijų laikais pradėjau domėtis kompiuterine technika, įvairiomis programomis. Todėl atsiradus progai pradėjau dirbti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bibliotekoje. Sudariau elektroninį natų katalogą, susisteminau turimą muzikinę medžiagą. Skaitmenizuoju natas. Atsiradus galimybei, renku natas kompiuteriu, kai reikia, atnaujinu senas ir prastos kokybės natas, iš kompozitoriaus rankraščio perrašinėju naujo kūrinio natas orkestrui. Esu intravertas, todėl bibliotekos ramybėje dirbti orkestro labui man labai patinka.
– Papasakokite, kaip jūsų, orkestro tarnybos bibliotekininko, darbas prisideda prie sėkmingo orkestro veikimo?
– Muzikinio teatro biblioteka nėra vieša, ji skirta tik teatro reikmėms. Bibliotekininkas turi visus teatro darbuotojus aprūpinti muzikine medžiaga, susijusia su spektaklio ar koncerto atlikimu. Tai partitūros, klavyrai, libretai, orkestro balsai. Norint atspausdinti daugybę egzempliorių medžiagos, prireikia daug popieriaus. Bibliotekoje darbai nepabaigiami. Visada rasi, ką galima patobulinti, nuolat atsiranda skubių darbų, kartais tenka iki vėlumos užsibūti darbe.
Išeiti iš šešėlio
– Kokie yra pagrindiniai iššūkiai būnant fagotų grupės koncertmeisteriu?
– Orkestre karjerą pradėjau grodamas trečio fagoto partiją ir, kai reikėdavo, kontrafagotu. Teatro orkestre dirbu nuo 1999 metų. Kartu studijavau. Baigęs magistrantūrą pradėjau dirbti visu etatu. 2016 metais visiškai netikėtai gavau pasiūlymą išbandyti save koncertmeisterio pareigose. Buvo smalsu ir kartu visiškai naujas sau mestas iššūkis. Teko mokytis groti solo. Visų pirma išdrįsti išsiskirti. Antrų balsų užduotis orkestre dažniausiai yra padėti pirmajam fogotui groti solo. Padėti jam sužibėti, paryškinti, praturtinti jo skambesį savo tembru, tačiau pačiam tarsi likti šešėlyje. O dabar staiga užduotis pasikeitė. Reikėjo išeiti iš šešėlio, vesti melodinę liniją, būti ryškiam, įtaigiam, išraiškingam, kartais groti neįprastai aukštame registre ar visiškai vienam. Tai psichologinė atsakomybė, suteikianti daug emocijų, adrenalino ir streso. Labai džiaugiuosi orkestro fagotų grupe. Mūsų vyriška kompanija drauge dirba daugiau nei 25 metus. Per šį laiką nė karto nesusipykome ir visada stengiamės vienas kitam padėti, prisitaikyti. Tai mano dėstytojas I. Pazdrazdys ir kolega Sigitas Repeckas. Nuoširdžiai dėkoju kolegoms, kad jie mane nuolat palaikė, ypač kai studijavau, ir leido man užaugti kaip muzikantui.
– Kaip atrodo jūsų kasdienybė orkestre?
– Darbas orkestre gali atrodyti monotoniškas. Prieš repeticiją – prasigrojimas, kelios valandos darbo su viena ar keliomis pertraukomis. Vėliau, ypač jeigu laukia atsakinga sudėtingesnė partija, – individualus pasiruošimas. Įdomiomis repeticijas daro gera, įdomi muzika, charizmatiški kolegos muzikantai, dirigentai, geranoriškas bendravimas. Grojant gerą, širdį suvirpinančią muziką, pasimiršta laikas ir tai, kad dirbi.
– Kokia jūsų nuomonė apie klasikinės muzikos ir moderniųjų technologijų sąveiką?
– Pritariu šiai sąveikai, kai technologijos siekia praturtinti, papuošti, išplėsti klasikinės muzikos ribas, bet ne dominuoti. Tai, kas tobula, neturi pradingti ryškių naujovių jūroje.
– Kaip jums atrodo, ar reikia prisitaikyti prie šiuolaikinių klausytojų poreikių? Jei taip, tuomet kaip?
– Prie klausytojų poreikių reikia taikytis. Šalia rimtos klasikinės ir šiuolaikinės muzikos turi būti ir pramoginės, poilsiui skirtos muzikos ir spektaklių, kuriuose žiūrovai galėtų pasijuokti, o esant poreikiui ir ašarą nubraukti. T. y. reikia įvairių žanrų operų, operečių ir miuziklų, vaikams ir jaunimui skirtų renginių. Teatro repertuare turi būti įvairovė, kaip ir gyvenime. Reikia ir pramogos, ir pamąstymų.
