„Susitikimo stebuklas turi įvykti, o jis įmanomas tik tada, kai egzistuoja kuriantysis ir kažkas, kas jam suteikia atgalinį ryšį. Kad būtume, mums reikia kitų“, – ko gero, visą meno esmę dviem sakiniais atvėrė nuo gruodžio Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui vadovaujanti Goda Giedraitytė – kultūros vadybininkė, menotyrininkė, prodiuserė. Arba, kaip sakė pati Goda, žmogus su kultūros įskiepiu ir žmogus, mylintis žmones.
Evelina ZENKUTĖ
Klausytis ir veikti
– Goda, fenomenalu. Kai paskelbė, kad laimėjote konkursą teatro vadovės pareigoms užimti, po portalų žinutėmis socialiniuose tinkluose pasipylė išimtinai pozityvūs komentarai. Retas reiškinys nūdienos medijoje. Toks palaikymas nustebino?
– Taip, net labai. Konkurse dalyvavau norėdama laimėti, tačiau sužinojusi, kad kandidatų net septyni, racionaliai vertinau galimybes. Palaikymas paviešinus rezultatus buvo išties įspūdingas, maloniai nustebinęs ir suteikęs daug motyvacijos – gavau pozityvų energijos pliūpsnį startuoti, o aplinkinių džiugesys man pačiai tapo patvirtinimu, kad pasirinkau teisingą kelią. Įkvepiantį palaikymą dirbti jaučiu iki šiol. Ypač – iš teatro kolektyvo.
– Kuris tikrai nemažas. Kaip ir atnaujintas pastatas, repertuaras, ambicijos, galų gale ir publikos lūkesčiai. Galva nesisuka?
– Ateidama į teatrą tikėjausi, kad visko bus daug. To daug ir gaunu: nė vienos vienodos dienos, įtempta, bet įdomi darbotvarkė. Aplinkiniams juokaudama sakau, kad mano kadencija trumpa – vos penkeri metai, nuveikti norisi daug, tad gaišti laiko nėra kada. Startuojant nei pastato dydis, nei darbuotojų – jų net 280 – skaičius neišgąsdino. Patirčių, kaip su tokia gausa susidoroti, jau turėjau – vadovaudama Kultūros skyriui, kuravau septynias įstaigas. O pirmus du darbo mėnesius galiu pavadinti klausymosi etapu. Muzikinio teatro kolektyvas labai spalvingas, turintis skirtingų poreikių ir lūkesčių, tad stengiuosi žmones išgirsti, sužinoti, kuo jie gyvena, ko tikisi, kur link norėtų judėti. Gauta ir susisteminta informacija vėliau padeda priimti tinkamiausius su infrastruktūra, repertuaru ar darbo sąlygomis susijusius sprendimus.
– Kokia svarbi yra komunikacija… Rodos, bendrauti elementaru, bet kiek problemų kyla vien todėl, kad nesusišnekame.
– Kolegoms iš karto pasakiau, kad esu vadovė, kuri nori girdėti. Man svarbi visų nuomonė – visi esame šio laivo kapitonai. Jei norime gerų rezultatų, darniai kartu ir turime plaukti. Iš esmės esu žmogus, kuris myli žmones, žvelgia į juos labai pozityviai. Be to, vadovaujuosi taisykle, kad nėra problemų – tik iššūkiai. O su jais visada vienaip ar kitaip susitvarkysi, juos įveiksi. Ypač, jei kalbamasi. Jei ne, iškyla konflikto grėsmė. Ir vis tiek… Nepaisant mūsų skirtumų, nesutampančių nuomonių, spalvingų charakterių, nevienodų žinių bagažų, tikiu, kiekvienoje situacijoje įmanoma rasti kompromisą ir visiems priimtiną poziciją.
– Muzikinis teatras dabar išgyvena pakilimą: atnaujintas pastatas traukia žmones, premjeros sulaukia puikių vertinimų, solistams ir šokėjams teikiami apdovanojimai. Ar išlaikyti kartelę nebus sunkiau, nei, sakykime hipotetiškai, ateiti įstaigos traukti iš duobės ir spręsti labai konkrečias problemas?
