Alma RIEBŽDAITĖ
Ir kaip sykis Rojus sugriuvo! Pasigirdo dūžtančių langų stiklų garsus trenksmas, viena po kitos atsitrenkusios į žemę skambėjo vazos, moliniai puodai ir lėkštės, kurdamos chaoso melodiją. Plyštančios medžiagos, krentantys karnizai. Ir lakstanti nuoga, suplukusi griūvančio rojaus autorė Misisipė, rėkianti raudonai. Viskas pranašavo, kad pupulėliai ir vėl susipyko. Jie garsiai šaukė ir keikė vienas kitą, ir priekaištavo vienas kitam dėl ėdamo gyvenimo, kuris dar nebuvo suėstas, tik truputį apkramtytas, nes ką ten per šešis mėnesius suėsi visą gyvenimą. Viso gyvenimo per šešis mėnesius neįmanoma apžioti.
Ne, tai netiesa. Viskas įvyko absoliučioje tyloje ir beveik nepratarus žodžio, na, išskyrus vieną nekaltą sakinį. Papasakosiu, kaip minotauras Žvaiždėtasis ir romioji Misisipė Každailytė sugebėdavo susipykti. Tam jie turėjo neįtikėtiną talentą. Nieko panašaus Žemėje man dar neteko regėti.
Tiesą sakant, tą dieną Misisipė jautėsi suirzusi, pamažu artinosi pavojingas menopauzinis pms’as. Tai buvo baisus reiškinys, panašus į piktą perkūniją. Ji jautėsi gerai kaip Ksantipė. Grįžusi valgė puputėlio išvirtą ryžių ir pamidorų sriubą su dviem kalakuto sparno dalimis. Puputėlė Misisipė ramiai išdėstė visą bjaurią situaciją apie savijautą, be to, praėjusi naktis buvo bemiegė. Vytas kažką pradėjo postringauti apie keturiasdešimčia metų jaunesnę žmoną, kurią esą turėjęs kažkoks filosofas. Misisipei paklausus, koks, Vytas pasakė, kad dabar valgo sriubą ir yra nelinkęs daugiau apie tai kalbėti.
Kaip įprasta, pavalgę jie nuėjo pailsėti į lovą, atgauti jėgų. Įsijungę televizorių, dažniausiai prisiglausdavo vienas prie kito, apsikabindavo ir užmigdavo. Tačiau ne šį kartą. Puputėlė atsigulė tiesiai, susinėrusi sau rankas už galvos, o puputėlis šalia, kiek palaukęs Minotauras nusisuko nuo Misisipės, nutraukdamas nuo jos antklodę.
Ir tada nuskambėjo dangų sudraskiusi frazė:
– Tu nutempei nuo manęs kaldrą, – piktoku balsu pasakė Misisipė.
Išvertus į piktų žmonių kalbą, tai skambėtų maždaug taip: „Bliamba, galvok, ką darai.“
Žvaigždėtasis skubiai atsikėlė, išjungė televizorių ir nulėkė į pirmą aukštą prie kompiuterio.
Misisipė, dar pagulėjusi vieną kitą minutę, atsikėlė ir nuėjo į savo kambarį piešti, pasileidusi Aha „Buterfly“, kuri jai patiko iki pamišimo ir kurios jau visą savaitę klausėsi. Paskui užgesino šviesas ir muzikos klausėsi tamsoje, nes jautėsi visiškai išsekusi ir perpildyta. Netrukus pakirdo, nuotaika jau buvo kiek kitokia snūstelėjus, ir ji išsikraustė į miegamąjį, kur jau gulėjo puputėlis. Aišku, karingas nusiteikimas buvo išlikęs, ir ji nė nesiruošė glaustis prie Žvaigždėtojo. Jai atsisukus į jo pusę, Minotauras irgi atsisukdavo, bet tą naktį jie neprisilietė vienas prie kito.
Ar sugriuvęs rojus atsistatys, ar taip ir liks sugriuvęs amžiams, štai klausimas!