Kad prisiliestų prie meno
– Kokios yra jums labiausiai įsiminę patirtys ar spektakliai, koncertai, kuriuose teko groti?
– Kažkada man nusišypsojo laimė su Nacionaliniu simfoniniu orkestru mėnesiui išvykti gastrolių į Japoniją. Daug puikių įspūdžių liko. Važiavome per visą šalį, buvo net 24 koncertai, grojome puikiose salėse.
– Gal būta ir linksmų, netikėtų istorijų?
– Kartą karjeros pradžioje su KVMT choru ir orkestru koncertavome Nidos bažnyčioje. Aš grojau antro fagoto partiją. Koncerto metu kažkas nutiko instrumentui, gerai, kad mano partija nebuvo labai atsakinga. Tai instrumentas groja, tai visai garso negaliu išpūsti. Po koncerto ėmiau ieškoti, kas nutiko. Pasirodo, į instrumentą įkrito kamštis. Mes kamštinę medžiagą klijuojame po vožtuvais, kad netarškėtų grojant, arba kai reikia pareguliuoti atsidarymo aukštį. Kažkas panašaus buvo atsitikę ir Filharmonijos fleitininkui Gelgotui. Koncerto metu prasprūdo kelios ne tos natos, instrumentas sugedo. Tai tuoj pat kolega, grojantis antra fleita, davė savo instrumentą, kad galėtų gražiai pabaigti koncertą.
– Kaip leidžiate laisvalaikį? Ar turite pomėgių, nesusijusių su muzika?
– Panašu, kad esu darboholikas, todėl pramogoms neturiu daug laiko. Visada mėgau vairuoti. Kartais paskaitau knygą, dažnai žiūriu filmus, tiksliau – klausausi. Dirbdamas namuose prie kompiuterio techninį darbą, pavyzdžiui, rinkdamas natas, fone pasileidžiu kokį nors filmą. Taip suderinu ir darbą, ir pramogą.
– Kaip, jūsų nuomone, galėtų būti stiprinama kultūra ir muzikos pozicija Lietuvoje?
– Turbūt per ugdymo įstaigas. Reikia, kad pakaktų finansavimo muzikos ir dailės mokykloms. Ne tik didžiuosiuose miestuose, visur. Kad ir provincijoje vaikai turėtų galimybę rinktis. Tada jie prisiliestų prie meno. Nebūtinai, kad taptų muzikantais ar dailininkais, bet kad ugdymas būtų visapusiškas, kad vaikai atrastų kūrybos ir saviraiškos džiaugsmą, būtų laisvi, plataus akiračio, išsilavinę žmonės. Dalis jų, be abejo, pasuktų ir profesionalių kūrėjų keliu. Dalis taptų aktyviais koncertų ir teatrų lankytojais.
Teatrų ir orkestrų repertuaras taip pat turėtų būti įvairesnis. Apimti ir klasikos šedevrus, ir šiuolaikinę, sudėtingesnę publikai, ir lengvesnių žanrų muziką. Svarbu, kad atlikimo kokybė būtų verta klausytojų pagarbos ir profesionalų pagyrimo.
– Gal turite patarimų jauniesiems muzikantams, kurie norėtų sekti jūsų pėdomis?
– Jauniems muzikantams palinkėčiau pamėgti muziką, kad ji teiktų džiaugsmą, skatintų smalsumą, motyvaciją groti taip, kaip groja geriausi atlikėjai, ir dar geriau. Klausytis įvairių įrašų, lankytis koncertuose. Groti įvairiuose ansambliuose ir įvairia sudėtimi, kaupti sceninę patirtį. Ir būtinai rasti galimybę pastudijuoti užsienyje, kad susipažintų su įvairesne mokymo metodika, praplėstų akiratį.
– Papasakokite apie savo šeimą.
– Gyvenu santuokoje virš 30 metų. Žmona Ingrida – dailės mokytoja. Turime du suaugusius vaikus: sūnų Justą ir dukrą Ievą. Sūnus studijavo, tarnavo kariuomenėje, šiuo metu dirba Klaipėdoje. O dukra užsikrėtė muzikos virusu ir niekaip nepagyja. Tikiuosi, kad ateityje bus proga pamuzikuoti kartu.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
