Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Baltojoje galerijoje nuo kovo 20-osios iki gegužės 17-osios veikia dailininkės keramikės Daivos Ložytės personalinė paroda „Mirę žodžiai“. Joje autorė pristato jau matytus ir naujausius savo keramikos kūrinius, kuriuose tarsi „sekretuose“ paslėpti išnykę mūsų kalbos žodžiai.
Danguolė RUŠKIENĖ
Nuosekli tąsa
Ankstesnieji menininkės kūrybiniai ciklai – „Lėlės“ (2005) įkūnijo individo statiškumą, „Monos“ (2009) perteikė skirtingas jo būsenas ir tapo savotiška priešistore „Jausenoms“ (2014) – apibendrintų formų skulptūroms, talpinančioms žymiai sudėtingesnę jausminę sąrangą. Prieš pusmetį Klaipėdoje pristatytoje parodoje „(Pa)likimas“ autorė jau kalbėjo apie mūsų tautos savastį įvaizdinančių ženklų svarbą. „Mirę žodžiai“ – nuosekli jos kūrybos tąsa, atverianti ne tik mūsų kolektyvines patirtis, bet ir pabrėžianti tautos savastį liudijančių ženklų svarbą.
Ložytė, kaip jai įprasta, toliau lieka prie žmogaus būties temos, tik šįkart žymiai praplėtė analizuojamą lauką. Dabar ji koncentruojasi ne į pavienio individo jausenas, bet abstrahuoja jas iki bendrų patirčių ir gilinasi į tautos kaip stambesnės sociumo struktūros darinį. Nors aktualūs išlieka individualūs asmens bruožai, bet dabar svarbesnės tampa aplinkybės, priežastys nulėmusios istoriškai susidariusios žmonių bendruomenės savastį. Autorė atkreipia dėmesį į tai, kad mūsų tautą jungia ne tik bendra istorija, kilmė, žemė, kurioje gyvename, kalba ir kultūra. Ši sąvoka aprėpia daug daugiau, ypač šiais laikais, kai jungiamosios grandys tampa lankstesnės ir ilgesnės, nes savo tautiečius sutinkame kone kiekviename pasaulio krašte.
Paveikus ženklas
„Mirę žodžiai“ – apie praeityje susiformavusius ženklus ir kintančias, besimainantiems gyvenimams adaptuojamas jų traktuotes. Juk niekas neatsiranda iš niekur. Viskas ateina iš praeities, turinčios daugiau ar mažiau įtakos dabarčiai. Kad ir kaip toli nueitumėm, niekada negalėsime išsižadėti to, ką esame patyrę. Kita vertus, bendruomenę formuoja ne tik priežastys ir aplinkybės, bet ir sutapimai, atsitiktinumai, atsirandantys ir pranykstantys priklausymai, taip pat ir išlaisvėjimai. Ne tik istoriniai, grįsti faktais, bet ir emociniai, psichologiniai saitai, kuriais sąmoningai, atsitiktinai ar net neįtardami susisiejame su kitais.
Mirę žodžiai, likę kažkur praeityje, mus dažniausiai pasiekia neryškūs, it užuominos žaidime „sekretas“ (liet. paslaptys). Tiek šiame vaikystės žaidime, tiek mūsų santykyje su praeitimi svarbūs ir bendri ritualai – pažinimo, istorijos konstravimo, net užmaršties. Todėl „sekreto“ turinio blukimas, kaip ir istorinė atmintis, yra nuolat koreguojami sąlyčio su išoriniu pasauliu ir kintančio tautos sąmoningumo. Kitoks santykis su praeitimi neįmanomas, jeigu remiesi ne tik faktais, bet ir išgyvenimais, emocijomis.
Šilumą visomis to žodžio prasmėmis kaupianti medžiaga – keramika noriai priima autorės pasiūlymą komunikuoti su žiūrovais verbalinės raiškos dėmenimis – žodžiais. Raidė čia tampa ne tik prasmės konstravimo ląstele, bet ir vizualiai paveikiu grafiniu ženklu. Pagrindine išraiškos priemone autorė pasitelkė šimtmečius nebenaudojamus Schwabacher, Kanzleischrift, Gotisch šriftus ir mirusius lietuvių kalbos žodžius įpynė į etnoaudinio raštą, o sidabro glazūros pilkuma čia lyg ūkas, nugulę pelenai ar praeito laiko apnašos, be kurių nebūtų dabarties.
Nubraukia dulkes
Autorės teigimu, „šis darbų ciklas siekia nubraukti užmaršties dulkes nuo gilią prasmę turinčių, bet užmirštų žodžių. Mirusių žodžių prasmė, tokia pirmapradė, dar nepaliesta laiko sluoksnių – švari ir tiksli, juose užkoduota sakrali esmė. Kalba ir žodis yra mūsų savastis, kaip tautos išlikimo garantas. Kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką privalome tai prisiminti.“
Žmogaus juslės, būsenos – D. Ložytės visos kūrybos šaltinis. „Cikle „Mirę žodžiai“ nenutolstu nuo žmogaus. Šis ciklas – apie tekantį laiką, kuriame žmogiškasis – linijinis laikas kertasi su dieviškuoju – žiediniu laiku. Kūriniai – apie būtį, apie mūsų tautos savastį – kalbą, apie tai, kad niekas iš niekur neatsiranda. Viskam yra priežastys, aplinkybės, sutapimai, atsitiktinumai, priklausymas nuo kažko – praeities ženklų… Mirę, užmiršti žodžiai pasiekia mus (arba ne) neryškūs it užuominos, žaidimo „sekretai“. Darbais iš ciklo „Mirę žodžiai“ lengvai grybštelėdama nubraukiu užmaršties dulkes nuo kultūrinio paveldo – raidės, žodžio, audinio rašto, išryškindama jų svarbą begalinėje šiandienos skuboje ir anglicizmo paplitime. Tai – padėka mūsų senajai kalbai, audinio raštui,“ – dalijosi mintimis parodos autorė.
Ložytė (gim. 1957 m.) 1984 m. baigė keramikos studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Parodose dalyvauja nuo 1983 m. Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė, nuo 1998 m. – LDS Klaipėdos skyriaus Taikomosios dailės sekcijos vadovė. 2005 m. jai suteiktas meno kūrėjo statusas. Personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje rengia nuo 1991 m. Aktyviai dalyvauja jungtinėse parodose, šalies taikomojo meno pristatymuose užsienyje, kūrybiniuose pleneruose, simpoziumuose, seminaruose, įvairiuose kultūros projektuose, veda edukacinius užsiėmimus. D. Ložytės kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės fondas, Tadžikistano kultūros fondas, Žemaičių dailės muziejus, privačios galerijos ir kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. Menininkė gyvena ir kuria Klaipėdoje.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