– Išlikti tokiame pačiame lygyje, judėti pirmyn ir rasti naujų galimybių išties gali būti nemenkas iššūkis. Bet ir perspektyvų matau nemažai: skatinti tarptautiškumą, labiau atskleisti teatro simfoninį orkestrą ir chorą, didinti repertuaro įvairovę, įgyvendinti dar daugiau projektų. Pavyzdžiui, organizuoti kūrybines laboratorijas kartu su nepriklausomais kūrėjais ar sudaryti galimybes jėgas išbandyti jauniesiems. Turime viską, ko tam gali prireikti: infrastruktūrą, profesionalų kolektyvą, žmogiškuosius resursus. Apskritai, ateidama dirbti, akcentavau atvirumą. Viena jo sudedamųjų dalių ir yra atsiverti kūrėjams, bendradarbiauti, suteikti progą kurti kartu.
– Kaip ir vaikams, paaugliams ar jaunimui padėti atrasti meno pasaulį?
– Tai vienas iš tikslų. Šiandien susiduriame su akivaizdžia realybe – teatrų lankytojai sensta, o jaunimas yra paviliotas technologijų. Laimė, spektaklių vaikams ir paaugliams turime nemažai. Belieka rasti būdų, kaip šią auditoriją dar labiau pagausinti. Štai neseniai startavo akcija, scenos menų mokyklų vaikams suteikianti galimybę spektakliuose lankytis nemokamai. Nors kvietimų skaičius ribotas, tokia iniciatyva – nemenka paskata susipažinti su Muzikiniu teatru ir scenos menu.
Dirbti ir gyventi tvariai
– Atvirumo idėjomis pasidalijote, o tvarumas? Dar mažai žinome apie meno ir ekologijos ryšius.
– Ši žiema – akivaizdus šylančio klimato pavyzdys, tad tvarumas turėtų būti visuminė mūsų gyvenimo – ne tik teatre, bet ir kasdienybėje apskritai – dalis, kad bent šiek tiek prisidėtume prie Žemės gelbėjimo ir saugojimo. Jei dar nepavėlavome. Tvarumo principai pasaulio teatruose seniai ne naujiena, o Lietuvoje jie labiau atsispindi ne meno srityje atliekant viešuosius pirkimus, įgyvendinant ekologines programas ar naudojant žaliąją energiją. Kol kas turbūt tik Lietuvos nacionalinis dramos teatras priklauso europiniam teatrų tinklui, skatinančiam tvarias idėjas.
– Ką konkrečiai gali nuveikti paprasta kultūros įstaiga?
– Britai, šios srities pionieriai, yra parengę Žaliąją teatrų knygą, kuri įvairiais pjūviais išdėsto principus, kaip kiekviena scenos meno įstaiga gali gyventi tvariau. Pavyzdžiui: keisti požiūrį į infrastruktūrą – taupyti vandenį ir elektrą, pasitelkti saulės energiją; optimizuoti gamybinį procesą – panaudoti senas dekoracijas, naujas gaminti iš perdirbamų medžiagų. Galų gale publika ir lankomumas. Štai Karališkasis Danijos teatras į spektaklius dviračiu atvykstantiems žiūrovams taiko nuolaidas bilietams. Tokios ir panašios iniciatyvos nesunkiai įgyvendinamos, drauge jos pasižymi didele auditorijos įtrauktimi ir paprastai, žaismingai leidžia prisidėti prie ekologinių idėjų vystymo.
– Veikti, panašu, bus ką. Įtariu, kalbant apie žaliąjį kursą, ne tiek daug uostamiesčio kultūros ir meno įstaigų yra maksimaliai sąmoningos.
– Į teatro komandą netrukus žadame pakviesti tvarumo koordinatorių, kuris koncentruosis tik į šią sritį, ją matys iš įvairiausių kampų ir siūlys vertingas idėjas. Norisi, kad teatras ne tik žodžiais, bet ir labai praktiškai pritaikytų tvarumo koncepcijas. Ir iš tikrųjų jas jau taiko: neseniai pamatę, kad išmetame daug vienkartinių puodelių, darbuotojus paraginome naudoti daugkartinius indus. Net, palyginti su visa Klaipėda, vieno teatro kolektyvas gali šį bei tą nuveikti – išmetamų puodelių skaičius jau dabar sumažėjęs.
