Ar prisimenate tuos „nuostabius“ laikus, kai mados viršūne laikėme džinsinį kostiumą ar treningus su trimis drūžėmis, kai muzikos skonį formavo „Sel“, „2 Unlimited“ arba „MC Hammer“, o pilki sovietinių daugiabučių kiemai su nulinkusiais krepšinio lankais atrodė kaip pasaulio centras? Nors daugelis tuos laikus stengiasi pamiršti, tačiau režisierius Ignas Miškinis filme „Pietinia kronikas“, pastatytame pagal Rimanto Kmitos to paties pavadinimo romaną, užvirė tikrą nostalgijos uogienę. Kūrybinė filmo komanda su džiaugsmu ir subtilia ironija grąžina mus į laukinius 90-uosius ir primeną viską, ką bandėme ištrinti iš atminties. Taigi pasiruoškite susitikti su savo praeities klaidomis, prastais drabužiais ir dar blogesniu muzikiniu skoniu. Sveiki atvykę į filmą, kurio niekas neprašė, bet kurio mums visiems paslapčia reikėjo.
Andrius RAMANAUSKAS
Temos – amžinos
Pagrindinis herojus Rimantas (akt. Džiugas Grinys) yra 17-metis vaikis iš daugiabučio. Rimantas paprastas vyrukas. Jo gyvenimo prioritetai susideda iš regbio treniruočių, muzikos klausymosi, prekių perpardavinėjimo gatvėse ir fantazavimo pagaliau susirasti tikrą paną. Mokykla jam tik vieta, kur jis retkarčiais užsuka pailsėti nuo savo „verslų“, kuriuos suka kartu su savo geriausiu draugu Minde (akt. Robertas Petraitis). Tačiau viskas pasikeičia, kai jis viename gimtadienio vakarėlyje sutinka Moniką (akt. Digna Kulionytė), pasiturinčių tėvų merginą ir ne jo nosiai. Kadangi mergina labiau intelektualesnė nei jis, Rimantas jos dėka atranda literatūrą ir poeziją, nors iki tol manė, kad Dostojevskis yra tik dar vienas rusiškos degtinės prekės ženklas.
„Pietinia kronikas“ priklauso „coming of age“ filmų požanriui. Tai istorijos apie paauglių savęs paieškas ir pažinimą. Tokių filmų veiksmas vystosi paskutiniais mokslo metais, paskutinę mokslų metų dieną arba paskutinių vasaros atostogų metu, kai reikia priimti pirmuosius svarbius gyvenimo kelio pasirinkimo sprendimus. „Savęs pažinimo“ istorijose paaugliai visada atrodo truputį vyresni nei realybėje, o jų problemos – didesnės už visą pasaulį. Šie filmai nuo įprastų komedijų jaunimui skiriasi tuo, kad jais gali mėgautis ir suaugę žiūrovai, nes temos – amžinos ir keliančios nostalgiją, kur pilna jaunystės paklydimų.
Atvira širdimi
Žiūrėdami tokio žanro filmus, žiūrovai prisimena savo paauglystės metus, kai atrodė, kad bet kokia smulkmena gali nulemti visą gyvenimą, o „ne tokia“ šukuosena ar netinkamas megztinio modelis reiškė socialinę katastrofą. Tokie filmai dažnai yra tarsi veidrodis – kartais gėdingas, kartais nostalgiškas, bet visuomet juokingas. Šiose istorijose visi veikėjai neišvengiamai išgyvena pirmąją meilę, sudėtingus santykius su tėvais ir išprotėjusiais draugais.
Žmonės susitapatina su „coming of age“ istorijomis dėl jų universalumo ir atpažįstamumo – jose lengva rasti kažką artimo, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip augai. Jos leidžia prisiminti savo jaunystę, juoktis iš praeities klaidų ir suprasti, kad visi kadaise buvo naivūs, drąsūs ir pažeidžiami. O kino kūrėjai naudojasi šiuo žanru, nes jis suteikia galimybę perteikti tikrąsias emocijas, nuoširdžius santykius ir dramatiškus pokyčius, kurie lengvai randa kelią į žiūrovų širdis. Be to, kiekvienas režisierius šiose istorijose mato ir dalį savęs – galimybę papasakoti apie savo ar universalią patirtį, kurią auditorija priima atvira širdimi.
Tapo sensacija
Kūrybinė komanda sugebėjo sukurti filmą, kuriame 90-ųjų Lietuvos nepriklausomybės aušra atrodo lyg vakar diena, tik su daugiau treningų ir mažiau interneto. Filmas perteikia tą laikotarpį su tokiu tikslumu, kad žiūrovai gali pajusti VHS kasečių kvapą ore. Nuo „Technotronic“ „Pump Up the Jam“, „MC Hammer“ „U Can’t Touch This“ iki lietuviškų „Fojė“ ar „Bix“ dainų – garso takelis yra tarsi muzikinė kelionė laiko mašina. Tačiau kartais atrodo, kad filmas per daug remiasi muzikiniais intarpais, lyg bandydamas įkyriai priminti: „Žiūrėkite, čia 90-ieji!“ Nepaisant to, nostalgija yra stiprus ginklas, ir žiūrovai, gerai prisimenantys tuos laikus, nuo jos nepabėgs.