Jie guli, negalėdami užmigti visą naktį, ir laukia, kol kitas palies jų petį ir jie galės nekliudomai, nevaržomai ir lengvai susitaikyti, karštai puldami vienas kitam į glėbį. Iš pradžių tai darydavo Minotauras, kartais puputėlė, bet puputėlė laikui bėgant darėsi vis labiau ir labiau užsispyrusi ir nenorėdavo pirma žengti taikos žingsnio. Vis labiau ir labiau nenorėdavo. O dabar nenorėjo visiškai, nors ir mylėjo pupytėlį.
Veiksmas rutuliojosi toliau ir persikėlė į kitą dieną, bet kas dėjosi po to, žmonėms geriau nežinoti.
Kitos dienos vakarą jie turėjo vykti į spektaklį, tačiau Misisipė nusprendė, kad jie yra susipykę, o Minotauras jai buvo pasakęs, kad, jei jie yra susipykę, jis niekur nevažiuos ir visi jų planai atšaukiami, vieną kartą taip jau buvo. Misisispei atrodė, kad planai turėtų vykti, nepaisant jokių aplinkybių, bet tai nesvarbu. Ji paskambino draugei ir jai padovanojo brangius bilietus, kurių vienas atiteko ukrainietei. Ji labai džiaugėsi pasauliui padariusi gerą darbą. Negana to, ji sugalvojo vakare vykti į dailės studiją, jei jau jie yra susipykę, ir tenkinti savo poreikius: su kitais žmonėmis išgerti arbatos, paplepėti ir gal net nubrėžti kelias linijas ar uždėti dėmių ant drobės.
Tačiau, kai ji grįžo namo, puputėlis orkaitėje jau buvo iškepęs karšį su džiovintais obuoliais ir slyvomis, iš pradžių ji nesuprato, kodėl puputėlis yra išsičiustijęs ir prisikvėpinęs jos dovanotais kvepalais, primenančiais miško samanų paklotę, tačiau jos suvokimas pavėlavo tik kelias sekundes. Minotauras buvo pasiruošęs vykti į spektaklį. Blet, ką dabar daryti?! Planas pulti skambinti draugei ir viską atšaukti atkrito.
Ji tylėjo, ir, kai jie pavalgė, Minotauras pradėjo kalbėti apie vykimą į spektaklį.
– Aš nenoriu, – pasakė Misisipė.
– Kodėl?
– Maniau, kad mes esame susipykę ir tu sakei, kad kai mes esame susipykę, planai atšaukiami.
– Aš nesu supykęs.
– Be to, vakar tu sakei, kad tai bus erzinanti kelionė ir kad tave tai užknisa. Tu nevertini mano dovanų.
Misisipė niekaip negalėjo suvokti, kaip jai suprasti, kad vieną kartą jis yra supykęs, o kitą kartą jau nebe. Visi susipykimo požymiai, jos manymu, buvo įprastiniai, o ypač įnirtinga tyla, tačiau, pasirodo, šį kartą jie nebuvo susipykę. Nežinodama, ką daryti, ji nusprendė laikytis savo plano.
Jos mašina buvo sugedusi ir ji paprašė Vyto duoti jai mašiną, kad galėtų vykti į dailės studiją.
– Ku… Kur? – nustėrusiu balsu paklausė Žvaigždėtasis. – Pas… pas… pas tą seksualinį iškrypėlį? Pas tą seksualinį iškrypėlį?!
Misisipės plano plionkė vykti į studiją akimirksniu trūko. Jam iš tiesų buvo iškelta byla dėl seksualinio priekabiavimo, tačiau ji apie tai nebuvo pagalvojusi, todėl jautėsi niekuo nenusidėjusi ir rami, tačiau Minotauro širdyje pakilęs vėjas pamažu virto į cunamį, šluojantį iš savo kelio visa, kas gyva ir negyva aplinkui.
– O ko tu ten važiuoji?