Sudominti jaunimą
– Šiuolaikinei įstaigai – šiuolaikinės idėjos. Šiuolaikiškai – skatinant įvairovę, globalumą – formuojamas ir kolektyvas. Nors kalbų, kad teatras neva praranda lietuvišką identitetą, pasigirsta, kosmopolitiškumas, kad ir kaip ten būtų, ko gero, yra svarbias pridėtines vertes kurianti šiandiena ir reikšminga ateities dalis?
– Juokais teatrus dabar galima prilyginti krepšinio komandoms, kuriose gausu legionierių. Labai pozityviai žiūriu į bendradarbiavimą apskritai. Esame Europos Sąjungos nariai, galų gale pasaulio žmonės: lietuviai išvyksta dirbti ir kurti svetur, užsieniečiai atvažiuoja į Lietuvą. Tokie mainai sveikintini, iš kitų kultūrų žmonių galima daug išmokti, įgytas patirtis pritaikyti profesinėje veikloje. Taip, Muzikinio teatro baleto trupė beveik išimtinai sudaryta iš užsieniečių, vis daugiau kitataučių atsiranda ir chore bei orkestre. Bet šiuo atveju su iššūkiu susiduria visa Lietuva – mažėja jaunų žmonių, norinčių studijuoti muziką. Dažnai skelbiame kvietimus solistams ir jau matome aiškią tendenciją: atsiliepia profesionalai, kurių geografija siekia nuo Latvijos iki tolimų Azijos kraštų, o štai vietinių nėra.
– Nors, atrodo, mokyklą, tradicijas ir ruošiančius specialistus turime.
– Tokia mūsų šiandiena – šiais technologijų laikais vaikai ilgas valandas lavinti balsą ar sėdėti prie instrumento paprasčiausiai nebenori. O siekdamas profesionalaus muzikanto ar solisto karjeros, turi dirbti nuo mažumės. Negali tiesiog dvyliktoje klasėje sugalvoti tapti operos atlikėju ar pianistu. Tai nemenkas iššūkis, kurį bandome įveikti, bendraudami tiek su jaunais žmonėmis, tiek su scenos menų profesionalus ruošiančiomis švietimo įstaigomis. Svarbus ir bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis, menininkais, nevyriausybiniu sektoriumi. Tik palaikydami glaudžius ryšius, galėsime išlaikyti muzikinių teatrų gyvybiškumą.
– Beje, gyvybės teatrui netrūksta socialinėje erdvėje – po rekonstrukcijos jis tapo kone instagraminiu objektu. Dramatizuoti nereikia, bet ar nenuvilia viešumoje pasirodantys selfiai, šalia kurių nė žodžio apie pačius pastatymus? Ko gero, į vertybes, o ne į kilimines dangas norėtųsi telkti žmonių dėmesį.
– Šiuo metu naujas pastatas išties kuria pridėtinę vertę. Ir tai smagu. Juk teatras kaip objektas yra ir architektūros, ir interjero dizaino kūrinys. Ar ne puiku, jei į teatrą ateinantys žmonės gali pasidžiaugti ir kitomis meno šakomis. Lietuvoje pamatyti šiuolaikinius teatrų pastatų architektūros ar interjero dizaino sprendimus galimybių beveik nėra – mūsų Muzikinis teatras, ko gero, vienas iš nedaugelio tokių pavyzdžių pastaruoju metu. Vis dėlto nereikėtų nuvertinti ir spektaklių, jų turinio ar tiesiog žiūrovų mums spinduliuojamos meilės. Kai kurie pastatymai žiūrimi net po kelis kartus ar yra tokie populiarūs, kad bilietai į juos iššluoti iki rudens. Žinoma, viduje suprantame, kad anksčiau ar vėliau susidomėjimo pastatu banga atslūgs, todėl labai rimtai žiūrime į repertuarą, kurį ateityje pasiūlysime auditorijai.