Aktorių vaidyba yra verta atskiro paminėjimo. Dž. Grinys sugeba perteikti Rimanto naivumą ir žavesį. Jam gyvenimas yra debils, o su debilais neaišku, kaip elgtis. R. Petraitis, vaidinantis geriausią draugą, gatvės verslininką ir kioskų magnatą Mindę, yra tas draugelis, kurio jūsų tėvai nenorėtų, kad su juo palaikytumėte ryšius, bet be jo jūsų paauglystė būtų buvusi nuobodi.
Niekas nesitikėjo, kad filmas apie Šiaulius 90-aisiais, laikus, kai žmonės kolekcionavo „Turbo“ kramtomosios gumos popierėlius ir prasilenkdavo vienas su kitu drėgnose daugiabučių laiptinėse, taps visos šalies kino sensacija. „Pietinia kronikas“ jau tapo visų laikų žiūrimiausiu Lietuvos filmu.
Galima sakyti, kad lietuvių auditorijai buvo duota tai, ko Holivudas niekada nebūtų sugebėjęs pasiūlyti. Tai autentiškas postsovietinio daugiabučio kiemo gyvenimas, tikroviškas ir kartu absurdiškas.
Kaip cepelinai
Tačiau, nepaisant to, kad „Pietinia kronikas“ iš Lietuvos kino rinkos išstūmė kone viską, ką prieš tai rodė Holivudas, šis filmas greičiausiai taip ir liks grynai tik lietuviška kino legenda. Kaip kokie cepelinai – skanūs lietuviškam liežuviui, bet beveik nepaaiškinami užsieniečiams. Taip ir šios juostos unikalūs kultūriniai niuansai ir šiaulietiškas humoras liks suprantami tik vietinei publikai. Už Lietuvos ribų Rimanto rūpesčiai ir Mindės verslo planai atrodytų egzotiškai ir daug dalykų būtų prarasta filmą verčiant į kitas kalbas. Bet mums čia visos tos keistybės yra ne šiaip juokingos – jos yra savaip šventos.
Pats filmą žiūrėjau Briuselyje, labiausiai internacionaliniame Europos mieste, kurio gatvėse ir visoje toje kalbų maišalynėje retai išgirsi net vietines kalbas – prancūzų ir flamandų. Tad buvo keista, kai kino salėje susirinko turbūt visi vietiniai lietuviai pasiklausyti šiaulietiško bazaro. Filmą žiūrėjau su užsieniečiu draugu, kuris greičiausiai buvo vienintelis ne lietuvis peržiūroje. Paskutinę filmo sceną, kurioje Rimantas su Minde prieš miegodami Palangos kopose naktį užkasa savo daiktus į smėlį, mano pažįstamas suprato kaip kažkokį žaidimą ar prietarą, o ne elementarų apsisaugojimą nuo vagysčių.
Keista nostalgija
Taigi, nors keista tai pripažinti, „Pietinia kronikas“ parodė, kad kartais lietuviams smagiausia žiūrėti tai, ką patys geriausiai supranta. „Pietinia kronikas“ yra filmas apie laikus, kai gyvenimas buvo paprastesnis, bet ne mažiau chaotiškas. Tai priminimas, kad nepriklausomai nuo to, kiek technologijų mes turime šiandien, tikrosios gyvenimo pamokos dažnai ateina tada, kai reikia pačiam išsiaiškinti, kur ir kame čia slypi šaknys.
Juosta sukelia keistą nostalgiją – kai ilgiesi tų laikų, kurių, tiesą sakant, niekada nenorėtum išgyventi dar kartą. Tai lyg norėtum vėl patirti širdies operaciją vien todėl, kad daktaras prieš operuojant davė gerai į galvą kalančios narkozės. Jei gyvenime trūksta tokios nostalgijos, kai senų laikų blogis ir skurdas buvo bent jau pažįstami ir suprantami, tuomet „Pietinia kronikas“ yra filmas jums. Juk galiausiai visi mes truputį ilgesingai prisimename tuos laikus, kai geresnė kepurės padielkė buvo kietesnė nei prastesnė jos padielkė, o gyvenimo prasmė slypėjo tame, kokių muzikinių kasečių rasi „Lyros“ prekybos centre arba kokį filmą rodys „Saulės“ kino teatre – su švarcu ar stalone.
NAUJAS FILMAS
Pavadinimas: „Pietinia kronikas“ / „The Southern Chronicles“.
Žanras: komedija.
Sukurta: 2024 m. Lietuva. Pasaulinė premjera – 2024 m. lapkričio 6, 7 d. tarptautiniame kino festivalyje „Cottbus“ Vokietijoje. Premjera Lietuvoje – 2025 m. sausio 24 d.
Režisierius: Ignas Miškinis.
Scenarijaus autoriai: Eglė Vertelytė, Rimantas Kmita.
Operatorius: Narvydas Naujalis.
Kompozitorius: Vytis Puronas.
Dailininkas: Aurimas Akšys.
Aktoriai: Džiugas Grinys, Robertas Petraitis, Digna Kulionytė, Irena Sikorskytė, Vaidilė Juozaitytė, Rasa Samuolytė, Matas Dirginčius, Dovilė Šilkaitytė, Algirdas Dainavičius, Neringa Varnelytė, Dainius Gavenonis, Vaidotas Martinaitis, Julius Žalakevičius, Šarūnas Rapolas Meliešius, R. Kmita, Saulius Urbonavičius-Samas ir kiti.
Trukmė. 2 val. 1 min.
Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.