– Pabūti su žmonėmis, išgerti arbatos…
– Tu ką, negali su manim išgerti arbatos?.. Tu nori mane palikti čia kankintis vienišą, staugiantį iš skausmo?
– Nu, ne…
– Aš nebegaliu. Duok man mašinos raktus, aš išvažiuoju į kaimą.
– Ga… galiu važiuoti ir aš?
– O kada aš esu nenorėjęs važiuoti su tavim?
Tačiau pyktis Minotauro viduje plieskėsi ir virto į tikrą pykčio pragarą. Misisipė buvo rami ir nuolat kartojo, kad nesijaučia kalta, kad nenorėjo nieko blogo. Tokia ir buvo: viesulas siautėjo Minotauro širdyje, o jai, kad bent kiek, kitaip nei anksčiau.
Atvažiavęs į kaimą Minotauras užkūrė ugnį ir, skubiai prisėdęs prie kompiuterio, nuėmė tag’us nuo jų bendrų įrašų socialiniuose tinkluose, jeigu Misisipė jau tokia rami, sau po nosim skausmingai dejuodamas „palikti mane vieną ir važiuoti pas tą iškrypėlį“. Misisipė toliau ramiai sau piešė, tačiau atsigulę į lovą jie visaip vartėsi, skausmingai dejuodami vienas šalia kito ant siauros kaimo sopkos, negalėdami apsikabinti, nes buvo susipykę.
Ir tada jis gilioje ir tamsioje naktyje, tolumoje miške lojant stirnoms ir lapėms, gulėdamas nuo jos nusisukęs į kitą pusę, tyliai pasakė:
– Aš esu nužudęs žmogų.
Misisipės nuščiuvo, vidinis dialogas sutrūko, siužetas pabiro… Po įsisukusios tylos pauzės, ji atsisuko į savo Minotaurą.
– Ta prasme? Kaip?..
– Mirtinai pervažiavau naktį tamsoje ant kelio gulintį girtą žmogų… Buvo iškelta baudžiamoji byla, mane išteisino, tu galvoji, kad baudžiamoji tau vienai. Nuo to laiko bijau vairuoti tamsoje.
Visos jos dovanos buvo vakarinės kelionės į spektaklius. Ir į kai kuriuos jis važiavo kartodamas, kaip bijo važiuoti tamsoje, nes ant kelio gali gulėti girti žmonės. Misisipė klausydavosi, bet jei tai atrodydavo keista ir nesuprantama, kaip taip galima vyrui bijoti vairuoti tamsoje.
– Aš nežinojau, – pasakė Misisipė. – Aš nežinojau… Labai atsiprašau.
Ji apkabino Vytą.
– Žinai, naktimis galėsiu vairuoti aš…
– Tau gali atsitikti tas pats… Nenorėčiau matyti, kaip tave tąso vietoj manęs.
– Aš moku prisiimti atsakomybę. Gyvenimas toks yra, kad turi rizikuoti, ir nežinau, kas gali atsitikti, bet… žinai, žinai, ką aš supratau, – sako Misisipė ir pravirksta… – Stebėjau, mačiau, kalbėjausi, moterys yra gudrios, jos kitaip supranta tas situacijas ir man kartais jas išaiškina ir išaiškina teisingai… o aš… aš nesuprantu, – ji ima raudoti dar stipriau. – Supranti, tai lyg neturėti vieno šulo, tu norėtum kažką padaryti, bet negali, nes supranti, kad tau neduota…
– Žinai, ir aš ne geresnis už tave… Lygiai taip pat daug ko nesuprantu ir pasikarščiuoju. Kada mes užaugsim? Turbūt niekada…
Tą naktį jie labai suartėjo ir buvo laimingi, tačiau… Tačiau ryte ji pamatė, kad prie bendrų jų postų nebėra jos patinėlio pavardės ir jai pasidarė labai liūdna, ir Misisipė pradėjo verkti.