Leisti patirti meną
– Apie šiokią tokią tuštybę jau užsiminiau. Bet tų seklumų apstu ir šiuolaikiniame mene. Kaip jūsų, menotyrininkės akimis, žmonėms susigaudyti, kas vertinga, o kas nelabai?
– Pamatyti kaip galima daugiau šiuolaikinės kūrybos. Tai vienintelis patarimas. Žmogus turi eiti į parodas, domėtis įvairaus pobūdžio teatru, lankytis koncertuose, leisti sau nesuprasti, su kuo susiduria: šiuolaikinė raiška išties reikalauja gilesnio domėjimosi, o laiko tam turime ne visada – juk gyvename greitai ir norime gauti jau suvirškintą informaciją. Pirmoji akistata su kokia nors instaliacija ar šiuolaikiniu šokiu gali net šokiruoti ar nuvilti, bet reikia pabandyti ir antrą, ir trečią, ir penktą kartą. Kai aprėpi daug ir patiri meno įvairovę, imi lyginti, vertinti, pamažu formuojasi skonis, – atsirinkti tampa vis lengviau. Menas ir egzistuoja tam, kad padėtų formuoti kritinį mąstymą bei vertybes.
– O kartais tiesiog reikia atvirumo ir nuoširdaus smalsumo.
– Taip, ir kai visa tai dar susipina su profesionalumu… Tu gali nesuprasti šiuolaikinio menininko koncepcijos, nepagauti, ką ja norima pasakyti, bet kokybiškai atliktas, aukšto lygio kūrinys visada palies. Veždama menus į regionus, su tuo susidūriau ne vieną kartą. Štai Dzūkijoje po pirmą kartą išvysto šiuolaikinio šokio spektaklio močiutės sakė: ciūdų ciūdai, kaip čia viskas padaryta, kaip tie kūnai judėjo. Panašiai ir su operos solistais. Galime nesuprasti, apie ką jie dainuoja, nebūti jų atliekamos muzikos gerbėjai, bet emocija, išskirtinė Dievo dovana taip valdyti balsą bus įvertinta. Tiesiog leiskime sau daugiau išgyventi, pajausti.
– Tik kaip tą skeptiką ir neigėją atvesti į kokią nors galeriją ar teatrą?
– Pamažu, po truputį, paraginant, pasikviečiant. Aišku, domėjimąsi menu geriausia skiepyti nuo vaikystės. Kai nuo mažumės sudaroma galimybė patirti meną, šeimoje, mokykloje ar kur kitur formuojasi su kultūra susiję įpročiai, bent kartą per mėnesį jau ir suaugęs žmogus jaus poreikį apsilankyti kokioje nors kultūros įstaigoje. Žinoma, jei tie įpročiai neatsirado dar ankstyvoje jaunystėje, brandų žmogų atvesti į meno pasaulį gali būti sunku. Bet net ir tokiu atveju įmanoma. Kartais pradėti domėtis kažkuo, kas iki šiol buvo nepažinta, paskatina nauji draugai ar sutikta „antroji pusė“. Savaime stebuklas nenutiks, bet tinkama terpė situaciją gali pakeisti. Todėl šiuo atveju svarbi ir mūsų, turinčiųjų kultūros įskiepį, iniciatyva: turime čiupti už rankos, kviesti, paraginti nueiti, pabandyti.
– Be išankstinių nusistatymų, nebijant ir atsipalaidavus…
– Taip, ir tinkamai į tą žmogų kreipiantis. Pradedant meną anonsuojančiais pranešimais spaudai, kurie kartais savo įmantria kalba apie aukštas materijas tam tikrą grupę žmonių gali net atbaidyti, ir baigiant tiesioginiu kontaktu. Kai nuvyksti pas žmogų, kuris gal pirmą kartą gyvenime rimčiau susiduria su menu, reikėtų paaiškinti, kokios patirtys laukia. Į žmones geriausia eiti atvira siela, parodant judėjimo meno kūrinio link gaires. Kartais mažesniuose miesteliuose bijoma kažką ne taip suvokti, pasirodyti neišmanėliu. Štai tada žiūrovą galima nuraminti, pasakyti, kad, pavyzdžiui, spektaklį nebūtina matyti taip, kaip mato pats režisierius, – absoliučiai kitokia interpretacija irgi sveikintina.
Įveikti iššūkius kartu
– Atrodo, pažindinti su geru šiuolaikiniu menu ir gal prie jo pamažu pripratinti būtų galima žmones kviečiant į nemokamus renginius ar parodas. Kita vertus, ši visko gavimo veltui praktika nėra gera.
– Be abejo. Kiekvienas žmogus dirba savo darbą ir gauna atlyginimą. Kodėl staiga menininkas turėtų likti be jo? Žinoma, tam tikros edukacinės iniciatyvos turi teisę egzistuoti, bet štai absoliučiai nemokamos kultūros, manau, tikrai negali būti. Paprastas pragmatiškas klausimas: kaip tokiu atveju suvaldyti žmonių srautus? Be to, nemokami kvietimai pačius žmones atpalaiduoja nuo atsakomybės ateiti į renginį. Taip, žiūrėk, koks nors koncertas ar spektaklis jau vyksta pustuštėje salėje.
– Kas šiuolaikiniame mene jums atrodo itin patrauklu ir verta dėmesio?
– Viskas. Absoliučiai viskas. Man labai patinka tarpdisciplininiai menai, žaviuosi skirtingų sričių kūrėjų bendradarbiavimu, gebėjimu atrasti sintezę ten, kur, atrodo, jos nė neįsivaizduotum. Bet negaliu teigti, kad man įdomus tik šiuolaikinis menas. Klasika, istorija, etnika taip pat svarbu. Visos meno kryptys yra vertingos, savotiškos, skleidžiančios unikalią ir mąstyti skatinančią žinią, leidžiančios atrasti kažką naujo. Man įdomūs ir į meną ateinantys technologiniai dalykai, robotika, stebiu, kokia kryptimi mus nuves dirbtinis intelektas, kuris, viena vertus, yra fantastiškas įrankis, kita vertus, turi savo pavojų.
– Gilus tas jūsų įskiepis...
– Neįsivaizduoju gyvenimo be kultūros, ji neatsiejama mano kasdienybės ir tapatybės dalis. Pastaruosius trejus metus turėjau nerealią galimybę būti Europos kultūros sostinių atrankos ir stebėsenos komisijos nare ir suvokiau paprastą dalyką: atrodo, mes visi tokie skirtingi – įvairių tautybių, gyvenantys didesniuose ar mažesniuose miestuose, pasižymintys spalvingomis patirtimis, vis dėlto, žvelgiant žmogiškai, esame labai panašūs, vienijami kone identiškų rūpesčių ar problemų. Be to, mes visi kultūrą, kūrybinį veiksmą matome kaip būdą tuos iššūkius įveikti. Nuostabu, kiek daug žmonės turi fantazijos, noro, galimybių kalbėti apie kasdienybės dalykus kitaip ir juos aktualizuoti. Bet turbūt svarbiausia – kultūra mus suburia į bendruomenes, įgalina veikti. Tai ypač reikšminga šiomis geopolitinių grėsmių, individualėjimo ir socialinių medijų persotintomis dienomis.
Mėgautis savastimi
– Goda, kodėl jūs dar čia, Klaipėdoje? Galėtumėte sau ramiai dirbti kur nors Europoje. Kas tą svarstyklių lėkštę vis dėlto nusveria mūsų pajūrio naudai?
– Mes visi galime būti visur. Šiais laikais turbūt jau nebesvarbi geografija. Jeigu darbai, ryšiai tave sieja su visu pasauliu, didelio skirtumo, ar gyveni Klaipėdoje, Berlyne ar Paryžiuje, nėra. Svarbiausia – dirbti mėgstamą darbą. Esu dėkinga už privilegiją įvairiais gyvenimo tarpsniais užsiimti įdomiomis veiklomis, projektais, kurie, nors ir skirtingi, visi susiję su kultūra, leidžiantys realizuoti gražiausias vizijas ar idėjas. Jei labai reikėtų, galėčiau gyventi ir kitur. Kaip ten sako, žmogus po pasaulį migruoja arba dėl meilės, arba dėl darbo. Vis dėlto Klaipėda – mano gimtasis miestas. Ypač po studijų jis man atrodė be galo perspektyvus, kupinas daugybės nepanaudotų nišų. Anuomet mes, didelis būrys jaunų žmonių, įgyvendinome krūvą idėjų: kiek performansų, akcijų suorganizuota, kiek šiuolaikinio meno atnešta. Daug visko įvyko.