Vytas sakė, kad čia nieko tokio, kad tų postų seniai jau niekas nebemato, tačiau Misisipei tai neturėjo jokios reikšmės, jai pasirodė, kad buvo pasikėsinta į pačius švenčiausius dalykus, todėl labai daug ir ilgai raudojo, galima sakyti, bliovė, raitydamasi iš skausmo ant grindų, ir Vytas jos niekaip negalėjo nuraminti. Misisipei atrodė, kad jei be jos pagalbos nuėmė tag’us, tai tegu dabar pats ir uždeda, ir kad tai dabar ne jos, o jo reikalas. Jie troško vienas kitą apkabinti, bet negalėjo.
– Tai gal galim mes apsikabinti, negi neįmanomas paritetas? – neištvėręs įtampos sako Minotauras.
– Negalim, – išdidžiai atsako Misisipė, pirmą kartą išgirdusi žodį „paritetas“ ir tik nujausdama jo reikšmę. – Jaučiuosi tokia pažeminta. Pažeminta viešai.
Paklausti, ką reiškia „paritetas“, jai neleido išdidumas, kuris šį kartą nukovė smalsumą ir paguldė jį ant menčių.
– Aš nebeištveriu, – sako Žvaigždėtasis. – Leidžiuosi į apačią. Vis tiek neužmigsiu. Nesakau, kad pasielgiau teisingai.
Ir ilgai parėmęs galvą rankomis sėdi katilinėje šalia pečiaus.
Misisipė guli, laukia. Priima sprendimą leistis į apačią.
– Žinai, kokia yra mano pozicija? Myliu, bet pykstu. Dėl manęs galim miegoti vienoje lovoje, bet apsikabinimo nebus. Tai sakai, kad patrizniojai, nuimdamas tuos tag’us? Sakei, kad tai buvo nerimta, taip?..
– Taip…
– Tai kur mūsų susitaikymo ženklai? Aš jų nematau. Žinai, jei padarei veiksmą, tai jis turi būti atstatytas, jei atstatymas neįmanomas, turi atsiprašyti ar kitaip atpirkti padarytą žalą. Tu galvoji, kad man svarbi ta knyga dėl garbės. Man yra pofik ta knyga be mūsų ryšio. Aš ją galiu padėti ir užmiršti. Žinoma, iš pareigos atliksiu veiksmus prieš ką esu atsakinga, bet ne daugiau. Tu pasikėsinai į švenčiausius dalykus. Visi nuimti tag’ai turi būti uždėti.
Vytas nueina prie kompiuterio ir sėdi.
Misisipė, eidama pro šalį, išdidžiai tarsteli:
– Bandyk pats, jei nepavyks, aš padėsiu.
Jam nepavyksta, Misisipė padeda, bet jie vis tiek negali užmigti, nors žino, kad rytoj atvažiuos svečių į stalo teniso turnyrą.
– Einam ragauti to tavo iškepto pyrago su karštu pienu, – sako Vytas Misisipei trečią valandą nakties.
– Karštas pienas ramina, – atsako Misisipė.
Grįžę iš virtuvės, jie guli apsikabinę, ilgai glamonėjasi, paryčiais užmiega.
Pasaulis sugrįžta į savo vėžes, tvarka atsistato. Kitą dieną blaiviu protu jie nusprendžia klausti kito, kad ir kaip sunku būtų, ir negyventi fantazijų pasaulyje, analizuoja, kas įvyko, ir bando priimti tam tikrus prevencinius sprendimus, kurių laikytis, žino, dėl jų prigimties audringumo ir karšto tikėjimo kuriamu siužetu galvoje, ir tarsi per mažo pasitikėjimo žmonėmis bus labai sunku, bet rojaus mašina tratėdama sujuda, lyg būtų galingas iš miego pakirsti bandantis gyvulys, garsiai burgzdama užsiveda, vėl pradeda dirbti visu pajėgumu, o Misisipė panyra į tvirto būdo ugdymo studijas, savo galvoje išgirdusi tyliai caktelėjusį žodį „manipuliacija“.
Ji pasislinko į kitą valandą. Kitoje valandoje nurimk ir įkvėpk: tu egzistuoji be jo.