– O šiandien? Jūsų akimis, vyksta?
– Man atrodo, dabartinis uostamiesčio kultūrinis gyvenimo būvis yra labai pozityvus. Daugybė nepriklausomų kūrėjų – Klaipėdos jaunimo, Šeiko šokio, Klaipėdos lėlių teatrai – ne šiaip veikia, bet ir garsina miesto vardą. Savo darbą puikiai atlieka valstybei pavaldžios įstaigos, vyksta parodos, koncertai, mūsų bibliotekos labai aktyvios. Nepaisant to, kad finansiniai ar auditorijos sudominimo iššūkiai tebeegzistuoja, kūrybiškumo ir produktyvumo atžvilgiu gyvybės mieste išties daug. Ir vėjo. Be kurio, kaip ir be kultūros, jau neįsivaizduoju savo gyvenimo. Man reikia, kad pūstų. Šitas gaivalas veda mane į priekį.
– Na, Klaipėda ne silpniems. Svaigti dėl, sakykime, objektyviai gražios Romos lengva. Štai gyventi Klaipėdoje ir tuo buvimu mėgautis gali ne visi.
– Gintaras Grajauskas yra sakęs: ateini prie jūros, pasimatuoji su ta didybe, tuo gaivalu, suvoki savo vietą. Pajūryje išties galioja kiti dėsniai. Gal tik norėtųsi, kad Klaipėda susikoncentruotų į savo unikalumą. Kaip dažnai norime lygiuotis: reikia būti kaip Amsterdamui, Paryžiui ar Barselonai. Viskas puiku. Bet šie miestai yra šie miestai, Klaipėda yra Klaipėda. Nuolatinis noras būti kažkuo kitu toks beprasmis, turint tokią istoriją ir tokį kultūrinį paveldą. Kai į „Plartformos“ festivalį atvyksta užsienio menininkai, pasakoju jiems, kad trejus metus priklausėme Prancūzijai, turėjome vokiškąjį periodą, į miestą įsipynusios ir turtingos šišioniškių krašto tradicijos. O kur dar Antrojo pasaulinio karo metais sugriautas miestas, kur Vilko vaikų istorijos ar Heinricho Schliemanno sąsajos su mūsų uostu ir garsusis krovinys, jam vėliau padėjęs atrasti Troją. Dėkime visa tai ant lėkštutės, džiaukimės, girkimės tuo ir pasakokime, pasakokime, pasakokime.
– Vadinasi, visos tos kalbos ir mistinio miesto DNR paieškos iš esmės mažai naudingos?
– Klausimas, kas yra Klaipėdos identitetas, manau, mus ir įklampina. Sluoksniais besiformuojančiame pasaulyje mūsų tapatybė yra viskas; mūsų savastis, nediferencijuojant, kas svarbiau, aprėpia kiekvieną istorijos etapą: vokiškąjį, prancūziškąjį, lietuviškąjį, sovietinį. Kalbėkime ir apie upę, ir apie uostą ar jūrą; ir apie tą pačią architektūrą ar miestą skirtingais laikotarpiais kūrusius žmones. Kiekvienas tarpsnis Klaipėdą pažymėjo savaip, unikaliai. Iš esmės visais laikais miestas tuo ir skyrėsi nuo kaimo, kad buvo daugiakultūrinis darinys, pasižymėjęs žmonių, jų kuriamų reiškinių įvairove. Tai ir yra įdomiausia. Mėgaukimės, džiaukimės tuo. Viską mes jau turime.
Nenustoti nešti šviesą
– Kaip ir jūs. Turite daug, įgyvendinote daug, daug dar laukia ateityje. Kokie darbai, projektai, iniciatyvos, o gal tiesiog žmogiškos akimirkos atsigręžus jums sukelia stipriausias emocijas?
– Pirmiausia esu labai dėkinga tėvams, atvedusiems mane į kultūros lauką. O toliau visko buvo tiek daug, kad sunku išskirti tik vieną ar kitą dalyką. Nuostabios visos patirtys, pavyzdžiui, labai netikėtai Auksiniais scenos kryžiais apdovanoti spektakliai „Nemiga“ ir „Out of the Box“, prie kurių gimimo galėjau prisidėti, ar ta pati jau minėta pozicija Europos kultūros sostinių atrankos komisijoje, kurioje buvau pirmoji Lietuvos atstovė. Su džiaugsmu prisimenu projektus, įgyvendintus Šeiko šokio teatre ar Šviesų festivalio gimimą, o ypač nušvitusius vartus, dėl kurių į Klaipėdą tąsyk plūstelėjo žmonės iš visos Lietuvos. Nuostabią inspiraciją man suteikė dėstytojaujant Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultete sutikti jauni žmonės.
– Ir, nujaučiu, visi, kuriuos pažinote tuose aplankytuose nedideliuose miesteliuose?
– Su asociacija „Žuvies akis“ jau nemažai metų vykdomas projektas SPARSE yra absoliuti mūsų misija. Vis važiuojame ir važiuojame į regionus, vis pažindiname ten gyvenančius žmones su profesionaliais menininkais ir nenorime nustoti to daryti. Šiuo metu bendradarbiaujame su 26 miesteliais, šis tinklas galėtų plėstis dar labiau, bet didesnės geografijos nebeaprėpiame dėl finansų. Tai, ką iki šiol patyrėme, kokių publikos reakcijų, atsiliepimų ar padėkų gavome, – neįkainojama. Vien ką reiškia pamatyti ausines pirmą kartą užsidėjusį ir per jas muziką išgirdusį žmogų. Pasitaikė vieni stabtelėjimo metai, kai laukėme europinio finansavimo. Žmonės rašė laiškus, klausė, ar projektas dar tęsis. Tokiomis akimirkomis suvoki esantis ten, kur tavęs reikia labiausiai. Visa tai – ir didelis įkvėpimas, ir motyvacija, ir surasta prasmė, ir atgaiva širdžiai. Tad dirbame toliau.
VIZITINĖ KORTELĖ
Goda Giedraitytė gimė Lietuvos uostamiestyje.
Baigė Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją.
Kultūros politikos ir vadybos magistro laipsnį įgijo Vilniaus dailės akademijoje, o viduramžių studijų magistro laipsnį – Centriniame Europos universitete.
2006–2010 m. ėjo Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo pareigas.
2014–2019 m. buvo viešosios įstaigos „Klaipėdos šventės“ projektų vadovė.
2019–2023 m. – Šeiko šokio teatro prodiuserė.
2020–2023 m. – LR Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno įstaigų tarybos narė ir pirmininkė.
2022–2025 m. – ES programos „Europos kultūros sostinės“ atrankos ir stebėsenos tarybos narė.
Nuo 2023-iųjų – Lietuvos kultūros instituto tarybos narė.
Nuo 2024 m. gruodžio vadovauja Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui.
Menininkų grupės „Žuvies akis“ pirmininkė, kasmečio tarptautinio šiuolaikinių menų festivalio „Plartforma“ prodiuserė (vyksta nuo 2005 m.), tarptautinio projekto „SPARSE: Supporting and Promoting Arts in Rural Settlements of Europe“ koordinatorė Lietuvoje (nuo 2018 m.) bei Profesionalaus scenos meno tinklo Lietuvos regionuose vadovė (nuo 2021 m.).
Klaipėdos šviesų festivalio, mokslo ir meno festivalio „Restart“, kitų europinių ir nacionalinių projektų iniciatorė, programos „Klaipėda – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė ir paraiškų „Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė 2017“ bei „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ bendraautorė.
Ilgametė Vilniaus dailės akademijos dėstytoja ir įvairių mokymų lektorė.
Kartu su kūrybine komanda 2023 m. apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, 2020 m. – Scenos meno kritikų asociacijos apdovanojimu „Scenos meno raktas“ ir kt.
